Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS
Kovo 11-oji ir jos reikšmė Lietuvos valstybės istorijai žinoma daugeliui iš mūsų. O ką galėtume pasakyti apie Kovo 20-ąją ir kuo ji svarbi Lietuvai? Tad prisiminkime 1920-uosius metus, kai kūrėsi jauna nepriklausoma Lietuvos valstybė, dar neturinti tarptautinio de jure pripažinimo.
Akstiną kurtis nepriklausomoms valstybėms suteikė JAV prezidento T. V. Vilsono 1918 01 08 Kongrese paskelbta 14 punktų deklaracija, kurioje tautų apsisprendimo principas yra kaip svarbiausia direktyva naujam taikingam pasaulio tautų sambūviui.
Prieš vokiečių aneksionistinę politiką nukreiptas Vasario 16-osios aktas iš pradžių nieko nereiškė. Dėl vokiečių pasipriešinimo jis negalėjo būti nė mūsų visuomenei paskelbtas. Vokiečiai tepripažino vien 1917 12 11 tariamąjį susitarimą ir spyrė Lietuvos Tarybą atsisakyti Vasario 16-osios deklaracijos. Tik Tarybai sutikus grįžti prie 1917 12 11 deklaracijos, Vokietijos kaizeris ir Prūsijos karalius Wilhelmas II, ja pasirėmęs, 1918 03 23 paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.
Kaizerio iškilminga deklaracija paskelbta tik tada, kai vokiečiai po jiems palankios Bresto taikos su Rusija beveik šeimininkavo jos plačiuose vakarinės dalies plotuose. Jiems nebuvo prasmės keisti okupacinės valdysenos į lietuvišką savivaldybę. Tad su netikru rytojumi Lietuva gyveno iki 1918 m. rudens, kol vokiečiai besąlygiškai kapituliavo vakaruose ir jų okupacija rytuose iro. Tik tuomet paskutinis senojo Reicho kancleris davė leidimą Tarybai kurti vyriausybę. Po poros savaičių (11 11) pirmoji Lietuvos vyriausybė su pirmininku prof. A. Voldemaru priešakyje pateikė Lietuvos Tarybai savo deklaraciją.
Svarbiausias uždavinys, tekęs atsikuriančios valstybės diplomatijai, buvo išgauti Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą ir pasiekti Lietuvos etnografinių žemių sujungimą į vieną vienetą. Jau 1918 02 16 Lietuvos Taryba, paskelbdama nepriklausomybės aktą, kartu kreipėsi į Rusiją ir Vokietiją, prašydama pripažinti Lietuvos valstybę.
1917 09 18–22 Vilniaus konferencijai nutarus atstatyti nepriklausomą Lietuvą, tuoj pat iškilo ir santykių su kitomis valstybėmis klausimas. Konferencija, turėdama galvoje, kad Lietuva tuomet buvo okupuota vokiečių, ir kad pirmiausiai nuo Vokietijos nusi-statymo labai priklausys nepriklausomos Lietuvos atstatymas, nutarė: Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje Konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai normalinėse taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nenustatytus santykius su Vokietija.
Taryba, vadovaudamasi šia mintimi ir norėdama išgauti Vokietijos pripažinimą, 1917 12 11 priėmė dek-laraciją, kuria pasižadėjo palaikyti glaudesnius santykius su Vokietija, sudarydama su ja karines ir ekonomines sutartis. Kai ir tai nepadėjo išgauti Vokietijos pripažinimo, 1918 02 16 aktu Taryba atskyrė Lietuvos valstybę nuo bet kokių ryšių su kitomis valstybėmis, paskelbdama, kad užsienio santykius nustatys Steigiamasis Seimas. Vis dėlto Vokietijos kaizeris, 1918 03 23 išduodamas Lietuvos pripažinimo dokumentą, jį susiejo su ekonominių ir karinių konvencijų sudarymu.
