Bernardas ALEKNAVIČIUS
Spausdiname ištraukas iš Bernardo Aleknavičiaus rengiamos fotoapybraižos „Aš čia – gyva“.
Zanavykuose savamokslė ūkininkė Ona Užupytė-Liūdžiuvienė (1896–1965) gimusi Švediškių kaime, Lukšių valsčiuje, vaikystėje, prie dūzgiančio ratelio, mamos pamokyta rašto, pradėjo rašyti. Rašė ant virtuvės lango išrasojusio stiklo, ant žemės nukloto puraus sniego, o užaugusi ir įsigijusi storą sąsiuvinį pradėjo rašyti dienoraštį. Ir šis jos begalinis noras rašyti gyvenimo saulėlydyje pagimdė knygą, o ir ne bet kokią, tai rašytinis paminklas Zanavykų dviskaitai, kurią 10 egz. tiražu išleido Panevėžyje gyvenęs autorės sūnėnas inžinierius Antanas Pavalkis.
Leidėjas O. Užupytės-Liūdžiuvienės knygos „Mano gyvenimo prisiminimai“ (UAB „Nevėžio spaustuvė“, 2004, Panevėžys, p. 236) įžangoje rašo: „Onutė Liūdžiuvienė savo prisiminimus pradėjo rašyti 1961 metais, būdama jau 65 metų. Prisiminimus rašė 4 metus. Gaila, kad dalis šių nuostabių užrašų, kurių buvo net 11 sąsiuvinių, buvo sunaikinta. Šioje knygoje pateikiama tik tai, kas yra išlikę.
Onutės Liūdžiuvienės prisiminimai apima du etapus. Pirmasis, pats nuoširdžiausias – iki Antrojo pasaulinio karo ir antrasis – po jo, kai buvo baisu net savo asmeniniuose užrašuose rašyti tiesą. Baimė, kad už tiesą gali nukentėti ne tik tu, bet ir tavo artimieji, vertė kiekvieną būti atsargiu“.
O. Užupytės-Liūdžiuvienės knyga „Mano gyvenimo prisiminimai“ vertinga daugeliu žvilgių. Prisiminimų autorė savitai jaučia gamtos grožį, dažnai jį lygindama su Tėvynės meile. Išskirtinis dėmesys tekstuose jaučiamas dvasinėms žmogaus vertybėms. Prisiminimuose, tarsi veidrodyje, atsispindi XX a. pirmosios pusės Zanavykų etnografija, šnektos bei papročių savitumas, šeimos ir šeimynos tarpusavio santykiai, kaimo bendruomenės bei katalikiškų organizacijų veikla. Gal kiek ir kuklokai išryškinta Vailokaičių, Užupių, Pavalkių, Keblaičių giminės įtaka Zanavykų kultūrai.
[Nuotrauka iš Bernardo Aleknavičiaus archyvo]
Skaitant O. Užupytės-Liūdžiuvienės knygą prisiminiau, jog 1941–1942 m. Lekėčių pradinėje mokykloje lietuvių kalbą mokėmės iš Juozo Žiugždos parengtos „Lietuvių kalbos gramatikos“. Vadovėlyje buvo rašoma maždaug taip: „Anksčiau lietuvių kalba turėjo ir dviskaitą. Bet mūsų dienomis ji yra išnykusi ir jau nebenaudojama“. „Netiesa“, – norėjusi sušukti vadovėlio autoriui. Zanavykuose dviskaita ne tik gyva, bet ir gyvybinga. Ir šiandien po 70 metų tai galima patvirtinti. Dar daugiau (šį kartą jau su mažu humoru). Ir šių eilučių autorius dviskaitos dėka net viršininku yra tapęs. Plačiau apie tai papasakota rašinyje „Jonas Auksaburnis“ – „Mokslo Lietuvos“ publikacijos pėdsakais“ (Mokslo Lietuva, 2014 Nr. 2, p. 9). Ir kai perskaičiau O. Užupytės-Liūdžiuvienės knygą „Mano gyvenimo prisiminimai“, pajutau, jog manoji dviskaita – mažas šapelis Zanavykų šnektoje. Ir tik O. Liūdžiuvienės parašyta knyga „Mano gyvenimo prisiminimai“ – tvirtas rašytinis paminklas Zanavykų šnektos dviskaitai, nes čia jų per 600 vienetų ir jau prašosi į rekordų knygą. Keletą jų ir pateikiu mieliems skaitytojams: „Vaikiščiai vietoj arklių traukė bričką, o mudvi su sesute