Pradžia Nr. 1 ir 3.
Prakalba mielesnė už pamokslą
Pats laikas sugrįžti į 2013 m. rugsėjo 21 dieną, prisiminti kai kurias paminklo Pranui Vaičaičiui atidengimo iškilmių Sintautuose akimirkas. Senokas įvykis, bet tai juk ir privalumas: įspūdžiai susiguli, išlieka svarbiausi, mažiau pavaldūs vienadienėms emocijoms ir atsitiktinumams.
Važiavome į Sintautus su XXVII knygų mėgėjų draugijos nariais iš Kauno ir, kaip numatyta organizatorių programoje, pirmiausia aplankėme Sintautų gražiąsias kapines, kur ilsisi ir šio krašto elegiškojo poeto palaikai. Regis, geresnę poilsio vietą būtų sunku sugalvoti. Čia pajunti, kad žmonių gyvenimas išlieka gal ne tiek granito paminkluose, kiek žmonių atmintyje. Gali būti brangiausias marmuras, bet jei niekas neateis, nėra kas prisimena, kam brangus, tai ar būta žmogaus?
Patirtis klastūniškai kuždėjo, kad per Šv. Mišioms skirtą valandą išgirsiu daug naujo apie Abraomą ir Izaoką, tik ne apie Sintautų krašto poetą Praną Vaičaitį. Panašiomis progomis ar ekskursijų metu kai kurie vietiniai sielų ganytojai versdavo suabejoti, ar jie tikrai vietiniai. Ne visada žinodavo savo bažnyčios istorijos keblesnius dalykus, nelabai sugebėdavo apibūdinti bažnyčioje saugomų vertingesnių paveikslų ir kito kultūros paveldo išskirtinumą, jų nelabai jaudino dulkančių, niekad neatsiverstų senų lotyniškų ar lenkiškų knygų likimas. Kunigėlis teisindavosi, kad neseniai čia dirba, dar nespėjo įsigilinti. Studijų metais meno istorijos žinių gavo nepakankamai, o pamokslo susieti su konkrečioje vietoje vykstančiais kultūros ir visuomeniniais įvykiais išvis nemato didesnio reikalo.
Atskirtis tarp teologinių vingrybių ir realaus gyvenimo pernelyg ryški. Jeigu nebūtų tekę klausyti Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, kunigo, teologijos mokslų daktaro ir poeto Ričardo Mikutavičiaus, Tėvo Stanislovo prakalbų, gal vertinimas būtų atlaidesnis, bet juk žmogus lygini su geriausiais.
Sąmoningai pavartojau žodį prakalba, o ne pamokslas, nes šis žodis iškart sudrausmina, surikiuoja: yra ganytojas ir yra ganomieji – o kas moderniais laikais nori būti ganomas? Pagaliau Lietuva juk turėjo Juozą Tumą-Vaižgantą, taip pat ir daugelį kitų iškilių pirmtakų, kurie buvo ne tik sielovados, bet ir visuomenės veikėjai, tikri dvasios ugdytojai.
Šiais klausimais spėjau padiskutuoti pats su savimi pakeliui į bažnyčią, o išankstinės nuostatos, kaip paaiškėjo, pirmiausia ir nukreipė nuo realybės. Už tai pirmiausia jaučiu didelį dėkingumą Sintautų bažnyčioje Šv. Mišias aukojusiam Jo Eminencijai vyskupui emeritui Juozui Žemaičiui MIC. Kai sakoma, kad paveikiausias yra paprastas, gyvenimiškas ir nuoširdus žodis – tai ir apie vyskupą Juozą Žemaitį. Eminencija savo prakalboje mūsų nenukėlė į smėlingas arabų ir judėjų dykynes, prieš du tūkstančius metų ten vešėjusias dvasios dykvietes, nes to šiandien pakanka ir mūsų žalialapėje Lietuvoje. Piktžaizdžių nesame atsikratę ir kiekvienas iš mūsų, kad ir koks išskirtinis pats sau atrodytume. Vyskupas prabilo ne teologine, bet visiems žmonėms suprantama kalba, kaip kad su žmonėmis bendrauja ir Šventasis Tėvas Pranciškus, rėmėsi asmenine patirtimi, pasidalijo prisiminimais apie poeto brolį kunigą Juozą Vaičaitį (1881–1961), daug metų klebonavusį Griškabūdyje ir vietos žmonių atmintyje išlikusį pirmiausia savo darbais. Kunigo veiklai nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad buvo poeto, dramatiško likimo asmenybės, brolis. Žmonių atmintyje tokie dalykai nepasimiršta, tampa reikšminga jungtimi, lyginimo ir vertinimo masteliu. Tai štai su kunigu Juozu Vaičaičiu būsimą vyskupą ir suvedė likimas. Šie autentiški liudijimai turi vertę ir kultūros istorijai, priartina mus prie gilesnio paties poeto, jo gyvenamosios aplinkos ir kitų dalykų supratimo.