Tačiau tai okupacinės padėties nepakeitė. Reikalai kiek pagerėjo, kai 1918 10 20 kancleris Maksas (Max) fon Badenas Tarybos prezidiumui Berlyne pareiškė, kad Vokietija, vadovaudamasi tautų apsisprendimo principu, pripažįsta Tarybai ir jos sudarytinai vyriausybei visišką laisvę tvarkyti Lietuvos kraštą, lygiai kaip ir lietuvių tautai teisę spręsti apie savo konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis.
Pastangos sujungti Lietuvos etnografines žemes į vieną valstybę
1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo priimtoji etnografinės Lietuvos formulę sankcionavo Valstybės Taryba ir vėliau visą laiką ji sudarė Lietuvos teritorijos oficialią tezę. Tačiau kai buvo sudaryta pirmoji vyriausybė, visą Lietuvą dar valdė svetima valdžia (vokiečiai). Lietuvos valstybė buvo dar tik idėjų pasaulyje, ir ją reikėjo paversti kūnu. Į etnografinės Lietuvos žemes pretendavo vokiečiai, lenkai, rusai. Vokiečiams pralaimėjus karą, jų pretenzijos įsigalėti Lietuvos erdvėje išnyko. Iš pat pradžių Lenkija nebuvo draugiškai nusiteikusi atsikuriančios Lietuvos atžvilgiu. Jos atstovai, o ypač J. Pilsudskis ir jo šalininkai, svajojo apie istorinės Lenkijos-Lietuvos valstybės atgaivinimą ir todėl į lietuvių pastangas atkurti tautinę Lietuvą žiūrėjo kaip į tiesiogiai prieš Lenkijos interesus nukreiptą veiksmą. Dar 1918 m. Sovietų Rusija ėmėsi karinių veiksmų sukliudyti nepriklausomos Lietuvos atstatymui (tik 1920 07 12 buvo pasirašyta taikos sutartis ir Lietuva pripažinta de jure). Priešingai Lenkijai, Vokietija to meto sąlygomis buvo suinteresuota, kad Lietuva išliktų nepriklausoma ir Rytprūsiai nebūtų iš visų pusių apsupti Lenkijos.
Lietuvos vyriausybei teko organizuoti ne tik karinę jėgą priešų žygiams atremti, bet taip pat, nors Lietuva ir turėjo ilgaamžę valstybinę tradiciją, dar įrodyti pasauliui, kad lietuvių tauta yra subrendusi būti laisva ir nepriklausoma. 1918 11 11 Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kurį ji pralaimėjo, tapo įmanomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas, nes 1918 11 30 Tilžėje Prūsų lietuvių tautinė taryba (įkurta 11 16, toliau – PLTT) Deklaracija, vėliau pavadinta Tilžės aktu, pareikalavo Prūsų Lietuvą prijungti prie lietuvių tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, jau tapusios Lietuvos valstybe. Akte lietuviai įvardyti kaip vienos tautos, vienos motinos vaikai. Tų tikslų siekta diplomatinėmis priemonėmis – 1919 m. kelis kartus buvo įteikti lietuvių reikalavimai Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijai. PLTT ir Lietuvos Valstybės Taryba reikalavo prie LR prijungti 13 lietuviškiausių Rytprūsių aps. (Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Galdapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos) iki Deimės–Alnos linijos. Tačiau Santarvės (Antantės) valstybės nugalėtojos (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija) turėjo savų planų ir mažųjų tautų norų nepaisė (LR dar nebuvo pripažinta kaip suveneri valstybė de jure). Pagal 1919 06 28 Versalio taikos sutartį tarp Antantės bloko šalių ir Vokietijos (įsigaliojo 1920 01 10) buvo atskirta nuo Vokietijos (nuo jos Rytprūsių provincijos) tik dalis Mažosios Lietuvos – siauras lietuvių gyvenamas plotas su visais gyventojais – Klaipėdos kraštas – į šiaurę nuo Nemuno, per kurį tėra vienintelis LR priėjimas prie Baltijos jūros, ir pavestas valdyti prancūzams.
