Arnoldas PIROČKINAS
Kai pirmą kartą į rankas paėmiau Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos išleistą „Lietuvininkų tarmių žodyną“ (sudarytojos Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė ir Virginija Veiverienė; mokslinis redaktorius Jonas Bukantis. – Vilnius: Eugrimas, 2014. – 233 p.), iš karto, jo dar nė nepavarčius ar tuo labiau neišstudijavus, nusmelkė mintis, kad žodynas nepretenduoja į svarius dialektologijos darbus. Veikiausiai tai suvenyrinio pobūdžio leidinukas. Šį jo bruožą pabrėžia beveik „kišeninis“ formatas ir neįprastas futliaras. Atmintis tuoj pakišo kitų tarminių žodynų vaizdą. Ką jau čia sakysi palyginęs jį su trijų tomų „Zanavykų šnektos žodynu“, jeigu jam toli iki viena knyga išėjusių šios rūšies leidinių. Paskui pirmąjį įspūdį dar labiau patvirtino Jono Bukančio įvadinio straipsnio „Mažosios Lietuvos tarmių ypatybės“ pabaigoje padaryta išvada: „Žodynas nėra kalbinis. Tai greičiau Mažosios Lietuvos raštuose pateiktų šio krašto žodžių registras“ (p. 17).
Turėdamas prieš akis tokią vieno iš žodyno kūrėjų charakteristiką, jautiesi nuginkluotas: lyg ir negali darbo kritiškai vertinti, jei moksliniam vadovui visai aišku, koks turėtų būti tikras tarmės žodynas. Nebent tiktų prikišti, kam leidinį pavadino žodynu, jei būtų pakakę ir žodžio žodynėlis. Straipsnyje liko nepaaiškinta, kodėl žodyno mokslinis redaktorius, būdamas gerai susipažinęs su lietuvininkų kalba, nepaskatino savo bendradarbių sudaryti tikro žodyno. Negi šiam nedideliam kolektyvui trūko ryžto ar kvalifikacijos? Dabar vargu ar greitai atsiras kita tinkama proga sudaryti ir išleisti lietuvininkų tarmių žodyną, kuris kaip reikiant atskleistų šio savito regiono leksikos sistemą.
Parengti lietuvininkų tarmių žodyną iš tikrųjų labai nelengvas dalykas. Visų pirma dėl to, kad praktiškai imant neliko tomis tarmėmis kalbančių žmonių. J. Bukantis minėtame straipsnyje nurodė, kad 2012 m. vakarų žemaičių (vadinamųjų donininkų) šnekta Lietuvoje galėję kalbėti 105 žmonės (p. 9–10). Dar mažiau esą Mažojoje Lietuvoje vartotos vakarų aukštaičių tarmės atstovų. 1945–1957 m. Klaipėdos krašte gerai mokančių savo tarmes lietuvininkų dar būta ne visai mažai. Antai pats menu 1949–1955 m. kelis tokius Kintų apylinkėje pažintus „šišioniškius“. Pačiuose Kintuose gyveno senas kintiškis Meškys, sąmoningas lietuvis, piktinęsis jaunaisiais vietos gyventojais, kurie skelbėsi esą „tikri“ vokiečiai, nors jų seneliai vokiškai nemokėję. Užmiršau dviejų vietos gyventojų – vienas iš Kiškių kaimo (tada priklausė „Pažangos“ kolūkiui), kitas iš Vabalų kaimo – pavardes: jie taip pat gerai mokėjo savo gimtąją šnektą. Prisimenu prie Sakūčių (Sakuočių) gyvenusią Burmonienę. Ji mane nustebino klausimu, kaip dėsime šieną į kupetas – „į kryžių“ ar „į kiaulę“.
Tada nebuvau tiek supratingas ir pajėgus – nesusipratau užrašyti tų žmonių pasakojimų, kurie būtų pravertę kaip tarminiai tekstai. Vis dėlto kai kas yra tai daręs. Antai dialektologė Elena Grinaveckienė man yra sakiusi, kad ji nemaža žodžių yra užrašiusi iš Smalininkuose gyvenusios Anės Karvelienės. Bene 1953 m. vasarą Minijos žemupio kaimeliuose lietuvių kalbos institutui medžiagos yra rinkęs Morkus Svirskas, tautosaką – Rusnėje ir Pakalnėje Jurgis Dovydaitis. Tikriausiai jų užrašai laikomi kokiuose rankraštynuose ir galėtų praversti kaip šaltinis aprašant Klaipėdos krašto šnektas. Reikia manyti, kad būta ir daugiau žmonių, rinkusių tarminę medžiagą tais metais Klaipėdos krašte. Taigi, gerai paieškojus, įmanoma rasti užrašytų gyvosios kalbos tekstų.
