Vilmantas KRIKŠTAPONIS
Pradžia Nr. 2.
Greitai prieš Mikalojaus Kuprevičiaus sėkmingai plėtojamą lietuvių tautinę-kultūrinę veiklą sukilo tie patys jo priešininkai – sulenkėję dvarininkai ir vietos klebonas, negalėję pakęsti lietuvių tautinio judėjimo.
Pravartu pažymėti, jog Krakių klebonas, nors iš karto ir rezervuotai žiūrėjo į M. Kuprevičiaus plėtojamą veiklą, bet nebuvo jam priešiškas. Tačiau kartą pamatęs pas vieną krakiškį jaunuolį apysaką „Ašis“, pašiepiančią sulenkėjusius ir turtus pamilusius kunigus, iš karto nusistatė prieš švietimo draugijos „Aušra“ skyrių, jos knygynėlį ir prieš M. Kuprevičių, kaip svarbiausią lietuvių tautinės veiklos organizatorių. Tad netrukus, padedant aplinkiniams dvarininkams ir aktyviems šalininkams, klebonas nuteikė carinės valdžios administraciją prieš „bedievių ir cicilikų“ lizdą – „Aušros“ draugiją, kuri po vienerių Krakėse metų veikimo, valdžios įsakymu, su visais savo skyriais, kaip „pavojinga Rusijos valstybei“, buvo likviduota, o jos knygynėlio knygas buvo leista išdalyti kaimų jaunimui.
Entuziastingai M. Kuprevičius sutiko žinią apie 1907 m. kovo 25 d. Vilniuje įsikūrusią Lietuvių mokslo draugiją, kurios steigėjai, nepaisant pasaulėžiūros skirtumų ir politinių pažiūrų buvo lietuvių tautos šviesuoliai: kun. J. Ambraziejus, J. Bagdonas, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, J. Mašiotas, S. Matulaitis, P. Matulionis, A. Smetona ir broliai A., J. ir P. Vileišiai. Jos įstatų pirmasis paragrafas skelbė, kad draugija „<…>rūpinsis ištardyti (ištyrinėti) lietuvių tautą ir jos gyvenamą kraštą. Todėl ji užsiiminės: a) lietuvių antropologija ir etnografija; b) Lietuvos archeologija ir statistika; c) geologija, flora, fauna ir kitais gamtos mokslais“. Tad į šią draugiją netruko įsijungti ir šie lietuvių šviesuoliai: J. Ambrozaitis, K. Būga, kun. A. Dambrauskas-Jakštas, L. Didžiulienė, J. Dielininkaitis, A. Domaševičius, K. Grinius, J. Jab-lonskis, A. Janulaitis, J. Kairiūkštis, P. Kriaučiūnas, D. Malinauskas, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Rucevičius, J. Šaulys, kun. K. Šaulys, kun. J. Tumas-Vaižgantas, E. Vileišienė, J. Žymantienė-Žemaitė, o taip pat carinės Rusijos mokslininkai P. Fortunatovas, A. Šachmatovas, E. Volteris, Vokietijos mokslininkas A. Becenbergeris ir kt. Į šios draugijos veiklą įsijungė ir M. Kuprevičius, kuris vėlesniais metais gyvendamas Biržuose, savo iniciatyva ten įkūrė Lietuvių mokslo draugijos skyrių, sėkmingai vykdžiusį draugijos uždavinius.
M. Kuprevičiui anuomet Krakėse tebuvo lemta gyventi ir dirbti tik apie trejus metus, nes 1909 m. jis buvo pakviestas į Biržus eiti vietos ligoninės vedėjo pareigų. Ši, nors ir mažoka ligoninė su ambulatorija, kurią M. Kuprevičius pavyzdingai tvarkė, tuo metu Biržuose buvo bene vienintelė vieša lietuviška įstaiga. M. Kuprevičius greitai ir čia tarp paprastų žmonių netruko įgyti didelio pasitikėjimo ir pagarbos, kaip labai pareigingas, sąžiningas, aukštos kvalifikacijos gydytojas. Be tiesioginio savo darbo jis ketverius metus Biržų keturklasėje mokykloje nemokamai dirbo gydytoju ir dėstė higieną. Tą darbą M. Kuprevičius dirbo tik todėl, kad turėtų progos arčiau prieiti prie lietuvių mokinių ir ugdyti juose tautinį susipratimą.
