Bernardas ALEKNAVIČIUS
Spausdiname ištraukas iš Bernardo Aleknavičiaus rengiamos foto apybraižos „Aš čia – gyva“.
Pabaiga, pradžia Nr. 4.
Kai darbas rankose tirpo
XX a. pr. Zanavykuose darbas buvo tarsi malda. Šią šventą pareigą nuoširdžiai atliko kartų kartos. Ir Ona Užupytė-Liūdžiuvienė rašydama savo gyvenimo prisiminimus džiaugiasi: „Man darbas labai sekdavosi, tiesiog tirpte tirpdavo – paršiuką ant šono paristi, nuplikyti, gaidžiukui galvutę nusukti, nupešti, tai tik praeinant. Klojime javus kuliant vis tekdavo sunkesni darbai, kaip vyresnės. Kratydavau auksą, kaip gražiai išsireiškiau, pamokyta svečio kunigo Račiūno“ (p. 35).
O iš kur tas auksas? – paklaus skaitytojas. Ir prisiminimų autorė aiškina: „Atvažiavo tetos giminė kunigas Račiūnas ir jis paklausė: „Ką šiandien dirbot?“ Pasakiau – kratėm mėšlą. O jis: „Nesakyk mėšlą, sakyk auksą“. Ir buvo man didelė pamoka visam gyvenimui, o ir išėjusios į darbą nežiopsojom, prakaito lašai prausė veidus, darbe buvome besotės“ (p. 36). „Ta žemė, pajamų davėja, šeimos ir šeimynos maitintoja, dirbome visi savo rankomis. Nešdami vyrai ant savo pečių plieno dalgius. Rankose vairavo žagres, nutiesdami vagą po vagos. Moteris aš, Juozelio sesutės, gelsvus linelius rovėme, apie juos dirbome, skaudančiomis rankomis ligi iš jų paliko drobės. Krovėme didelius vežimus, spaudėm pleką, po pleko, kaip kregždės savo lizdelius snapeliais. Laistėme prakaitu tą mielą žemelę, kuri išdavė gerus derlius. Kad būtume mes galėję tuos visus darbus, prakaito lašus paversti gėlių žiedais, rūtų šakelėmis. Būtų buvęs labai gražus vainikas ir daug daugiau būtų parašęs negu aš pati“ (p. 54).
„Pas mus būdavo tokia tvarka, jei atvyksta į svečius ilgesniam laikui, pirmą kartą vaišina kaip svečius, paskui visi prie vieno stalo, nesvarbu ar berniukas, ar tarnaitė, ar piemenaitė, ar savi žmonės, ar svečiai atostogauja, visi sykiu valgyt ir vienodai. Šita tvarka šeimyna būdavo patenkyta. Viktoras buvo labai darbininkas. Jeigu vežam rugius, kviečius ar šieną, Viktoras vežimus štukuodavo. Niekur tokių gerų ponų nėra, kad taip dirbtų. Aldonėlei liepdavo dirbt, ji nieko nesakydavo, bet širdyje gal ir ką kitą jautė. Sunku atspėt, o gal nieko blogo negalvojo. Brolieniukė mėgdavo važiuot ant grėbliankos, tik aš jai nelabai duodavau, būdavo mano darbas. Brolieniukė už mane pietus išvirdavo, pavakariams blynų prikepdavo“ (p. 85–86).
„Visos seselės tėviškėje dirbo ir Reginutė neatsiliko, kantriai nešė tą darbo jungą, kurį aš savo inteligentėms seselėms uždėdavau. Gal aš jas ir per mažai supratau būdama bemokslė ir juodo darbo mėgėja. Mes tarp savęs dėl to niekada nesusipykom. Reginutei pasibaigė aukštojo mokslo metai ir pradėjo iš teisybės kalbėt apie vedybų reikalą. Sako Reginutė, nelabai myliu, ale tekėt reikia. Pritariau aš, biskį kraitelio daviau kaip ir visoms, kurios aukštus mokslus baigė. Visos sesutės ir broliai nebuvo priešingi. Vieną kartą mano draugė Onutė pasakojo, aną dieną atėjo jūs Reginutė, tik duris atidaro ir sako, Endriukaitiene, jau ženijuos. Aš tik išsižiojau, iš kur dabar taip greit ištraukei vyrą, ir abi pasibučiavusios labai juokėvos, o paskui rimtai pasikalbėjova“ (p. 110).
„Gyvenimas stūmėsi pirmyn, tęsdamas tą pačią vagą juodos žemelės. Žemė išpurenta žmogaus ranka, pripildė aruodus, maitino žmones“ (p. 96).
„Mano ūkis buvo didelis ir darbo buvo be galo daug. Kad ir vasarą, kai lydavo po stogu darbo surasdavau, o kai gražus oras, po laukus kas gyvas krutėdavom. Aš pati buvau bečienė darbe, gal ir šeimyną per daug spaudžiau“ (p. 121).
