Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
2014 m. kovo 30 d. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje paminėtos Kijevo Maidano aukos – 40 dienų po jų mirties. Už žuvusius giedota speciali malda mirusiems „Panichida“. Prisimenant visą pasaulį sukrėtusius įvykius Maidane, negali neprisiminti ir kito milijonus aukų pareikalavusio įvykio, kurio 80-ąsias metines minėjome 2013 metais. Tai Holodomoras.
Holodomoras
„Holodomoras“ – mirtis nuo priverstinio bado, Badmiris – tai genocidas nukreiptas prieš Ukrainos tautą 1932–1933 m. ir pareikalavęs iki 10 milijonų žmonių gyvybių. „Kaltė už milijonų ukrainiečių žūtį tenka Sovietų Sąjungos, Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos vadovams ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) vadovybei… 1932–1933 metais J. Stalinas, V. Molotovas, L. Kaganovičius, P. Postyševas, S. Kosioras, V. Čiubaras ir M. Chatajevyčas organizavo ir vykdė Ukrainoje genocidą, sukurdami gyvenimo sąlygas, kuriomis buvo siekiama fiziškai sunaikinti ukrainiečių etninės grupės dalį“ – rašoma viename parodos stendų, eksponuotų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (kitos straipsnyje naudojamos citatos iš parodos stendų).
Holodomorą pripažino daugiau kaip 70 valstybių, o 17-ka valstybių įvardijo kaip genocidą, pastarųjų skaičius kasmet vis didėja. Holodomoro aukų atminimo diena minima ketvirtąjį lapkričio šeštadienį – vyksta akcija „Uždek žvakę“. Žuvusiųjų atminimas pagerbiamas tylos minute 16 val. ir ant palangių degančiomis žvakėmis.
Visame pasaulyje atkuriant istorinę tiesą ukrainiečių organizacijos pradėjo rengti tarptautines akcijas „Negęstanti žvakė“ (2008 m. vyko 35-ose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje), „Neleiskime užgesti atminimo žvakei“ (2010 m. – 32 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje).
Vilniuje, minint šios tragedijos 80-ąsias metines atidaryta paroda, mirusiųjų aukos pagerbtos žvakučių liepsnelėmis, bažnyčioje aukotos Šv. Mišios.
Holodomoro istorija
1919 m. kovo 10 d. paskelbta Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika (UTSR) su sostine Charkovu. 1922 m. gruodžio 30 d. UTSR įtraukta į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą (TSRS). 1925 m. pabaigoje TSRS prasidėjo industrializacija. Pagrindas šiam procesui užtikrinti – žemės ūkio ištekliai, todėl pradėta intensyvi kolektyvizacija, kurios sudėtine dalimi tapo pasiturinčių valstiečių išbuožinimas. Siekis pasipriešinti tokiai politikai malšintas žiauriomis represijomis.
Bolševikų priverstinės kolektyvizacijos metodai Ukrainoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sukėlė badą, kuris tapo milijonų ukrainiečių žudymo ginklu. Ištraukoje iš UKP (b) Centro Komiteto politinio biuro 1932 m. lapkričio 18 d. nutarimo „Dėl priemonių sustiprinti grūdų pyliavas“ rašoma: „Siekiant įveikti buožių pasipriešinimą, vykdant grūdų pyliavų planus, UKP (b) Centro Komitetas nutaria: 1. Įrašyti į Juodąją knygą kolūkius ypač piktavališkai sabotuojančius grūdų pridavimą pagal valstybinį planą; 2. Kolūkiams įrašytiems į Juodąją knygą taikyti šias priemones: nutraukti prekių tiekimą, visiškai sustabdyti koo-peratinę ir valstybinę prekybą,<…> visiškai uždrausti kolūkinę prekybą ir kolūkiams bei kolūkiečiams, ir pavieniams valstiečiams…“
Prasidėjus masiniam valstiečių išvykimui „dėl duonos“ į kitas sritis, sovietinė valdžia davė nurodymus neleisti išvykti iš savo gyvenamos vietos.
Tautos sunaikinimui valdžia ėmė naudoti Juodąsias lentas. 1932–1933 m. į jas buvo įrašyta mažiausiai 735 rajonai, kaimai, vienkiemiai, kolūkiai, tarybiniai ūkiai, mašinų ir traktorių stotys bei artelės.
Holodomoro metu dėl bado ir išsekimo žmonėms sutriko psichika, padaugėjo savižudybių, ėmė plisti kanibalizmas (Charkovo teisme buvo nagrinėta 300 bylų dėl kanibalizmo) ir lavonų valgymas. Daugelis išbadėjusių vaikų liko luoši.
„Holodomoro metais sovietų valdžia vykdė ukrainiečių nutautinimą, atiduodama jų vaikus kitoms tautinėms grupėms. Dėl išbuožinimo, deportacijų ir suaugusių šeimos narių didelio mirtingumo gausėjo beglobių vaikų“. Jie buvo atiduodami į vaikų namus ir ten „auklėjami komunistine dvasia“. „1933 m. liepos 5 d. oficialiais Ukrainos TSR duomenimis benamių vaikų, paimtų iš gatvės skaičius siekė 158 090“.
