Vilmantas KRIKŠTAPONIS
Tarpukario metais ir sovietmečiu Lietuvoje mokslinį darbą dirbo daug savo srities mokslininkų, kurių ieškojimai ir nuveikti darbai subrandino vaisius, jais iki šiol naudojamės. Vienas tokių mokslininkų buvo pievų ir ganyklų specialistas, švietimo ministras, profesorius Juozas Tonkūnas, nuo kurio gimimo prabėgo 120 metų.
J. Tonkūnas gimė 1894 m. kovo 30 d. Pasvalio valsčiaus, Stačiūnų kaimo ūkininkų, turėjusių 24 dešimtines žemės, Mykolo ir Elžbietos Tonkūnų šeimoje. Juozukas šeimoje buvo ketvirtas vaikas. Šeima buvo didelė – vienuolikos asmenų, tad Tonkūnams nesamdant samdinių, teko savo jėgomis dirbti visus ūkio darbus. Vos sulaukus šešerių metų, Juozukui pradžioje teko ganyti žąsis, o vėlesniais metais lankyti Smilgių pradžios mokyklą. Pasižymėdamas ramumu, rimtumu bei dėmesingumu, Tonkūnų Juozukas buvo ir labai gabus mokinys, tad tėvams nutarus, baigus pradžios mokyklą, toliau mokslo žinių jam teko semtis Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje. Besimokydamas joje, tik iš pradžių Juozas buvo tėvų materialiai remiamas, nes nuo 4-os klasės jam pačiam, kaip ir daugeliui besimokiusių gimnazijose kaimo vaikų, teko užsidirbti lėšų privačiomis pamokomis. Čia išryškėjo ir būsimojo mokslininko matematiniai gabumai.
studentas J. Tonkūnas įteikė man dip-lominį darbą tema „Dirvožeminiai botaniniai Jachromos upės slėnio tyrinėjimai“. Įteiktą darbą laikau puikiu…“ Šį darbą diplomantas taip pat papildė surinktu gausiu herbariumu lotynų ir rusų kalbomis. Tai J. Tonkūnui buvo sėkminga mokslinio darbo pradžia.
Kaip daugelis lietuvių, gyvenusių Rusijos gilumoje, pergyvenusių karą ir revoliucijas, taip ir J. Tonkūnas, ilgėdamasis tėvynės ir tikėdamasis savo žiniomis bei darbu būti naudingas jai, 1918 m. vasaros pradžioje grįžo į gimtuosius Stačiūnus. Čia jis artimųjų labiau buvo laukiamas dirbti ūkio darbus.
J. Tonkūnui tuo pačiu metu teko pasižymėti kuriant ir lietuvišką savivaldą. 1918 m. lapkričio mėn. A. Voldemarui sudarius pirmąją vyriausybę, buvo imta kurti provincijoje vietos savivaldą. Tą darbą kurį laiką teko dirbti ir J. Tonkūnui, nes kraštiečiai vienbalsiai išrinko jį Pasvalio valsčiaus komiteto pirmininku. Tačiau šias pareigas anuomet J. Tonkūnui taip ir neteko kiek ilgiau eiti, nes 1919 m. pradžioje įtemptai dirbdamas persišaldė ir pleuritas jį ilgesniam laikui paguldė į ligos patalą.
Tuo pačiu metu, tik paskelbusiai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai iškilo realių pavojų ją prarasti. Dar mūsų krašte tebesant Vokietijos kariuomenei ir jai traukiantis, paskui ją slinko Raudonoji armija, ketindama savo durtuvais išlaisvinti iš kapitalistinės vergovės viso pasaulio liaudį. Pastarųjų remiami į Lietuvą sugrįžę bolševikai lietuviai, paskelbė savo krašte sovietų valdžią. Tuo pat metu lietuvių iškovotą nepriklausomybę pasmaugti kėsinosi ir kaimyninė Lenkija, ketindama atkurti imperiją nuo jūros iki jūros. Tad norėdami apginti savo sunkia kova iškovotą laisvę, iš Rusijos po revoliucijos grįžę lietuviai karininkai, ėmė organizuoti iš savanorių karinius dalinius, kad pastarieji apgintų tėvynę nuo atėjūnų. Viename tokių dalinių kovojo už Joniškėlio išvadavimą ir J. Tonkūnas.
Su iškovota nepriklausomybe lietuviai pradėjo dėti pamatus šalies ūkiui bei mokslo įstaigų kūrimui. Visam tam, o ypač mokslui, trūko teorinės bei praktinės literatūros lietuvių kalba. Tai suprasdamas, gyvendamas tėviškėje, laisvu nuo įvairių darbų metu, iš rusų kalbos J.Tonkūnas išvertė I. Borodino „Botanikos vadovėlio“ pirmąją dalį.
Kaip žemės ūkio specialistas J. Tonkūnas pradėjo reikštis iš karto, kai iš bolševikinės Rusijos grįžo į tėvynę. Tad tuo laikotarpiu jis jau buvo žinomas žmogus Lietuvoje. 1919 m. rugpjūčio mėn. Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras agronomas A. Stulginskis pakvietė J. Tonkūną į Žemės ūkio departamentą dirbti dvarų parceliuotoju, o po trijų mėnesių paskyrė Žemės ūkio įgaliotiniu į Marijampolės apskritį.
Buvo toks laikotarpis, kai mūsų krašte nemaža žemių valdė čia carinės okupacijos laikais atsikėlę ir apsigyvenę rusų kolonistai, o lietuviai, nerasdami savo tėvynėje padoriai apmokamo darbo, buvo priversti emigruoti į svetimus kraštus. Žemės ūkiui bei jo pažangai kilti trukdė ir tai, kad dar iki Pirmojo pasaulinio karo apie 60 % ūkininkų gyveno kaimuose. O ten, kur ūkiai buvo išskirstyti į vienkiemius, kaip, pavyzdžiui, šiaurinėje Suvalkijoje, žemės ūkis buvo pažangesnis. Tad atkūrus nepriklausomybę, visose Lietuvoje legaliai veikusiose politinėse partijose buvo aptarinėjama žemės reformos būtinybė. Tam tikslui nuo 1918 m. gruodžio mėn., prie Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos veikė Laikinosios vyriausybės įkurta Žemės reformos valdyba. O mažažemiai ir bežemiai primygtinai iš valdžios reikalavo sparčiau dalinti dvarų žemes. Buvo patvirtintas įstatymas kuris žemės žadėjo ir Lietuvos kariuomenės savanoriams.
Tad Steigiamojo seimo komisijai paskelbus Žemės reformos įstatymo projektą, Vyriausybė sudarė specialią komisiją alternatyviniam projektui parengti. Šios komisijos pirmininku buvo paskirtas J. Tonkūnas. Tad dabar jis didžiausią dėmesį skyrė žemės reformos įgyvendinimui ir jų pasekmėms, visą darbą stengiantis atlikti kuo kruopščiau ir teisingiau. Iki 1919 m. pabaigos jau buvo išdalyta 5313 ha žemės Lietuvos kariuomenės savanoriams ir jų našlėms. Tas darbas tęsėsi iki 1922 m. vasario 15 d., kai Steigiamajam Seimui priėmus Žemės reformos įstatymą, atsižvelgus į J. Tonkūno kruopštumą ir pareigingumą, pastarasis buvo pakviestas eiti Žemės fondo departamento direktoriaus pareigas ir būti Žemės reformos valdybos nariu. Anot paties J. Tonkūno, nuo tada jis „pradėjo minti praktiško žemės reformos vykdymo kelius, organizuodamas centrinę ir vietos žemės reformos vykdomąsias įstaigas, paruošdamas šio darbo vykdymo instrukcijas“.
Be gausybės dokumentų J. Tonkūnas paruošė žemės nuomos sutarties dokumentus bei taisykles „Kultūriniams žemės ūkiams kurti“, pagal kurias tam tikslui buvo nutarta 25 dvarus Lietuvoje ne dalinti, o palikti juos valstybės žinioje. Buvo numatyta, kad šiuose ūkiuose praktinių darbų bus mokomi žemės ir miškų ūkio mokyklų mokiniai, bus tiriami dirvožemiai, jų tręšimas, steigiamos bandymų stotys naujų veislių javams, pašarinėms žolėms, bulvėms išvesti, jų sėklai auginti, o taip pat gerų veislių galvijams, arkliams bei kiaulėms veisti. Tad sunkiomis ano meto sąlygomis šie sprendimai buvo toliaregiški.
