MARCELINAS ŠIKŠNYS – pedagogas, kovotojas užlietuvybę, rašytojas

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Prieš 140 metų, 1874 m. gegužės 2 d. Šiaulių aps. Šiaulėnų vls. Notiniškių kaime gimė Marcelinas Šikšnys. Apie savo vaikystę, pirmuosius mokymosi metus jis rašė: „Visame dideliame Šiaulėnų valsčiuje buvo tiktai viena pradinė mokykla, ir joje mokslas ėjo ne gimtąja<…> kalba. <…> Mokykloje mokėsi tiktai berniukai, o mergaitės pramokdavo paskaityti tiktai maldaknygę iš kaimo bobelių arba iš slaptųjų „daraktorių“; surasti mokančią rašyti mergaitę buvo labai retas atsitikimas; ne be reikalo vienas anų laikų kaimo poetas apie mano gimtąjį kaimą parašė:
Notiniškiai kalti biškį, nėra ko sakyti:
Kai ateina gromatėlė, nėr kam perskaityti
(Šikšnys M. Nuo daraktoriaus iki gimnazijos //
Kelionė į vaiko dienas. – Vilnius, 1959, p. 39–40).

Tad jo tėvas nenorėjo, kad ir jo sūnus būtų tamsuolis ir, kaip rašė M. Šikšnys: „Kai sulaukiau septynerių metų, tėvas nupirko man Ivinskio elementorių, ir prasidėjo mano mokslas vadinamoje „Rimšos mokykloje“. Mokė mane gerai mokanti paskaityti „Aukso altoriaus“ maldaknygę tėvų samdoma mergaitė, kuri verpdama rodė man pirmąsias abėcėlės raides<…>. Aš esu be galo dėkingas tai pirmajai mano mokytojai, kuri pastebėjo, kad greit suprantu jos mokslo gudrybes, ir pasakė motinai: „Marceliuks labai pomietlivs – tuoj suprant, ką jam parodau“. Gal būt tie jos žodžiai ir nulėmė visą mano ateitį; tėvams kilo mintis mokyt mane toliau“ (Ten pat, p. 42). M. Šikšnio biografė, buvusi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos matematikos mokytoja Rasa Paulavičienė (1930–1999) nustatė, kad tai buvo M. Šikšnio tėvų samdinė Teklė Jankauskaitė.

Mokslai tęsėsi. Pirmiausia tėvas Marceliną nuvežė į gretimą Paltynų kaimą, kur ūkininko Janučio seklyčioje vaikus slapta mokė daraktorius Liutkus. Deja, besimaudydamas pirtyje Marcelinas persišaldė ir sunkiai susirgo. Tačiau pasveikęs kitais metais 1882 m. rudenį tęsė mokslą tėvų namuose, „kur mano dėdė Marcelinas buvo suorganizavęs mokyklą mūsų sodžiaus vaikams. <…> Aritmetikos,<…>, visi mokėmės lietuviškai ir rašėme skaičius arba grifelinėse lentelėse (kas turėjo), arba kreida ant krosnies. Kreidos tėvas parveždavo iš Šiaulėnų, kur žiemos metu atvažiuodavo rusai <…> kailiadirbiai, iš kurių ir buvo galima gauti kreidos. Vakarais po pamokų eidavome į kiemą žvaigždžių ir mėnulio žiūrėti. Dėdė išmokė mus atskirti Grigo ratus, Šienpjovių žvaigždyną, Sietyną, Vakarinę žvaigždę ir t. t.

<…>Kai kartą pamatėme mėnulio paviršių raudoną (mat, buvo mėnulio užtemimas), tai mums buvo paaiškinta, kad mėnulis prisisiurbęs kraujo, ir tai rodą, jog būsią dideli karai; o kad to nebūtų, reikią, žiūrint į mėnulį, sukalbėti trejus poterius. <…>Kadangi dėdė buvo apykurtis, tai turėdavome jam atsakinėti ir skaityti pakeltu balsu<…>, nelabai nugirsdavo, kaip mokiniai taria žodžius, ypač rusiškus, kuriuos jie tardavo dažniausiai lietuviškai: „skolko“ – vietoje „skol‘ko“, „korošo“ – vietoje „chorošo“<…>. Tačiau rašyti dėdė išmokydavo gana greitai ir gražiai; mat pats turėjo gana gražią rašyseną“ (ten pat, p. 43–44). Dėdė – tėvo brolis, buvo baigęs dvi Šiaulių gimnazijos klases ir dėl ligos apkurtęs, pats mokytis jau nebegalėjo. Bet jaunasis Marcelinas „kibo į mokslus“ toliau: „1883 metų vasarą mokiausi drauge su kitais trim vaikais pas vieną Šiaulių gimnazijos šeštos klasės mokinį<…>. Pasibaigus vasarai, buvau nuvežtas į Šiaulius stojamųjų egzaminų laikyti į gimnazijos prieklasį. Kadangi silpnai mokėjau kalbėti rusiškai, tai egzaminų neišlaikiau<…>. Tėvas jau buvo nutaręs daugiau nebeleisti manęs į mokslus, bet aš verkdamas išsiprašiau<…> ir buvau nuvežtas į Šiaulėnų pradžios mokyklą<…>, priėmė į trečiąjį<…> skyrių<…>. Pasibaigus mokslo metams, gavęs iš valsčiaus vežimą, mokytojas mus keturis mokinius nuvežė į Radviliškį „valstybinių“ egzaminų laikyti. Į vietinę pradžios mokyklą buvo suvežti egzaminų laikyti visų aplinkinių mokyklų absolventai.

