Pokalbį, užrašytą 2014 m. vasario 15 d., pradėjo garbus humanitaras, kreipdamasis į savo kolegą, daug nuveikusį gamtos moksluose.
– Šiandien žiūrėjau TV. Transliavo Kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje. Atrodė iškilmingai ir įdomiai: kamerinis styginių ansamblis grojo Fausto Latėno pjesę santūriai, po to naujieji laureatai kalbėjo kaip kas išmanė – vieni nuolankiai dėkodami, kiti pareigingai reiškė teigiamas emocijas, mandagiai prislopinę savo reikšmingumo pozą.
– Aš taip pat mačiau tą laidą. Įsidėmėjau premijų komisijos pirmininko kalbą, iš jos kai kas paaiškėjo – tai nuolatiniai keblumai, aiškėjantys vertinat darbus. Ypač sprendimų reikaluose sumaištį kelia aiškių kriterijų stoka. Patys komisijos nariai supranta, kad neišspręstas svarbus klausimas: vertinti už viso gyvenimo kūrybinę veiklą ar tik už pastarųjų metų?
– Man atrodo, kad laikinų kriterijų pasirinkimą lemia dvi prieštaraujančios pusės: vyraujanti komisijos dalis agresyviai šūkauja reikalaudama, kad būtų vertinami nominantų pastarųjų septynerių metų rezultatai, kita – mažumos dalis, užslopinta rėksnių, – už visą kūrybą.
– Aš sakyčiau taip: korektiškai kūrybą vertinti galima tik praslinkus dešimtmečiams. Rezultatų reikšmė mokslui ir kultūrai paaiškėja po dviejų trijų dešimtmečių, o kartais ir po pusės šimtmečio. Per tą laikotarpį nubyra laikinos mados; vertingi darbai, nuolat juos aptariant, kritikuojant, cituojant ar demonstruojant parodose, įvairiapusiškai įvertinami; galop išsikristalizuoja jų fundamentalumo bei reikšmingumo bruožai. Tad kalbėti apie kūrybą, aprėpiančią septynerius metus yra nepateisinamas akibrokštas. Akivaizdu, čia slypi kažkas daugiau.
– Šiuo klausimu mudu puikiai sutariame. Nors esu humanitaras, tačiau galiu patvirtinti, kad istorijos moksluose bei apskritai lituanistikos baruose subręsta rimti darbai, parašomos monografijos tik tuomet, kai mokslininkas atkakliai dirba du, tris, keturis dešimtmečius. Per penkerius ar septynerius metus jis gali parašyti tik kelis straipsnius, o tvirtais argumentais pagrįstą studiją – tik per ketverius šešerius metus. Meno srities reikaluose, manau, kūrybinių nuopelnų įvertinimo tema skamba analogiškai.
– Aš jau atkreipiau Tamstos dėmesį į slypinčius interesus. Tad paklausyk, ką norėčiau dar pridėti. Dabar į priekį veržiasi gausus agresyvių vidutinybių būrys. Jų tikslas dabar, ir būtent šiandien išgarsėti ar pralobti bet kuria kaina, nepaisant moralės normų. Prasiskverbę į vertinimo komisijas ar tarybas, jie triukšmingai ir įkyriai siekia sudaryti tinkamas sąlygas bendraminčiams. Ir štai, pažvelgę į pastarųjų penkerių metų įvairių vertinimų rezultatus, matome ne vieną apdovanojimą už akibrokštą, kuris šiandien užmirštas, nes tai buvo nepasotinamų ambicijų supliuškęs, nė pėdsako nepalikęs burbulas.
– Kaip gaila, kad mūsų ištikimasis komentatorius Dominykas dėl jį užklupusios negalios negalėjo pasiklausyti mudviejų pokalbio. Manau, jis pasakytų: „Mieli akademiniai senjorai, jūsų laikas jau praėjo – nesitikėkite, kad bus įvertinti jūsų ilgų dešimtmečių darbai, kuriems paaukojote visą savo talentą ir fizines galias. Kiti laikai – nauji papročiai“.
•••
Pokalbis po poros dienų.
– Mielas Kolega, racionalaus mokslo virtuoze, kaip Tamstą paveikė kupini įniršio garsaus europarlamentaro ir buvusio Sąjūdžio didžiavyrio žodžiai, pasmerkiantys referendumo šalininkus?
– Man asmeniškai tie žodžiai nuskambėjo sukrečiančiai. Bet dar siaubingesnę prasmę jie įgijo, kai išskrido iš lūpų asmens, kuris buvo daugumai tapęs simboline nepriklausomybės idėjos figūra. Ir tuos šventvagiškus žodžius ištarė iš mums šventos vietos – Signatarų namų balkono, gatvėje apsupto trispalvėmis.
– Po to kai ši figūra tautiečius pavadino runkeliais, šventvagystės aktas jau nenustebino. Matyt, tai tęsinys to, ką galima būtų pavadinti asmeninės „evoliucijos“ taku prarajos link.
– Net nežinau, kaip į tai sureaguotų mūsų nepamirštamas Dominykas, daug slaptų dalykų žinantis apie kelis tautos didžiavyrius.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2014 m. vasario 10–20 d.