Gyvendamas Biržuose be einamų tiesioginių pareigų ligoninėje ir mokykloje su visa savo energija M. Kuprevičius kibo į švietėjišką visuomeninę veiklą. Priklausydamas Lietuvių mokslo draugijai ir Biržuose veikusiam Ūkio rateliui skaitė populiarias įvairių mokslo sričių paskaitas.
M. Kuprevičius, norėdamas savo tautiečiams tiekti daugiau knygų, nutarė, kad Biržuose būtų reikalinga spaustuvė. Jo sumanymui pritarė ir čia anuomet gyvenę kiti lietuvių šviesuoliai: S. Dagilis, evangelikų reformatų kun. P. Jakubėnas, M. Yčas ir J. Trečiokas. Tad pastarųjų sutarimu 1912 m. Biržuose buvo įsteigta spaustuvė pavadinimu „M. Yčo ir B-vės spaustuvė“. Joje buvo spausdinamas „Biržų kalendorius“, „Sieninis kalendorius“, S. Matulaičio „Lietuvos istorija“, M. Kuprevičiaus į lietuvių kalbą išverstas L. Tolstojaus dorovinis veikalas „Pirmoji pakopa“, pirmasis Lietuvos provincijos laikraštis „Biržų žinios“, taip pat periodinė evangelikų reformatų spauda ir daug kitų leidinių, tuometėje krašto kultūros ir švietimo raidoje suvaidinusių svarbų vaidmenį.
Kuprevičių namai Biržuose anuomet buvo populiari susirinkimų pasitarti įvairiais klausimais ir jaunimui papramogauti vieta. Tai savo atsiminimuose patvirtino ir N. Karosaitė: „Kuprevičių namai buvo maloniausia vieta susirinkti, ar tai vasarą jaunimui padoriai pasilinksminti, ar rudens vakarais inteligentams pasitarti kultūriniais tėvynės reikalais“.
Dar Krakėse M. Kuprevičius buvo susirūpinęs lietuvių liaudies dainų įtaka jaunosios kartos tautiniam švietimui ir bandė organizuoti tuo tikslu chorus. Tad gyvendamas Biržuose, lietuvių liaudies dainai gaivinti su nedideliu liaudies dainų mėgėjų būreliu, vadovaujamu žmonos, jam pavyko įkurti muzikos, dramos ir dainų draugiją „Lyra“. Ši draugija rengė lietuviškus vakarus, koncertus ir vaidinimus ne tik pačiuose Biržuose, bet ir aplinkiniuose miesteliuose. Choruose dainavo ir Kuprevičių vaikai. 1912 m. „Lyros“ draugijai vadovauti buvo pakviestas dar jaunas konservatorijos studentas S. Šimkus.
„Neilgai daktaras gyveno Biržuose, bet kaip gražiai susikristalizavusi senos formacijos lietuviška labai inteligentiška, visapusiškai išlavinta asmenybė ir per trumpą laiką labai daug nuveikė. Lyg tvirta uola nukrito iš dangaus ir parėmė lietuvybės statomą rūmą anais žiauriais rusų valdymo laikais. D-ras Kuprevičius – tai veikėjas, kokių mūsų seni Biržai nedaug tėra matę“, – apie M. Kuprevičiaus darbus, nuveiktus Biržuose, kažkada rašė jo bičiulis J. Mikelėnas.
Kur tik anuomet teko gyventi M. Kuprevičiui, visur už savo tautinę ir švietėjišką veiklą jis ramybės neturėjo. Carinei administracijai, sulenkėjusiems dvarininkams ir kunigams atrodė svetima ir žalinga tai, kad Kuprevičių namai buvo maloniausia susirinkimų vieta padoriems pasilinksminimams ar tautiškai susipratusiai lietuvių inteligentijai pasitarti kultūriniais reikalais.
