Dobilas KIRVELIS
Stepono Kairio fondas
Pabaiga, pradžia Nr. 4.
Inovacinės nuostatos Europoje, Rusijoje ir Lietuvoje
Nors Europos Sąjunga kuria bend-rą 28 (ir numato dar daugiau) valstybių bendro gyvenimo erdvę, bet kol kas, spręsdama problemas, apsiriboja tik tradicinių ekonomikos, finansų ir kitų visuomenės gyvenimo technologijų kosmetiniu tobulinimu be ryškesnių radikalių naujovių. Daugybė valstybių su savo atskiromis nacionalinėmis gyvenimo tradicijomis stengiasi išsaugoti savitus identitetus – ES konservuojasi. Tą patį matome ir mokslo-technologijų raidos strategijose – nuostata ir XXI a. tęsti tai, ką darė XX a. Pvz., tik ką pradedamoje programoje HORIZON-2020 (2014–2020 m.) nematyti esminių inovacinių žingsnių. Nors pirmoje XXI a. dekadoje buvo bandyta vystyti konvergenciją Nano-Bio-Info-Cogno (NBIC) ir net daugiau technologijų. Net Lietuvoje KTU Inovacijų ir mokslo centras ir Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras (slėnis) „Santaka“ bandė daryti kai kokių technologijų konvergencijos pirminius žingsnius.
Ryškiausias Europos Parlamento žingsnis NBIC technologijų vystymo kryptimi yra jo ekspertinio komiteto STOA (Science and Technology Options Assessment) atlikti zonduojantys programiniai tyrimai, paskelbti 2012 m. gruodžio ataskaitoje „Gerinant gyvenimą: XXI amžiaus bioinžinerija (Making Perfect Life: Bio-Engineering in the 21st Century)“. Šį projektą jau galima pripažinti kaip strateginį, artimą konverguotų NBIC technologijų projektui. Jame jau matoma sintetinės biologijos ir kitų inovacijų svarba. Tik apgailestautina, kad šiuo naujų technologijų kūrybos projektu yra labai mažai suinteresuotų – apsiribojama vienu kitu institutu Olandijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Panašių atskirų autonominių tyrimų galima rasti Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, bet jie neintegruoti bendromis tikslinėmis programomis.
Savitai inovacines paieškas vykdo Šveicarija ir mėgdžiodama JAV NBIC kontekste – Rusija. Ryškiausiai reiškiasi Rusijos MA Kurčatovo institutas. Maskvos universitete įkurtas Bioinžinerijos ir Bioinformatikos fakultetas, skirtas ugdyti XXI a. bioinžinerius inovacinių biotechnologijų kūrybai ir įgyvendinimui. Rengiami net naujų technologijų organizatoriai – bioinžinieriai vadybininkai.
Teoriniu lygmeniu konverguotų technologijų ir naujų biotechnoinovacijų galimybių perspektyviniai tyrimai vykdomi ir Lietuvoje. Skirtingai nei JAV NBIC, dar 2011 m. Lietuvoje buvo vystoma konverguotų Nano-Bio-Info-Cogno-Eco (NBICE), ar net NBICEE sociobioinžinerinė koncepcija, reikalaujanti, kad bioinžinerinėje NBIC kūryboje būtų konverguojama ir ekologiniai (NBICE), ir net ekologinės ekonomikos (NBICEE) principai. Kaip matoma šiandien, jau 2012 m. JAV strategai visa tai numatė CKTS (2012–2020 m.) programoje atskirų platformų – Socialinės (Societal) ir Žemės (Earth) lygmenyse. Lietuvoje vystomos NBICEE koncepcijos pagrinde numatoma pamatinė – dviejų, iš esmės skirtingų technologijų – materialiųjų (medžiaginių-energetinių) ir nematerialiųjų (informacinių) technologijų konvergencija, vadinama uždarąja cik-line kodavimo-dekodavimo CL-CD (angl. Closed-Loop Coding-Decoding) konvergencija. Šis principas matomas kaip gyvųjų, psichologinių ir socialinių organizuotų sistemų funkcinės veik-los esmė. Psichologijos kognityviniu smegenų neuroinformaciniu lygmeniu ir socialinėje mokslo-technologinėje kūryboje CL-CD koncepcija virsta Analizės per Sintezę (A-by-S) metodu. Remiantis tokia mokslo idėjine samprata 1962–1990 m. bandyta ruošti inžinerizuotus biofizikus Vilniaus universitete, vykdyti atitinkami moksliniai tyrimai, kuriami regėjimo organai robotams Biofizikos-neurokibernetikos laboratorijoje. Minėti įvairūs skirtumai vaizdžiai pateikti populiarintomis schemomis 4 pav.
Tokia įvairių šalių biotechnoinžinerinė strateginė XXI a. nuostata iškelia ir politikos inovacijas. Fantastai, filosofai ir teoretikai sociologai jau žymiai anksčiau, prognozuodami visuomenės raidos tendencijas, apie tai yra paskelbę biopolitikos, technopolitikos pavadinimais, net nauja technobioparadigma, vedančia į naują transhumanizmo epochą.
