Vytautas RUZGAS
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto
direktorius
2013 m. birželio mėnesį Egidijus Pumputis – Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos skyriaus vedėjo pavaduotojas ir aš, kaip pagrindinis konsultantas, paskutinį, ketvirtąjį kartą lankėmės Afganistano Goro provincijoje. Mūsų vizitai vykdyti pagal Užsienio reikalų ir Žemės ūkio ministerijų vystomojo bendradarbiavimo projektą „Pagalba Afganistano Respublikos Goro provincijos gyventojams vystyti žemės ūkį“.
Prisipažinsiu, iš pradžių pasiūlymas vykti į Goro provinciją, už kurios atkūrimą atsakinga Lietuva, šokiravo: vis dėlto Afganistanas yra šalis, kurioje vyksta koviniai veiksmai, teroristinis karas. Dalyvauti Goro atkūrimo programoje Lietuvai yra savotiškas iššūkis. Iššūkis yra ir kiekvienam, vykstančiam į šią šalį.
Mūsų delegacija Čagčarane gyveno Provincijos atkūrimo grupės stovykloje, kurioje gyvena lietuvių kariai, atliekantys misiją. Mes tą teritoriją vadinome tiesiog fortu. Ji aptverta kelių metrų aukščio, apie dviejų trijų metrų pločio neperšaunama tvora ir akylai saugoma karinių postų. Formaliai Afganistane karo nėra, bet tiek čia, tiek Kabule anapus fortifikuotos tvoros tvyro karo tvaikas. Nė žingsnio iš forto negalima žengti be šarvuotos liemenės, šalmo ir palydos.
Forte misijų metu dirbdavo apie pusšimtis vietinių afganų – jiems buvo patikėti aptarnavimo darbai ir išorinio perimetro apsauga. Dirbantys afganai jau buvo pramokę lietuviškai ir džiaugėsi galimybe užsidirbti pinigų, kadangi tai Čagčarane yra ypač sunku. Afganams buvo atvira ir lietuvių karių ligoninė, kur dirbo karo ir civiliai gydytojai. Ją aplankę matėme nemažai vietinių. Beje, į ligoninę, kaip ir kitur, moterys eina tik su vyrų palyda ir vyrai dažniausia sprendžia ar leisti paimti kraujo ar kitokį mėginį.
Maždaug 97 proc. Goro provincijos afganų užsiima žemės ūkiu, nors dirbamos žemės tėra labai mažas procentas, apie 20 tūkstančių hektarų, esančių upių slėniuose. Augina javus, truputį žolių, turi šiek tiek karvių, iš kurių melžia per dieną po 2–3 litrus pieno. Pagrindinis gyvulys Goro provincijoje – avis.
Pagal mūsų projekto planus aplankėme Čagčarano žemės ūkio aukštąją, kaip pabrėždavo patys afganai, mokyklą. Važiavome lydimi dviejų šarvuočių. Toks ginkluotas būrys lyg ir keistokas vykstant į svečius, bet vietinių tai nė kiek nevaržo. Atvykus kariai įvertina situaciją ir tik tada leidžiama išlipti iš automobilių. Šeimininkai
kantriai laukia.
Mokykla pranoko mūsų vaizduotę ir sugrąžino į Afganistano realybę. Mokomasi didelėse palapinėse, kur mums auditorijas priminė tik konferencinio stiliaus stalai ir lentos, skirtos rašyti kreida. Bendrabutis – didelė palapinė su kilimais ant žemės, joje miega ir valgo 140 jaunuolių. Bendravo su mumis draugiškai ir gana smalsiai. Pamatėme, kad mokykla turi du kompiuterius ir apie 200–300 knygų bibliotekėlę. Mokyklai reikia daug ko, pirmiausia žemės, padargų, priemonių, mašinų – Afganistanas tik stojasi ant kojų.