Jaunėlis išgelbėjo šeimos garbę
Jauniausias poeto brolis Juozas, panašiai kaip ir Pranas, nepasižymėjo gera sveikata. Lankė tą pačią Sintautų pradinę mokyklą, bet vėliau Juozo kelias suko kita kryptimi. Jeigu vyresnieji broliai Pranas ir Jonas mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje, tai Juozo likimą nuo jaunumės tėvai nutarė tvarkyti kitaip, jų požiūriu – tikslingiau. Juozo ugdymas buvo patikėtas mamos brolio kunigo Pranciškaus Vaicekausko globai, tad ir mokslus eiti jam teko ten, kur dėdė kunigavo – Kaletninko Mozūrijoje ir Bartninkų mokyklose. Tęsė mokslus Marijampolės gimnazijoje, kur mokėsi brolis Pranas, bet buvo pašalintas už antirusišką veiklą. Įstojo į Seinų kunigų seminariją, kuri tuo metu nereikalavo gimnazijos baigimo atestato.
Vieną po kito patyrė du skaudžius smūgius: 1901 m. rugsėjo 21 d. nuo džiovos mirė brolis Pranas, o 1902 m. sausio 7 d. į Amžinybę išėjo ir mama Marijona, taip ir nesulaukusi, kada jaunėlis sūnus užsivilks kunigo sutaną. Nelaimės po vieną nevaikšto, mėgsta kompaniją: Juozo sveikata kėlė vis didesnį rūpestį, o patirtos šeimos nelaimės be pėdsako nepraeina. Vis dėlto jam pavyko baigti seminariją. 1905 m. kovo 19-ąją, t. y. Pempės dieną, parskridę pavasario pranašai ant savo sparnų Juozui Vaičaičiui atnešė dovaną – įšventinimo į kunigus šventę. Ir ne bet kur, o Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje. Taigi galėtume pasakyti, kad jaunėlis „išgelbėjo šeimos garbę“, padarė tai, ko tėvai tikėjosi iš vyriausiojo sūnaus Prano.
Gyvoji ryšio grandis
J. Vaičaitis buvo paskirtas Šilavoto (Prienų r.) bažnyčios vikaru, vėliau jam teko vikarauti gimtuosiuose Sintautuose. Prisiminkime, koks tai buvo metas. 1905–1907 m. Rusija virė ir kunkuliavo pirmosios revoliucijos bangose, o drauge kilo ir imperijos pakraščiai. Lietuviška spauda sugrąžinta, bet prasidėjo nesibaigiančių mitingų ir agitacijų metas. Gyvenimas įgijo naują pagreitį, o paprastiems žmonėms buvo sunku susigaudyti: kas teisus, su kuo eiti? Su ciesoriumi, kaip buvo ligi šiol, o gal su tais, kurie lipa ant statinės ir rėžia ligi tol viešai negirdėtas kalbas?
Juozas Vaičaitis buvo katalikiškos ir pozityvios veiklos šalininkas, tam jį įpareigojo ir sielos ganytojo padėtis. Ilgai nesvarstęs ėmė organizuoti draugijas, per jas telkti žmones prie organiškos veiklos, pozityvaus darbo. Sunku pasakyti, ar tokias sąvokas vartojo tuo metu pats J. Vaičaitis, bet tai buvo teisingas kelias, akivaizdus rezultatas – organizuotos „Ūkininkų“ ir „Moterų“ sąjungos, jaunimo „Pavasaris“. Tai katalikiškos organizacijos, o kartu ir veiksminga agitacija už tautiškumą, skatinusi per daug nesusivilioti griaunančiomis kairiųjų idėjomis. Jauno kunigo puoselėjamos ir skleidžiamos krikščioniškos vertybės padėjo žmonėms susilaikyti nuo beatodairiško suartėjimo su kairiaisiais.
