Lietuva mini Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, ukrainiečiai – 200-ąsias Taraso Ševčenkos. Prasminga. Kartu mini ir visa žmonija, nes UNESCO šiuos metus paskelbė ne vien Kristijono Donelaičio, bet ir Taraso Ševčenkos metais.
Sąvokos keičiasi, bet tironijos esmė išlieka
Dainingoji ukrainiečių tauta turi daugybę poetų, bet lemtingais savo istorijos tarpsniais dažniausiai prisimena Tarasą Ševčenką (1814–1861). Kobzariaus žodis suteikia pasitikėjimo ir jėgų, o sunkmečiu visa tai įgyja ypatingą reikšmę. Taraso eilės prisimintos ant Maidano barikadų, o vasario 27 d. jos skaitytos ir Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namuose-muziejuje. Taip buvo paminėtos 200-osios poeto gimimo metinės, kartu išreikštas solidarumas su į kovą prieš tironiją ir už laisvę pakilusia ukrainiečių tauta. Tą pačią vasario 27-ąją T. Ševčenkos 200-osioms gimimo metinėms skirtas renginys „Nusilenkime Tarasui“ vyko ir Lvove, garsiajame Operos ir baleto teatre. Šis minėjimas ten pat pakartotas ir kovo 15 dieną.
Istorijoje ne viskas keičiasi taip greitai, kaip kartais atrodo modernių laikų vertintojams. Šiandien tirono leksika ir apdaras gal kitas, bet esmė nesikeičia kaip ir biblijinės žmonijos silpnybės ir blogybės. Drįstu teigti, kad net ir sąvokos patvaldystė per anksti atsisakyti, kai vertinama didžiosios kaimynės prezidentavimo dabartinė forma. Kas yra patvaldystė? Tai vienvaldystė, aukščiausia, nekontroliuojama, neatsakinga, nerinkto vieno asmens valdžia – autokratija. V. Putino ir D. Medvedevo gudragalviška rinkiminė rokiruotė įeis į istorijos ir politologijos analus, vadovėlius kaip pasityčiojimo iš savo tautos ir rinkėjų klasikinis pavyzdys, nors istorijoje būta ir ne tokių prajovų.
Patvaldystė, kurią demaskuoti savo poetinius gabumus aukojo Adomas Mickevičius ir Tarasas Ševčenka, jau neminint kitų gal ne tokio ryškio Parnaso tarnų, toli gražu nėra į Letą nugrimzdusi praeities sąvoka.
Verta pasakyti, kad mintis paankstinti Taraso Ševčenkos 200-ųjų gimimo metinių paminėjimą kilo spontaniškai, kaip ir daugelis kitų gerų dalykų. Kelios dienos prieš tai Lietuvos dailės muziejuje Chodkevičių rūmuose vyko Tomo Venclovos straipsnių apie literatūrą ir kultūrą rinkinio „Pertrūkis tikrovėje“ sutiktuvės, kurių metu Venclovų muziejaus vyriausiajai fondų saugotojai Justinai Juozėnaitei švystelėjo laiminga mintis paminėti iš anksto iškilią Taraso Ševčenkos biografijos datą. Tikriausiai ji būtų paminėta kiek vėliau, bet nesinorėjo atidėlioti iki poeto gimtadienio kovo 9-ąją. Kiekviena uždelsta diena atrodė kaip praradimas, nes po sunkios kovos barikadose Maidano gynėjai šventė pergalę: nuverstasis prezidentas Viktoras Janukovičius pabėgo į Rusiją, į taikius demonstrantus atidengęs ugnį specialusis visuomenės saugumo milicijos dalinys „Berkutas“ pradėtas likviduoti. Atrodė, kad visi didieji ukrainiečių sunkumai baigėsi, tad nuo šiol prasidės realus Ukrainos žengimas į asocijuotą sutartį su Europos Sąjunga. Deja.
Praėjo trys savaitės nuo to jaukaus, labai nuoširdaus didžiojo poeto paminėjimo, bet šias eilutes rašydamas jaučiuosi gyvenąs jau tarsi visai kitame laike ir kitoje geopolitinėje erdvėje, nes per tą laiką įvyko esminių permainų. Ne tik dėl to, kad Rusija atplėšė nuo Ukrainos Krymą, pažeisdama kelias tarptautines sutartis, valstybinių sienų neliečiamumo principą, jau nekalbant apie sutryptą žmoniškumą giminiškos slavų tautos atžvilgiu. Kaip nesibaigtų ši brutali agresija, ukrainiečiai jos niekada nepamirš.