<…>Išlaikęs tuos egzaminus, gavau atitinkamą pažymėjimą ir, pasimokęs per vasaros atostogas pas kaimyną VI klasės mokinį, buvau nuvežtas į Šiaulius stojamųjų egzaminų laikyti į gimnazijos paruošiamąją klasę. Egzaminai buvo maždaug tokie pat, kaip ir Radviliškyje, – taigi aš juos išlaikiau gana gerai“ (ten pat, p. 44–45).

Baigęs Šiaulių gimnaziją, M. Šikšnys įstojo į Maskvos universitetą, studijavo matematiką. Priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. Jos susirinkimuose klausėsi kitų pradedančių kūrėjų, ir pats ėmė bandyti kurti prozos vaizdelius, eilėraščius. Rekomenduotus draugijos narių geresnius kūrinėlius pasiųsdavo į slaptuosius lietuviškus laikraščius ir žurnalus. 1895 m. „Ūkininko“ Nr. 4 pasirodė pirmasis jo eilėraštis „Turėkime viltį“, pasirašytas Šiaulėniškio slapyvardžiu. Labiausiai Šiaulėniškis išgarsėjo, kai Vinco Kudirkos (1858–1899) redaguojamas „Varpas“ (1895, Nr. 11) išspausdino jo „Giesmę“, kuri prasidėjo žodžiais „Pasakyk, mano mylimas krašte“, kuris greitai virto liaudies daina. Studijuodamas M. Šikšnys parašė ir pirmąją savo dramą „Kražiai“, kurioje pasakojama, kaip kazokai susidorojo su kražiškiais, gynusiais savo bažnyčią ir teismą, kuriame žmogžudžiai buvo ne tik išteisinti, bet pristatyti ir apdovanojimui ordinais. Uždarbiaudavo M. Šikšnys mokydamas atsiliekančius gimnazistus. Daug dirbdamas, sunkokai materialiai besiversdamas susirgo džiova. Draugų studentų medikų patartas vasaras praleisdavo, ruošdamas ir plukdydamas sielius Volgos upe, vartodamas daug kumyso, kurio sielininkai įsigydavo pas Volgos pakrantėse gyvenusius totorius. Kiekvieną vasarą sustiprėdavo.

1897 m. M. Šikšnys baigė universitetą. Vienus metus atitarnavęs kariuomenėje Kaune, ieškojosi darbo. Negalėdamas kaip katalikas įsidarbinti Lietuvoje, padedamas anksčiau universitetą baigusio Prano Mašioto (1863–1940) įsidarbino ir 1899–1915 m. mokytojavo Rygoje. Čia patyrė didįjį gyvenimo džiaugsmą: pamilo iš Žemaitijos kilusio medicinos tarnybos generolo dukrą Liuciją Paškevičiūtę (1881–1957) ir 1902 m. su ja susituokė. Po septynerių metų čia patyrė ir didžiulį skausmą: nuo skarlatinos per vieną dieną mirė abi dukrelės. Dar ir dabar Rygos Mikalojaus kapinėse tebestovi italų meistrų darbo antkapinis paminklas M. Šikšnio dukrelėms. Laimei, vėliau gimė dar dvi dukros. Mokytojaudamas Rygoje, M. Šikšnys priklausė Lietuvių savišalpos draugijai, kultūrinėms „Kank-lių“ ir „Žvaigždės“ draugijoms. Dalyvavo pirmuose lietuviškuose dramos spektakliuose (režisavo ir vaidino). 1905 m. buvo pastatyta jo drama „Pilėnų kunigaikštis“, kuri tarp žiūrovų turėjo didžiulį pasisekimą. 1907 m. taip pat pasisekė jo filosofinės dramos „Sparnai“ pastatymas.