1933 m. birželio 14 d. Kijevo srities Mašinų ir traktorių stoties politinis sek-
retorius rašo apie badą Tetijivo rajone: „Mirtingumo rodikliai pastarosiomis dienomis rajone labai padidėjo. Per 10 dienų mirė apie 2000 asmenų, daugiau nei per gegužės mėnesį“.
Viename parodos stendų – „Patiekalai“, kuriais maitindamiesi žmonės stengėsi išgyventi badą. „Patiekalai“ turėjo ir specialius pavadinimus: matorženikai, lipjanikai, kandioras, balabuškos. Pateikiamas kiekvieno patiekalo aprašas. Pvz., matorženikai, arba plokštainiai iškepti iš pelų, džiovintų bulvių lupenų, akacijos žiedų, dobilų, burokėlių, pupų ir saulėgrąžų sėklų išspaudų. Prie stendo stovėjo ir staliukas su šių „patiekalų“ pavyzdžiais.
Renginiai skirti pagerbti Holodomoro aukų atminimą
2013 m. lapkričio 21 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse konferencijų salėje buvo atidaryta paroda „1932–1933 metų Holodomoras Ukrainoje – Ukrainos tautos genocidas“. Tai Kijevo nacionalinio muziejaus „Ukrainos Holodomoro aukų atminimo memorialas“ parengta paroda, kurioje 22 stendai, liudijantys Holodomorą, jo padarinius. Istorinius tekstus, to meto Ukrainos Komunistų partijos (bolševikų) (UKP (b) partinius dokumentus iliustruoja nuotraukos, liudininkų prisiminimai. Tekstai pateikiami ukrainiečių ir lietuvių kalbomis.
Renginį vedęs Vasilis Kapkanas supažindino su Holodomoro priežastimis, tragiškomis pasekmėmis. Žodį tarė Ukrainos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka, Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Vytautas Saulis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė ir Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, kuri pakvietė prisijungti prie akcijos „Uždek žvakę“. Žvakės liepsna, anot N. Šertvytienės, apsivalymo simbolis ir jos uždegimas sujungia ne tik su tais, kurių nėra, bet žvakės liepsnoje sudega ir sielos skausmas.
Lapkričio 22 d. Gedimino prospekte prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms vyko jau devintus metus rengiama akcija „Uždek žvakę“. Akcijos vedėjas Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis pakvietė tarti žodį Ukrainos ambasadorių Valerijų Žovtenkų. Susirinkusieji išklausė Holodomoro aukas apraudančios Oksanos Bilozir dainą „Žvakė“, tylos minute pagerbė žuvusiuosius ir prie paminklo uždegė žvakes.
Natalija Šertvytienė kasmet tokių renginių metu akcentuoja skirtingus Holodomoro aspektus. Šįmet ji priminė Stalino režimo suplanuotas ir Ukrainoje vykdytas politines represijas. Keltas klausimą, kodėl tokia akcija vykdyta prieš ukrainiečių tautą. Atsakymą padėjo įžvelgti istorinė apžvalga, pradedant nuo Pirmojo pasaulinio karo, kuriame žuvo nemažai ukrainiečių. Po karo įkūrus Ukrainos Liaudies Respubliką įsiplieskė pilietinis karas tarp raudonosios armijos ir Ukrainos sukilėlių. Pasitraukę į miškus sukilėliai kovojo dviem frontais: ir su bolševikais, ir su baltagvardiečiai, nes nei vieni, nei kiti nenorėjo Ukrainos nepriklausomybės. Pasipriešinimas vyko iki 1926 m. – tik prasidėjus Nepui pavyko nugalėti sukilėlius: pasitraukusiems iš miškų buvo žadėta taip trokštama žemė.
Vėliau prasidėjo masinė ukrainizacija. Daugelis Ukrainos komunistų partijos vadų tikėjo, kad socializmas gali būti žmoniškas. Tačiau jau 1929 m. sunaikinta autokefalinė bažnyčia. Iki 1932 m. išžudyta didelė dalis inteligentijos. Po to prasidėjo Ukrainos komunistų partijos puolimas. Kai kurie partijos vadai, matydami kas padaryta ir kas toliau daroma, nusižudė.
Pradėta Ukrainos kolektyvizacija, su ja ir masinis išbuožinimas. Tarybų Sąjungoje vystėsi pramonė, iš užsienio reikėjo pirkti brangią įrangą, o nebuvo už ką. Atsiskaityti buvo galima javais, metalu. Taigi visomis priemonėmis siekta sukaupti kuo daugiau grūdų.
