Kristijono DONELAIČIO 300-osioms gimimo metinėms
Į Tauragę važiavome susitikti su Kristijonu Donelaičiu, tiksliau jo įvaizdžiu, koks turėjo iškilti pagal Birutės Baltrušaitytės viešosios
bibliotekos nepailstančių darbuotojų sumanytą scenarijų. Režisūra taip pat buvo patikimose bibliotekininkų rankose, o štai atlikėjai, jei taip galima juos pavadinti, atstovavo Vilniui, Kaunui ir Karaliaučiui (Kaliningradui). Kad neklaidintume niekuo nenusikaltusių skaitytojų, išsyk pasakysime, jog tai nebuvo spektaklis ar Donelaičio „Metų“ inscenizacija, bet taip jau yra, kad kiekvienas susitikimo su skaitytojais ar visuomene dalyvis daugiau ar mažiau atlieka jam skirtą vaidmenį. Renginio Tauragės bibliotekoje pavadinimas „Jau saulelė vėl…“ sako, kad tai ne šiaip vienas iš daugelio šio miesto renginių, bet Kristijono Donelaičio 300-ojo gimtadienio paminėjimas, ir tokia iškilia proga į miestą ant Jūros upės kranto istorinėje Karšuvos žemėje atvyko ir atitinkamas svečių kontingentas.
Nė vienam iš atlikėjų nereikėjo imtis nebūdingo vaidmens, kiekvienas iš jų pirmiausia turėjo išlikti pats savimi, nes tuo reikšmingas visuomenei ir įdomus susitikimo dalyviams. Pristatysime šiuos asmenis pradėję nuo vyriausio amžiumi (jam šiemet sausį sukako 83-eji) humanitarinių mokslų daktaro Napaleono Kitkausko. Jis K. Donelaičio memorialo muziejaus Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) ir Lazdynėliuose kūrėjas, atstatęs bažnyčią, kurią perstatė ir kurioje klebonavo Donelaitis, ir kuri nugriauta buvo ne Antrojo pasaulinio karo viesulo, o pokariu. Tauragėje N. Kitkauskui teko maloni užduotis prisiminti memorialo didžiajam poetui Tolminkiemyje kūrimo darbus ir pristatyti kartu su žmona Laimute 2002 m. išleistos knygos „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ vertimą į rusų kalbą.
Antras vilnietis aptariamame renginyje – istorikas humanitarinių mokslų daktaras Algirdas Matulevičius, jam sausį sukako 75-eri. Prie jo pavardės dera reta profesija – enciklopedininkas. Dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre. Stagnacijos ledo sukaustytoje santvarkoje Algirdas tam tikra prasme buvo pralenkęs laiką, kai 1973 m. vasarą apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Tautinė lietuvių padėtis Prūsijoje 1701–1807 m.“ Aspiranto, kuriam vadovavo profesorius Vytautas Merkys, darbas buvo įvertintas puikiai, to meto istorijos mokslo autoritetai net pasiūlė disertaciją išleisti atskira knyga, bet… Po tuo bet slypėjo daug povandeninių akmenų, kuriuos sudėjus į krūvą gautume tuometinių leidėjų ir redaktorių bailumo ir apsidraudimo pilaitę. Na, jie patys tikriausiai būtų įvardiję kaip protingą atsargumą ir galimų pasekmių pramatymą, nes gerai žinojo, kokioje santvarkoje gyveno. Aspirantas disertacijoje naudojo sąvoką Mažoji Lietuva, šiandien lyg ir visiškai įprastą, o tai smegenų turintiems žmonėms galėjo kelti ir giliau siekiančių asociacijų. Nežinau, kaip į šį terminą žvelgė to meto cenzoriai (beje, vokiečių žemėlapiuose Kleine Litauen sąvoką galima aptikti nuo XVIII a.), bet leidėjai ir kiti turėję parašus dėti atsakingi darbuotojai knygos leidimo nepasirašė.
