Irena BRAŽĖNAITĖ
Seseriai išbraidžius tundras ir taigas, šlubiui Kobai nukeipus ir jai iš sniegynų sugrįžus, prisiglaust tepavyko tik Prūsijoj, tad lankant seserį teko paklajot po šitą vienam už kitą niauresnių užgrobėjų nudrengtą aisčių – baltų žemę.
Grįžus namo po viešnagių ilgai neatlėgdavo širdis, pasižiūrėjus į nualintą, nukankintą kraštą. Germanai šuleriai neprastesni už kitus užgrobėjus, bet nors jau lietuviškų vietovardžių nebuvo suvis nuraškę, o tik prisitaikę savo „liežuviui“. Ragainę Ragnitu pavertę, Krantą Krancu apvertę, o jau naujieji atėjūnai su savo vargana išmone net upės Alnos vardo (vandenvardžiai tai jau per amžių amžius nekeičiami, kas prie jų beatsikraustytų gyvent) nesugromuliuodami savo burnoj, pavertė Lenka, o jau apie kaimų, miestelių ir miestų pavadinimus sunku net šnekėt: nesukdami savo apgirtusių galvelių, pirmiausia kraštan susodino savo leitenantų, generolų vardus, o jų pritrūkę, tai: eini – buvusi graži gyvenvietė pavadinta Divnoje, o paėjėjus tolėliau, kitas vyšniom ir obelim apsodintas sodžius jau Divnoje Novoje, puikioji Vėluva, kur, tikriausiai, būta gražių baltų protėvių vėlių pagerbimo apeigų, nugirdę iš dar užsilikusių neišžudytų ir neišvytų gyventojų kalbos apie vėliavą, vietai prisegė Znamensko vardą. Apie išdraskytas kirches ir paminklus, nebeverta nė dūsaut: kas liko nesubombarduota, buvo išniekinta ir išdergta, o gražiai, patogiai vokiečių išgrįstos miestelių gatvės, apšnerkštos ir nudrengtos (pasakojo, kad vienas žmogus iš Vokietijos panūdo atvykt pasižiūrėt krašto, palikto bėgant nuo rusų: vos išvydęs – o buvo jau gerokai po karo, „brandaus socializmo“ metas – pražilo vietoj iš gailestos, širdgėlos, nuostabos). Sodybų būta gražių, tvarkingiausia vokiška tvarka sutvarkytų, sodais ir gėlynais apkaišytų: einam pro vieną iš jų, namų nebėr, voliojas tik jų griuvenų rąstai ir sienojai, toliau nuo nebūties išbėgę tebežydi bijūnai ir jazminai, lauko pakraštėly tebeblizguliuoja saulėj žole visiškai dar neapžėlęs akmeninis grindinėlis – rudenį patogiam vežimo įvažiavimui dorojant laukus („začem any tūtai ulicu sdelali?“ – stebisi „pribuvėliai“). Rudeniop užklydome prie didelio sodo ir namų su baidykliškomis langų kiaurymėmis: vyriokai nukirtę keletą vyšnių ir obelų kraunas maišuosna „derlių“: mūsų paklausti, kodėl ne nuo augančio, o nuo gulinčio medžio obuoliauna ir vyšniauna, rudenio gėrybių surinkėjai plačiu mostu apvedė apylinkę: „A tut ich polno, chvatit vsem.“
Nuo lietaus paskavot užėjom vienon naujųjų gaspadorių apgyventon sodybon – čerpėm dengta troba didelė, ūkiniai pastatai tvirti, o gyventojai tirštai susibrukę vienam trobos gale baliavojo. Akis patraukė gražūs senoviniai indai – lėkštės, ąsočiai, taurės: išsipasakojus sužinojom, kad po namu buvo rūsys su pakavotom nuo karo gėrybėm: „a produkty sovsem nie isportilis zakonservyrovanyje, vpolnie podchodit na stol“, – atviravo atlapadūšiai slavai, atklydę nuo Novgorodo tiesiai prie kruopščiųjų vokietaičių parengto vaišių stalo. Kitas namo galas, matėsi, dykinėjo, tad paklausus, kodėl gyvenama tik vienam trobos šone, atsakyta: „Što, nevydite, tam kryša protekla,“ – mes, pakeleivingi, tik susižvalgėm ir pritarėm, galvom palinguodami.
Armėnams statant istorinį filmą, Ragainės pilis labai tiko karo vaizdams: dar likę pilies sienos buvo sprogdinamos ir taip natūraliai sukamas filmas, o jau kai sprogdino Karaliaučiaus pilį, tai daug parako buvo išdegta: sunkiai pasidavė puikusis statinys. Gailu buvo žiūrėt į Karaliaučiaus Katedros groblus (kol vokiečiai iš gailestos nepriprašė „naujakurių“ pagaliau už jų pinigus ją sudėt, kaip buvus), dabar joje įkurta cerkvė, o prūso (neatmestina, kad ir garbusis Popiežius iš Lenkijos buvęs kilme iš prūsų Vaidilų – laikysena, išraiška ir dvasia jiem labai artimas, kaip ir dabartinė vokiečių vedlė Angelė Merkelytė, veidu ir apsiėjimu, rodos, prigludusi prie paprūsės) I. Kanto muziejuj, aiškindamas apie filosofo pamėgtas diskusijas trise su savo bend-raminčiais ar oponentais, ekskursijų „vedlys“ „išmoningai“, su šypsenėle mums, klausytojams iš Lietuvos, šmaikštauja: „Nu, tak skazat’, on liubil vsio delat v kompaniji „na troich“.