Pagal minėtą sutartį Vokietija patyrė ir kitų teritorinių nuostolių: faktiškai beveik buvo likviduota kariuomenė, privalėjo išmokėti milžiniškas reparacijas, neteko ir savo kolonijų už Europos ribų.
Šios taikos sutarties pasirašymas Vokietijoje buvo priimtas kaip Santarvės valstybių primestas diktatas, o prarastų vokiečių gyvenamų teritorijų susigrąžinimo problema nuolat eskaluota. Visa tai formavo nusistatymą nepripažinti Versalio sutarties nustatytų teritorinių pertvarkymų rytuose, tikintis ir reikalaujant, kad prarastos žemės būtų grąžintos.
Klaipėdos krašto perleidimą reg-lamentuojančiame susitarime, pasirašytame 1920 01 09 Paryžiuje, buvo numatyta, kad visi valdininkai laikinai išlaikys savo tarnybas šiame krašte.
Santarvės laikinas valdymas
1919 05 07 Santarvė (Antantė) įteikė Vokietijai Versalio taikos sutarties sąlygas, kuriose numatyta atskirti nuo jos ir šiaurrytinį Rytprūsių kampą – Prūsų Lietuvą (valdomą Santarvės). Krašto vokiečiai valdininkai 1919 07 16 sušaukė Klaipėdos miesto ir apskričių Seimo atstovus į vad. Priešparlamentį (vok. Vorparlament, lietuviai atsisakė jame dalyvauti), posėdžiavusį Klaipėdoje ir išrinkusį Darbo talką (vok. Arbeitsausschus) iš 7 Vokietijos valdininkų (pirm. – Klaipėdos miesto buvęs vyriausiasis burmistras Arthuras Altenbergas (1862–1926)). Priešparlamentis siekė įkurti Klaipėdos respubliką, nors tokios teisės neturėjo.
Vokietijos vyriausybė specialiu Reicho ir Prūsijos valstybės komisaru Klaipėdos kraštui valdyti 1919 07 29 paskyrė buvusį Gumbinės apygardos prezidentą grafą Georgą Franzą Wilhelmą fon Lambsdorfą (1863–1935). Jo žinion perėjo krašte buvusios valdžios įstaigos ir kariuomenė.
1919 m. birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28-tu ir 99-tu straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl Vokietijos delegacijos protestų, esą Klaipėdos miestas grynai vokiškas; Lietuva turinti teritorinių ginčų su Lenkija; dėl Lenkijos delegacijos Versalio taikos konferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdą (nors ten nebuvo nė vieno lenko), kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui.
PLTT 1919 04 25 Tilžėje įkūrė masinę organizaciją Prūsų lietuvių susivienijimas, kurio centras tais pačiais metais perkeltas į Klaipėdą. Jis siekė išplėsti judėjimą dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, kovojo prieš prievartinį vokietinimą, dėl lietuvininkų ekonominių ir kultūrinių teisių, lygių teisių lietuvių kalbai mokyklose ir viešajame gyvenime, siekė paruošti žmones atskirtajam nuo Vokietijos kraštui valdyti. Tuo tikslu leido laikraštį „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923) ir „Tarybos žinias“ (1920–1921, lietuviškai ir vokiškai).
Lietuvininkų interesus gynė Prūsų lietuvių susivienijimas (1919–1926) ir kitos organizacijos, kurioms atstovavo PLTT (1920–1921). PLTT iškėlė politinį šūkį: viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia, skatinusi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą.