Išdrąsėjo tik 1989 m., kai padvelkė donelaitiški pavasario vėjai, atnešę geidžiamų permainų. Dėl įvairaus plauko apsidraudėlių A. Matulevičiaus knyga pasirodė 16 metų vėliau, negu turėjo pasiekti skaitytojus, užtat išėjo pavadinimu „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“. Savotiška kompensacija už ilgus laukimo metus. Knygoje pateiktas dar 1972 m. pirmą kartą publikuotas Lietuvos mokslų akademijos „Darbų A serijoje“ Mažosios Lietuvos ribų žemėlapis, kurio bendraautoris kartografas Petras Gaučas.
Buvusioje santvarkoje įgytas stoicizmas ir kantrybė Algirdui Matulevičiui praverčia ir mūsų dienomis, nes tarp jaunosios kartos istorikų atsiranda novatorių, kuriems terminas Mažoji Lietuva nepatinka (na, nepatinka ir ką tu jiems!), siūlo jo atsisakyti. Girdi, kam čia erzinti didžiuosius kaimynus ir pan. Gerai, kad bent prieš Didžiosios Lietuvos terminą kol kas nepurkštauja. Algirdas jaučiasi tarsi karys kovos lauke, pilėnas laikantis istorijos sąsparas, kurių tvirtumą patikrinti siekia naujų koncepcijų kūrėjai, kūrybą suprantantys kaip įsitvirtinusių ir mokslo patvirtintų tiesų griovimą.
Dar vienas kelionės dalyvis, su kuriuo važiavome į Tauragę – Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, kuris taip pat yra Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo pirmininkas. Vienintelis ne Ožiaragis iš keturių kelionės dalyvių, nors netiesiogiai dalyvavo ir ketvirtasis – pats Kristijonas Donelaitis, apie kurį juk visos kalbos ir sukosi.
Sigito rankose automobilio vairas, taigi didžiausia atsakomybė už kelionės sėkmę teko jam. Žiniatinklyje Sigitas pristatomas kaip Kaliningrado srities lietuvių visuomenės veikėjas, bet tame krašte ne visus tai džiugina. Nors Sigitas visuomenininkas iš prigimties, jo gerų darbų ir iniciatyvų sąrašui neužtektų jaučio odos, tačiau jau kuris metas jis neturi galimybės kirsti srities sienos, tad Karaliaučiaus krašto lietuviams vadovauti, srities lietuviukams etnokultūrines stovyklas ir pažintines keliones į Lietuvą organizuoti yra priverstas iš Kauno.
Sigito protėviai iš tėčio pusės kilę iš Leipininkų Įsručio krašte ir tai jam turi didelės reikšmės kaip istorinio ryšio saitas su lietuvininkų žeme. Kadais tie protėviai turėjo Žvejonės dvarą, kuriame augino trakėnų veislės žirgus. Didžiuojasi, kad šeimos herbe pavaizduota žirgo galva, medžioklės ginklai ir stilizuotas kryžius. Mamos protėviai taip pat gyveno Prūsų Lietuvoje, Širvintos, Eitkūnų ir Mielkiemio apylinkėse.
Poetas jaustųsi didžiai pagerbtas
Tiek žinių trumpai pristatančių kelionės dalyvius, kadangi prie jų dar sugrįžime. Kaune mūsų laukė ir prisijungė dar keturi dalyviai, kuriems taip pat turime būti dėmesingi. Mat išvakarėse, kovo 27 dieną, Kaune vyko tarptautinė konferencija „Kristijonas Donelaitis šiuolaikinėje mokykloje: tradicijos ir novatoriškumas“, skirta K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Konferenciją organizavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir turizmo plėtros reikalų valdybos Švietimo ir ugdymo skyrius, Kauno pedagogų kvalifikacijos centras, Kauno lietuvių kalbos mokytojų metodinis būrelis, Kaliningrado srities lietuvių bendruomenė ir Kaliningrado srities K. Donelaičio kraštiečių klubas. Šio klubo prezidentė Olga Dubovaja yra K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms skirtų renginių darbo grupės prie Kaliningrado srities Kultūros ministerijos narė. Kaune vykusioje konferencijoje ji skaitė pranešimą apie K. Donelaičio kraštiečių klubą, pristatė taip pat į rusų kalbą išverstą knygą „Kristijono Donelaičio memorialas“.