Įžengėme į tą šiuolaikinio pasaulio raidos etapą, kai valstybinių sienų neliečiamumo principas praranda galią, grįžtame į Europą, buvusią prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tarptautinėje politikoje įsigalioja stipriojo teisė. Užteko kelių savaičių, kad žmonija suvoktų, jog karinėmis priemonėmis neįmanoma sutramdyti branduoliniu ginklu disponuojančių tarptautinės politikos chuliganų. Pasaulis šiam tarptautinės politikos virsmui, naujai XXI a. agresoriškai paradigmai, pasirengęs nebuvo. Po 1990–1991 m. geopolitinio šoko, Sovietų Sąjungos griūties, atvedusios prie Baltijos valstybių nepriklausomybės atstatymo ir naujų savarankiškų valstybių susikūrimo, iš Kremliaus glėbio išsivaduojančių socialistinio lagerio šalių, galop sovietinės imperijos subyrėjimo, dviem dešimtmečiams praėjus prasidėjo visiškai naujas istorijos etapas. Rusija nebeslepia siekio atkurti savo buvusios imperijos sienų.
Pradėjo nuo Gruzijos dalinio suskaldymo karine jėga, neteisėtai prisijungė Abchaziją ir Pietų Osetiją. Negavusi deramo tarptautinio atkirčio, grubiausiu būdu nuo Ukrainos atplėšė ir prisijungė Krymą. Vienas Dievas žino, kaip baigsis su kairiakrante Rytų Ukraina. Ateina metas naujus išbandymus patirti Moldovai, kuri, laimei, su Europos Sąjunga spėjo pasirašyti asociacijos sutartį. Nuo Moldovos atskilęs separatistinis Padnestrės regionas jau prašosi priimamas į Rusijos Federacijos sudėtį, remdamasis 2006 m. „referendumo“ rezultatais. Kovo 18 d. išplatinta žinia, kad Moldovos autonomija Gagaūzija, kurios teisinis statusas analogiškas buvusiam Krymo statusui, pranešė pradedanti formuoti savo kariuomenę ir ketinanti gintis nuo Kišiniovo veiksmų ir „kišimosi“ į Gagaūzijos reikalus.
Mažai kuo skiriasi nuo Krymo atskyrimo nuo Ukrainos režisūros, mat dar vasario 2 d. Gagūzijoje surengtame referendume 98,09 proc. rinkėjų balsavo už Gagaūzijos išstojimą iš Moldovos. Vienas ir tas pats scenarijus Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje… Kur sustos agresijos mašina? Nesustos niekada, kol negaus atkirčio.
Panašiomis autonomijomis ir scenarijais gali pakvipti Lietuvoje, Lat-vijoje ir Estijoje, o atviriau apie savo geopolitinius ketinimus kliedintys Rusijos politikieriai vis drąsiau ir atviriau prabyla ir apie Lenkijos įtraukimą į Rusijos interesų sferą. Žirinovskio, odiozinės Rusijos politikos figūros lūpomis dažnai pasakoma tai, kas neduoda ramybės Rusijos politikos vanagams. Žirinovskis jau kviečia Vidurio Europos šalis pasidalyti Ukrainą. Dažnai su procesais vėluojanti inertiškoji Europos Sąjunga gali atsidurti prieš faktą, kai eilinis pilietis atsivertęs Vidurio Europos žemėlapį, išvis nebesupras, koks čia prasiautė uraganas ir kokioje šalyje jis gyvena.
Tai Europos Sąjunga turi eiti į Ukrainą
Grįžkime į Venclovų muziejų. T. Ševčenkos pagerbimo renginyje dalyvavo Ukrainos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka, Ukrainos ambasados kultūros ir spaudos atašė Svetlana Kovtun, T. Ševčenkos kūrybą aptarė, vertimus į lietuvių kalbą skaitė poetas profesorius Tomas Venclova ir Vilniaus ukrainiečių bendruomenės narys rašytojas Jaroslavas Melnikas. Taip pat renginyje dalyvavo Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė ir draugijos narys, vertėjas ir žurnalistas Vasilis Kapkanas. Vakarą pradėjo Venclovų namų-muziejaus vedėja Birutė Vagrienė, o vedė vyriausioji fondų saugotoja Justina Juozėnaitė.