Vienas iš mūsų vizitų į Goro provinciją tikslų – paimti Herirudo upės slėnio dirvožemio bandinių ir nustatyti jų kokybę Lietuvoje. Tam surengėme ekspediciją į laukus, prieš tai išstudijavę teritoriją provincijos žemėlapyje. Keliavome lydimi karių palydovų vingiuojančiu keliu tarp kalnų ir slėnio, kuris padalytas į kvadratinės formos laukus. Mūsų grupė, sustojusi pakely, atrodė keistokai. Priekyje ir pabaigoje šarvuočiai su parengtais kulkosvaidžiais, du visureigiai, būrys karių ir trys šalmuoti, šarvuoti žmonės darantys kažką žemėje. Dėl visa ko turėjome vertėją, kurio pirmiausia prireikė kalbėti su policininku, atėjusiu iš posto patikrinti mūsų keistų veiksmų, bei ūkininku, kurio žemėje vykdėme bandinių ėmimo operaciją. Dirvožemio bandinius rinkome iš keturių zonų – priekalnės ir dar trijų upės link.
Auginama slėnyje daugiausia kviečių, kurių kilmės vieta – Afganistanas, yra truputis bulvių, persikinių dobilų ir liucernos. Dirvožemiai sprendžiant pagal išvaizdą pakankamai geri, drėkinami ne iš apačioje tekančios upės, bet iš kalnų tekančių upelių, kadangi nereikia vandens kėlimo įrenginių. Užtenka iškastų griovelių, kuriais nuvedamas vanduo į mažais pylimukais apjuostus 2–5 arų laukelius. Paliejus laukelį, pylimuko prakasa užlyginama ir iškasama nauja pralaida vandeniui į kitą laukelį. Vienintelis drėkinimo reguliavimo padargas – kastuvas. Bulvės auginamos ant neįprastai aukštų vagų, į kurias galima būtų nukreipti vandenį ir nesupūdyti gumbų. Kai kur matėme bulves patręštas salietra. Labai gaila, bet salietros tiekimas į Afganistaną ribojamas, nes, kaip sakė kariai, statinė salietros, pakišta su sprogdikliu po kelio danga, šarvuotį gali perplėšti pusiau.
Mūsų pastebėjimais šalies augalų derlių galima ženkliai padidinti. Pirmiausia, jiems reikėtų įdiegti sėklininkystės ir selekcijos sistemą ir oficialų augalų veislių tyrimą, kad būtų galima atrinkti, kas geriausia tinka jų žemei. To mokėme per užsiėmimus. Antra problema – piktžolės, dėl kurių laukuose prarandama daug maisto medžiagų ir nemažai vandens. Trečia – reikėtų pradėti naudoti modernesnę žemės ūkio techniką, sėjamąsias mašinas bei žemės dirbimo padargus, kad augalų likučiai praturtintų dirvožemį azotu. Dabartiniai padargai tiesiog pamaišo viršutinį dirvos sluoksnį ir menki natūralios organinės medžiagos likučiai greitai mineralizuojasi ir polaidžio metu išplaunami į Herirudo upę.
Klausytojų į paskaitas, surengtas forte, atvyko daugiau, negu tikėjomės, vos užtekome dalomosios medžiagos ir vietos auditorijose. Į augalininkystės užsiėmimus dalis atvykusių pasipuošę turbanais ir barzdoti, dalis jaunesnių švariai nusiskutę ir gražiai nusikirpę. Vakarietiškas stilius, po truputį ir vertybės, atkeliauja ir čia. Veterinarijos specialistai į greta vykstančius užsiėmimus atvyko labiau „europietiški“.
Kadangi sutinku jau iš anksčiau pažįstamų žmonių – rytietiškai apsikabiname ir, padedami Žemės ūkio ir irigacijos departamento specialisto, prieš užsiėmimus kalbamės apie juos dominančius bendrus dalykus. Manęs nesivaržo – klausia apie orus Lietuvoje ir laukiamą derlių, kiek aš turiu vaikų ir kiek man metų. Atsakinėju ir klausiu jų. Truputį nustembu, kad dauguma klausytojų 30–40-mečiai – pietietiška saulė ir kalnų vėtros jų veidus, mano akimis, pasendino pora dešimtmečių.