Nesnaudė ir vokiečiai. Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo vienijosi revanšistinės jėgos, pasiryžusios nuplauti Versalio taikos gėdą ir susigrąžinti prarastas žemes. Rytprūsių vokiečių valdžia, stengdamasi išlaikyti Klaipėdos krašte Vokietijos įtaką, skelbė: Nemunas yra mūsų upė, bet ne siena. 1919 07 31 įkurta Deustsch-Litauischer Heimatbund [vokiečių–lietuvių tėviškės sąjunga], siekusi sukurti Klaipėdos respubliką. Taip ignoruotas Mažosios Lietuvos lietuvininkų apsisprendimas. Heimatbundas stengėsi, kad kraštas nepatektų Lietuvos valdžion, o vėliau propagavo Klaipėdos krašto atsiskyrimą nuo Lietuvos. Lenkija planavo įgyvendinti savo siekius remiama Prancūzijos.
Versalio taikos sutarties 99-ajame straipsnyje teigiama: Sąjungininkų naudai Vokietija atsisako visų teisių į sritis, esančias į šiaurę nuo Nemuno, ir įsipareigoja pripažinti visus su šiomis sritimis susijusius sprendimus, ypač gyventojų pilietybės klausimais.
Laikraštyje „Tilžės keleivis“ [toliau – TK] rašoma: Mūsų Klaipėdos šalis bus šiose dienose Santarvės apstatyta. Tada bus visi ryšiai su Vokietija partraukiami. Atsimindami, kad pagal Santarvės Vokietijai įduotą raštą atskirtas kraštas visados lietuviškas buvo ir dar šiandien gyventojų dauguomenė iš lietuvių susideda, kaip ir iš tikro yra, turime mes lietuvei būtinai reikalauti, kad visi valdininkai, vistiek ar lietuvis ar vokietis, abi kalbi, taigi lietuvišką ir vokišką suprastų. Panašiai skelbia ir laikraštis „Lietuviška ceitunga“.
V. Lambsdorfo įsakymu iš krašto 1920 02 09–12 išvesta Vokietijos kariuomenė, išplatintas atsišaukimas ir raginta gyventojus laikytis rimties. Vasario 13 d. atvykus prancūzams, buvo nuplėštos ir sudraskytos ta proga lietuvininkų Klaipėdoje iškeltos Lietuvos vėliavos.
Prancūzų karinė misija ir XXI Alpių šaulių pėstininkų batalionas 1920 02 13–15 iš Prancūzijos į Klaipėdą atvyko trimis traukiniais. Klaipėdos krašto perdavimas santarvininkų pajėgoms įvyko 1920 m. vasario 15-ąją.
Klaipėdos lietuvių giedorių draugija „Aida“ (pirm. Adomas Brakas (1886–1952)) vasario 15 d. – tą pačią dieną – kai Klaipėdos krašto valdymas buvo perduotas Prancūzijai, parengė didę lietuvių šventę viešbutyje „Viktorija“ Lietuvos nepriklausomybės antrųjų metinių proga. Joje apsilankė ir prancūzų apcyrai (karininkai). A. Brakas susirinkusiems pasakė sveikinimo kalbą lietuviškai, o kitą – prancūziškai. Pasidžiaugė, kad baigėsi vokiečių galybė, o prancūzai nebeleis skriausti lietuvių. Beje, tą dieną, norėdami mūsų tautybę apreikšti ir prancūzus pasveikinti, keli lietuviai iškabino lietuviškas vėliavas, kurias įsiutę vokiečiai nudraskė ir suplėšė.
Santarvės pavedimu iš V. Lambsdorfo perėmęs Klaipėdos krašto valdymą, Prancūzijos brigados gen. Dominique Joseph Odry (1865–1962) 1920 02 17 įsakymu vok. Arbeitsausschussą įteisino – pavadino Direktorija ir paliko galioti Vokietijos įstatymus, neprieštaravusius naujai krašto tvarkai. Valdžią perėmus prancūzams, vokiečiai vietoj Klaipėdos respublikos bandė kurti Laisvąją valstybę – Freistaatą. Tam tikslui panaudojo Heimatbundą. Krašto buvusius valdininkus Vokietija laikė laikinai išėjusiais atostogų.
