Giedrė BULOTAITĖ
…kaip svarbu ir reikšminga, kad žmogus gyvenime yra savo tikroje vietoje, žino savo tikslą, pareigas ir vykdo jas nenukrypstamai, atiduodamas visas savo dvasios jėgas.
Jonas Murka
Tikrai nėra lengva 2013 m. jaunam, fiziškai sveikam mokytojui surasti save ir degti šiuolaikinėje mokykloje, bet tikriausiai dar sunkiau įsivaizduoti, kaip liepsnoti trisdešimt šešerius metus tautinės mokyklos ir pilietiškos, brandžios asmenybės kūrimo idėja, uždegti ir patraukti paskui save kitus, esant trapios sveikatos, o iš tų metų net keturiolika – visiškai prikaustytam prie patalo?.. Toks mokytojas gyveno ir kūrė Šiauliuose. Šešerius metus (1909–1915) jis mokytojavo pradžios mokykloje Auksučiuose, penkiolika metų (1918–1931) dėstė, inspektavo, buvo Švietimo Ministerijos skiriamas egzaminuoti Šiauliuose, Dotnuvoje, Panevėžyje, Kaune, Palangoje ir kitur, dvejus metus (1916–1918) mokytojavo, skaitė paskaitas ir pats studijavo Petrograde, Voroneže, o visą brandų gyvenimą (1909–1945) – kūrė, rašė, skubėjo… Parašyti ir išleisti gausybę vadovėlių, diktantų knygų ir mokslinių straipsnių gulint, esant be vienuolikos kairės pusės šonkaulių visiškos negalios ligoniu, drįstu teigti – tikras didvyriškumas!
2014 m. spalio 21 d. sukaks 125 metai, kai gimė Jonas Murka (1889–1945) – mūsų pedagogikos novatorius, intelektualas, kuklus ir kilnus žmogus, pirmojo metodikos vadovėlio Lietuvoje ir pirmosios Lietuvoje strateginės programinės visa apimančios sistemos – šešių privalomų mokyklos skyrių ir tam skirtų vadovėlių autorius, pirmojo civilinio teikimo 1928 m. Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, visas savo jėgas ir gyvenimą paaukojęs Švietimo idealų įtvirtinimui.
J. Murka buvo talentingas, tvirtai žinantis savo kelią ir titaniškai darbštus. Per vienuolika metų, kol sirgo ne taip sunkiai, J. Murka parašė ir išleido knygas: „Lietuvių kalbos vadovėlis: pirmasis raštas“ (1914–1917), vadovėlį „Vaikų darbymečiui“(6 d. 1916–1934, 37 laidos), „Metodikos etiudai“ (1919), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (3 d. 1917–1930, 13 laidų), „Naujas darbas: elementorius“ (1924–1928), „Diktantai“ pradžios mokyklai ir pirmosioms vidurinės mokyklos klasėms (1925–1933, kelios laidos), „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“ (2 d. 1928–1934, 4 laidos), „Diktantai“ abiems „Mažojo lietuvių kalbos vadovėlio“ dalims, „Naujas darbas: daiktų pažinimo skaitymai“ (1928–1933).
J. Murkos požiūris į literatūrinį lavinimą ryškiausiai atsiskleidžia jo nebaigto vadovėlio „Raštų kūrimo teorija“ (apie 167 p.) rankraštyje, saugomame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šis literatūros teorijos vadovėlio rankraštis kreipė lietuvių literatūros interpretavimą į moderniausias tuo metu literatūros mokslo kryptis, kurios, pasiremiant V. Diltėjumi, H. Bergsonu, asmenybės ugdymą siejo su meno kūrinio išgyvenimu, su tiesioginiu meno poveikiu suvokėjui – mokinio savarankiškumo ir kūrybingumo skatinimu. T. Bukauskienė teigia: „…tenka tik apgailestauti, kad J. Murka vadovėlio neužbaigė.
Jau ir rankraštis rodo, kokia įdomia linkme jis galėjo pakreipti ne vieno mokytojo darbą“ (Gimtasis žodis. 1989 Nr. 10, p. 22–25).
J. Murka garsėjo ne tik kaip vadovėlių autorius, bet ir kaip publicistas, įvairiuose žurnaluose išspausdinęs per keturiasdešimt straipsnių. Juose kėlė fundamentalias mokymo krypčių, turinio ir metodų problemas. Tai straipsniai apie Tautos mokyklą – lietuvišką pozityvistinę (1918–1923) ir formalistinę (1923–1936), kovą su vaikų nusikalstamumu (1934), Lietuvos kultūros kryžkelę – gerų ir prastų knygų platinimą, svetimas kalbas mokykloje, naivųjį realizmą vaikų literatūroje, mokyklų inspekciją (1935), mokytojų darbo sąlygas ir darbo kokybę (1936), asmenybę ir snobizmą (1937), inteligentijos ugdymą, demokratijos tragediją (1938), pilietinės visuomenės kūrimą ir kt.