Kadangi esu pas afganus nebe pirmą kartą, jų smalsumas, sugebėjimas užčiuopti esmę ir nuoširdumas nestebina. Pirmąkart susitikus stebino, nes laukiau kažkokio paslėpto priešiškumo, nesitikėjau išvysti besišypsančios auditorijos. Tada supratau, kad afganai nori paprasčiausiai gyventi, auginti vaikus ir vystyti verslą. Karo jie netrokšta, paprasčiausiai į jį įveliami, arba gina, kaip supranta, savo šalį. Būtų nusistatę priešiškai – nebūčiau dar kartą čia vykęs.
Pasakoju ir demonstruoju pažangias pašarų ruošimo technologijas, kartu įvykdau ir pačiam sau duotą pažadą ankstesnėse kelionėse – atvežu ir pademonstruoju du lietuviškus dalgius. Afganai šio paprasto įnagio neturi – ir žoles, ir kviečius pjauna pjautuvais, kaip kažkada Sibire, kol lietuviai neatvežė dalgių, dar ir dabar „litovkom“ vadinamų. Atsitūpus pažeme rėžti kietokus augalus kankinantis ir nenašus darbas. Dalgis auditorijoje keliauja iš rankų į rankas, klausytojai smalsiai apžiūrinėja dalgio iškalimo ir galandimo įtaisus – juos taip pat atvežiau, žiūri filmą apie lietuviškas pašarų ruošimo technologijas ir dalgio praktinį panaudojimą. Pirmasis paprašo padovanoti dalgį netoliese dirbantis ūkininkas. Antrasis tenka vietiniam departamentui – demonstruos savo parodomuosiuose laukuose.
Buvome maloniai nustebinti, kai į antros dienos užsiėmimus atvyko visi praėjusios dienos dalyviai – tiek augalininkai, tiek veterinarai. Džiaugiamės, kad mūsų užsiėmimai sudomino, ne veltui ruošėmės. Pasistengė ir misijos Afganistane atstovas Vainius Kuzmickas, rengiantis mums darbo dirvas nuo pat antrojo atvykimo.
Aplankome Žemės ūkio departamentą, kur paliekame dovanų – veterinarijos priemonių ir pašarinių augalų sėklų – visą šarvuočio velkamą priekabą. Vykstame su trimis šarvuočiais, vietiniai žmonės į juos reaguoja abejingai, mums šioks toks iššūkis. Džiaugiamės, kad jokių išpuolių ar priešiškumo pademonstravimo mūsų kelionėje nebuvo.
Aplankėme prieš trejus metus mūsų rekomenduotus ir Žemės ūkio departamento įrengtus parodomuosius bandymų laukus, kur auga vietinėms augimvietėms atrinkti augalai. Bandymuose dirba vietiniai vyrai, matyti netgi prie augynų pastatytos etiketės – žmonės tiesia kelią į ateitį.
Paskutinę buvimo dieną atsikėlėme anksti ryte pasižiūrėti, kaip pateka saulė – kalnų fone dvelkiant dykumų kvapui tai įspūdingas vaizdas. Saulės diskas pro ryto ūką ir dar tvyrančias ore smėlio dulkes atrodo labiau panašus į mėnulio pilnatį. Sakoma, kad šių kraštų kalbose žodis saulė neturi malonybinio atitikmens, todėl lietuvišką žodį „saulelė“ į afganų kalbas išversti sunku. Bet ji mums ir šiuose kraštuose buvo miela. Tikime, kada nors turistų srautai įžengs į šį gražų ir įdomų kraštą
Mūsų buvimo stovykloje metu jau atvyko kranai demontuoti vietinių atsirinktų pastatų – NATO užbaigia savo misiją Afganistane. Lietuvių stovyklą – pastatus, kai kurią įrangą ir teritoriją greit perims afganistaniečiai. Žiūrėjome į stovykloje augančias, gausiai obuoliukais apkibusias jaunas obelaites, pasodintas pirmųjų misijų dalyvių. Norėtųsi tikėti, kad perėmėjai nepagailės joms vandens, obelėlės toliau žaliuos, o mūsų visų pastangos, įdėtos į šį kraštą per Lietuvos misijos metus, tai pat duos savo vaisių. Tegu ir ne iš karto.