Gubernatoriaus D. Odry paliepimu (1920 04 20) sutarta, kad jie liktų ir toliau dirbti krašte, net nemokėdami lietuvių kalbos ir išsaugodami Vokietijos pilietybę, nuo balandžio 1 d. gaudami 25 % atlyginimo priedą iš Vokietijos. Todėl valdininkai, mokytojai, kunigai ir toliau vokietino lietuvininkus.
PLTT atstovams pareiškus protestą, D. Odry padidino Direktorijos narių skaičių iki 9, papildomai 1920 03 12 paskyręs Tarybos gen. sekretorių Erd-moną Simonaitį (1888–1969) ir kunigą Hugo Augustą Voldemarą Reidį (1869–1937) [iki šiol visur klaidingai įvardijant kitą asmenį – ūkininką ir malūnininką Mikelį Reidį iš Kaukėnų].
Vasario 16 d., kai visa Lietuva šventė nepriklausomybės paskelbimo dieną, Lietuvos Valstybės Tarybos [toliau – VT] narys ir sekretorius Jokūbas Šernas (1888–1926) su Martynu Jankumi, Jurgiu Strėkiu ir Kristupu Lekšu atvyko į Kauną, kur buvo karštay priimti iškilmingam VT posėdyje. Vakare Inteligentų klube atstovai laike prakalbas dėl abiejų Lietuvos dalių sujungimo ir buvo priimti su didžeis rykavimais. Tačiau tą dieną neįvyko jų kooptavimas į VT. Tai neįvyko ir vėliau, nes Klaipėdos krašto atstovai, susitikę čia su Viliumi Gaigalaičiu (oficiozo „Lietuva“ redakcijos vedėju iki 1920 03 01), nusprendė, kad reikia dar pasitarti su PLTT, kurios posėdis buvo šaukiamas vasario 20 d.
Delegacijos uždavinys buvo su Lietuvos valdžia pasitarti dėl atskirtojo Prusų Lietuvos krašto valdymo ir sudaryti visuotinį susirišimą su Lietuvos valdžia. Šventės proga „Lietuvoje“ buvo išspausdintas PLTT Prezidento V. Gaigalaičio sveikinimas bei Vydūno (1868–1953) eilėraštis „Aukščiausioji dykybė (valnybė)“. Vasario 19 d. minėti tautos atstovai kartu su J. Šernu ir Lietuvos užsienio reikalų viceministeriu Petru Klimu (1891–1969) išvažiavo Klaipėdon.
Apie savo kelionę į Kauną ir įspūdžiais iš tos šventės, grįžęs į Klaipėdą, pasidalijo kultūros bei politikos veikėjas Jurgis Lėbartas (1879–1944): Apie savo kelionės įspūdžius Kaunan keliaudams laikė P. Lėbartas paskutiniame „Jūrios“ susiėjime pranešimą. Jis važiavo kaipo palydovas su Prūsų Lietuvos atstovais.<…> Iš čia pasivedė Valstybės sekretorius Šernas į Valstybės Tarybos posėdį miesto teatre, kuris buvo kuogražiau išpuoštas ir kupinai pilnas.<…> Po sveikinimų ir kalbų buvo vaidinamas Vydūno veikalas „Mūsų laimėjimas“. Po to „Metropolio“ viešbutyje vyko iškilminga vakarienė su prakalbomis. Kitą dieną atstovai aplankė Prezidentą A. Smetoną, vakare susitiko su užsienio reikalų ministeriu A. Voldemaru. Trečią dieną dalyvavo VT posėdyje. Klaipėdoje paneigė gandus, kad atstovai pardavė Mažąją Lietuvą.
TK iš laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ perspausdinta Tautos tarybos posėdžio santrauka, kuri prasideda: Tautos Tarybos naujai išrinktieji atstovai (deputiertai) pirmą kartą buvo susirinkę 20 ir 21 februarį Klaipėdoje.
Bus daugiau