1915–1918 m. M. Šikšnys mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje, mokytojų kursuose ir institute. Po Vasario revoliucijos, nesiklausiant jokios valdžios leidimo, daugelis dalykų gimnazijoje imti dėstyti lietuviškai. Pirmasis matematiką lietuviškai ėmė dėstyti M. Šikšnys. Su P. Mašiotu ir Jonu Jab-lonskiu (1860–1930) jie kūrė pirmuosius lietuviškus matematikos terminus.

1918 m. kartu su gimnazija M. Šikšnys grįžo į Vilnių ir jame pasiliko visam gyvenimui. 1918–1940 m. jis mokytojavo vienintelėje Vilniuje lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje (iki 1922 m. buvo ir vicedirektorius, o 1922 m., kai okupantai pilsudskininkai-želigovskininkai ištrėmė į Nepriklausomą Lietuvą daugiau kaip 30 lietuvių ir gudų visuomenės veikėjų, tarp jų – ir gimnazijos direktorių Mykolą Biržišką (1882–1962), tapo gimnazijos direktoriumi). Čia jam teko žūtbūt kovoti su Lenkijos didžiavalstybiniu šovinizmu ne tik Vilniaus ar Varšuvos įstaigose, bet pasiekti ir Tautų Sąjungą (ne kartą gimnazija buvo išvaryta iš turėtų patalpų, buvo daužomi jos langai, buvo visaip represuojami gimnazistų tėvai už tai, kad leido savo vaikus į gimnaziją ir t. t.). Okupantams taip ir nepavyko gimnazijos uždaryti, nors Švenčionyse tai padaryti jiems pasisekė. Kadangi to meto gimnazistai buvo kilę iš plataus okupuoto Vilniaus krašto, kurio nemaža dalis dabar priklauso Baltarusijai ir Lenkijai, tai daugelio materialinės sąlygos buvo sunkios: valstiečių ūkiai dėl prastų žemių, nepakankamo tręšimo, produkcijos pigumo, nes nebuvo rinkų, buvo nerentabilūs, M. Šikšnys daug pastangų dėjo besirūpindamas gimnazijos bendrabučiais, mokinių maitinimu ir šelpimu. Daug dėmesio M. Šikšnys skyrė Lietuvių mokslo draugijos (po jos įkūrėjo ir ilgamečio pirmininko Jono Basanavičiaus (1851–1927) mirties kurį laiką (1929–1933 m.) buvo jos pirmininkas) ir Lietuvių mokytojų sąjungos veiklai. Už visas tas pastangas okupuotos Vilnijos (kurios dalis liko dabartinėje Baltarusijoje ir Lenkijoje) lietuviai M. Šikšnį ėmė vadinti „Vilniaus direktoriumi“. Atgavus Vilniaus kraštą, greta Vytauto Didžiojo gimnazijos jam teko direktoriauti dar ir mergaičių kunigaikštienės Birutės gimnazijoje. Dar suspėjo gauti ir Lietuvos apdovanojimą – Vytauto Didžiojo III laipsnio ordiną (1940). 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai M. Šikšnys susirgo ir išėjo į pensiją. Pasveiko, bet okupacijos tęsėsi ir M. Šikšnio gyvenimas jau nebebuvo ramus.

Paskui besitraukiančius vokiečius Vilnių užplūdo Armijos Krajovos brigados, neseniai žudžiusios lietuvius Dubingiuose. Jos kelias dienas ypač siautėjo Žvėryne, žudė lietuvius. Nors Liucija ir Marcelinas Šikšniai puikiai kalbėjo lenkiškai, įsiveržę į jų namus akovcai pamatė lentynose daug lietuviškų knygų ir to pakako, kad suimtų M. Šikšnį. Iškeltomis į viršų rankomis jis buvo vedamas sušaudyti. Laimė tai pastebėjo kaimynas lenkas, kurio namuose laikinai buvo apsistojęs brigados štabas. Atskubėjęs paskutinę sekundę jis įtikino budelius, kad M. Šikšnys – puikiausias žmogus pasaulyje ir taip jį išgelbėjo. Banditai pasitenkino tik namų apiplėšimu… O buvo nužudyta per 100 Vilniaus lietuvių. 1945 m. Šikšnius pasiekė dar viena skaudi žinia – Krokuvoje mirė jų dukra Marija (1910–1945), ištekėjusi už lenkų žurnalisto ir prieš karą ten apsigyvenusi. Baisioji žinia keliavo iki Vilniaus du mėnesius, tad į laidotuves negalėjo nuvykti nei antroji dukra Elena Kruopienė, nei pats M. Šikšnys. L. Šikšnienė jau tada buvo labai ligota.