stūmėva (p. 23). Kai vakarieniavo, mudvi su Petriuke per durų rakto skylutę žiūrėjova ir klausėva (p. 31). Vakare su didžiausia baime ėjova namo. Klėtis užrakinta, kur mudvi miegosiva. Stoviva ant prieklėčio ir drebava /…/. Bučiavova mamytei ranką ir pasakėva visos dienos įspūdžius (p. 33). Mudvi ją nešiodavova, nupindavova iš vosilkų vainikėlį, uždėdavova ant galvytės (p. 35). Vakarais ant zelikio susėsdavova su mamyte ir pasikalbėdavom (p. 46). Apsirengiau ir kėliaujava jau abudu patenkinti (p. 47). Didesnius pirkinius abudu pirkdavova (p. 47). Mudu su Juozeliu važiavova į savo namus ir kelis svečius paėmėva (p. 52). Onute, melskivos, o paskui miegosiva (p. 56). O mudu einava rengtis. Rengiavos ir tyliva. Nuvažiuojava pas dėdienę susipykę. Kašelę su gastinčium į rankas, susėdava ir keliaujava abu susiraukę /…/. Dėdienė vis tik suprato ir mudu jautėvos blogai“ (p. 57).
„Naujasis vargonininkas susipyko su zakrastijonu. Nuvykom ant pakunigių ir mudvi su Prakasadėle pas Onutę. Mudvi su Onute tyčiomis pradėjova erzyt vargonininką ir kleboną. Sakova, kad mudviem šitas vargonininkas nepatinka ir visa parapija jo nenori. Anas tai buvo kaip reik – išgėrė, padainavo, buvo linksmas, o iš šito niekas neišeina, sėdi susiraukęs ir tiek. Prašova kleboną, kad aną mums grąžintų, o šitas tegul važiuoja sau, jo čia nereikia. Vargonininkas greit suprato štuką, juokais neištvėrė ir vis klebono palaikė pusę. O mudvi vis prašova klebono, kad pakeistų bažnyčios tarnus. Klebonas – tai ką jis jums padarė. Jis geras žmogus. Mudvi įrodinėjava, kuo jis negeras ir vis juokas ima. Klebonas nesutinka keist naująjį vargonininką ir gana. Jeigu jūs, klebonėli, mudviejų prašymo neišpildysit, mudvi pačios kreipsivos į Vidaus reikalų ministeriją ir prašova uždėt ant kreipimosi antspaudą. Klebonėlis, kiek galėdamas ginasi, ne nedėsiu. Tą vakarą pas Onutę daug prištukavojom, o mūs klebonėlis vis laikė už tiesą. Kai po vakarienės grįžo į Lukšius, važiuojant klebonas vargonininko klausė, – sakyk, kas čia atsitiko, jog juodvi taip neigiamai apie tave kalba. Vargonininkas sako, – čia buvo šio vakaro štuka, kad būtų linksmiau, kai yra iš ko pasijuokti. A, tai gerai (p. 67).
Kai abi Lukšiuose vaikščiodavova, vargonininką susitikdavova. Tai buvo pirmi žodžiai kalbant, – ką judvi tremtinės manęs norėjota ištremt, pačios pirmos išlėkėta. Nė klebono antspaudos nereikėjo. Juokėmės visi ir toliau kalbam. Tas pat vargonininkas Motiejaitis buvo linksmas, štukaunas žmogus. Jo žmona jam pritardavo. Kai būdavo varduvės, eidavova sveikyt surišt. Vieną sykį grįžova iš Onutės tėviškės, iš svečių ir tą dieną buvo šv. Agotos diena. Onutės tėviškėj už jos brolio Juozo buvo ištekėjus mano Juozelio sesuo Marcelė. Marcelė įdėjo vyno bonką, įvairių skanumynų, ir mes per Lukšius važiuodami sustojom pasveikyt Agotos Motiejaitienės. Nešėmės ir savo vaišes. Radom Agotą beplaunant kambarius. Mudvi su Onute, Agota su atraitotom rankovėmis, už stalo užkandžius ir vyną pastatėm. Sveikinam, geriam, užkandžiaujam. Atlikom ceremoniją trumpai ir storai. Agotą išbučiavova ir iškeliavom. Onutę palikova Bernotuose. Mudu su Juozeliu į Kuoriškę.
