Rimantas MATULIS
Pabaiga, pradžia Nr. 4
Sausio 3 d. Vilniuje Signatarų namuose buvo pristatyta Algirdo Patacko knyga „Litua“. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojus supažindiname su Rimanto Matulio šiai knygai parengtos recenzijos pabaiga.
Kiek nutolstant nuo A. Patacko knygos, norėtųsi išsiaiškinti, iš ko kilo mūsų seniausių protėvių getų tautos vardas, nes kiti seniausi mūsų tautos pavadinimai yra geografiniai. Einant mūsų laikų link, po getų mes maždaug prieš tris, du su puse tūkstančių metų buvome vadinami hiperborėjais (graikiškai „gyvenančiais už šiaurės vėjų“), Kristaus laikais – aisčiais – estijais (germanų kalbose „rytiečiais“, supriešinant mūsų kalbą vokiečiams – „vakariečiams“), VI a. taip gražiai A. Patacko aprašytos girios gyventojais giruliais, geruliais (čia „i“ ir „e“, matyt, susikeitė dar baltų žemėse), Romos imperijoje pervadintais į herulius, erulius, kai Odoakro 476 m. atvestos į Romą baltų gentys geruliai (juos iš dalies galime vadinti lietuvių protėviais), skiriai (prūsų protėviai) ir rugijai (išliko Riugeno salos pavadinime) nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą.
O „getų“ pavadinimas greičiausiai yra ne geografinis: senovės Persijos (iš kurios prieš 3,5 tūkst. metų mūsų protėviai kartu su medais atėjo į Indiją) Avestoje gaethya reiškė „gyvybė“ (Dainiaus Razausko straipsnis „Gyva mintis“ knygoje „Vladimiras Toporovas ir Lietuva“, V. 2008, p. 152). Ir man visą laiką kirbėjo, ką indų epe Bhagavadgitoje reiškia žodžio dalis „git“. Galbūt Bhagavadgitą į lietuvių kalbą galima išversti „Dievui vadovaujant gyventi“, kur „bhag“ galima palyginti su miestu Bagdadas („Dievo duotas“). Čia „bag“ galima sieti su sąvoka „Dievas“, „vad“ su vadu, vadovauti(s), o „gitą“ Bhagavadgitoje su žodžiu „gyventi“ sieja A. Patackas („Litua“, p. 268).
Tačiau, aptardamas J. Statkutės de Rosales taip plačiai aprašomus gotus, A. Patackas padaro klaidą. Nepripažįsta, kad Samogitija yra „Žemoji Getija“ (p. 181), o tai netiesiogiai susiję ir su gotais. Jeigu jotvingiai (lot. Getwesia) kilę iš „getų“, kaip Lietuva, Litva, Lat-vija iš letų, lietų, leičių, tai pagal Nemuno tėkmę jie yra „Aukštoji Getija“, o Samogitija – pagal Nemuną „Žemoji Getija“. A. Patackas čia daro įprastinę klaidą, jotvingius siedamas ne su getais, bet su „joti“ (knygoje skyrius vadinasi „Jotva“, p. 337–349). Tie patys pavadinimai, reiškiantys žemą pajūrio vietą, yra aplink visą Baltijos pajūrį: Žemgala (Žiemgala yra mūsų kalbininkų išradimas – šią klaidą daro ir A. Patackas, dar ir Žemaitiją susiedamas su žodžiu „žiemiai“ – „šiaurė“, p. 330) – iš tikrųjų reiškia „žemasis galas“ pagal Dauguvą „gentes Semigalorum“ priešpastatant Aukštzemei Latgalijoje. Toliau pagal Baltiją Suomija yra „žema žemė“, kaip ir samiai prie Lediniuotojo vandenyno (mūsų „ž“ finų kalbose virsta „s“ – R. M.). Vokietija prie jūros vadinama Nieder („Žemoji“ – R. M.) Deutsch, o toliau nuo jūros – Hoch Deutsch. Apie Nyderlandus nebereikia daug aiškinti. O baltų žemėse Semba, Sambija („Semland“) žymi „Žemą žemę“ ir Nemuno delta vokiškai buvo vadinama Niederung, o lietuviškai „Lankos sritis“. Taigi, viskas pagal upių tėkmę, neatsižvelgiant į tai, kad Žemaitijoje yra aukštuma. Ir Vytautas Didysis laiške ordinui rašė, kad žemaičiai gyvena žemiau, bet mes esame viena tauta.
Dabar apie paslaptingąją Skandiją, Skandzą, taip pat ir Skandinaviją. A. Patackas pritaria J. Statkutei de Rosales, kad Skandza buvo rytinėje Baltijos jūros pusėje (p. 174). Labai taikliai A. Patackas šioje vietoje pateikia lietuviškus žodžius skandenė, skandinė, skendena, skendė (pridėsime žodį „skandinti“ – R. M.) ir sieja šiuos žodžius su pajūrio klampynėmis, pelkėmis (p. 178). Man atrodo, kad šią mintį galima truputį pakreipti ir patikslinti remiantis lietuvių ir kitų tautų tautosaka: Skandija ar Skandinavija yra žemė, kurioje leidžiasi (skęsta) saulė. Taigi, Skandija, Skandinavija gali būti ir rytinė, ir vakarinė Baltijos jūros pakrantė, kur leidžiasi saulė.
Toliau pereikime prie A. Patacko plačiai išrutuliotos galindų temos (p. 185–200). Jis rašo, kad „galindai yra galinė pakraštinė aistijų gentis“ ir kartu nežymiai pastebi, kad Rasa Ambraziejienė yra siejusi galindus su žodžiu „galingas“. Man artimesnis R. Ambraziejienės variantas. A. Patackas cituoja Petro Dusburgiečio kroniką, kad galindai buvo labai stipri gentis, prisidauginusi dėl didelio vaikų skaičiaus. Be abejo, kaimynams tai nepatiko, o čia dar tūkstantmetis slavų skverbimasis: galindai kelis šimtmečius kovoję su jau suslavėjusiais Mozūrais, susijusiais su vėlesne Mazovija. Žinomas panašiu vardu į lietuvišką žodį „mažas“ prūsų karžygys Tautų kraustymosi laikotarpyje. Iš šio vardo galėjo kilti Mozūrijos ir Mazovijos pavadinimai (bet to netvirtinu, nes trūksta duomenų). Kryžiuočių duomenimis, atvykę į Prūsiją Galindijos vietoje jie radę dykrą. Taigi, viena iš galindų išsikraustymo priežasčių galėjo būti pralaimėtos kovos su kaimyninėmis gentimis ir galindų savo galybės ir valdžios demonstravimas. Mano nuomone, daugybė lietuviškų vietovardžių su -gala reiškia „galią“. Kauno Aleksote buvusi Svirbigala – „skvarbi galia“, Ramygala – „Ramovės galia“, Dievogala prie Zapyškio – „Dievo galia“, Ariogala – „erulių, herulių galia“ – kryžiuočių vadinta Eriogala, Heragala (grįžusių po Romos nukariavimo herulių, erulių tvirtovė – R. M.). Bet šių vietovardžių su -gala nereikia painioti su vietovardžiais -galis, -galiai, kurie su galia, tvirtumu nesusiję, tai Kopgalis, Laukagaliai ir pan. vietovardžiai.
Ir kaip aptariant galindus negrįžti prie V. Toporovo? Juk jis vienas pirmųjų išrutuliojo baltų genties galindų (apie tai rašo A. Patackas) klausimus, atkreipė dėmesį į galindų klajones po Europą. Visa laimė, kad šioje vietoje V. Toporovas „neįklimpo“ tarp tų mokslininkų, kurie netelpančių į tam tikrus rėmus mokslininkų mokslininkais nelaiko. Panašiomis mintimis persunkta A. Patacko knyga „Litua“.
Tačiau vienoje vietoje, deja, ir pats A. Patackas pakliuvo tarp tų apsiribojusių mokslininkų. Jūs atspėjote! Tai jo požiūris į Česlovą Gedgaudą: „Česlovo Gedgaudo skelbiamos teorijos apie baltų proistorę yra anapus istorijos mokslo ribų. Vienintelis teigiamas jų bruožas – žadinamas susidomėjimas tautos ikirašytine istorija“ (p. 204). Šioje vietoje, deja, A. Patackas apie Č. Gedgaudą rašo lygiai taip pat, kaip kai kurie autoriai kalba apie jį patį.
Be to, man, beveik 10 metų dirbusiam Valdovų Rūmų paramos fonde, nelabai patiko netikėtas A. Patacko ekskursas į šoną straipsnyje apie mūsų kalbą: „…negalios simboliu gali būti Valdovų rūmai, kultūrinio bergždumo monstras“ (p. 226). Man bergždžiau atrodytų atkasti pamatai po didžiuliu stiklo gaubtu pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje ties Gedimino pilies kalnu.
Be šių pastabų, reikia atkreipti dėmesį į nepaprastai jautrią knygos „Litua“ kalbą ir daugybę atskleistų naujų, mažai žinomų istorinių realijų. Labai teigiamai nuteikia šiltas, malonus knygos stilius, beveik nėra korektūros klaidų, kurių nuosekliai perskaitęs knygą pastebėjau tik keletą. Svarbiausia, kad A. Patackas, nors ir truputį idealizuodamas, žadina tautą dabartinės civilizacijos žlugimo metu ir nuleidžia mums ne gelbėjimosi šiaudą it skęstančiajam, kaip sako lietuvių patarlė, bet – visą plaustą. Ačiū!!!