1949 m. M. Šikšnys tapo seneliu – gimė Laimutė Kruopaitė.

Kaip jau minėta, periodinėje spaudoje M. Šikšnys bendradarbiavo nuo 1895 m. Rašė „Varpe“, „Ūkininke“, „Rygos garse“, „Vilniaus žiniose“, „Draugijoje“, „Lietuvos žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvių tautoje“, „Vilniaus rytojuje“
ir kt. Pasirašinėdavo Šiaulėniškio, Emšos slapyvardžiais, kriptonimais. Skelbė publicistinius straipsnius, prozos vaizdelius, eilėraščius. Pagal lenkų rašytojo Juozapo Ignoto Kraševskio (Kraszewski, 1812–1887) apysaką „Kunigas“ parašė minėtą tragediją „Pilėnų kunigaikštis“ (pastatyta ir išspausdinta Rygoje 1905 m.), kuri buvo labai populiari XX a. per. lietuvių scenos mėgėjų teatruose. 1907 m. išspausdino ir minėtą dramą „Sparnai“, smulkesnių scenos vaizdelių. Per visą gyvenimą išvertė nemaža Marijos Konopnickos (1842–1910), Elizos Ožeškovos (Orzeszkowa, 1841–1910), Stefano Žeromskio (Żeromski, 1864–1925), Konstantino Simonovo (Simonov, 1915–1979) ir kitų lenkų bei rusų rašytojų kūrinių.

Kaip matematikos didaktikos specialistas M. Šikšnys debiutavo 1907 m. „Draugijos“ Nr. 3 inicialais M. Š. pasirašyta Petro Bendoriaus (1863–1906) ir Prano Daugirdo (1882–?) „Aritmetikos uždavinių ir pavyzdžių rinkinio“ (1906) recenzija. Tai buvo pirmasis lietuviškas matematikos didaktikos straipsnis. Jo pradžioje reiškiamas džiaugsmas, kad mokiniai jau viešai gali spręsti aritmetikos uždavinius gimtąja kalba, keliami metodiniai vadovėlio privalumai, aptariami ir trūkumai. 1909 m. atsižvelgiant į recenzento pastabas išėjo antras, o vėliau – ir daugiau vadovėlio leidimų. Kaip jau minėta, Voroneže M. Šikšnys su kitais kūrė lietuviškus matematikos terminus ir grįžęs į Lietuvą 1919 m. išleido „Arit-metikos ir algebros terminų žodynėlį“. Pirmiausia Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai parašė ir išleido vadovėlius: „Geometrija“ (3 dalys, 1919–1920 ir 1938–1939), „Elementarinė algebra“ (4 d., 1921–1926), „Aritmetika ir algebra“ (3 d., 1939–1940). Tačiau tie vadovėliai plačiai paplito ir Nepriklausomos Lietuvos progimnazijose ir gimnazijose. Parašė ir dvi populiarias matematikos didaktikos knygas, skirtas mokytojams – „Pražulnusis metmuo. Erdvės figūrų brėžimo pagrindai“ (1927) ir „Kai kurie elementarinės algebros papildymai“ (1931). Kadangi lietuviški pedagoginiai žurnalai ėjo Kaune, o pašto ryšius su juo galima buvo palaikyti tik per Latviją, po 1918 m. matematikos didaktikos straipsnių juose M. Šikšnys nespausdino. Neliko abejingas lietuvių literatūrinės kalbos prob-lemoms ir išleido knygutę „Pastabos dėl mūsų vardų, pavardžių ir rašybos reformos“ (1933). Po Antrojo pasaulinio karo išleista „Rinktinė“ (1957), įdomiosios matematikos knygelė „Galvosūkiai“ (1961), „Sparnai“ (1973).
Pokariu senieji vilniečiai inteligentai, M. Šikšnio kolegos ir mokiniai dažnai rinkdavosi jo namelyje Žvėryne.

Mirė M. Šikšnys 1970 m. liepos 15 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse. Jo ilgametis kolega mokytojas Vincas Martinkėnas (1907–1997) per laidotuves kalbėjo: „Visą gyvenimą nešei šviesos žibintą ir tarsi P. Rimšos pavaizduotas artojas plėšei Lietuvos dirvonus, kur jie buvo daugiausia užžėlę… Tave gerbė ir mylėjo už tėvišką globą, už reiklumą ir teisingumą. Savo pamokomis mokei Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinius, o savo vadovėliais – visos Lietuvos jaunimą“ (Paulavičienė R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. Vilnius, 1996, p. 66).

1990 m. M. Šikšnio vardu pavadinta Šiaulėnų mokykla. Jau minėta R. Paulavičienė 1992 m. išleido monografiją „Marcelinas Šikšnys“.