Itin reikšminga, kad 1910 m. J. Vaičaitis parašė atsiminimus apie brolį poetą, ir tai buvo pirmieji raštu užfiksuoti prisiminimai apie P. Vaičaitį. Jie išspausdinti leidžiant poeto raštus 1912 ir 1921 metais. Pastebėsime, kad prisiminimų autorius stengėsi atstatyti gerą tėvo vardą. Mat žmonių akyse jį lydėjo kaltės šleifas dėl sūnaus Prano ankstyvos mirties: girdi, tėvas pagailėjęs 1200 rublių, kurių reikėjo norint į užsienio sanatoriją išsiųsti sunkiai sergantį sūnų. J. Vaičaitis aiškina kiek kitaip.
Tokius pinigus surinkti ūkininkui buvo ne juokų darbas, užtruko, tad tėvai tiesiog pavėlavo. Vargu ar šiandien būtų galima nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, tad lieka priimti sūnaus pateiktą versiją. Būtų krikščioniškas pasirinkimas.
1922 m. J. Vaičaitis paskiriamas Griškabūdžio bažnyčios klebonu, juo išbuvo kone iki mirties 1961 metais. Tai ne šiaip viena iš Zanavykų krašto parapijų, bet didžiausia ir viena šviesiausių, todėl itin atsakinga joje dirbti sielovados darbą, ir tą labai gerai suprato klebonas J. Vaičaitis. Jis nuoširdžiai rūpinosi Griškabūdžio bažnyčia – per dvidešimt klebonavimo metų (1922–1942 m.) atliko dvidešimt didesnių ar mažesnių remonto darbų, pastatė išskirtinę modernios architektūros varpinę, kuriai esame skyrę dėmesį šio rašinio pradžioje. Paliko klebonas ir rašytinių darbų, iš kurių išskirsime 73 puslapių rankraštį „Griškabūdis senovėje ir dabar“, savo pamokslų 53 puslapių rinkinį – nuo pirmojo skaityto Šilavoto bažnyčioje ir baigiant paskutiniuoju Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje 1960 metais.
Gyvenimo saulei krypstant vakarop altarista J. Vaičaitis savo rankraščius paliko Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui, kuris į kunigystės kelią išėjo taip pat iš Griškabūdžio parapijos, taigi ne be klebono J. Vaičaičio įtakos. Tai vis tie šviesos spinduliai, vienodai sklidę iš Sintautų ir Griškabūdžio parapijų, pasklidę toli ir už Zanavykų krašto ribų.
J. Vaičaitis parapijiečių ir jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip drąsus, garbingas ir labai principingas kunigas, nevyniojęs tiesos žodžių į vatą. Prie Smetonos drąsiai kritikuodavo tautininkų valdžios pareigūnų šunybes, už tai jam net buvo paskirta piniginė bauda, tiesa, vėliau atšaukta. Tarybmečiu per pamokslus išdrįsdavo tiesos žodį rėžti sovietiniams okupantams ir jų bendrininkams. Suimtas nebuvo, mat jau buvo senyvo amžiaus. Parapijos tikintiesiems klebonas Juozas buvo gyvoji ryšio grandis su visa Vaičaičių gimine, kartu ir su XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos šviesuoliais, atvedusiais šalį į Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą 1918 m. vasario 16 dieną.
Šioje pasakojimo vietoje dėkinga proga prisiminti Sūduvos krašto šviesuolį, literatą ir leidėją Zenių Šilerį (1950–2007), žurnalo „Suvalkija“ redaktorių ir leidėją. Rinkdamas medžiagą knygai apie P. Vaičaitį jis apsilankė pas vyskupą J. Preikšą, kuris maloniai leido tyrinėtojui pasinaudoti poeto brolio raštais. 1996 m. „Šviesos“ leidyk-la išleido Z. Šilerio monografiją „Pranas Vaičaitis“, skirtą poeto 120-osioms gimimo metinėms, o iš vyskupo pasiskolintus J. Vaičaičio rankraščius knygos autorius perdavė Vilkaviškio vyskupijos muziejui, kur jie ir saugomi. 2001 m. išėjo antras monografijos „Pranas Vaičaitis“ leidimas, papildytas naujų tyrinėjimų medžiaga ir Z. Šilerio atskleistais faktais. Tik apmaudu, kad rašydami apie poetui skirtas knygas, dabarties straipsnių autoriai kartais iš akių išleidžia nuoširdų mūsų laikų tyrinėtojų triūsą, pamiršta jų parašytas reikšmingas knygas. Tas pasakytina ir apie mokytojo Juozo Klimaičio dokumentinę apybraižą „Prano Vaičaičio gyvenimo pėdsakais“ (1994 m.).