Prakalbą Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė iliustravo ir statistika. 1929 m. gyventojų surašyme TSRS buvo 77 791 tūkst. rusų, 81 195 tūkst. ukrainiečių. Į šį skaičių neįskaičiuoti Vakarų Ukrainos (Užkarpatės ir Bukovinos) ukrainiečiai, prijungti prieš Antrąjį pasaulinį karą (taigi net ir be tokių didelių teritorijų ukrainiečių ženkliai daugiau nei rusų). Tačiau 1979 m. TSRS gyventojų surašymas rodė sukrečiančius skaičius – rusų buvo 137 397 tūkst, o ukrainiečių tik 42 347 tūkst. (jau su minėtomis sritimis).
Kaimuose nebuvo išduodami pasai, todėl sunku nustatyti, kiek tiksliai žmonių mirė nuo bado. Galima būtų remtis bažnytinėmis krikšto knygomis, kuriose surašyti gimimai, tačiau dalis šių archyvinių dokumentų buvo sunaikinta uždarius maldos namus. Be to, daug archyvinių dokumentų iki šiol tebėra slapti.
Vilniaus Šv. Juozapato bazilijonų vienuolyno igumenas t. Vinkentijus (Vasylius Janickis) kartu su Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonu t. Pavlo (Petro Jachimecu) OSBM atliko „Panichidą“ už Holodomoro aukas.
Lapkričio 23 d. Šv. Mišios už Holodomoro aukas aukotos Romoje Šv. Sofijos sobore. Lapkričio 24 d. Šv. Petro aikštėje Šv. Mišiose užbaigiančiose Tikėjimo metus Popiežius Pranciškus per pamokslą minėjo ir Holodomoro aukas. Tą patį vakarą Respublikos aikštėje uždegtos žvakės ir atlikta „Panichida“. Renginyje dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos: t. Pavlo OSBM, N. Šertvytienė, Ingrida Šertvytytė, Lidija Cholčeva, Stepanas Kubyšinas, Olegas Pilipjukas su žmona Olena, dr. Aldona Vasiliauskienė.
Holodomoras pripažintas genocidu
Rafaelis Lemkinas (1900–1959) 1944 m. pirmasis mokslo literatūroje pavartojo sąvoką „genocidas“: „Tai ne šiaip masinės žudynės. Tai – genocidas, ne tik atskirų asmenų, bet ir kultūros bei tautos naikinimas“.
2003 m. lapkričio 10 d. Niujorke Jungtinių Tautų Organizacijos valstybių narių delegacijų bendras pareiškimas dėl 1932–1933 m. didžiojo Ukrainos badmečio (Holodomoro) pripažinimo nacionaline tragedija: „Išreikšdami užuojautą Didžiojo bad-mečio aukoms, mes kviečiame<…> pagerbti tuos, kurie žuvo šiuo tragišku istorijos laikotarpiu“.
2006 m. lapkričio 28 d. Ukrainoje priimtas įstatymas „Dėl 1932–1933 m. Holodomoro Ukrainoje“, kurio pirmuoju straipsniu įtvirtinta, kad „Holodomoras Ukrainoje yra Ukrainos tautos genocidas“. Taip pat Holodomoro aukoms Ukrainoje atminti Kijeve, Šv. Mykolo aikštėje pastatytas paminklinis atminimo ženklas.
2006 m. įkurtas Ukrainos nacionalinės atminties institutas dalyvavo Kijevo centre įrengiant memorialą šioms aukoms atminti. Minint 75-ąsias Holodomoro metines Kijeve pastatytas Ukrainos Holodomoro aukų atminimo memorialas. Muziejus „Ukrainos Holodomoro aukų atminimo memorialas“ atidarytas 2009 m. rugpjūčio 24 d., minint 18-ąsias Ukrainos nepriklausomybės metines, o 2010 m. vasario 18 d. jam suteiktas nacionalinio muziejaus statusas.
2008 m. Europos Parlamentas Holodomorą Ukrainoje pripažino nusikaltimu prieš žmoniją ir išreiškė užuojautą Ukrainos tautai. Tais pačiais metais, minint Holodomoro 75-ąsias metines, 33-ose pasaulio šalyse (nuo Australijos ligi Amerikos, taip pat Lietuvoje) vyko akcija „Negęstančioji liepsna“. Tai ukrainiečių Holodomoro simbolinės žvakės perdavimas iš vienos šalies kitai.
Holodomorui paminėti sukurta apie 20 įvairių šalių filmų, jam skirti muzikiniai ir meno kūriniai, pastatyti paminklai, po pasaulį keliauja Holodomorui skirta paroda. Pirmą kartą paroda surengta 2007 m. kovo mėnesį Europos Parlamento rūmuose Briuselyje, vėliau rodyta Ukrainoje, Berlyne, Ženevoje, Vašingtone, Vilniuje. Paroda Lietuvoje atsirado dviejų institucijų – tarptautinio labdaros fondo „Ukraina – 3000“ ir Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje dėka.
2008 m. Lietuvos ukrainiečiai Klaipėdoje memoriale Nukentėjusiems 1940–1990 metais nuo nacistinės ir komunistinės okupacijos atidengė memorialinę lentą, skirtą Holodomorui Ukrainoje.