Konferencijoje Kaune dalyvavo Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, knygos „Prūsa. Rusiškai lietuviškas motyvas“ autorius, K. Donelaičio memorialinio muziejaus apgynimo komiteto vadovas Borisas Bartfeldas. Jis yra fizikos mokslų daktaras, Imanuelio Kanto draugijos prezidentas, Kaliningrado regioninio visuomeninio kultūros fondo valdybos narys, poetas, verslininkas ir mecenatas, o Kaune skaitė pranešimą „K. Donelaičio „Metai“ Kaliningrade“. Dar pridursime, kad B. Bartfeldas yra karštas Karaliaučiaus pilies atstatymo entuziastas, kuo kovo 21 dieną galėjo įsitikinti Valdovų rūmų Vilniuje lankytojai, kai garbusis svečias skaitė pranešimą „Karaliaučiaus centro istorinės aplinkos fragmentų atkūrimas kaip miesto ekonominės plėtros paskata“.
Trečia viešnia iš Karaliaučiaus – Rūta Daujotaitė-Leonova. Ši darbšti lietuvių kalbos mokytoja, poetė, vertėja į rusų kalba išvertė K. Donelaičio „Metus“, taip pat Napalio ir Laimutės Kitkauskų knygą „Kristijono Donelaičio memorialas“. Būtent šiems dviems vertimams buvo skirtas ir jos pranešimas Kaune.
Kadangi mūsų pasakojimas išsiliejo tegu ir į glaustą, bet ir renginio Kaune pristatymą, tai paminėsime kitus plenarinio posėdžio pranešimus. Laimutė Kitkauskienė kalbėjo apie knygą „K. Donelaičio memoria-las Tolminkiemyje“, Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pristatė Maironio mintis apie K. Donelaitį, o šio muziejaus Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė supažindino su K. Donelaičio rinkiniu ir paroda poeto jubiliejui muziejuje. Mūsų geras pažįstamas Sigitas Šamborskis savo pranešimą skyrė lietuvybės išsaugojimo reikalams K. Donelaičio žemėje.
Konferencijos darbo grupėse metu turėjo kur pasireikšti Kauno gimnazijų ir mokyklų mokytojai. Suskaičiavau šešių gimnazijų mokytojų ir devynių įvairaus lygmens mokyklų mokytojų pranešimus. Visų tų pranešimų klausydamasis ir apie savo būrus girdėdamas Donelaitis tikriausiai būtų jautęsis didžiai pagerbtas, ko gero, ir sugraudintas. Juk nepaisant viso, atrodytų, tiesmukiškumo, kai reikia, tai kartais net pernelyg stipraus iš peties rėžto žodžio, būrų, o šiandien ir visos Lietuvos poetas buvo nepaprastai jautrus ir pažeidžiamas.
Lageris apdovanojo aukštąja poezija
Kelias iki Kauno ir Tauragės neprailgo. N. Kitkauskas iš atminties skaitė eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis. Stebėtina atmintis, o dar labiau stebėtina tos poezijos gelmė ir kartu erdvė. Žinojau, kad tie eilėraščiai – tai Mordovijos lageryje praleistų metų intelektinis palikimas. Šiuo atveju neironizuoju, kadangi Mordovlage kalintas mūsų ir kitų tautų intelektualinis žiedas. Buvo nemažai mokytojų, humanitarinio išsilavinimo šviesuolių, kurie ir pasiūlė jauniausiam lagerio kalinamajam gimnazistui Napaliui daugiau skaityti ir mintinai mokytis eilėraščių – taip būsią lengviau ištverti pagal garsųjį 58 straipsnį – už antitarybinę veiklą tuos dešimt jam atseikėtų metų.