Mudvi su Onute pas Motiejaičius turėdavova įvairių reikalų. Užėjova prieš Velykų šventes. Buvo jau iškepti velykiniai geri pyragai, sudėti ant lovos, kad būtų minkšta, apdengta visa lova baltai. Mudvi įėjusios į kambarį, neprašytos sėdova ant lovos. Motiejaitienė tik riktelėjo – oi, jooi. Jau buvo per vėlu ir suplojova skanius pyragus į blyną. Ką padarysi, ant viešnių nesibarė. Per Juozapą sveikinova Motiejaitį. Nunešėva gėlių bukietą, rankšluostį gražų, surišova, kaip reikalavo to laiko paprotys, ir padovanojova.
Motiejaičio ir kun. Skirkevičiaus būdavo pirmoji štuka, ką nors pavogti. Tik tose vietose taip darydavo, kur jau buvo juodviem labai gerai pažįstami žmonės. Vogdavo pas mane, pas Onutę ir pas mano seserį Petriukę. Tuos juokus krėsdavo kalėdojant. Tomis dienomis abudu drauge ir Skirkutis, ir vargonininkas. Kas juodviem po ranka papuldavo, tą imdavo – ar sūris, ar obuoliai, ar bonka vyno, ar kas kita. Su Onute juodviem sakom, – judu vagiate ir mudvi vogsiva. Ir tikrai taip darysiva. Sutarėva pajuokaut ir mudvi. Nuėjova pas Skirkų, ką rasiva, tą imsiva.
[Nuotrauka iš Reginos Tamolionienės albumo]
Šiuos Zanavykų šnektos dviskaitos perliukus iš O. Užupytės-Liūdžiuvienės prisiminimų knygos būtų galima cituoti ir cituoti. Bet pats laikas pažvelgti į Kristijoną Donelaitį, nes ir mūsų Poetas dviskaitai neabejingas. Tiesa, su O. Liūdžiuvienės dviskaitos gyvumu ir kasdieniškumu mūsų Poeto į vieną gretą statyti netenka, bet ši kalbinė forma K. Donelaičio kūryboje turi savo vietą. Poemos „Metai“ skyriuje „Pavasario linksmybės“ K. Donelaitis rašo: „Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams/…/. Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję/…/. Ale, žėlėk Dieve! Kiek džiaugsmo judu sulaukėt“.
Ir taip Onutės ir Kristijono šnektų kalbinė dviskaita Zanavykus dar tvirčiau suriša ir šie pasijunta jog tikrai esą tos pačios Donelaičio žemės vaikai.
K. Donelaičio ir Zanavykų dviskaitai jau laikas padėti tašką, nes, ko gero, kapsai – zanavykų pusbroliai pradės priekaištauti. Tik šios žodžio sąvokos nerasime Onos Liūdžiuvienės knygoje. Be tvirtai pastatyto rašytinio paminklo Zanavykų dviskaitai O. Liūdžiuvienė savo prisiminimuose nemaža duoklę atiduoda ir liaudies išminčiai – tautosakai. Tad pažvelkime ir į šiuos savamokslės ūkininkės sukauptus aruodus.
Tautosaka O. Liūdžiuvienės kūryboje
„Vanduo banguoja, skuba į vakarų šalelę, kur seselės garbanėles šukuoja, kur svajonių vainikus pina apie Lietuvą tėvynę, apie Nemuną galingą ir kitas apdainuotas upes. Apie žaliąsias pievas ir jose žydinčias gėles“ (p. 190). Tokie tautosakai artimi žodžiai gali išsiveržti tik iš tauraus atsidūsėjimo, iš kraštą karštai mylinčio žmogaus krūtinės. Tokia buvo O. Užupytė vaikystėje, paauglystės metuose. Tokia liko ir gyvenimo saulėlydyje. Tad grįžkime į šios zanavykės jaunystę. Ji rašo: „Jau reikės palikti gerąją, brangiąją mamytę, mažas sesutes, broliukus, mielą tėviškėlę, tuos takelius, kuriais basa bėginėjau, tą rūtų darželį, kurį laisčiau ir ravėjau“ (p. 38–39).