Savo prakalboje Ukrainos ambasadorius Valerijus Žovtenka pasidalijo įspūdžiais iš tą pačią vasario 27 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusio tarptautinio seminaro „Ukrainos kelias. Naujas vektorius Europoje“. Jame dalyvavo diplomatai iš Ukrainos, Danijos, Rumunijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos, taip pat Baltarusijos, Latvijos ir Ukrainos.
Suprantama, kad aktyviai dalyvavo Lietuvos politikai, o apskritojo stalo diskusiją-tarptautinį seminarą vedė Seimo narys Rytas Kupčinskas ir praėjusios kadencijos Seimo narys Gintaras Songaila. Tai štai po visų pranešimų apskritojo stalo diskusijoje buvo prieita prie ganėtinai paradoksalios išvados: Ukrainai neverta eiti į Europos Sąjungą… Kodėl? Tai Europos Sąjunga turi eiti į Ukrainą. Ukrainiečiai akivaizdžiai visiems įrodė, kad yra tikri europiečiai, mylintys savo tautą, savo valstybę, mylintys ir Europą.
Ambasadorius V. Žovtenka pabrėžė, kad T. Ševčenkos 200-osios gimimo metinės didžiai svarbus įvykis ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai. Kad ir trumpas buvojimas Vilniuje būsimajam poetui ir dailininkui turėjo lemtingos reikšmės. Tai svarbus pastebėjimas, kadangi kitomis kalbomis pateikiamose T. Ševčenkos biografijose jo vilnietiškajam gyvenimo laikotarpiui paprastai skiriama vos kelios eilutės. Pačių lietuvių pareiga šią spragą užpildyti. Todėl svarbu prisiminti didžio poeto ir žymaus dailininko, ukrainiečių tautinės savimonės akintojo ir ugdytojo bent kai kuriuos biografijos faktus. Per juos pamėginsime suvokti jaunuolio brandą: koks Tarasas į Vilnių atvyko ir koks iš šio miesto išvyko.
Būsimasis ukrainiečių tautos pasididžiavimas gimė 1814 m. kovo 9 d. (pagal senąjį kalendorių – vasario 25 d.) Morincių kaime, dabar tai Čerkasų sritis Ukrainoje. Anuomet – Rusijos imperijos Kijevo gubernijos Zvenigorodo apskritis. Vis dėlto ne gimtavietė, bet augimvietė – Kirilovkos kaimas, kur prabėgo Taraso vaikystė, paliko jam gilesnius pirmuosius vaikystės įspūdžius. Į Kirilovką Taraso tėvai, dvarininko Vasilijaus Engelharto (Vasilij Engelhardt, 1755–1828) baudžiauninkai, persikėlė, kai Tarasui buvo vos dveji metai. Kai sukako devyneri, mirė mama. Tėvas tais pačiais metais vedė našlę su trimis vaikais. Jei ne nuoširdus sesers Jekaterinos rūpestis jaunėliu broliu, Tarasas tikriausiai būtų patyręs rūstesnių gyvenimo išbandymų, nes pamotė jam šiltesnių jausmų nejautė.
Prasidėjo klajonių metas. Teko piemenauti, patarnauti įvairiems djačiokams. Vienas jų vykdė ir mokytojo pareigas, kiti buvo šventųjų paveikslų (ikonų) tapytojai. Tas pirmasis djačiokas išmokė vaikinuką rašto, o kiti, liaudyje vadinami bogomazais, suteikė jam elementarių piešimo ir tapymo žinių. Šios pamokos imlaus vaikinuko gyvenime suvaidins esminį vaid-menį, pakreips ypatinga vaga. Visas Taraso išsilavinimas prieš atvykstant į Vilnių – žinios, įgytos parapinėje mokykloje, kurioje teko mokytis vos dvejus metus. Būta ir kitų pamokų – gyvenimo pažinimo.
Sutikdavo aklųjų klajoklių – kobzarių, bandūristų, per tautoje dainuojamas dainas ir balades žadinusių tautinę ukrainiečių atmintį. Atgimdavo istoriniai prisiminimai apie didvyriškas kovas su totoriais, turkais, lenkais.