Dar viena sritis, kurioje ryškiai suskambo J. Murkos balsas, tai straipsniai (su žemėlapiais) parašyti 1941–1943 m. – „Rytų Lietuvos ir valstybės klausymais“ ir studija „Lietuviai Vilniaus krašte“. Vokiečių okupacijos metais jį aplankė žinomas to meto Lietuvos veikėjas Visuomis, propagavęs senovės lietuvių tikėjimą. „…Jis (Visuomis – G. B.) išvaikščiojo Gudijos ir Lenkijos lietuvių gyvenamąsias saleles, rinkęs visus duomenis apie juos – jų gyvenimą, kalbą, lietuviškąsias gyvenvietes, jų švietimą, ir jų lietuviškumą“, – rašė savo prisiminimuose tuomet tėvui talkinusi G. Murkaitė. Žinias, surinktas iš įvairių knygų (latvių, gudų, ukrainiečių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt.) ir atvežtąsias Visuomio, J. Murka panaudojo ir savo studijoje apie Rytų Lietuvos etnografines ribas.
1989 m. Laimos Grumadienės publikuotame straipsnyje „Lietuvybė Rytų Lietuvoje“ (Literatūra ir menas, 1989 09 02) minimas „nežinomas autorius“ ir vėliau publikuota jo studija „Lietuviai Vilniaus krašte“, pasirašyta slapyvardžiu „Vilniškis“. Tais pat metais Bronys Savukynas padarė klaidingą prielaidą, kad šios studijos autorius galėtų būti Rapolas Mackonis (Mackevičius, 1900–1982).
Tuomet sakiau B. Savukynui, kad ši ir kitos studijos Rytų Lietuvos tema yra parašytos mano senelio J. Murkos. Studija rašyta jau sunkiai sergant džiova, talkinant dukrai Gražvydai (1923–2004) ir 1941 m. birželio 28 d. per Šiaulių Jėzuitų bažnyčios kunigą tėvą Burevičių kartu su kitais rankraščiais buvo išgabenta į Vakarus ir pateko į kažkurį vienuolyną JAV. 1964 m. ši studija buvo paskelbta tenykščiame leidinyje „Tautos praeitis“ (II tomas, 2 dalis, p. 48–63). Skaitę J. Murkos veikalus nesunkiai ir šioje studijoje atpažins mokslininko, pedagogikos istoriko iškeltos švietimo problemos gelmes, solidų įdirbį ir kalbos stilių.
Dabar dalis straipsnių (apie 100 p.) saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių ir retų leidinių skyriuje.
Ypač reikšmingas didžiulis (apie 4000 p.) J. Murkos darbas – 8 dalių pedagogikos istorijos chrestomatija „Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)“. Jam medžiagą autorius rinko visą gyvenimą, o parašė jau sunkiai sirgdamas, nesikeldamas iš patalo. Veikalas net du kartus buvo ruoštas spaudai: pirmą – 1939 m. ir antrą – 1944 m., deja, dėl karo ir sovietinės okupacijos neišleistas. Visą 1952–2013 m. laikotarpį šį veikalą – it milžinišką banginį – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne „lesinėjo“ diplominių darbų, doktoratų ir naujų tautinės mokyklos koncepcijų kūrėjai. Nors nuo paskutinių pažadų (1989) tinkamai įamžinti mokslininko, pedagogikos istoriko atminimą praėjo net 25 metai, iš kurių 23 nepriklausomoje valstybėje, tačiau rankraštis tebelieka dūlėti rankraštyne…
Gydydamasis (1928–1936) Prancūzijoje (Aubiure) ir Šveicarijoje (Davose), Jonas Murka intensyviai studijavo Vakarų pažangiausią pedagoginę literatūrą, klausėsi paskaitų Ciuricho universitete, ypač gilinosi į psichologijos ir pedagogikos problemas. Įvairiapusiškoje, apie 4000 knygų turinčioje jo bibliotekoje2 buvo ir tikrų retenybių – keli tomai „Scriptorum Rerum Prussicarum“, didieji atlasai, M. Mažvydo, M. Daukšos, J. Basanavičiaus ir kitų leidinių. Pats vadovėlių autorius tikėjosi pakreipti Lietuvos mokyklą ne tik mokslo, bet ir į meno kelią. Buvo didelės erudicijos pedagogas teoretikas ir praktikas, mokėjo per dešimt kalbų (latvių, gudų, lenkų, ukrainiečių, rusų, vokiečių, prancūzų, senovės graikų, lotynų ir kt.). Būtent todėl grįžęs į Tėvynę, daugelyje sričių buvo novatorius. Jis svajojo, kad lietuvių tauta įveiks savo atsilikimą švietimo srityje ir susilygins su labiausiai išsivysčiusiomis Vakarų Europos valstybėmis.
Be švietimo ir bendrųjų kultūros reikalų J. Murką neramino Administracinio teismo klausimas, kurio vaidmenį kovoje su visuomenės korupcija aiškino kaip būtiną valstybės egzistencijos sąlygą, nes be jos – „veltui muziejai, pedagogikos, kultūra – supūsime iš vidaus ir sugriūsime iš apačios, pirmon galvon nukentės vyresnioji inteligentija, ką ir dabar ji pradeda justi“.