O štai ir daina: „Du broliukai kunigai,/ Du broliukai urėdai,/ Tik aš viena vargo dieną,/ Grėbiau lankoj šienelį“ (p. 41).
„Einu į tą sodą, niekas man nemiela, tiktai blūdinėju kaip avelė viena“ (p. 47, 70). „Veš kraitelį per laukelį, mane jauną į vargelį“ (p. 52). „Mano Juozelis, žemės artojėlis…“ (p. 52). „Ar žiba žiburužiai, ar dega liktoružiai, ar laukia, ar laukia mūs atvažiuojant“, „Nežiba žiburužiai, nedega liktoružiai, nelaukia, nelaukia mūs atvažiuojant“ (p. 53). „Jeigu nemislyjai tu mane mylėt, tai kam apie meilę pradėjai kalbėti“ (p. 91). „Vainikėlis buvo žalias, sugadino tas bezdalis“
(p. 96). „Vai, ko nusižvengei, bėrasai žirgeli, ko dairais aplinkui į dulkėtą kelią?“ (p. 120). „Senas bernas balsu šaukė, per veidus ašaras braukė, bėda man bėda seniui vargt vienam“ (p. 121).
Prisiminimuose nemažai patarlių ir liaudiškų posakių: „Būdavo vilkas sotus meška čiela“ (p. 59); „Į balą puolęs, sausas nekelsi“ (p. 60); „Ot, tai tau Onute linksmybių ieškot ir pamatei Vilkaviškio žioplį“ (p. 114); „Priperėjo pilną dvarą, pilną gryčią ir kamarą“ (p. 188); „Nė karvutės, nė avies, tik bernelis prie širdies“ (p. 200); „Ona gera žmona, su uoga, su duona ir sėdyne nuoga“ (p. 24).
Gamta Onos Liūdžiuvienės prisiminimuose
„Čia pavasario paukštelių čiulbėjimas, čia tik susprogę medeliai žaliuoja, čia seni ir jauni balsai kyla į padanges prašydami Dievo malonės ir palaimos tos vasaros derliui“, – rašo prisiminimų autorė. Ir tokį vaizdingą žmogaus ir gamtos santykį piešia savamokslė. Juk tai deimančiukai. O autorė rašo: „Prisiklausius tų visų gražių garsų, pasižiūrėjus į pavasario žaliuojančią gamtą, apimdavo mano dar jaunos mergaitės širdį didelis džiaugsmas. Rudenį (žodžio „rudens“ sena forma, mėgta K. Donelaičio „Metuose“ ir užsilikusi tik Zanavykuose. – B. A.) prieš rugių, kviečių sėją, kaimas sudėdavo šv. Mišių aukai, pakviesdavo kunigą į koplyčią ir pašventindavo sėklą (p. 29).
Skaitai ir žaviesi. Juk tai mūsų literatūros klasikų mintys apie gamtą. Tekste įžvelgi mintis susijusias su K. Donelaičio kūryba, Lietuvos gamtos himno „Anykščių šilelis“ autoriaus Antano Baranausko ir kitų tautos žadintojų-gamtameldžių nusiteikimą mūsų Tėvynės gamtos grožiui.
„Vakaro prieblandoje/…/ oras kvepėdavo lauko ir darželio rozetų, rūtų, galtiero lapų ir kitų gėlių kvapų… To kvapo pilnas sodas. Medelių lapai šnara tykiai, tykiai nuo lengvo vėjelio, vos nugirsti, obuolys ar griūšė išnokusi nusirita ant žemės palikusi savo medelį, ant kurio užaugo“. Ar tai ne Maironis „Užmigo Žemė“! Ir tik prisiminimų autorė toliau dėsto savo jausmus: „Aš baigiu melstis, o malda plaukia iš jaunos merginos krūtinės, iš pačios širdies gelmių“ (p. 37).