Buvo taip. Napaleonas Kitkauskas mokėsi Utenos gimnazijoje, o 1947 m. gruodžio 6 dieną šešiolikmetis NKVD buvo suimtas. Ne vienas, o kartu su kitais geriausiais gimnazistais pateko į belangę. Mat už talkininkavimą okupantams buvo nušautas gimnazijos direktorius. Sovietų saugumui reikėjo pademonstruoti tarnybinį uolumą, tad pradėta suiminėti vyresniuosius gimnazistus. NKVD puikiai naudojo metodus, kaip išmušti įtariamųjų prisipažinimus, tai tuos metodus kūrybiškai pritaikė: mušė gimnazistus tiek, kad kone visi prisipažino nebūtais nusikaltimais. Girdi, buvusi slapta organizacija, o jos nariai iš kepurės traukę burtus, kuriam šauti į direktorių. Sukurpta byla, vyko „teismas“. Pora „prisipažinusiųjų“ nuteisti po 25 metus, kiti neprisipažinę gavo po 10 metų. Vėliau paaiškėjo, kad mokyklos direktorių nušovė partizanai, bet teismo nuosprendžiai gimnazistams atšaukti nebuvo. Tik po Stalino mirties Napalys grįžo į Lietuvą 1954 metais, praturtėjęs klasikų puikiausiais eilėraščiais, kurių ligi šiol nepamiršta ir kone kiekvieną gyvenimišką situaciją gali apibūdinti eilėmis. Toks tad buvo pirmasis, akivaizdžiai humanitarinio pobūdžio Napalio gyvenimo universitetas.
1955 m. sugebėjo įstoti į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), aišku, palaikant rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui. 1960 m. institutą baigė, įgydamas inžinieriaus statybininko diplomą. Pradėjo dirbti mokslinėse restauracinėse-gamybinėse dirbtuvėse, savo tolesnį profesinį gyvenimą susiejo su restauratoriaus darbu, 1980 m. apsigynė kandidato disertaciją iš architektūros mokslų. Nuo 1993 m. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Architektūros tyrimų skyriaus vadovas. Tapo K. Donelaičio draugijos, Tautos fondo atstovybės Lietuvoje pirmininku.
Vardyti N. Kitkausko atliekamus architektūrinius tyrimus, suprojektuotus objektus, vadinasi, atsidurti faktografijos lauke, kurį įveikti pavyktų nelengvai. Todėl apsiribosime reikšmingiausiais darbais. Pirmiausia tai K. Donelaičio memorialas Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (1970–1988), Vilniaus arkikatedros bazilikos tyrimai (1968–1986), jos remonto projektavimo ir priežiūros darbai, Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanų architektūros tyrimai (1987–2001), Lietuvos valdovų rūmų atstatymo projekto bendraautoris (1995–2010). N. Kitkauskas buvo vienas iš keturių asmenų, 1985 m. suradusių Vilniaus katedros lobyną, kurį sudarė 189 meno vertybės. Romualdas Budrys, Juozas Stasiulaitis, Stasys Čipkus ir Napalys Kitkauskas išsaugojo paslaptį, lobynas nebuvo išvežtas iš Lietuvos, tapo vienu svarbiausių nacionalinio paveldo objektu.
Neperdedant galima pasakyti, kad N. Kitkauskas visada buvo svarbiausių Lietuvos paveldosaugos objektų tyrinėjimo, restauracijos ir atkūrimo epicentre. Iškart pasakysime, kad sukauptų poezijos išteklių jam pakako užpildyti tarpsniams tarp diskusijų tiek važiuojant į priekį, tiek grįžtant atgal. Grįždami išklausėme Džordžo Bairono poemos geroką ištrauką rusiškai, nuskambėjusią labai šiuolaikiškai ir aktualiai. Tikra poezija nesensta, ar būtų Donelaičio, Bairono ar Lermontovo. Gerai, kai yra kas tą primena.