„Kai baigdavosi darbai laukuose, klojime, prasidėdavo pas mus verpimas. Verpėm visos trys. Antosė buvo puiki verpėja, o Prakasadėlė biskį mėgo pasnaust. Mudvi su Antosėle kiekvieną dieną po tolką. Jeigu žinova, kad kokią dieną, reiks kur nors išvykt, da labiau skubinava, užvaryt tai dienai tolką. Prakasėdėlė į dvi dienas tolką. Antrą žiemą gyvenant Kiudžiuose, suverpėm pačios 100 tolkų. Davėva su Juozeliu grūšių centnerius, rudenį paršiukų ant verpimo. Verpė ir svetimos moterėlės mums. Pavasarį apie balandžio mėnesį pradėdavom aust. Ir kiekvienais metais taip darydavom ligi drobelių prisidėjom nemažai. Audimus darydavom ne vienų linų, pirkdavova bovelnos siūlus. Ausdavom dvejoms staklėms. Vienose ausdavo Antosėlė, buvo puiki greita audėja. Ausdavo raštuotas staltieses, rankšluosčius. Antrose staklėse audėjos keisdavosi. Prakasadėlė lėtai šaudyklę gaudydavo, man sunku būdavo žiūrėt. Aš ją prašydavau išvirt valgyt, ar kitką padaryt, o aš sėsdavau biskį paklegyt. Kai verpdavom, būdavom pasidalinusios trobas – ryto, pietų ir vakaro. Savo atlikusios, skubėdavom prie ratelių. Mokėjom dirbt ir kartu dainuot. Verpdamos daug dainuodavom. Visos buvom tos minties, kai dainuoji, tai žmonių neapkalbi. Vakarais Juozelis ir berniukas vydavo pančius. Mūs dainai, vakarodavom iki 11 val., jiedu pritardavo. Juozelis turėjo neblogą balsą, gražiai giedodavo, jo seselės buvo choristės. Adventuose giesmes, gavėnioje graudžius verksmus, vakarais giedodavom“ (p. 49).
K. Donelaičio ir O. Liūdžiuvienės gyvenimo ir kūrybos paralelės
Skaitydamas O. Užupytės-Liūdžiuvienės prisiminimus žaviesi savitu ir tik jai būdingu stiliumi. Kažkaip tarp jos parašytų eilučių pinasi ir Kristijonas Donelaitis. Ne rašymo maniera, ne hegzametru, bet gyvenimo tiesa. Įžvalgesnis skaitytojas Zanavykų ūkininkės prisiminimuose nesunkiai suras ir visus keturis metų laikus, kuriuos prieš daugiau kaip 200 metų vaizdžiai nupiešė Kristijonas Donelaitis. O ir šie abudu autoriai savo kūriniuose tvirtai remiasi į tas pačias žmogiškąsias vertybes: dvasingumą, darbą, troškimą žmogui šviesesnio rytojaus. Abudu autoriai panašiai garbina Kūrėją, gamtą ir visa tai, kas joje gyva ir kruta. „Žiemužėlė, rodos, per vienus vartus įėjo, per kitus išėjo, taip nejučiomis prašvito pavasario saulė“ (p. 192), – rašo O. Liūdžiuvienė. Pavasarį ją žavi virš pilkų arimų aukštai į dangaus mėlynę pakilęs vyturys, kviečiantis žemdirbį purenti žemę, berti grūdą. O ką jau bekalbėti apie vasaros darbus, kai į tėviškę susirinkdavo sesutės – studentės ir laukuose tarsi skruzdėlytės krutėdavo su visa samdoma šeimyna. Tvirtai po savo kojomis autorė jautė žemę, jos teikiamas gėrybes žmogui, o apie savo mylimą mamytę rašo: „Visuose varguose, gyvenimo sunkumuose, skausmo valandose remdavosi malda, kad būtų lengviau nešti jai paskirtą šiam pasaulyje erškėčių taką“ (p. 26).
Kaip ir K. Donelaitis, O. Liūdžiuvienė palikuonių neturėjo. Ir abudu gyvenimą buvo pašventę žmonijos tobulėjimui. O. Liūdžiuvienė visą gyvenimą šventai rūpinosi savo jaunesnėmis sesutėmis ir joms buvo tarsi antroji mama. O ir šia dalia nesiskundė. Ir tik vienoje prisiminimų vietoje prisipažįsta: „Likau didžiausia purvabridė“ (p. 26). Tik šis „purvabridės“ darbas ją žavėjo, nes gyveno ateities kartoms. Būta ir nevilties akimirkų: „Blioviau kaip veršis garde. Neilgai triūbijau. Kas dabar iš manęs liko, pelų maišas“ (p. 226). Bet šis „pelų maišas“ mums paliko donelaitišką kūrinį, kuriuo nesižavėti neįmanoma.
Prisiminimų autorės tekstai persunkti zanavykiškais ir šiam kraštui būdingais posakiais: „bėgau tekina“, dažnai naudojamas žodis „biskis“. „Mano žmoniukė biskį pliuškė, Kuoriškės ūkis biskį buvo apleistas“ (p. 48); „Mūsų pamotėlė „mamutė“ buvo man gera tik biskį navatna“ (p. 58).
Gal sulauksime ir tokio laikmečio, kai mūsų lingvistai įvertins ir O. Liūdžiuvienės kurtus naujus žodžius, sąvokas. Ji rašo: „Bedievystės dūdelė buvo pučiama“ (p. 220). Ir kur tu žmogau surasi panašų pasakymą, kaip šios savamokslės Zanavykų krašto ūkininkės rašinyje.
Šiandien skaitydami K. Donelaitį turime naudotis to laikmečio žodynu, nes „Metuose“ ne visi žodžiai nūdienos skaitytojui suprantami. O ir skaitydami O. Liūdžiuvienę turime turėti savitą ir tik jai vienai žinomą žodyną, nes karvė jai raguotė, kiaulė – riestašnipė, apmušti vaikai per sėdynę – nuklyninti, vyro ūsokai – šepetukas („ir Rokas buvo po nosimi su šepetuku“), ligoninė – kenčiančių karalystė, miręs žmogus – bejausmis kūnas arba „Pavalkienė užmerkė akis ašarojančiam pasauliui ir iškeliavo į amžiną Tėvynę“ (p. 214).
Perskaitęs O. Liūdžiuvienės „Mano gyvenimo prisiminimai“ susimąstai. O su kuo be K. Donelaičio dar būtų galima šią kūrėją sulyginti? Gal su Žemaite? Bet Žemaitė, žengdama į lietuvių literatūrą, turėjo stiprų vedlį, tuomet jau žinomą literatūrologą Povilą Višinskį. O. Liūdžiuvienė panašaus vedlio neturėjo. Ji turėjo tik norą rašyti ir nuojautą, kad ką nors šioje žemėje reikia palikti. Tai donelaitiška nuojauta atklydusi iš tos pačios Mažosios Lietuvos. Ir šių abiejų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos keliai panašūs. Jeigu K. Donelaičiui iškeliavus į Amžinybę žmonėms jo „Metų“ laukti prireikė 38 metus, tai O. Liūdžiuvienės šiek tiek mažiau – 35. Ir dar jeigu K. Donelaičio rašytinis paminklas Mažosios Lietuvos būrams jau žinomas Žemės rutulio žmonėms ir skaitomas įvairiomis kalbomis, tai O. Liūdžiuvienės sukurtas rašytinis paminklas Zanavykų dviskaitai atspausdintas tik 10 egz. tiražu ir net nežinomas tarp žmonių, su kuriais ji ėjo per gyvenimą „į amžiną Tėvynę“.
Kristijonas Donelaitis ir Ona Užupytė-Liūdžiuvienė to paties kelmo vaikai ir Juodu privalėtų stovėti greta vienas kito.
Bumerangas
Renkant medžiagą fotoapybraižai „Novužės krašto vaikai“ teko pabuvoti ir pas O. Užupytės-Liūdžiuvienės pusseserę, 1938 m. Europos moterų krepšinio pirmenybių sidabro medalininkę Aldoną Vailokaitytę-Pakalenkienę. Įsikalbėjome. „Vailokaičių giminės šaknys Mažojoje Lietuvoje, – teigė pašnekovė, – o ir mūsų giminės pirminė pavardė ne Vailokaitis, bet Povilaitis. Vailokaičiais mes tapome atsitiktinai. Baudžiavos laikais Prūsijoje gyveno du broliai Povilaičiai. Broliai buvo labai panašūs ir ponas juodviejų vieno nuo kito neskyrė. Vienas Povilaitis avėjo veltinius, kuriuos tame krašte vadino vailokais. Tai ponas šiam Povilaičiui ir sako: „Nuo šiandien tu būsi Vailokaitis, o tavo brolis liks Povilaičiu“. Taigi Povilaičiai ir Vailokaičiai iš to paties kelmo, kažkur nuo Stalupėnų, o gal nuo Gumbinės“.
Mūsų literatūros pradininką K. Donelaitį, Povilaičius ir Vailokaičius maitino ta pati žemė, tai gal dėl šios priežasties ir O. Užupytės-Liūdžiuvienės gamtos aprašymai taip tampriai susišaukia su K. Donelaičio kūryba?
Dar daugiau. Šioje istorijoje turime ir savotišką bumerangą. O. Užupytės-Liūdžiuvienės dukterėčios Teresėlės Laimutės Šnipienės sūnus Mindaugas skulptoriaus profesijos mokėsi pas prof. Konstantiną Bogdaną, kuris K. Donelaičio 250-jam gimtadieniui iš stikloplasto buvo sukūręs paminklą su mintimi, kad bėgant laikui šis Poeto atvaizdas bus iškaltas granite ar nulietas iš bronzos. Praėjo pusšimtis metų. Sovietizuotoje Lietuvoje K. Donelaičiui bronzos neatsirado. O skulptorius laukė. Nesulaukęs Konstantinas Bogdanas iškeliavo amžinybėn.
Ir šiandien, kai Kristijonui Donelaičiui – 300, atrodo, kad Lietuvoje atsiras ir bronzos mūsų literatūros pradininko paminklui, kuris sužaižaruos prie Vilniaus universiteto, o ir šį darbą įgyvendins K. Bogdano mokinys Mindaugas Šnipas, kurio protėvių šaknys K. Donelaičio žemėje.