Atrodytų, kad Tarasas buvo laisvas kaip paukštis, sklendžiantis virš plačiųjų Dniepro vandenų, bet nepamirškime, kad jis buvo baudžiauninkų sūnus, vadinasi, toks pat baudžiauninkas. O jei taip, tai turime prisiminti dvarininkus Engelhartus, nuo kurių didžia dalimi juk priklausė ir Taraso Ševčenkos likimas.
Engelhartai – atstovai garsios vokiečių kilmės surusėjusios giminės, davusios Rusijos ir kitų šalių istorijai, kultūrai ir mokslui daug iškilių veikėjų. Savo pradžią giminė sieja su legendiniu riteriu Karlu Bernardu (1159–1230). Jis dalyvavo Trečiajame Kryžiaus žygyje į Šventąją žemę, prie Akros išgelbėjo Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto gyvybę, už ką ir gavo Engelharto pavardę. Brokhauzo ir Jefrono enciklopedijoje tvirtinama, kad tai dvarininkų ir baronų giminė, kilusi iš Šveicarijos, 1383–1390 m. Ciuricho piliečiu ir miesto tarybos nariu paminėtas Henrikas Engelhartas. XV a. pr. minimas į Lifliandiją atsibastęs Georgas Engelhartas, nuo kurio prasideda ir visų Rusios bei Rusijos šios pavardės savininkų, dvarininkų ir baronų istorija.
Priminsime, kad iki pat XX a. latvių Vidžemė buvo vadinama Lifliandija, taigi per baltų žemes ši giminė išplito ir išsišakojo toli į rytus. Verta įsidėmėti Vernerį Engelhartą, tarnavusį veikiausiai LDK kariuomenėje, nors svetimšalių enciklopedijose rašoma, kad tarnavo lenkams. Užsienio autorių darbuose Lietuva dažnai ištirpdavo Lenkijos istorijoje. Apmaudoka, kad net 2011 m. išleistame enciklopediniame žinyne1 „Lietuvos istorija“ su LDK susijusiai Engelhartų giminei neatsirado vietos.
(Beje, kaip ir Grothussams.) Grįžkime prie Vernerio Engelharto, kuris perėjo į stačiatikybę ir tapo Jeremėjumi. Žinoma, kad mirė 1672 m. Jo sūnus Sigismundas virto Stepanu, tapo Maskvos bajoru ir stalininku, jo broliai išvirtę į Jurijų ir Ivaną taip pat tapo stalininkais. Paminėti svarbu Stepano vyriausią sūnų Andrejų, taip pat stalininką, tapusį Smolensko bajorų poručiku. Nuo jo prasideda Engelhartų viešpatavimas turtinguose Smolensko krašto dvaruose, o tai tiesiogiai siejasi ir su T. Ševčenkos ponais. Visų tų generolų, senatorių ir valstybės veikėjų nevardysime, tik pasakysime, jog per Smolensko Engelhartų genealoginę liniją buvo susigiminiuota su šviesiausiuoju kunigaikščiu Potiomkinu, o ką tai reiškia kiekvienas bent kiek besidomintis istorija žino ar bent nuvokia.
Tarasas Ševčenka Vilniuje
Šioje pasakojimo vietoje peršokame prie Smolensko bajorijos palikuonio senatoriaus ir tikrojo slaptojo patarėjo Vasilijaus Engelharto, apie kurį jau buvome užsiminę. Tik nepabrėžėme esmingo dalyko: jis buvo šviesiausiojo kunigaikščio Potiomkino sūnėnas ir didžios dalies jo neišmatuojamų turtų paveldėtojas. Jo žmona buvo Teofilė Sofija iš Radvilų giminės – taip pat pravartu žinoti. V. Engelhartas turėjo 18 tūkst. baudžiauninkų, buvo bene turtingiausias žmogus Ukrainoje. Protingai tvarkė savo dvarus, nepakentė tinginių ir girtuoklių, buvo įgijęs jautraus savo valstiečiams šeimininko reputaciją. Įdomybių fiksuotojams pasakysime, kad šis ponas neturėjo nė vieno santuokinio vaiko, užtat susilaukė net penkių nesantuokinių palikuonių, kuriuos 1801 m. įteisino. Dėl šio fakto spaudoje pasirodo įvairių prieštaringų nuomonių, bet pasakytina, kad trys nesantuokiniai jo sūnūs tapo pulkininkais, vyresnioji nesantuokinė duktė ištekėjos už kapitono, o jaunesnioji už generolo. Nė vienas iš „bastardų“ vargo jungo nevilko.