Daug dėmesio J. Tonkūnas anuomet skyrė ir naujakurių problemoms spręsti. Jis matė ir suprato, kad be didesnės valstybės finansinės paramos naujakuriai neįsitvirtins. Apie tai kartą J. Tonkūnas „Lietuvos“ dienraštyje rašė: „…Kas bent kiek realiai į gyvenimą žiūri ir neužmerkia akių prieš tuos ūkio įkūrimo sunkumus, kuriuos tenka pakelti naujakuriams, tas negali pasitikėti gaunančių iš valstybės žemės sugebėjimu savo lėšomis įsikurti ūkį… Galima numanyti, kad tik dalis naujakurių savo lėšomis palyginti leng-
vai įveiks ūkio įkūrimo sunkumus, kiti gal įsikurs ilgesnį laiką vargingai skursdami, o kiti visai nepajėgs įsikurti ir po metų kitų apleis nualintą ar įsidirvonėjusią žemę… Įsikuriant naujakuriams gimtoje žemėje, paramos galima ieškoti tik pačios valdžios sugebėjime mobilizuoti tam reikalui lėšas.“
Valstybės požiūriu finansinė parama naujakuriams anuomet labai glaudžiai siejosi su žemės mokesčio sistema bei dydžiu. O tai buvo neatidėliotinai spręstina problema, kurią gvildenti ėmėsi ir pats J. Tonkūnas. 1922 m. rugpjūčio 17 d. paskelbtai „Žemės reformos įstatymui vykdyti instrukcijai“ jis suformulavo trečiąjį skyrių – „Žemės kainavimo tvarka“. Čia nurodyta, kaip turėjo būti aprašytas kiekvieno įkainojimo ariamos žemės sklypo dirvožemio profilis, nurodoma ariamojo sluoksnio ir podirvio granuliometrinė sudėtis ir spalva, puveningojo horizonto storis ir puveningumas, o taip pat nustatytos tiriamos žemės tinkamumas vieniems ar kitiems javams auginti. J. Tonkūnas nurodė, jog aprašant kiekvieno dirvožemio profilį, turėjo būti pažymėta kiekviena rūšis, o profilio vieta nurodyta sklypo plane. Kad visa tai būtų patogiau naudotis, J. Tonkūnas sudarė lenteles nustatyti ariamosios ir pievų žemės rūšį, o taip pat pateikė ir ūkininkavimo sąlygų įvertinimo metodiką. Visa tai praktiškai pradėta naudoti buvo tik 1926 metais.
Be agronominės praktikos ne mažiau J. Tonkūnui rūpėjo ir mokslinis darbas. Pradėjus Kaune kurti universitetą, 1923 m. gruodžio mėn. J. Tonkūnas kartu su prof. P. Matulioniu šioje mokslo įstaigoje pradėjo dėstyti agronomijos dalykus. Tais pačiais metais universiteto Matematikos-gamtos fakultete įkūrus Agronomijos ir miškininkystės skyrių, J. Tonkūnas buvo paskirtas šio skyriaus Bendrosios žemdirbystės katedros docentu ir Žemdirbystės kabineto vedėju. Tačiau darbas naujojoje vietoje prasidėjo kupinas nesutarimų, nes tarp vyriausybės ir universiteto kilo ginčas dėl Agronomijos ir miškininkystės skyriaus likimo, mat pastarajame trūko šių sričių pedagogų, taip pat nebuvo ir tinkamos mokymo bazės. Nesutarimai baigėsi tuo, jog neilgai trukus buvo nuspręsta Agronomijos ir miškininkystės skyriaus vietoje įkurti aukštąją žemės ūkio mokyklą – Žemės ūkio akademiją. Detalųjį šios reorganizacijos projektą parengė universiteto doc. J. Tonkūnas ir technikumo direktorius A. Rukuiža. Pati mokslo įstaiga numatyta kurti Dotnuvoje. Buvo numatyta 40 buvusių Agronomijos ir miškininkystės skyriaus studentų pagal atskirą mokymo programą leisti baigti studijas naujojoje aukštojoje mokykloje, tokiu pat būdu leisti baigti mokslą ir technikumo moksleiviams. Tad 1924 m. liepos mėn. nepaprastojoje Seimo sesijoje buvo priimtas pirmasis Žemės ūkio akademijos statutas.
1924 m. pradėjus dirbti naujojoje aukštojoje mokykloje doc. J. Tonkūnas buvo patvirtintas vienu iš 7 profesorių tarybos narių ir Žemdirbystės katedros vedėju, o pačiame pirmajame tarybos posėdyje buvo išrinktas Akademijos sekretoriumi. Naujasis rektoriaus prof. P. Matulionio suburtas dėstytojų kolektyvas netruko pasižymėti darnumu, nesidairant į šalis ir nesiklausant jokių partinių kivirčų pasiryžęs tvirtai eiti mokslo keliu. J. Tonkūnui bene labiausiai anuomet naujojoje vietoje rūpėjo Žemdirbystės katedros veikla, nes joje jis siekė kaip galima greičiau pradėti mokslinius tyrimus, tačiau bene didžiausia kliūtimi pradžioje tam darbui buvo tinkamų patalpų stygius. Jų tuo metu, šioje mokslo įstaigoje trūko tiek pedagogams, tiek mokymo skyriams, taip pat ir studentų bendrabučiui. O darbas vyko… Doc. J. Tonkūnas pagal anuometį mokymo planą Akademijoje skaitė bendrosios žemdirbystės bei pievų ir pelkių kultūros kursus. Pastarąjį ypač domino pievininkystė, kurios tvirtus pagrindus jis buvo įgijęs dar studijų metais.
1925 m. atsisakęs sekretoriaus pareigų, prieš tai sumanęs atkurti Lietuvoje platų žemdirbystės tyrimų tinklą, kad būtų galima šio mokslo teiginius patikrinti vietos sąlygomis, J. Tonkūnas tvirtai ėmėsi įgyvendinti šį projektą. Darbą pradėjęs 1926 m. pradžioje doc. J. Tonkūnas netruko pateikti pirmąją kruopščiai parengtą agrotechnikos tyrimų programą. Ši programa padėjo įgyvendinti ir anuometės vyriausybės nutarimą įsteigti krašte žemės ūkio kontrolės ir tyrimo stočių tinklą. Be to, Akademijos profesorių tarybos sudaryta komisija, į kurios sudėtį įėjo doc. J. Kriščiūnas, J. Tonkūnas ir V. Vilkaitis, pateikė siūlymą, kad prie Akademijos vertėtų įkurti sėklų, mineralinių trąšų ir kovos su ligomis ir kenkėjais tyrimo stotis. Tuo pat metu J. Tonkūnas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs žemės ūkio augalų tręšimo lauko bandymus ir matematiškai įvertinęs jų patikimumą.
Aukščiausios valdžios dėmesio anuomet susilaukė doc. J. Tonkūno ir jo kolegų pastangos ir pasiūlymai. Siekiant gerinti laukininkystės ir gyvulininkystės būklę šalyje 1927 m. pradžioje prie Žemės ūkio ministerijos buvo įkurta Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaiga laukininkystei ir gyvulininkystei tirti. Šios įstaigos valdytoju buvo išrinktas dr. J. Krikščiūnas, o atstovais J. Tonkūnas ir B. Vitkus. Beje, J. Tonkūno pastangų dėka tuo pat metu buvo gautas leidimas prie Žemdirbystės katedros įkurti sėklų kontrolės stotį. Jis taip pat parengė žemės ūkio tyrimo įstaigos statutą ir pirmąsias bandymų ūkių bei stočių programas. Taip buvo atvertas kelias aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos vaisingam bendradarbiavimui.
Bus daugiau