Aptariamojo žodyno pagrindinis šaltinis, iš kurio sudarytojos sėmėsi žodžius, yra publikuoti tekstai. Tačiau, peržiūrėjus pridėtą sąrašą („Sutrumpinimai“, p. 19–23), kyla noras prieštarauti J. Bukančiui, kad pajėgta „surinkti iš visų prieinamų rašytinių šaltinių visus Mažosios Lietuvos tarminius bei svetimus elementus ir sudėti juos į vieną leidinį“ (p. 16). Sakykime, ar sunkiai prieinamos Jono Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos įvairios“, kurių I tome išspausdintos Augusto Šleicherio surinktos 35 pasakos. Leidinyje „Lietuvininkų žodis“ (1995 m.) paskelbti Martyno Grošiaus ir Viliaus Kalvaičio užrašytų pasakų rankraščiai. Daugiau duomenų apie Mažojoje Lietuvoje užrašytų pasakų tekstus galima rasti „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (t. 3, 2006, p. 447). To laikmečio pasakų tekstai laikytini pagrindiniu šaltiniu tarmės leksikai. Dainos ir smulkioji tautosaka dėl savo specifikos ne visada sutampa su tarmei būdingu žodynu.
Mažosios Lietuvos šnektoms, manytume, didelę įtaką yra darę raštai kur kas didesnę negu Didžiosios Lietuvos tarmėms. Ir aptariamame žodyne nesunku atsekti nemaža žodžių, kuriuos vargu ar derėtų laikyti kurios lietuvininkų tarmės savastimi. Antai gal net iš Didžiosios Lietuvos leidinių yra patekę nemaža neologizmų: darbuotė (p. 54), draugystė „draugija“ (p. 59), neprigulmybė (p. 126), rėdytojas „redaktorius“ (p. 162). Tuo labiau jokiai tarmei nepriklauso tarptautiniai žodžiai: bujeris (p. 46), faktinai (p. 63), forsuoti (p. 64), ipoteka (p. 77), komposteruoti (p. 97), kolektyvas (p. 96), telefonas (p. 210), tragingas (p. 212). Jeigu kuris buvo užrašytas šiokioje ar tokioje šnektoje, tai dar visai nerodo, kad jis tos šnektos žodis. Jie visi priklauso knyginės leksikos sluoksniui.
Šiame žodyne be reikalo laikomasi J. Bukančio nekritiškai minimo principo: „Žodžių kilmė nurodoma tik tada, kai ji buvo nurodyta bent viename šaltinyje“ (p. 18). Viena, tik dalies žodžių kilmės nurodymas gerokai sumenkino žodyno informacinę vertę. Antra, pasikliovus šaltinių pažymėjimais, keli žodžiai paskelbti germanizmais, nors, nebūnant nė etimologijos specialistui, negalima su tuo sutikti, kaip štai: nuojėgus (p. 128), paragė „dengta patalpa žvejų valties galuose“ (p. 136), patvaikti (p. 141), penkšlys „penkergis vaikiūkštis“ (p. 141), pietarlė „prietaras“ (p. 144; jo nėra nė LKŽ), šlitinėti (p. 197). Įrodinėti, kad šie žodžiai ne germanizmai ir apskritai jokie skoliniai, rodos, nėra būtino reikalo.
Aptariamame žodyne, matyt, aklai pasitikint šaltiniais, ne visai tiksliai pateiktos kurių ne kurių žodžių reikšmės. Kiek teko pažinti klaipėdiškių kalbą ir kaip rodo akademinis LKŽ, žodis būda vartojamas keliomis reikšmėmis, bet kad jis reikštų ir pastogę, sunku sutikti (p. 45). Štai kiti įtartina reikšme nurodyti klaipėdiškių žodžiai: daiktas ne laikas (p. 54), grenzkartė (tr. grenckartė) – ne pasienio kontrolė, o dokumentas (leidimas) eiti per sieną (p. 72). Impilas ne užvalkalas (p. 76), įšmuguliuoti ne „nelegaliai įsigyti“ (p. 79), miega ne lauke supilti sėtiniai (p. 119), o tiesiog aruodas, menturis ne muštuvis (p. 118), priesėdas (naujadaras) ne pirmininkas (p. 154), o teismo tarėjas. Pasitaiko, kad žodis verčiamas vienaip, o jį iliustruojantis sakinys rodo kitą reikšmę, pvz., drūžė „juosta“ (p. 60), o iš sakinio išeitų – gyvenamoji vietovė.