Jonas Murka gimė Juodžiūnuose (Kupiškio r.) Simono Murkos (1848–1923?) ir Karusės Žiukaitės (1854? – 1908?) šeimoje. Tėvas buvo raštingas, šviesus žmogus, artimai bendravęs su Jurgiu Bieliniu. Juos siejo ne tik bičiulystė, bet ir kilnus knygnešio darbas. Šeimoje augo keturi vaikai. Anksti džiova mirė motina ir brolis Juozas, gabus literatas, žurnalistas, Voroneže redagavęs satyros žurnalą „Varna“. Gelbėdamas likusius vaikus, tėvas, ieškodamas saugesnės gyvenamosios vietos, su šeima traukėsi vakarų pusėn, ir nusipirko Biliūniškių viensėdį Papilės miestelio (Akmenės r.) pašonėje. Bet liga pasivijo, mirė tėvas, o netrukus – brolis Viktoras (1889–1924?) ir sesuo Emilė.
Jonas nuo vaikystės buvo gležnas, silpnos sveikatos, bet stiprios valios ir labai imlus, noriai mokėsi. Jam padėjo tėvo krikštasūnis, Peterburgo universiteto kriminalinės teisės privatdocentas Pranas Kisielius (?–1903). Savarankiškai pasirengęs, t. y. visai nelankęs gimnazijos, įstojo ir baigė 1909 m. Panevėžio mokytojų seminariją kartu su K. Ubeika ir A. Žaliu. Jie buvo trys pirmieji lietuviai, baigę šią seminariją.
J. Murka, kaip ir M. Grigonis, J. Jablonskis, priklausė antrajai lietuvių tautinio susipratimo žadintojų kartai. Palanki Panevėžio mokytojų seminarijos atmosfera subrandino jį kaip stiprų pasišventusį lituanistą. Auksučiuose (Šiaulių r.) 1909–1915 m. J. Murka caro žandarų nuolat šnipinėjamas, drąsiai ir energingai ėmė šviesti vaikus ir suaugusiuosius. Čia jis kruopščiai užrašinėjo labai didelio senų žodžių skaičiaus žinovės šakynietės Elenos Magdalenos Nagevičiūtės-Gedaminskienės (1858–1916) surinktas liaudies dainas, pasakas, patarles, posakius, senoviškus žodžius bei kitų senesniųjų žmonių pasakomus retesnius žodžius ir siųsdavo juos K. Būgai arba Lietuvių Mokslo draugijai Vilniuje.
J. Murkos dukros pasakojo, kad apie tą pirmąjį tėvo pedagoginės veik-los laikotarpį sklido legendos. Buvo sakoma: pastatė pradžios mokyklą, per vienerius metus likvidavo vietinių kaimų suaugusiųjų neraštingumą, surinko gabesnius berniukus ir mergaites (mergaičių mokymas anuomet buvo naujiena – G. B.), paruošė juos stoti į specialias mokyklas, suorganizavo įvairiais bandymais pagarsėjusį jaunųjų ūkininkų ratelį, o Kušleikiuose aplinkinių pelkėtų vietovių žmonėms Gedaminskų dvarelyje įsteigė klojimo teatrą3 ir įkūrė tikrą klubą – seklyčioje buvo rengiamos vakaronės su tautiškais šokiais, žaidimais ir dainomis, troboje – skaitomi laikraščiai, knygos, žaidžiama šaškėmis ir vyko komedijų repeticijos iki pat 1914–1918 m. karo. Prasidėjus karui, dauguma būrelių narių buvo mobilizuoti, kiti pasitraukė į Rusiją. Klubo veikla užgeso.
Bus daugiau
1 Iš įsteigtos M. Lukšienės vardo premijos jaunam mokytojui teikimo kalbos 2013 metais.
2 Visa biblioteka ir asmeninis archyvas dingo 1945 m. pedagogui mirus, okupaciniams aktyvistams užantspaudavus butą. J. Murkos dukra Rūta pasakojo, kad daug knygų yra Vilniaus universiteto ir kitose Lietuvos bibliotekose, o vaikaitis Linas Bulota senelio biblio-tekos knygų aptiko Rusijos Federacijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo skyriaus ir viešojoje Saltykovo Ščedrino bibliotekose. – G.B. pastaba.
3 1911–1913 m. J. Murkai inicijavus ir padedant, Kušleikiuose, Gedaminskų dvarelio klojime vyko komedijų „Neatmezgamas mazgas“, „Valsčiaus sūdas“, „Ekspropriatoriai“, „Vagys“, „Nepadėjus nėr ko kasti“ repeticijos. Pirmuosius suvaidintus spektaklius – pjeses „Ekspropriatoriai“ ir „Tik niekam nesakyk“ – režisavo Šiaulių „Varpo“ aktorius B. Zaleskis. – G. B. pastaba.