Šį nuostabų pojūtį meilę gamtai O. Liūdžiuvienė paveldėjo iš savo mamos O. Vailokaitytės-Užupienės (1872–1925). „Vieną kartą, – rašo O. Liūdžiuvienė, – atėjau žydint pievų gėlėms radau mamytę už klojimo didelėje pievoje, prisiskynus pievos žiedelių. Sėdi ir rankose laiko. Priėjau, pasisveikinau, pabučiavau mamytei ranką ir atsisėdau šalia. Mamytė man sako, – Onute, pažiūrėk į šiuos Lietuvos pievų žiedus ir pagalvokim, kas jų tokią daugybę prisėjo mūsų sodybose ir pievose. Kokios gražios tos pievos ir laimingi tie žiedai. Jiems niekas nerūpi, nieko neskauda (p. 54). Onute, žiūriu per langą į tos pusės aplinką ir galvoju, kad daugiau nerinksiu tais takeliais, kur ėjau į Lukšius, bažnytėlėn su pulku mergaičių daugiau nevaikščiosiu. Nematysiu daugiau pavasarį sprogstančių medelių, žydinčių sodų, alyvų, nekvėpuosiu tuo tyru pavasario oru. Žiūriu per langą su ta mintimi, kad jau atsisveikinu su Dievo surėdyta gražia gamta, laukų gėlėmis“ (p. 55).
Prisiminimų autorė gamtoje mato žmogų. Ji rašo: „Kaip vainikas pinasi iš įvairių gėlių žiedų, žalių rūtų, ir žmogaus gyvenimas panašiai pinasi. Kada liūdna valanda, tai yra žiedas radastos ar erškėtrožės. Žiedai gražūs kvepia, ale kotelis su aštriais spygliukais, o tie spygliai tai dažnai žmogaus širdį drasko. Įvairūs pergyvenimai, ligos ir visos kitos nelaimės. O kiti žiedai švelnių gražių spalvų, skleidžia malonų kvapą aplinkoje. Tai mūsų vargo žmonelių džiaugsmai“ (p. 96). „Čia tylu, ramu, medeliai ošia, tartum sako, kad ir tie mirusieji kadaise kalbėjo, gyveno dirbo džiaugėsi laime ar negalia skundėsi. O dabar čia tam mirusiųjų mieste ilsisi amžių amžius“ (p. 185).
„Pempės klausė ar gyvi? O vyturėliai neužmatomoje aukštybėje kvietė išeiti žemdirbį pavasario sėjai. Ir aš su lengvu įrankiu judinau žemę. Pasėtos gėlės dygo, augo ir daržovės nuo gėlių neatsiliko“ (p. 205). „Viščiukų motinos savo šeimynėlę vesdavo į bulvių kapčius, spardydavo žemę, o cypliukai susirinkdavo kas jiems skaniausia būdavo“ (p. 188).
Skaitai šias ir panašias eilutes ir norisi paklausti, o iš kur čia ta donelaitiška dvasia? Ir kai prisimeni, kad šių eilučių autorės protėvių šaknys Mažojoje Lietuvoje nurimsti. Mūsų pasąmonėje Kristijonas Donelaitis gyvas!
Prisiminimų autorės visi metų laikai svarūs ir reikšmingi. Apie vasarą ji rašo: „Rinkau uogas ir į savo suvirškinimo maišelį dėjau“ (p. 207).
O štai „atskubėjo ir šaltas rudenėlis, biro gėlių žiedai, išskrido paukščiai toli, medžiai keitė lapų spalvas ir krito žemėn, palikdami kamienus. Kada jau buvo paukšteliai išskridę į šiltus kraštus, nubirę gėlių žiedai, pievų žolė nuo šalnų sustingusi ir žmogus jausdamas žiemužę artėjant, dairosi, lyg kažko suniuręs, kažko prislėgtas /…/. Tik verkė rūtos darželyje ir gluosniai stovėjo nuliūdę, šalia kelio /…/ su Tėvynės ir tėviškės lauku, pievų ir šienpjovių daina“ (p. 210).
„Ir vėl žiemužė atskubėjo, apibarstė laukus sniego pūkeliais /…/. Saulė savo spinduliais blizgino eglių šakas, ir pušų viršūnes, sniego pūkais pribarstytas (p. 115). Bežiūrėdama į tos dienos gražią gamtą, visko prisigalvojau, kaip gražiai sukurtas pasaulis, kokia puiki ta visata ir mums nematomos rankos viskas sutvarkyta. Saulė stovi vietoje. Žino savo kelią žemė, mėnesis ir žvaigždelės turi savo takus. Praeina vieni pro kitus neužkliūdami. Tik nenaudėlis žmogus daro visokias blogybes tame gražiame pasaulyje“ (p. 116).
Bus daugiau