Reikėtų taip pat pasvarstyti, ar visai teisingai pateikiami kaip savarankiški leksiniai vienetai frazeologiniai ar į juos panašūs junginiai: Didžioji žvėrinė „Saturnas“ (p. 97), Dievo rėdas „dienotvarkė“ (?) ir Dievo služba „pamaldos“ (p. 57), motinos kalba (p. 121), pietus snausti (p. 145), saldus vanduo (p. 169), slapta jūra, slaptas vėjas (p. 174).
Žodyne kartais į vieną lizdą sudedami kaip antraštiniai keli žodžiai. Kai jie visai mažai skiriasi ir turi bendrą šaknį, lyg ir nėra rimto pagrindo tam prieštarauti, pvz.: ramulikė, ramunilė, ramulėlė, ramunikė (p. 160). Tačiau visai kitas dalykas į vieną lizdą sudėti žodžius bonka ir butelkė (p. 42). Tuo labiau kad keliais puslapiais toliau butelkė įrašyta atskirai (p. 48). Viename lizde atsidūrė ir žodžiai kiudelis su kurnu (p. 93). Jie ir skirtingos kilmės, ir netapačios reikšmės (plg. akad. LKŽ, t. 5 ir 6). Tokie atvejai rodo apmaudų sudarytojų neapsižiūrėjimą.
Patikrinti ir patikslinti, kaip šie ir kiti abejotini žodžiai pateikiami šaltiniuose, gana keblu: žodyne nurodomi tik jų antraščių sutrumpinimai be puslapio. Tad, įsigeidus pažiūrėti, kaip šaltinyje pateikiamas žodis, reikėtų skaityti kartais nemažą leidinį, kol rastum reikiamą sakinį.
Žodyno antraštė rodo, jog jis pretenduoja būti „…tarmių žodynas“, tačiau jame žodžių priklausymas kuriai iš dviejų krašto tarmių nepažymimas. Dėl vieno kito žodžio priklausymo tarmei galima spręsti iš vakarų žemaičių (donininkų) tarme pridėto sakinio. Pavyzdžiui, sakinys Kap prasidėj pirms kars, maskole nudegen bevak ves kėm leidžia spręsti, kad žodis kiemas (tarmėje kėms) vartojamas ir vakarų žemaičių (donininkų) reikšme „kaimas“ (p. 91–92). Kiti pavyzdžiai rodo, kad taip vartoja ir vakarų aukštaičių šnektų atstovai. Taigi kiemas „kaimo“ reikšme yra bendra Mažosios Lietuvos lietuvininkų ypatybė, tačiau tokių atvejų, kai iš pavyzdžių pavyksta nustatyti žodžio priklausymą tarmei, labai nedaug. Tuomet kyla klausimas, ar pagrįstai šis leidinys įvardijamas kaip „tarmių žodynas“, jei jis iš esmės nenurodo tarmių.
„Lietuvininkų tarmių žodyną“ sudarę klaipėdiškiai kalbininkai turėjo gražių ketinimų, bet jų nepavyko kaip reikiant įgyvendinti. Tam galėjo koją pakišti ir patyrimo stoka, ir užsibrėžto tikslo sudėtingumas, ir neturėjimas po ranka gyvosios kalbos tekstų. Vis dėlto jų darbas ne be naudos. Iš jo pirštu prikišamai matyti, kad Mažosios Lietuvos tarmėms ir čia vartotai bendrinės kalbos atmainai mūsų kalbininkai XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pirmajame dešimtmetyje yra skyrę per maža dėmesio. Jo ypač pasigendi, kai palygini, kiek tuo metu skirta darbų taip pat užgesusioms Dieveniškių, Gervėčių, Lazūnų ir Zietelos šnektoms. Jų nuoseklus lankytojas buvo prof. Juozas Balčikonis, jų tirti vyko ekspedicijos, vadovaujamos dialektologo Juozo Senkaus. Vilniškės šnektos subrandino ištisą plejadą jaunosios kartos dialektologų. Deja, Klaipėdos krašte išlikusios šnektų nuobaigos tokio entuziastingo užmojo nesulaukė. Tad gal dabar, išėjus „Lietuvininkų tarmių žodynui“, atsiras paskata tirti kur kas sudėtingesnę lietuvių kalbos raidą Mažojoje Lietuvoje. Tai turėtų būti Klaipėdos universiteto negausaus, bet pajėgaus gimtosios kalbos specialistų būrelio garbės reikalas.