Tai štai į šio dvarininko tarnų ir patarnautojų būrelį Vilšanų dvare Zvenigorodo paviete 1828 m. buvo įtrauktas keturiolikmetis T. Ševčenka. Iš pradžių kaip virėjo parankinis. Iš baudžiauninkų vaikų atrinkdavo gabiausiuosius, apmokydavo būti virėjais, vežikais, foreiteriais2, liokajais. Iš pradžių į Taraso pareigas įėjo nešioti malkas, pamazgas, šveisti puodus, valyti keptuves ir pan.
Tais pačiais 1828 m. V. Engelhartas mirė, tad Tarasas įgijo naują poną – dvaro paveldėtoją velionio jauniausią sūnų pulkininką Pavlą Engelhartą (1798–1849). Jam atiteko Kirilovka ir keli artimiausi kaimai, 17 tūkst. baudžiauninkų ir daugiau kaip 3 mln. rublių palikimo. P. Engelhartas paėmė Tarasą į kazokėlius, tokiu būdu išvadavęs iš virtuvės ir priklausomybės nuo virėjo. Kartu priartino vaikinuką prie savo šeimos narių. Kazokėlis privalėjo atlikti įvairius patarnavimus, tarp kurių buvo ir toks: „paduoti ponui pypkę arba stiklinę ir stovėti šalia kaip nepastebima statula…“ Žodžiu, reikėjo būti šalia, kartu ir netrukdyti, būti pasirengus vykdyti bet kurį savo pono pageidavimą. Kaip P. Engelharto kazokėlis 1829 m. Tarasas atvyko į Vilnių, mat pulkininkas P. Engelhartas buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo (1753–1840) adjutantu. Beje, vienu iš keturių.
Vilnius jau buvo praradęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės statusą, bet ne istorinę ir kultūrinę miestą puošusią aurą. Paradoksas: Rusijos caras oficialiai titulavosi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kaip ir kitų nukariautų ir pavergtų kraštų valdovu, bet ši valstybė po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. jau neegzistavo, tad ir Vilniaus kaip sostinės garsas tebuvo tik istorijos aidų atgarsis.
Kaip ir visi Engelhartai Pavlas buvo gavęs gerą išsilavinimą, mokėjo piešti (tai įrašyta jo tarnybiniame lape) ir tuo nemažai pasakyta. Gal būtent dėl to pulkininkas ir paėmė kazokėliu baudžiauninko sūnų Tarasą Ševčenką, gerokai prakutusį praktikuojantis pas bogomazus. Turėti po ranka savąjį dvaro dailininką, matyt, būta poreikio.
Kyla klausimų dėl Taraso atvykimo į Vilnių datos. Pasirodančiuose straipsniuose daug kur rašoma, kad tai įvyko 1828-aisiais. Drįstame teigti, kad buvo 1829 m., nes į Vilnių atvykusiam Tarasui buvo penkiolika metų. Vilniuje gyvens pusantrų metų, iš Vilniaus į Peterburgą išvyks 1831 m. gegužės mėnesį. Jei skaitytojai pateiktų kitų patikimų duomenų, būtume dėkingi.
Šis penkiolikmetis Vilniuje atrodė visai nepėsčias, nes gyvendamas Engelhartų dvare Ukrainoje laiko dykai nešvaistė, laisvalaikiu skaitė, piešė ir tapė. Tą darė ir Vilniuje. Matyt, sugebėjo derinti pareigas ir laisvalaikį, nes Engelhartas į vaikino piešinius dėmesį atkreipė, regis, tik Vilniuje.
Maža to, P. Engelhartas leido neabejotinais dailininko gabumais pasižymėjusiam Tarasui mokytis pas Vilniaus universiteto tapybos profesorių Joną Rustemą. Tai nereiškia, kad jaunasis talentas studijavo universitete ar lankė paskaitas. Nežinoma, kokiais pagrindais jis mokėsi ir ko konkrečiai išmoko, tą turėtų nustatyti menotyrininkai. Įdomu, kad Ukrainos ambasadorius V. Žovtenka išreiškė prielaidą, jog mokymasis pas autoritetingąjį J. Rustemą vargu ar galėjęs būti nemokamas. Akivaizdu, kad šešiolikmetis baudžiauninkas T. Ševčenka tokių lėšų neturėjo. Išeitų, kad finansiškai ar kitais būdais, kad ir per teikiamus užsakymus, J. Rustemui atsidėkoti galėjo pats P. Engelhartas. Bet visa tai tėra spėlionės, kurias reikėtų patvirtinti faktais.
Skaitė Vilniaus filomatų eilėraščius
Kitas gal ne ką mažesnės svarbos dalykas, kad Engelhartų namus Vilniuje supo kultūrinė aplinka, kurios kūrimui, ko gero, daugiausia nusipelnė baronienė Sofija Engelhart – Pavlo Engelharto žmona. Buvo pirmoji Vilniaus salonų gražuolė, beje, išskirtiniu grožiu pasižymėjo kone visos šios giminės moterys. Mūsų pasakojimui ši asmenybė svarbi dar ir tuo, kad asmeniškai užsiėmė Taraso prusinimu, mokė kalbėti lenkiškai ir prancūziškai. Žaviajai damai tai buvo gal eilinis laisvalaikio kaprizas, sveikintinas noras patikrinti ir patobulinti savo pačios pedagoginius gebėjimus, o gal jautė ir malonumą stebėti, kaip mesta sėkla krinta į derlingą dirvą. Su mokslams neimliu mokiniu kas čia labai terliotųsi. Galimas dalykas, būta praktinio sumetimo: Engelhartų namuose Vilniuje lankėsi to meto elitas ir garbingiausi Vilniaus svečiai, tad ir pulkininko kazokėlis turėjo būti ne tik išmuštruotas, bet ir atitinkamai išmokytas.
Sunku pasakyti, kaip Tarasui sekėsi mokytis prancūzų kalbos, kokiais laimėjimais jis pasižymėjo. Tikriausiai ne per didžiausiais, bent taip rašė kai kurie autoriai, mėgstantys pasišaipyti iš baronienių pamokų. Savo žinių bagaže teturint parapinės mokyklos prie cerk-vės dvejų metų išsilavinimą stebuklų neparodysi, subtiliomis manieromis nenustebinsi. Taraso lenkiškoje šnekoje kartais išryškėdavo visai ne saloniniai, bet iš tarnų bei prastuomenės nusiklausyti posakiai. Aplinkos įtaka neabejotina, o liaudiškos ir saloninės kultūros sandūra imliam protui buvo labai naudinga, būsimam poetui tik į naudą. Neatsitiktinai daug T. Ševčenkos eilėraščių virs liaudies dainomis, jos įaugs į ukrainiečių kultūrą kaip tautos savasties dalis.
Lenkų kalbos žinių T. Ševčenkai pakako perskaityti Adomo Mickevičiaus 1828 m. Peterburge išspausdintą poemą „Konradas Valenrodas“. Nelengva įsivaizduoti, kaip gyvendamas Engelhartų namuose kazokėlis galėjo skaityti iš Vilniaus į Peterburgą ištremto Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų, ištremtų į Orsko tvirtovę ar Orenburgo stepes, kūrinius. (Praėjus keliems dešimtmečiams su Orsko tvirtove ir T. Ševčenkai teks susipažinti jo paties tremties metu.) Juk tie trėmimai – tai Vilniaus mokslo apygardos 1824 m. naujai paskirto kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo siekio Vilniaus universitete ir švietimo apygardoje „panaikinti netvarką“ pasekmė: pradėjo nuo tardymų, suėmimų ir prieš filomatus nukreiptų teismo procesų. Sunku patikėti, kad 1803–1810 m. tas pats Novosilcevas buvo Peterburgo mokslų akademijos prezidentas.
Pamėginkime įsivaizduoti: vos penkeri metai buvo praėję nuo Vilnių ir Lietuvą sudrebinusių Novosilcevo filomatų proceso, represijų, trėmimų, o naujojo Vilniaus generalgubernatoriaus Rimskio-Korsakovo adjutanto P. Engelharto kazokėlis leidžia sau laisvamaniškai skaityti laisvės šauklių filomatų eilėraščius.