Ugnies įliejo į diskusijas
Kaune prisijungė Boriso Bartfeldo vairuojamas automobilis su jau spėtomis pristatyti viešniomis iš Kaliningrado. Nepaminėjome tik kartu važiavusios B. Bartfeldo dukros Valerijos. Pasukome Jurbarko keliu panemuniais, aplankėme ir dešiniajame Nemuno krante stūksančias rezidencines pilis – Raudondvario, Raudonės, Panemunės (pastaroji literatūroje dar vadinama Vytėnų ar Gedgaudų pilimi). Iš gėdos rausti neteko, visur tvarkinga, prižiūrima. B. Bartfeldui tai buvo papildomo įkvėpimo šaltinis, rengiantis tolesnėms diskusijoms dėl Karaliaučiaus pilies atstatymo, o Olga Dubovaja prie Raudonės pilies nusilenkdama pagerbė ten palaidotų žuvusių tarybinių karių atminimą.
Užteko laiko ir diskusijoms. Napalys operatyviai spėjo atšviesti Bernardo Aleknavičiaus tos pačios kovo 28-os dienos straipsnį „Kristijonas Donelaitis KGB gniaužtuose“ iš katalikiškos minties laikraščio „XXI amžius“, kuriame autorius piktinasi daugeliu dalyku. Pirmiausia, nesutinka, kad po Tolminkiemio bažnyčios griuvėsiais rastieji ir mokslo autoritetų identifikuoti kaip K. Donelaičio palaikai, išties yra jo palaikai. B. Aleknavičiaus manymu, poeto palaikų reikėję ieškoti visai ne po bažnyčios griuvėsiais, bet gamtos prieglobstyje, o pagal esą klaidingai identifikuotą kaukolę Vytauto Urbanavičiaus atkurtasis poeto atvaizdas naudojant antropologo Michailo Gerasimovo metodą tėra „negyvas, be išraiškos modelis. <…> Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą“… Tai prof. Vandos Zaborskaitės žodžiai („Pergalė“, 1984 m. Nr. 1), kuriuos straipsnio autorius cituoja. Todėl jam nepatinka ir K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms Lietuvos pašto išleistas dailininko Mindaugo Gribausko sukurtas pašto ženklas su poeto atvaizdu, o labiausiai nepailstantį kovotoją už poeto atvaizdo autentiškumą Bernardą piktina faktas, kad į K. Donelaičio palaikų paieškų komisiją buvo pasitelktas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Išties tai tamsi asmenybė: KGB agentas, nusiųstas į Lietuvos partizanų vadovybės štabą, įvykdė pragaištingą Lietuvos patriotams užduotį, kurios rezultatas – daugelio pasipriešinimo Sąjūdžio dalyvių žūtis arba Sibiro „gulagai“. Sunku susitaikyti su tuo, kad į K. Donelaičio palaikų paieškų komisiją pasitelktojo medicinos eksperto nešvarios rankos lietė lietuvių tautos genijaus palaikus. Šia prasme sunku su B. Aleknavičiumi nesutikti, tačiau yra dalykų, dėl kurių kelionės į Tauragę dalyviai su gerbiamuoju autoriumi galėtų gerokai padiskutuoti, o dėl kai kurių teiginių ir prieštarauti.
Galima sutikti, galima ginčytis, bet B. Aleknavičiaus publikacija uždavė ir tam tikrą diskusijų kryptį bent jau mūsų automobilyje, nes aptarti buvo ką. Pats N. Kitkauskas – autentiškas tų įvykių dalyvis, K. Donelaičio memorialo kūrėjas, A. Matulevičius – Mažosios Lietuvos žinovas, o S. Šamborskis – dabarties to krašto realijų savaip ekspertas. Taigi iš nuomonių sankirtos galima išrutulioti pakankamai patikimą vaizdą diskutuojant daugeliu klausimų. Gilinantis į bet kurią temą labai praverčia kritiškas žvilgsnis, nes tai mokslinio pažinimo varomoji jėga. Kad pažinimo geismo neturėtų slopinti net ir didelių autoritetų aura, mums primena itin pamokanti istorija su klebonijos pastatu Tolminkiemyje. Išankstinė nuomonė kartais iš tiesos kelio išmuša net ir garbius mokslo vyrus.