Technobiopolitika ir transhumanizmas
Nors terminą biopolitika 1920 m. pirmą kartą pavartojo švedų politikas Rudolfas Kjelenas, bet šio termino prasmę geriausiai 1970 m. apibūdino prancūzų filosofas Mišelis Fuko (M. Foucault) socialinio valdymo kontekste. Jo manymu, biopolitika yra tai, „kas gyvybę ir gyvybinius mechanizmus perkelia į detalių išskaičiavimų erdvę, o žinojimą-galią paverčia žmogaus gyvenimą transformuojančiu veiksniu“. Jis istoriniu ir analitiniu būdu skyrė dvi tokio „galios panaudojimo gyvybės atžvilgiu“ plotmes: individualaus kūno discipliną ir socialinį visuomeninio kūno reguliavimą. Šioje teorinėje perspektyvoje galima įžvelgti artimą sąsają tarp kapitalistinės visuomenės kūrimosi ir biopolitikos gimimo: „Tai, kad visuomenė gali kont-roliuoti individus, buvo pasiekta ne tik dėl sąmoningumo ar ideologijos, bet ir dėl kūno. Biopolitika, biologiškumas, kūniškumas kapitalistinei visuomenei buvo svarbesni nei kiti dalykai“.
Biopolitika visuomenėje pasireiškė kaip ekologinės aplinkos taršos ir grėsmių visuomenei problema, nevaldomai besiplečiant kapitalistinei pramoninei gamybai. Gana anksti pasireiškė ekosocializmas, ekokomunizmas, ekoanarchizmas ir pan. Visa tai pasireiškė kaip įvairiausių politinių žaliųjų ar net žaliųjų libertarų socialiniai judėjimai. 1970–1980 m. Vokietijos, Austrijos ir ypač Skandinavijos šalyse socialdemokratų partijų programose atsirado ekosocializmo nuostatų. Šiandien jos įgauna kur kas labiau mokslu pagrįstą bioinžinerinį pamatą.
Besivystant biologijai, gyvųjų sistemų teorijai, atkreiptas dėmesys, kad gyvybė yra įvairiausių technologijų sistema. O visuomenę suprantant kaip vieną iš gyvųjų sistemą, atsiranda socialinių technologizuotas mokslų požiūris. Taip NBIC ir NBICE, iš pirmo žvilgsnio atrodančios kaip siauros techninės koncepcijos, tampa humanitarinių ir socialinių mokslų pamatu. JAV mokslo futurologų (pvz., R. Kurs-veilo, technologinio ypatingumo-singuliarumo koncepcijos vystytojo) ir strateginė mokslo ir konverguotų NBIC, NBIC2 technologijų inovacinė programa turėjo įtakos Didžiosios Britanijos filosofams mokslininkams giliu moksliniu požiūriu įvertinti vykstančią pasaulio gyvenimo kaitą, statomą ant visiškai naujų biotechnologinių „ratų“. Technopolitikos esmę ir svarbą jau dabar – XXI a. – Oksfordo universiteto (Didžioji Britanija) Etikos ir atsirandančių technologijų instituto direktorius ir vienas įkūrėjų prof. N. Bostromas aiškina kaip kokybiškai naują socialinės raidos kryptį. Kai kur ši kryptis vadinama Naujuoju Renesansu – Biotechnorenesansu.
XXI a. išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kuriose gyvenimo gerovę vis labiau lemia naujos mokslo ir technologinės inovacijos, ryškėja tradicinės kairės-dešinės politinės veiklos priešpriešos kenksmingumas.
Sustiprėjus liberalams pasirodė, kad tradicinė kairė-dešinė jau nebeatitinka valstybių politinių poreikių, ir vis reikšmingiau pradeda reikštis nauja technopolitinė dimensija – technoprogresyvizmo ir technokonservatyvizmo priešybės. Technoprogresyvistai prioritetus teikia tiems įstatymams, greitinantiems naujovių, naujų technologijų kūrybą ir įgyvendinimą, o technokonservatoriai orientuojasi į senųjų gyvenimo technologijų išsaugojimą, baiminantis naujovių klaidų. Technokonservatoriai skelbiasi giną „žmogaus orumą“ ir saugo gamtinę aplinką nuo technologinės pažangos, o technoprogresyvistai tiki, kad tik mokslinis Gamtos ir žmogaus pažinimas, inovatyvių mokslo ir technologijų kūryba ir įgyvendinimas yra tikroji pažanga, kad tai yra žmogaus kaip kūrėjo išlaisvinimas – žmogiškasis gyvenimas. Šiandien, jų manymu, visa tai realizuojama įgyvendinant naujas technologijas, harmoningai pagrįstas gyvybės mokslais su Gamta, ypač gyvąja.
Visa tai rodo visuomenės raidą pagal R. Kurcveilo skelbiamą technologinio singuliarumo (ypatingumo) principą transhumanizmo ir posthumanizmo link. Pagal tai valstybė, visuomenė valdytina taip, kaip valdomas gyvasis organizmas – bioinformacinių technologijų principais. Tai būtų valdymo inovacija – socialmeritokratija.