Matyt, mums sunku įsivaizduoti tikrą tos epochos dvasią: 1824 m. iš Vilniaus persekiojami studentai tremiami į kareivius, Peterburge Senato aikštėje 1826 m. pakarti dekabristų sukilimo vadovai, o laisvi nuo suvaržymų protai nepasiduoda supančiojami. Tas pats Novosilcevas Vilniaus mokslo apygardą kuravo iki 1830 m., taigi ir T. Ševčenkai esant Vilniuje.
Bandydami bent kiek savo atmintyje atkurti Engelhartų salono Vilniuje dvasią, pasiremsime T. Ševčenkos biografijos tyrinėtoju žymiu Ukrainos kalbininku, Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos nariu profesoriumi Anatolijumi Nepokupnu (1932–2006). Su Tarasu Ševčenka susijusių duomenų per vasaros atostogas, taigi laisvu nuo tiesioginio darbo metu, profesorius ieškojo Minsko, Maskvos, Sankt Peterburgo, Smolensko, Gardino, Rygos, Kazanės, žinoma, Kijevo ir Vilniaus archyvuose.
Tos paieškos tęsėsi apie dešimt metų. Tiesiogiai su kazokėliu baudžiauninku T. Ševčenka Vilniuje susijusių duomenų nėra daug, tačiau pavyko kai ką rasti netiesiogiai, būtent per Pavlo Engelharto gyvenimą ir veiklą nušviečiančius šaltinius. Jie padėjo tyrinėtojui susidaryti vaizdą ir apie aplinką, kurioje Vilniuje teko gyventi ir penkiolikmečiui, šešiolikmečiui T. Ševčenkai.
Tais duomenimis remdamasis A. Nepokupnas parašė esė „Baltiški pragiedruliai“ (Балтiйськi зорi. У Вiльнi, городi преславнiм…, Киïв, 1989).
Svarbiausia, kad A. Nepokupnui pavyko nustatyti namus, kuriuose gyveno P. Engelharto šeima, kartu ir kazokėlis Tarasas Ševčenka. Šių eilučių autoriui ne kartą yra tekę kalbinti nuoširdų Lietuvos bičiulį A. Nepokupną, su profesoriumi dalyvauti nedidelėje ekskursijoje prie gyvenamųjų namų Vilniuje, kuriuose jaunystės metais gyveno T. Ševčenka. Visi, kas pažinojo profesorių, prisimena jo emocionalų, kartais ir labai ekspresyvų bendravimo būdą, tad tikriausiai sutiks, kad tai turėjo būti nepamirštamos akimirkos. Būtent tokios jos ir buvo.
Profesorius labai jaudinosi, kad tuo metu jokių žymenų, atminimo lentų didžiojo Kobzariaus autentiškose gyvenamose vietose Vilniuje nebuvo, neskubėta jų deramai įprasminti. Buvo viena atminimo lenta su bareljefu ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienos, labai patogi oficialiems renginiams, bet ši lenta profesoriaus nedžiugino. Galima suprasti tos atminimo lentos pastatymo šioje vietoje iniciatorius: T. Ševčenka lankė universiteto profesoriaus dailininko Jono Rustemo pamokas, šalia buvusios generalgubernatūros rūmai (dabar Prezidentūra), kuriuose tarnavo P. Engelhartas, bet tai ne su T. Ševčenka susiję objektai. A. Nepokupnas, kaip tikras mokslininkas, buvo griežtas istorinės tiesos apologetas ir jį taip pat galima suprasti. 2002 m. laikraštyje „Mokslo Lietuva“ spausdinti du pokalbiai su profesoriumi apie T. Ševčenkos gyventus metus Vilniuje, Maironio ir Vinco Krėvės (tuo metu Jono Mačiulio ir Vinco Mickevičiaus) studijų laiką Kijeve. Tuose pokalbiuose prasiveržia ir profesoriaus A. Nepokupno emocijos. Per prabėgusius metus įvyko daug gerų pokyčių, įprasminant T. Ševčenkos atminimą Vilniuje, tad ševčenkianai svarbius akcentus prisiminsime ir aptarsime.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
1 Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas 1 t. A–K [sudarė Eugenijus Manelis ir Antanas Račis]. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, 984 p.
2 Foreiteris [vok. Vorreiter] – jojikas, valdantis priekinius arklius, kai jie sukinkyti pratėgiui. – G. Z. pastaba.