Kaip išdygsta ir išveša klaidos
Už tai, kad Tolminkiemyje pavyko išsaugoti vienintelį Donelaičio laikų autentišką pastatą, pirmiausia turime būti dėkingi Leipcigo universiteto profesoriui Francui Tecneriui (Franz Tetzner), kuris 1896 m. lankėsi Tolminkiemyje. Domėjosi įvairiapuse K. Donelaičio veikla, turėjo galimybės patyrinėti ir gausų Tolminkiemio bažnyčios archyvą, už tai dėkojo tuometiniam šios bažnyčios klebonui Hugo Freibergui (Freyberg). F. Tecnerį stebino, kad tuo archyvu nesusidomėjo nei L. Rėza, nei A. Šleicheris, nei G. Neselmanas. Prieš Tecnerio akis iškilo „daugybė naujų nacionalinio poeto (Nationaldichter) šaltinių“. Juos ne tik buvo lietųsi poeto ranka, bet ir kai kurie jo vartytų, paskutiniais gyvenimo metais prirašytų lapų puslapiai dar buvo sulipę nuo pabarstyto smėlio, kuriuo buvo sugeriamas rašalas. Kai kuriuose puslapiuose F. Tecneris rado net vieną kitą žilą plauką, kurie mūsų laikų kriminalistams ir genetikams galėtų būti tikras lobis. Pagal plaukus būtų galima nustatyti jų ryšį su identifikuotais palaikais, atkristų abejonės, ar rastieji palaikai tikrai poeto.
F. Tecneris rinko duomenis ir apie Tolminkiemio bažnyčias. Donelaičio laikais pastatytoji – tai trečioji bažnyčia, Zalcburgo statytojų užbaigta 1756 m., o pašventinta 1764 metais, taigi laikais, kai ten klebonavo Donelaitis. Bažnyčios varpinė užbaigta statyti tik 1820 m., taigi Donelaičiui pažvelgti į tolumoje dunksančią Romintos girią ir į Lietuvos pusę bent jau iš šios varpinės neteko. Poetas veikiausiai į tolius galėjo pasidairyti iš prieš tai čia stovėjusios varpinės.
Tuo pačiu priminsime, kad pirmoji bažnyčia Tolminkiemyje statyta 1589–1601 m., ji buvo perstatyta kartu su varpine 1682 metais. Būtent šioje antroje bažnyčioje sielovados darbą pradėjo klebonas K. Donelaitis, 1743 m. perėmęs Tolminkiemio parapiją.
F. Tecneris 1902 m. išleido knygą „Slavai Vokietijoje“, kurioje pateikė Tolminkiemio piešinį su Donelaičio laikų bažnyčia, klebonija ir našlių namais. Piešinys pateikė svarbių žinių iš XIX a. pabaigos Tolminkiemio, kuris tikriausiai panašiai atrodė ir ten klebonaujant Donelaičiui. Tačiau šis piešinys suklaidino ir kai kuriuos vėlesnius tyrinėtojus. Ant kabliuko užkibo žymusis bibliografas profesorius Mykolas Biržiška, 1927 m. Kaune išspausdinęs knygelę „Duonelaičio gyvenimas ir raštai“. M. Biržiška perspausdino F. Tecnerio piešinį, bet sutrumpino užrašą po juo. Pedantiškasis F. Tecneris buvo užrašęs „Tollmingkemen. Našlių namai ir bažnyčia. Iš kairės viršuje – klebonija (die Pfarre). Donelaičio laikais abu gyvenamieji namai buvo dengti šiaudais, bet visa kita, iš esmės, liko nepakitę.“ Tai štai M. Biržiška gal taupydamas popierių užrašą sutrumpino taip, kad skaitytojai suprato, jog klebonija, kurioje gyveno poetas, ir yra paveikslo priekyje stovintis pastatas – neišlikę Donelaičio statyti našlių namai, kuriuose po poeto mirties gyveno ir jo žmona Ana Regina, buvo pavadinti klebonija.
