2013 m. rugsėjo 19 d. „Mokslo Lietuvoje“ Nr. 16 spausdinome Irenos Bilevičiūtės rašinį „Kas dabar pakeitė lietuvių kalbos abėcėlę“. Po išspausdinimo sulaukėme knygos vertėjo Kazio Uscilos laiško su atsiliepimu. Šį laišką paprašėme pakomentuoti ir paties rašinio autorę.
„Mokslo Lietuvos“ skaitytojus supažindiname su šiais komentarais.
Laba diena,
internete aptikau, kad Jūsų leidinyje 2013 metų rugsėjo 19 dieną buvo išspausdinta mano verstos knygos recenzija „Kas dabar pakeitė lietuvių kalbos abėcėlę“. Dėkoju už tai.
Kartu noriu atsiliepti į mano bei leidyklos adresu išsakytą kritiką už knygos autorės ir knygoje minimų autentiškų, tai yra ne išgalvotų, o realiai gyvenusių žmonių, asmenvardžių rašybos.
Apgailestauju, bet tenka manyti, kad kritika yra nepagrįsta. Ko gero, rašinio autorė nesusipažinusi su VLKK (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – ML) dokumentais šia tema, kuriuose vienareikšmiškai sakoma, kad grožinių kūrinių (tai yra išgalvoti) asmenvardžiai lietuvinami, bet mokslo, specialiuose tekstuose asmenvardžiai, rašomi lotyniškos abėcėlės raidėmis, paprastai teikiami originalo kalba. Prie tokių tekstų priskirtini ir prisiminimai apie konkrečius, realiai gyvenusius žmonės. Iškreipti jų asmenvardžius būtų tiesiog nedora.
Beje, VLKK rekomendacijų dėl realiai gyvenusių žmonių asmenvardžių rašybos ir laikosi pagrindinės leidyklos, periodiniai leidiniai. Negi autorė nepastebėjo, kad, pvz., asmenvardis Czesławas Miłoszas rašomas originalo kalba (o ne Česlovas Milošas), Witoldas Gombrowiczius (ne Vitoldas Gombrovičius) ir pan., ir tai nesikerta su jokiomis normomis.
Pridedu VLKK dokumento šiais klausimais fragmentą: http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/vartojimoprincipai.html
Dėkoju
Pagarbiai
Kazys Uscila, literatūros vertėjas
***
Gerbiamoji Redakcija,
ačiū už galimybę perskaityti K. Uscilos išreikštas pastabas mano išsakytoms mintims dėl asmenvardžių ir vietovardžių rašybos. Esu dėkinga už dėmesį. Norėčiau kai kuriuos vertėjo „apgailestavimus“ pakomentuoti.
Dėkoju už nuorodą į VLKK svetimvardžių vartojimo nutarimus, bet mano minimi didikai Giedraičiai, bajorai Bilevičiai ir kiti buvo aukštaičiai, žemaičiai, tų pavardžių lietuviška rašyba jau yra įsigalėjusi, ir neabejoju, kad jie patys manė esą ne lenkai. Taigi pritariu vertėjui, kad „Iškreipti jų asmenvardžius būtų tiesiog nedora“. Ką jau kalbėti apie Vincuką: „Wincentas Urbonas… Lenkiškai jis nekalbėdavo… turėjo žemaičiui būdingų ydų ir dorybių“ (p. 61–62) – kuo nusikalto šis žemaitis, kad prireikė lenkiškos rašybos jo vardui. Kodėl Telsze, Szawkiany – ar čia kada nors buvo Lenkija? Prisipažįstu, kad esu pastebėjusi, kaip rašoma Czesław Miłosz, bet jis ne lietuvis, o lenkas. Priminsiu, kad rašiau apie lietuvius.
Prisimenu tėvo pasakojimus, kad mano prosenelis Alfonsas Bilevičius iš Pašvitinio lenkiškai nekalbėjo. Apie tos giminės lietuvišką kilmę rašo mokslininkas Eugenijus Saviščevas „Bilevičių kilmė ir genealogija (XV–XVI a.) leidinyje „Lituanistika“, 2001, Nr. 4(48).
Abejoju K. Uscilos teiginiu, kad prisiminimai priskirtini mokslo literatūrai, nes jie paremti ne dokumentais, o subjektyvia rašančiojo nuomone. Mano supratimu, mokslinė literatūra yra „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, „Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais“, „Bilevičių kilmė ir genealogija (XV–XVI a.)“ ir ten rašantys mokslininkai Ingė Lukšaitė, Algirdas Matulevičius, Eugenijus Saviščevas tikrai paiso VLKK nutarimų. Tik jais aš grindžiau savas mintis ir šaltinius visur nurodžiau.
Knygos autorė yra lenkė ir lenkų kalba parašytoje knygoje kitaip rašyti ir negalėjo, todėl mano pretenzijos ne jai.
Dėl nevienodos rašybos (Vincentas (p. 16) ir Wincentas (p. 20) ir pan.) daugiau kalta leidykla nei vertėjas.
Pagarbiai
Irena Bilevičiūtė