Pokalbis slapta nugirstas ir užrašytas 2014 m. vasario 1 d.
– Mūsų garbusis akademikas Antanas Kudzys piktinasi, kad Lietuvoje visur ir visais atvejais plačiai taikomi dvigubi standartai, – dalijasi naujausiais įspūdžiais gamtos mokslų atstovas; – profesoriui Kudziui skaudu, kad svarbi valstybės ateičiai Lietuvos mokslų akademija diskriminuoja savo mokslininkus, suteikdama nepateisinamas privilegijas užsienio mokslo veikėjams.
– Žinau tą jo susijaudinimo priežastį, – tęsia pokalbį humanitaras. – Labai gerai, kad apie tai garbusis profesorius papasakojo „Respublikos“ dienraštyje: dabar platesnė visuomenės dalis sužinos dar apie vieną liūdną mūsų moralės faktą. Suprantama, tai nebus naujiena, nes nuopuolio vaizdus visi mato kiekviename mūsų gyvenimo epizode.
– Šis atvejis nors ir atrodo kaip eilinis jau mūsų nebestebinantis kasdienybės faktelis, tačiau bėda ta, kad jis veikia kaip veiksnys, spartinantis mūsų moralinę degradaciją. Tik pagalvok: mokslininkas iš Indijos už „didelius“ nuopelnus Lietuvos energetikai išrenkamas LM Akademijos užsienio nariu. Atrodo viskas savo vietoje. Tačiau reikalas tas, kad naujam užsienio nariui jau per 80 metų. Gi mūsų Mokslų akademijos statutas prieš kelis metus nustatė reglamentą: mokslininkas, peržengęs 74-rių metų slenksti, negali tapti jos nariu. Ir štai š. m. sausio 28 d. visuotiniame LMA susirinkime „daug nuveikęs“ užsienietis, nepaisant jo amžiaus, išrenkamas Lietuvos akademiku.
– Taip, tai gėdingas akibrokštas. Ir jis neturėtų mudviejų stebinti po to, kai prieš keletą mėnesių aptarėme mūsų Akademijos nuosmukį, išryškėjantį akademikų rinkimų metu. Ak, ta neįveikiama „švogerių“ galia, paralyžavusi demokratinius principus mūsų padangėje!
– Akademinei bendrijai svarbu tai, kad viešai prabilo kompetentingas asmuo – akademikas Antanas Kudzys, žinomas ne vien tik pagal savo nuopelnus statybinės inžinerijos baruose, bet ir kaip šviesi asmenybė, išsiugdžiusi savo veiklos principus humanistinių vertybių terpėje.
– Deja, kitų drąsių figūrų su tvirtais įsitikinimais mūsų gimtinės horizonte nesimato.
•••
Pokalbis užrašytas 2014 m. vasario 8 d.
– Žinai, Kolega, kai pasikalbu su Tamsta, prarandu ramybę bent jau visai dienai: vakare net Panoramos žinių stebėti nesinori, – prasitaria humanitaras, vėl sutikęs nuolatinių pokalbių bičiulį gamtininką.
– Manau, išgirdęs mano žodžius ir šiandien susierzinsi. O reikalas štai koks: Vytautas Radžvilas pareiškė, kad negalima ilgiau tylėti apie jau primirštus, abejingai paliktus nuošalėje, bet lemtingus valstybės istorijai faktus. Tai skaudžios žinios apie Sąjūdį ir politinius įvykius tais ypatingais vilčių ir klastos metais.
– Pareiškė pasipiktinimą? Kur? Kada?
– Neskubėk, kantrybės – gi nespėju visko iškart pasakyti. Tad paklausyk tęsinio: 1988–1992 m. vyko tyli ir dabar vis dar nuslepiama gėdingos kovos dėl valdžios drama. Sąjūdžio idealistai ir tikri patriotai buvo nustumti į pašalę. Iniciatyvą perėmė „išverstakailiai“ – prisitaikėliai, buvusieji konjunktūros liokajai. Iki šiol jie žlugdo esminius valstybingumo požymius, trypia humanistinės moralės pagrindus.
– Iš tikro, tai, apie ką sakai, daugiau nei akivaizdu. Stebiuosi, kaip Tamsta sugebi aptikti naujienas, kaip atrandi laiko ir visur suspėji kasdienybės maišatyje?
– Jei savyje dar aptinki patriotiškos nuotaikos likučių, atrasi laiko reikalams, svarbiems mūsų kartos asmenims. Kelią naujienų link Tamstai atskleis internetinis portalas Pro Patria. Rekomenduoju dažniau atsidaryti šią svetainę – siūlyčiau net kasdien.
– Bičiuli, mielas: suintrigavai mane.
– Tikėjausi jautresnės reakcijos į mano žodžius. Tiek to, įsidėmėk – tai vienintelė svetainė, kurioje surasi temų, aptariančių problemas, esmines mūsų tautai, jos kultūrai ir valstybės istorijai. Atsivėręs svetainę, plačiau susižinosi apie mano paminėtą Vytauto Radžvilo pasipiktinimą.
– Tuoj pat grįžęs namo sėsiu prie kompiuterio. Skubėsiu tai atlikti, nes itin vertinu Radžvilo kritinio proto galią ir veiklą politologijos lankose.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2014 m. pirmoji vasario savaitė.