Meilės ir atminties jėga
Klebonas Juozas Vaičaitis krikštijo Juozą Žemaitį, tad krikštytojas ir krikštijamasis tapo bendravardžiais. Paaugęs eidavo pas kleboną išpažinties, šis kartais atvažiuodavo į jo tėviškės namus, atėjus metui parašė rekomendaciją stoti į Kauno kunigų seminariją. Su klebonu J. Vaičaičiu J. Žemaičiui tekdavo ir vėliau susitikti, taip pat dalyvauti Griškabūdžio parapijai nusipelniusio kunigo laidotuvėse. Amžino poilsio atgulė prie savo statytosios varpinės Griškabūdžio bažnyčios šventoriuje.
Jo Eminencija vyskupas J. Žemaitis tvirtino pirmiausia per klebono J. Vaičaičio prisiminimus susidaręs vaizdą apie šio krašto poetą P. Vaičaitį, tokį savo atmintyje ir išsaugojo. Įsiminė, kad ankstyvoje vaikystėje Pranukas nelabai mėgo mokytis, pokyčius jam padarė Marijampolės gimnazija, o ypač Peterburgo universitetas. Mieste prie Nevos susitelkęs lietuvių inteligentų branduolys padarė tikrą perversmą studento P. Vaičaičio galvosenoje ir gyvenime. Jis atsidėjo kūrybai ir visuomeninei veiklai, pajuto atsakomybę ne vien už savo, bet ir tautos likimą. Galima tik stebėtis: kaip teko šviesą skleisti krašte, kur išsilavinusių žmonių, inteligentų buvo tiek nedaug? Ta šviesa sklido per knygnešių platinamą draudžiamą literatūrą, per sąmoningų kunigų pamokslus ir kitais įmanomais ir beveik neįmanomais būdais, taip pat ir per studentus, kurie vasaros atostogų sugrįždavo į gimtinę.
Tarybmečiu poetas P. Vaičaitis buvo pateikiamas kone kaip ateistas: juk atsisakė stoti į kunigų seminariją, nemėgo sulenkėjusių ar carinei valdžiai pataikavusių kunigų, jiems nešykštėjo aštrios satyros posmų. Vyskupas J. Žemaitis savo turiningame pamoksle gan išsamiai nagrinėjo P. Vaičaičio siekius, citavo poeto eilėraštį. Priminė, kaip skaudžiai poetas išgyveno žmonių abejingumą tautos ir visuomenės reikalams, rūpinimąsi vien materialiais dalykais, tarsi jie būtų ruošęsi gyventi visą amžinybę. Jo Eminencija kvietė visus telktis meilėje ir nepamiršti savo poeto, tarnauti Dievui, žmonėms, savo Tėvynei ir motinai Bažnyčiai.
Anot vyskupo J. Žemaičio, jis pats ir kiti nuolat jautė, kad šis kraštas, Sintautų apylinkės, davė Lietuvai poetą Praną Vaičaitį. Šis vardas visados brangus buvo ir Griškabūdžio žmonėms, visi žinojo, kad jų bažnyčios klebonas Juozas yra poeto brolis.
Dar pasakysime, kad sakralinius kūrinius bažnyčioje po pamokslo ir vyskupo prakalbos atliko Sintautų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Mozaika“ (vadovas Deividas Kerevičius). Tai buvo geras meninis įvadas ir į paminklo žymiausiam šio krašto poetui atidengimo iškilmes.
Poeto brolis Jonas ir sūnėnai
Dėmesio nusipelno ir vidurinysis brolis Jonas Vaičaitis (1878–1937), kuris mūsų rašinyje ligi šiol buvo tarsi šešėlyje. Tai neteisinga, kadangi jis tapo tėvų ūkio ir sodybos paveldėtoju, jo pastangų ir rankų dėka išliko ta materiali ir gamtinė aplinka, kuri mums ir dabar padeda geriau įsivaizduoti čia gyvenusį ir kūrusį poetą. Per J. Vaičaitį pratęsta Vaičaičių giminės genealoginė linija, nes nei jaunas miręs Pranas, nei jauniausias brolis Juozas palikuonių nepaliko. Kaip ir visi broliai Jonas mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, 1899–1904 m. tarnavo carinėje kariuomenėje Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsivedė su Ona Radušyte (1881-1939), jiems gimė keturi vaikai: sūnus Pranas (1911–1986), duktė Angelė (1914–1924), sūnus Juozas (1917–2000), duktė Angelė (1924–1929).