Kur galėjusi būti klebonijos pastato vieta suko galvas restauratoriai. Sigitas Lasavickas, sudarinėdamas 1960 m. Tolminkiemio bažnyčios aplinkos planą, manė, kad klebonija galėjo stovėti bažnyčios šventoriuje, kur buvo aptiktos mūrinio statinio liekanos. Tačiau 1967 m. darbą pradėjusiai K. Donelaičio palaikų paieškų komisijai, matyt, ne klebonija rūpėjo. Net ir 1977 m. išleistoje K. Donelaičio „Raštų“ knygoje perspausdinant F. Tecnerio Tolminkiemio piešinį klaida nebuvo ištaisyta, nors visa jėga tuo metu buvo atstatoma Donelaičio perstatytoji Tolminkiemio bažnyčia.
Galima įtarti, kad restauratoriai ne itin ir stengėsi kelti klebonijos pa-stato klausimus. Tyla – geriausia byla, kartaus patyrimo ne kartą pamokyti stengėsi dirbti tyliai ir pernelyg neišsišokdami. Užtektų prisiminti istoriją su Trakų salos pilimi, kai praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo nutraukti atstatymo ir restauravimo darbai. O čia dar dirbant Rusijos Federacijai priklausančioje Kaliningrado srityje – ar maža kas.
Bet upės tėkmės nesustabdysi. 1979 m. Vincas Kuzmickas ir Vytautas Vitkauskas žurnale „Pergalė“ (Nr. 3) išspausdino straipsnį „Menant Donelaičio mįslę“, kuriame rašė, kad F. Tecnerio knygoje „Slavai Vokietijoje“ Tolminkiemio piešinyje esanti pavaizduota ir klebonija, tik reikia gerai perskaityti to piešinio vokiškai pateiktą pavadinimą. Perskaitęs šį straipsnį, Tolminkiemio bažnyčios atstatymo projekto vadovas N. Kitkauskas iškart suprato, kad klebonijos pastatas yra išlikęs – į šį pastatą jau anksčiau atkreipęs dėmesį. Tai ir turėtų būti K. Donelaičio laikų klebonija. Baigiant Tolminkiemio bažnyčios atstatymo darbus ir rengiantis į Tolminkiemį grąžinti Donelaičio palaikus, N. Kitkauskas apie išlikusį pastatą 1979 m. balandžio 23 d. užsiminė akademikui Kostui Korsakui, K. Donelaičio palaikų paieškų komisijos pirmininkui. Šis akimirksniu lyg sutriko, susimąstė, o paskui pasakė, kad šio klausimo į viešumą kol kas nekelsime – kol nebus atidarytas atstatytoje bažnyčioje K. Donelaičiui skirtas muziejus.
Sunku patikėti, kad nebūtų skaitęs straipsnio žurnale „Pergalė“. K. Korsakas mąstė kaip funkcionierius, gerai žinantis sistemos veikimo principus ir nujaučiantis, kur gali tykoti pavojai. Juk ir į N. Kitkausko žodžius po kurio laiko pasakė: iš griuvėsių atstatėme bažnyčią, o dabar paaiškėjo, kad išliko autentiškas K. Donelaičio pastatas. Jeigu apie jį būtume žinoję anksčiau, tai bažnyčios būtų nereikėję atstatinėti, muziejų įrengtumėme klebonijos pastate. N. Kitkauskas bandė švelninti: anksčiau apie autentišką pastatą nieko nežinojome, naujausi tyrimai davė naujų rezultatų… K. Korsakas mostelėjo ranka: dabar ruoškimės
Donelaičio palaikų pervežimui į Tolminkiemį.
Kai kas sėdintis aukščiau istoriją su klebonijos pastatu galėjo suprasti ir kaip sąmoningą vedžiojimą už nosies. Arba kaip kompetencijos stoką – geriausiu atveju. K. Korsakas veikė pagal seną išmintį: geriau žvirblis saujoj, negu… Protingai išlaukus ateis metas ir didesniam laimikiui – Donelaičio ir tautos labui.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas