Saulelė, vis stipriau šildanti stingstančius emeritų sąnarius, išginė mūsų nuolatinius pašnekovus pasivaikščioti. Ak, kaip bus malonu sutikus bendraamžius šiek tiek paplepėti!
– Mielas Kolega, privalau prisipažinti – darausi paikas TV žiūrovas; mat jau įpratau žiūrėti info TV laidas, – guodžiasi humanitaras.
– Nieko peiktino neįžiūriu – pavasaris privers pasisukti į gamtą ir pamiršti televizines pagundas, – ramina patyręs gamtos tyrėjas.
– Info gundo mane ne tik trumpomis žinių laidomis, bet ir rodydama pašnekesius su vienu apkūniu profesoriumi. Klausausi pokalbių, išprovokuotų ne itin išradingai klausinėjančio žurnalisto. Atsakymai paprasti, dažnai jų turinys visiems numanomas, be intrigos, be netikėtų išraiškos formų. Ir štai mezgasi įkyri mintis: turime akademinėje padangėje tiek įdomių, patyrusių asmenybių, galinčių minčių gaivumu praturtinti žiūrovų žinias, bet jų niekad nematome ir nematysime.
– Nereiktų mūsų pilkoje padangėje niekuo stebėtis, – aiškina racionaliai mąstantysis, – tas gi TV kalbinamas pašnekovas yra amerikonas, sumanęs gimtinėje surasti dėmesingų gerbėjų. Jis puikiai supranta, kad Ten jis taip ir liktų nepastebimas minioje, pašalėse ropojantis vabalėlis, o Čia – jis jau įžymybė. Ar nesupranti, kad mus kankina nevisavertiškumo kompleksas. Jei žmogus iš Vakarų – tai išminties šaltinis, gelbstintis vargšų, jau nustekentų aborigenų sielas. Ir nesvarbu, ką jis pasakytų – viskas bus priimta kaip šventi pranašo žodžiai, o jei leptels kokią nors kvailystę, suprasime ją kaip ypatingus žodžius, slepiančius gilią, mums dar nesuprantamą reikšmę.
– Neprieštarausiu, nes kasdien matau visuose mūsų gyvenimo epizoduose šio savęs niekinimo apraiškas. Man jau aišku: santūrių, tikras mokslo ir apskritai kultūros vertybes kuriančių asmenų ekranuose nematysime, nes bestuburė publika reikalauja vienadienių žvaigždžių arba pikantiškų skandaliukų.
– Niekas nuo Antikos laikų nesikeičia – norime regėti gladiatorių žudynes ir klykauti „Duokite duonos, vyno ir žaidimų“. Tikrai žinau, mūsų pokalbių komentatorius Dominykas, tyliai prislinkęs pasakytų: „Tas prakeiktas kompleksas mūsų visų bėda, paralyžiuojanti unikalios saviraiškos galimybes“.
***
Netikėtai šiltos balandžio dienos ir vėl išviliojo garbiuosius akademinio pasaulio senjorus į Vilniaus skverus. Vaikštinėja čia nesižvalgydami į praeivius nuolatiniai mūsų pašnekovai – humanitaras ir gamtos reikalų tyrėjas.
– Mielas Kolega, šią saulėtą dieną mano nuotaiką temdo du debesėliai. Tai renginių, suruoštų šiomis dienomis, nelemti paradoksai. Kol kas kalbėsiu apie debesėlį, atpūstą iš Kauno.
– Jei reikalai kaunietiški – tai čia, manau, bus apie juokingus dalykėlius, – replikuoja linksmai nusiteikęs akademikas, įpratęs dalykus vertinti kasdienių rūpesčių fone.
– Deja, mano Bičiuli, šį kartą neketinu juokauti; išgirsi labai, labai skaudų faktą, – stabteli rimtai nusiteikęs humanitarinių polinkių senjoras.
– Atsiprašau Kolegos, aš net neįtariau, kad reikalas yra Tamstai skaudus. Dabar jau esu nusiteikęs rimtai išklausyti man skirtus žodžius ir gilintis į jų turinį.
– Šiomis dienomis, o konkrečiau – balandžio 25 d. buvo paminėtas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-metis. Ta proga Senato posėdyje dviem amerikonams – Rimui Kalvaičiui ir Kęstučiui Skrupskeliui buvo įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos. Apdovanojimai vyko po profesorių iš JAV nuopelnų apibūdinimo. Patetiškai nuskambėjusių pagiriamųjų žodžių klausytis buvo gražu ir šiek tiek graudu.
– Tas Tamstos „šiek tiek graudu“ man nuskambėjo dviprasmiškai, – nerimsta gamtos tyrėjas.
– Kantrybės: kai viską išgirsi, toks klausimas išnyks. Taigi, dabar leisk pasakojimą tęsti. Tos dienos rytą klausausi LRT radijo laidos; jis transliuoja amerikono – pirmojo atkurtojo VDU rektoriaus kalbą, tiksliau tariant, išplėtotą atsakymą į žurnalisto klausimą. Girdžiu žodžius, kurie mane sukrėtė iš esmės. O jis gi labai nuoširdžiai porina, kad jie, saugiai nuo bolševikų pasprukę išeiviai, jau kelis dešimtmečius mąstydami apie VDU atkūrimą, daug nuveikė šiame bare. (Kas čia „daug“ padaryta taip ir nepaaiškino, beje, ir negalėjo ko nors konkretaus pasakyti). Ir štai jie – tie mūsų šaunuoliai, atlėkę į Kauną tais lemtingais 1989-aisiais, tuščioje ir sovietų nualintoje tėvynėje, jų žodžiais tariant, atkūrė universitetą. Tik pagalvok – koks nuostabus amerikonų nuopelnas, gelbstint nustekentą protėvių žemą! Tokia kalba, pagarsinta radijo laidoje, – tai akivaizdi nepagarba tiems, kurie nuveikė esminį atkūrimo darbą. Tai paniekinimas prof. Alfredo Smailio, Vytauto Statulevičiaus, Vytauto Kaminsko, Jurgio Vilemo, docentų ir daktarų Antano Karoblio, Mindaugo Venslausko, Vytauto Kubiliaus, Norberto Vėliaus ir būrio kitų, pakėlusių milžinišką būsimo įvykio paruošimo naštą ir atlikusių esminį universiteto atkūrimo darbą. Amerikonų požiūriu, tokių aktyvių žmonių Lietuvoje nebuvo. Prisipažinsiu: pasakiau nepakankamai tiksliai – jie galbūt pripažintų, kad tokių juodadarbių buvo, bet amerikonams neaišku, ką jie galėjo nuveikti išeivių nuopelnų šešėlyje. Skandalinga tai, kad tie klaidinantys pareiškimai spausdinami leidiniuose, plačiai viešinami ir taip tarsi nepastebimai įsitvirtina istorijoje.
– Taip, tai tokia mūsų tikrovė, kurioje net spauda, prisitaikydama prie jiems „naudingų“ asmenų nuotaikų, nedrįsta ištarti tiesos žodžio. Aš gi puikiai prisimenu, kaip energingai didžios pagarbos nusipelnęs kolega Alfredas Smailys tuomet reiškėsi, žadindamas akademinę visuomenę universiteto atkūrimo misijai; jis rašė straipsnius dienraščiuose, judino įtakingus asmenis. Argi galima pamiršti tuos, kurie organizavo konferenciją, nagrinėjančią universiteto atkūrimo reikšmę mūsų visuomenei? Argi mes jau pamiršome tuos, kurie viską metę lėkė į Kauną skaityti paskaitų pirmiesiems studentams? Tarp jų nuolat matėme Zigmą Zinkevičių, Norbertą Vėlių, Vytautą Kubilių, Laimutį Telksnį, Vytautą Merkį ir kitus aukščiausios kompetencijos asmenis. Tai jie, būtent jie ir atkūrė VDU.
– Man, dar spėjusiam pokariu įstoti į Kauno universitetą ir išgyventi jo išdraskymo skausmą, buvo tikras akibrokštas išgirsti faktą, nuskambėjusį kaip įžūlų paradoksą: dauguma tikrųjų VDU atkūrimo epopėjos herojų – Atkuriamojo Senato narių net nebuvo numatyta pakviesti į jubiliejinį renginį. Tik ryžtingai įsikišus keliems institucijos atkūrimo dalyviams, kviečiamųjų sąrašas buvo nenoriai pakoreguotas.
– Tad kodėl reiktų kviesti, jei apie juos nieko nenori girdėti užjūrio veikėjai, universiteto atkūrimo didvyrių nuopelnus perėmę iš tų, jiems nežinomų juodadarbių? O „garbę“ jie priėmė jaudinančiai gražiai, netgi su baltomis pirštinaitėmis, kaip dera tikriems džentelmenams, – kikena vėl atkutęs pokalbių stebėtojas Dominykas.
Nepriklausomas socialinis etnografas,
2014 m. balandžio trečiasis dešimtadienis