Tais laikais buvo nustatytas mokestis ir už ligoniams skiriamų vaistų receptą, o varguomenei buvo galima juos skirti ir veltui. Tad galop M. Kuprevičius buvo apkaltintas, jog esą per daug išdalinęs vaistų neturtingiesiems, todėl dėl jo „kaltės“ ligoninės biudžete, girdi, buvo atsiradusi „skylė“. Už tą „nusikaltimą“ M. Kuprevičius buvo priverstas įteikti atsistatydinimo iš užimamų pareigų raštą.
Likimo keliai Kuprevičių šeimą kuriam laikui atvedė į Šiaulius, kur kartu iš Biržų atsivežė ir jauną, tačiau tragiško likimo poetą, tada dar gimnazistą J. Janonį, kuriuo nuo 1909 m. rūpinosi ir globojo V. Kuprevičienė, o vėlesniais metais S. ir K. Venclauskių šeima. Šiauliuose Kuprevičiai rado gausų kultūros puoselėtojų būrį susitelkusį dramos ir muzikos draugijoje „Varpas“, kuriai vadovavo S. ir K. Venclauskiai ir kuri veikė nuo 1908 iki 1914 m. Tai buvo platų veiklos barą apimanti lietuvių kultūrinė organizacija, turėjusi savo patalpas, biblioteką, o svarbiausia – teatro trupę ir chorą.
Pats vaidybos menas buvo gana aukšto lygio. Įvairiu laikotarpiu, režisuojant J. Jakševičiūtei-Venclauskienei, G. Landsbergiui-Žemkalniui ir O. Pleirytei-Puidienei čia pastatyti sceniniai veikalai: J. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“, A. Fromo-Gužučio „Švarkas ir milinė“, V. Storostos-Vydūno „Prabočių šešėliai“, K. Jasiukaičio „Alkani žmonės“, G. Landsbergio-Žemkalnio „Birutė“, V. Pundzevičiaus „Neatmezgamas mazgas“, L. Tolstojaus „Patamsio galybė“ ir daugelis kitų. Juose vaidino vietiniai vaidintojai: J. Abromavičius, M. Brašiškis, I. Dankevičius, Z. Daugmaudytė, F. Daugėla, J. Grinius, A. Grušeckaitė, J. Krikščiūnas, V. Kuprevičienė, S. Lansbergytė, J. Lauciūtė, H. Pelėdžiūtė, A. Povylius, P. Pundzevičius, J. Sakalauskaitė-Brašiškienė, J. Švėgžda, M. Valiulytė, E. Vasiliauskienė, J. Zaleskis ir kt.
Ne ką nuo teatro trupės nusileido ir choras, iš pradžių vadovaujamas K. Adomavičiaus ir A. Dokalskio. Vėliau keletą kartų „Varpo“ draugijos chorui vadovauti buvo pakviestas S. Šimkus. Su choru koncertuoti buvo kviečiami profesionalūs atlikėjai, tokie kaip S. Audėjus ir K. Petrauskas, kurie be lietuvių liaudies dainų, atliko ir to meto lietuvių kompozitorių J. Naujalio, M. Petrausko ir Č. Sasnausko aranžuotas dainas.
Tiek teatro trupė, tiek choras be sceninių pastatymų ar koncertų savo salėje, vykdavo į Gruzdžius, Kuršėnus, Radviliškį, Viekšnius ir kitas vietoves su savo parengtomis programomis. Ypač didelio pasisekimo abu kolektyvai susilaukdavo garsiosiose, kasmet vykusiose Šiaulių gegužinėse V. Janavičiui ir grafams Zubovams priklausiusiuose užmiesčio dvaruose. Į jas susirinkdavo ne tik Šiaulių ir aplinkinių vietovių lietuviškas jaunimas ar inteligentija. Čia rinkdavosi lietuvių rašytojai, menininkai, mokslininkai, studentija ir tautinio judėjimo veikėjai iš visos Lietuvos. Gegužinių priedangoje vykdavo demokratinių politinių srovių atstovų pasitarimai mūsų krašto kultūros ir politikos klausimais.
„Varpo“ draugijai rūpėjo ir švietėjiška veikla. Čia draugijos patalpose paskaitas literatūros temomis skaitė O. Pleirytė-Puidienė, visuomenės – V. Bielskis, teatro – G. Landsbergis-Žemkalnis, gamtos ir medicinos – M. Kuprevičius.
Į savo gretas „Varpo“ draugija buvo įtraukusi ir jaunimą, kuris susirinkęs draugijos bibliotekose, ne tik aptardavo savo problemas, bet ir skaitydavo čia prenumeruotus lietuvių periodinius leidinius: „Aušrinę“, „Draugiją“, „Jaunimą“, „Lietuvos žinias“, „Ūkininką“, „Viltį“, „Visuomenę“, satyrinius „Garnį“ ir „Ežį“, rygiškę „Vilnį“ bei Amerikoje leistą „Vienybę lietuvninkų“. Be čia dažnai besilankančių S. Brašiškio, A. Bružo, Z. Gaidamavičiaus-Gėlės, J. Janonio, V. Rekašiaus ir kt. ateidavo ir daugiau gimnazistų, tarp kurių buvo ir Kuprevičių vaikai.
„Varpo“ draugijos veikla ir išlaikymu rūpinosi komitetas. Be abejo, ateityje ši draugija būtų apėmusi ir platesnę veiklą, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Varpo“ draugija nustojo egzistavusi.
Kuprevičių šeimai Šiauliuose buvo lemta gyventi tik apie porą metų, nes M. Kuprevičius gavo gydytojo vietą Žagarėje (Joniškio r.) ir 1914 m. pavasarį su šeima persikėlė ten gyventi. Tačiau čia kiek pastoviau gyventi Kuprevičių šeimai neteko – netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir M. Kuprevičius kaip gydytojas netrukus buvo mobilizuotas dirbti 92-oje karo ligoninėje ordinatoriumi Kaune, Daugpilyje ir Smolenske. Jo žmona, kaip karo pabėgėlė, su vaikais taip pat apsigyveno Smolenske, kur 1917 m. susirgo karbunkulu ir mirė.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir praūžus Rusijoje revoliucijoms, M. Kuprevičius su vaikais, kaip ir daugelis karo pabėgėlių, ilgėdamasis tėvynės, 1918 m. rudenį grįžo ir apsigyveno Žagarėje. Neilgai trukus M. Kuprevičius vedė buvusią savo šeimos tarnaitę Juzefą Vaišnoraitę, kuri 1922 m. pagimdė sūnų Joną ir kartu gyveno iki savo mirties. M. Kuprevičius ir Žagarėje garsėjo kaip geras ir stropus gydytojas, į kurį dažnais atvejais žmonės kreipdavosi ir iš tolimesnių vietovių. Nuo 1923 m. M. Kuprevičius vadovavo ir beturčių ambulatorijai, kuriai išlaikyti skyrė ir nemažai savo asmeninių lėšų.
Iš pradžių savo politinėmis pažiūromis M.Kuprevičius tarp varpininkų buvo kaip demokratas, bet vėliau suartėjo su socialdemokratais: įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją ir buvo ilgamečiu šios partijos nariu. Be to, 1921 m. M. Kuprevičius buvo išrinktas Žagarės miesto tarybos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1931 m., kur miesto ūkio, švietimo, kultūros ir kt. reikalais jam teko rūpintis kartu su ilgamečiais tarybos ir valdybos nariais J. Adomaičiu, J. Bagdonu, A. Braude, S. Jaraminu, L. Martinaičiu, M. Melamedu, S. Rakščiu, L. Rozenbergu, M. Štamleru, B. Taukeliu, S. Tautvaišu, K. Trompetu, S. Vėsulu, M. Zaksu ir kt. Ir nors visi jie buvo skirtingų politinių pažiūrų, pasaulėžiūrų ir tautybių, tačiau savame darbe jie visada rasdavo bendros kalbos.
Bus daugiau