Vyresnysis sūnus pakrikštytas Prano vardu, tvirtinama, kad Julija Pranaitytė labai prašiusi – tiesioginis pagarbos vyresniajam broliui ženklas, o jaunesnysis gavo kito dėdės – kunigo Juozo vardą.
Visada jautė ryšį su vyresniuoju broliu, dažnai prisimindavo. Namuose buvo skaitomi Prano eilėraščiai, ant sienos kabojo jo laidotuvių nuotrauka.
Jonas Vaičaitis kuriam laikui buvo išvykęs į Ameriką, įgijo statybos įgūdžių, kurie pravertė sugrįžus. Prieš Didįjį karą, 1911–1912 m. Santakuose spėjo pastatyti raudonų plytų namą, kuris stovi ligi šiol.
Gaila, neišliko kitų autentiškų sodybos statinių, kurie tiesiogiai buvo susiję su poetu P. Vaičaičiu. Senoji medinė stuba nugriauta baigus statyti naują namą, iš jos rastų buvo pastatyta bulvinė. Poeto pamėgtoji klėtelė, kurioje gimė ne vienas tautos pamėgtas eilėraščio posmas, sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. Neišliko poeto laikais statytas kluonas ir bulvinė – pokariu nugriovė naujieji įnamiai.
Pokaris įnešė sumaišties ir liūdnų pasekmių ne vien sodybos statiniams, sodui ir sodybą puošusiems medžiams, bet ir čia gimusiems ir gyvenusiems Vaičaičiams – poeto sūnėnams Pranui (1911–1986) ir Juozui (1917–2000). Po poeto brolio Jono mirties jo sūnums buvo atitekusi sodyba ir ūkis, bet visa nelaimė, kad tvarkinga sodyba į akis krito okupacinės valdžios gaivalams. Vaičaičių šeimos buvo iš sodybos iškeldintos, o raudonplyčiame name įsikūrė Sintautų NKVD. Pagal savo supratimą patvarkė aplinką: iškirto maumedžių giraitę ir sodybą supusias ir nuo vėjų saugojusias egles, iš viso apie šimtą medžių.
Pranas Vaičaitis (poeto sūnėnas) jautė nuoskaudą, matyt, pasiguodė kartą kitą, tad 1946 m. buvo suimtas ir išvežtas nemokamu bilietu panašiu maršrutu, kaip ir jo tėvas Jonas, kai buvo vežamas į kariuomenę. Prano traukinys pasuko į vieną iš Chabarovsko krašto lagerių, beje, tam pačiam ketverių metų laikotarpiui, kaip kad tėvui teko kariuomenėje. Kai 1950 m. grįžo iš lagerio, teko kurtis Voverių kaime, netoli gimtinės, kurioje tuo metu šeimininkavo Mašinų-traktorių stoties administracija.
Neišvengė arešto ir Prano brolis Juozas (1917–2000). Kauno universitete jau buvo baigęs elektrotechnikos mokslus, o kaltinimas tas pats, kaip ir broliui – antisovietinė agitacija. Be to, studijų metais buvo studentų korporacijos „Grandis“ narys – sunkinanti aplinkybė. Karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems tremties, kuriuos praleido Magadane. Kai po reabilitacijos 1960 m. su žmona Salomėja Adomaityte-Vaičaitiene grįžo į Lietuvą, gimtinėje jų niekas nelaukė. Ten gyveno kiti įkurdintieji. Ir darbo Juozas Vaičaitis gavo ne iškart, nors elektrotechniko diplomo savininkas turėjo būti graibstyte graibstomas. Pagaliau įsidarbino Marijampolės elektrinėje, vėliau dirbo Alytaus elektros tinklų skyriaus viršininku. Praeis 33-eji metai, jau bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kai 1993 m. Juozas Vaičaitis atgaus savo ir poeto P. Vaičaičio gimtinės sodybą.
Tikro šeimininko rankose sodyba pradėjo atgimti, atgavo kadais buvusį jaukumą, nors joje ir neišliko poetą primenančių statinių. Užtat yra jo sodintų medžių.