Bet nuostabiausias dalykas buvo prie Katedros pievoj pastatyta lenta su užrašu: „Tut istino ruskaja zemlia“, – ir dar pridėti trys šauktukai. Rodos, buvo Lietuvos „vedliui“ su amžinai pašaipia šypsena veide – Sniečkui pasiūlyta tą kraštą prisidėt prie Lietuvos, bet anas neužsidėjo šito rūpesčio – žinoma, būtum turėję „gražių, darbščių“ žmonių daugiau, negu jau ir taip jų tuntais nestokojom, bet dabar turėtumėm savo kraštą, savo gintarų bėryklas (ten jo daugiausia), nebūtumėm pagiežos kirvius galandančiose replėse iš visų šonų. Pasišnekėjus su senaisiais Paprūsės gyventojais, tie apsakė, kaip po karo plentu ir vieškeliu važiavo voros sunkvežimių, prikrautų baldų ir kitų kitokiausių daiktų iš Prūsijos – dieną naktį, be pertrūkio.
Kai žmonės iš Lietuvos atvažiavo tvarkyt Tolminkiemio, tai jie jau užsikalėjusių „tuteišų“ buvo apmėtyti akmenim ir pagaliais: „doloj, fašisty“, o bažnyčios sienos ir vėliau pastatytas paminklas Donelaičiui buvo suvarpytas medžioklinio šautuvo kulkom (rodos, taip ir likę), o kai būdavo aiškinama, kad čia mūsų poeto gyventa, tai nustebusių Čistyje Prudy (tai jau, matyt, tvenkiniai buvo tikrai „čistyje“, kad taip perkrikštijo Tolminkiemį) gyventojų akys išsprogdavo: „A kak on tut očiutilsia… v našem kraju?“ – kas belikdavo daryt: verkt, kvatotis ar pult aiškint? Dar pasididžiuodami „naujakuriai“ mums aiškindavo: „U nas tut dorogi chorošyje, doma krasivyje“, – o kopūstų „dlia borščia“, net bulvių, nekalbant apie kokią mėsą, važiuoja šitie žmoneliai Kybartuosna, Virbalin ar dar toliau Lietuvon, lietuvius, iš kurių gero penisi, pašaipiai „labusais“ vadindami, o paklausti, kodėl patys neaugina daržovių, atsakydavo: „A u nas …nie rastut“, – prūsų žemėj, geriausioj žemėj, jiem „nie rastut“.
Pačiam Karaliaučiaus vidury (tai jau buvo po mūsų atsiskyrimo ir nuo Karaliaučiaus, ir nuo Maskolijos, o ašen ir tuomet nepalioviau vaikščiojus po prūsų žemę) atvažiuojančius kitamiesčius stebino ir džiugino stovintis „Zapukas“, pilnas šuniukų, miegančių kartu su savo gaspadorium: permiegojus, anksti ryte „šeimyna“ išeina žygin: šuniukai jieškotis peno savaip, gaspadorius prasimanyti mitalo kaip išeis, pavakary, tarsi stebuklinga dūdele sušaukti pasakos kiškiai, erzeliuodami suguža visokiausio plauko ir visokiausių veislių šuniukai, o netrukus parlinguoja ir jų globėjas: oi, koks džiugus alasas pakyla visoj gatvėj, kožnas šunelis taikosi lyžtelt geradariui smakrą ar bent ranką cypdami ir glaustydamiesi.
Kiekvienas dar šiuo tuo šeimininko papenėtas, vienas per kitą brukas guolin, susipešdami dėl vietos susirangyt prie gerojo žmogaus, jų globėjo. Graudu ir gražu. O vieno kurortinio miesteliuko netoli Gumbinės pajūrio pliaže valiavojos karvių banda: vienos patogiai gulinėjo gromuliuodamos, kitos braidė po jų kanopas pliuškenančias baltakartes bangas – taip visą mielą vasarėlę: tai gražumėlis, tai malonumas…
Būdavo, pervažiuoji Eitkūnus, tai kaip užbrėžta: sodybos žydinčios, sodneliai vešintys, o už Kybartų upelio lieka graži, bet visai nudrengta prūsų žemė – Mažoji Lietuva…
Sesuo gyveno Stalupėnuos, šalia per stebuklą nesugriautos kirchės, kurioj kantoriavo „Metų“ dainius: gera būdavo kojom perbrūškuot takus, Jo autuvu brūškuotus…