Beje, apie sodybas supusius medžius ir namus. Skaudu, kad gaivalas siautė ne tik svetimųjų, bet ir savųjų rankomis: 1985 m. buvo nugriautas iškilios Pranaičių šeimos namas Panenupiuose, nupjauti šeši ąžuolai ir senas klevas, kurie buvo gyvas atminties saitas su poetu Pranu Vaičaičiu susijusių asmenų, svarbių visos Lietuvos kultūrai – profesoriumi kunigu Justinu Bonaventūra Pranaičiu, vargonininku ir chorvedžiu Petru Juozu Pranaičiu, pagaliau ir poeto mylimąja Julija Pranaityte.
Deja, pasiryžusių griauti, iš peties kirsti kone visais laikais yra daugiau, negu norinčiųjų saugoti, auginti, puoselėti. Kaip čia ir vėl neprisiminti mokytojos Marijos Puodžiukaitienės, kurios pastangomis dar 1965 m. buvusioje Vaičaičių sodyboje buvo įsteigtas poeto memorialinis muziejėlis. Tuo metu mokytoja kai kam gal atrodė keistuolė, kaip ir visi, kurie imasi daryti daugiau, negu iš jų reikalaujama, pagal pareigas priklauso. Gyvenimas parodė, kas teisus. Į sodybą pradėjo užvažiuoti viena kita ekskursantų grupė, spaudoje ėmė rastis publikacijų apie poeto Vaičaičio gimtinę ir patį poetą.
Krašto bendruomeniškumo užtaisas
Laikas tekėjo tarsi liūdnos pasakos kisieliaus upė, lėtai ir vangiai, muziejėlio ekspoziciją teko perkelti į Sintautų vidurinę mokyklą, kur ją galėjo prižiūrėti ir turtinti mokytoja M. Puodžiukaitienė su savo suburtais mokiniais. Muziejus, kad ir nedidelis, buvo akstinas plačiau domėtis Sintautų praeitimi ir šiame Zanavykų krašte gyvenusiais žmonėmis, jų nuveiktais darbais. Tai buvo tegu iš pradžių ir nedrąsus, bet šio krašto bendruomeniškumo užtaisas, visuomeniškumo ir pilietiškumo mokykla.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę laiko upė įgavo naują pagreitį, o 1995 m. būtų tarsi pasukusi atgalios: iš Sintautų vidurinės mokyklos P. Vaičaičio muziejaus ekspozicija sugrįžo atgal į Vaičaitynę, į poeto brolio Jono statyto raudonplyčio namo vieną iš kambarių, kuriame ir šiandien saugomas elegiškojo poeto atminimas. Šakių muziejininkai padėjo įrengti ekspoziciją. Lankytojus pasitinka P. Vaičaičio biustas (dailininkas Vytautas Kajetonas Duoba), su išmanymu ir meile surinkti eksponatai, nuotraukos, rankšluosčiai su poeto eilių įrašais. Visų šių turtų saugotojos poeto brolio Jono sūnaus Juozo žmona Salomėja ir jos dukra Rūta Vaičaitytė, dvi šviesios šių namų ir muziejaus sielos. Jų pasakojimais, kurių lankantis yra tekę klausytis ne kartą, šių eilučių autorius galėjo remtis ir šiame rašinyje.
Juozas Vaičaitis, į Anapusybę iškeliavęs 2000 m., man regis, ramiai atgulė Sintautų kapinėse šalia Prano Vaičaičio kapo – poeto sūnėnas padarė viską, kad išsaugotų Vaičaitynę ir poeto atminimą.
Prašyte prašosi ir platesnis apibendrinimas: drįstu teigti, kad jei ne muziejus, jei ne mokytojos M. Puodžiukaitienės suburtas ir gausinamas vietos šviesuolių branduolys, tai ir paminklo P. Vaičaičiui ligi šiol nebūtų, o jei atsirastų, tai daug vėliau. Iki paminklo idėjos reikėjo priaugti, pirmiausia pastatyti paminklą savo širdyse. Paminklo idėjos variklis – Vid-mantas Staniulis – M. Puodžiukaitienės mokinys ir tuo daug pasakyta. Mokytojos pradėtas kurti muziejus tapo sintautiškių savivokos ugdytoju, sustingusio laiko greitintoju. Ko gero, ne vien Sintautų miestelio mastu. Sujudo Vilniuje ir Kaune, po kitas Lietuvos vietas išsibarstę zanavykai, o jų polėkis, sustiprintas gerojo užkrato sugrįžo į Sintautus kaip nauja jėga. Ši sąveika ir iššaukė tą dvasinę sinergiją, kurios dėka šiandien Sintautai turi paminklą savo poetui.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas