Pradžia Nr. 5.
Vilniaus pakraštyje šalia Riešės įsikūrusi aukštųjų technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“ specializuojasi puslaidininkinių lazerių, lazerinių diodų ir kitų puslaidininkių pagrindu veikiančių gaminių kūrime. Jie vis plačiau taikomi energetikos, chemijos, ventiliacijos, automobilių pramonės įmonėse ir tokiose srityse kaip šviesolaidiniai tinklai, plačiajuostis internetas, ventiliacijos sistemos, pritaikymą randa daugelyje šiuolaikinių technologijų, taip pat ir medicininėje įrangoje, diagnozavimo sistemose. Apie tai nemažai pasakyta pirmoje publikacijoje.
Prie kavos puodelio kalbamės su UAB „Brolis Semiconductors“ bendrovės komercijos direktoriumi Augustinu VIZBARU. Retsykiais į pokalbį įsitrauks ir technikos direktorius Kristijonas VIZBARAS. Šis pašnekesys pirmiausia turėtų sudominti tuos jaunus skaitytojus, kurie renkasi profesiją, norėtų pasukti į mokslinių tyrinėjimų ir gautų rezultatų praktinio taikymo kelią, o gal ir gamybos, kuri susietų mokslą, moderniąsias technologijas ir verslą. Jei apie tai svajojate, tai ši publikacijos dalis kaip tik jums, net jeigu ir neatskleis įterptųjų sistemų ar mikrovaldiklių srities kūrimo ar taikymo subtilybių. Užtat turėtų suteikti pasitikėjimo savo jėgomis, o renkantis gyvenimo kelią imliam protui tokia patirtis gali būti neįkainojama. Juk geri pavyzdžiai užkrečia, teikia motyvacijos ir jėgų, o šiame pašnekesyje būtent to ir siekėme.
Savo rogėse sėdėjo neilgai
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Augustinai, grįžkime į laikus, kai su broliais ryžotės kurti savo įmonę, tik ne tam, kad perpardavinėtumėte kitų pagamintus gaminius, bet patys kurtumėte ir gamintumėte puslaidininkius, o tada juos komercializuotumėte. Įtariu, kad tam reikėjo savotiško avantiūrizmo gyslelės?
Augustinas Vizbaras. Vyriausias iš mūsų – Dominykas – jau buvo spėjęs įkurti kelias įmones, padirbėti gamybos srityje, įgyti ir vadovavimo patirties. Jis nuo pat pradžių mus palaikė. Pasakojome jam, ką darome Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto laboratorijoje. Dominykas iškart suprato, kad iš tų dalykų kai kas ir pinigus uždirba. Vadinasi, turime padaryti kai ką nauja ir iš to bandyti imtis platesnės veiklos. Ir visą laiką mums tas mintis siekė įteigti. Mudu su Kristijonu suvokėme, kad Lietuvoje vargu ar galėsime savo siekius įgyvendinti, kadangi nėra pakankamos bazės ir aktualių šios srities žinių. Dominykas finansavo mudviejų tikslines studijas Švedijoje, Karališkajame technologijos institute, kurios siejosi su puslaidininkių elektronika ir optoelektronika. Mums buvo skaitomi tiksliniai kursai, patiko, žodžiu, užsikabinome.
Kristijonas Vizbaras. Pajutome, kad atsisėdome lyg ir į savo roges.
A. Vizbaras. Įsitikinome, kad mums gerai sekasi, motyvacija tik išaugo, tada ėmėme dairytis, kur visa tai daroma geriausiai. Karališkojo technologijos instituto mokymo bazė išties labai gera, kaip ir reputacija ar mokslinių darbų lygis.
ML. Kaip nutiko, kad iš Stokholmo, kur Jums patiko, taip greit persikraustėte į Vokietiją, į Miuncheno technikos universitetą?
K. Vizbaras. Švedai gerokai „numušė“ mūsų motyvaciją, nes neleido dirbti savo laboratorijose. Ten tokia tvarka, į laboratorijas leidžia tik baigusius magistro studijas. Švedai baiminasi, kad nebūtų gadinama brangi jų laboratorijų įranga. Mat labai skiriasi studentų gabumai ir pasirengimas, nes studijuoti atvykstama iš įvairių šalių. Pasakyčiau, kad 80 proc. studentų nėra pakankamai gabūs ar reikiamai pasirengę studijoms. Todėl švedai ir apriboja studentų darbą su geriausia aparatūra, o dėl tokio „filtravimo“ nukenčia ir gabūs studentai.
A. Vizbaras. Tokia švediška tvarka mums netiko. Karališkajame institute jau 15 metų dirba lietuvis profesorius Saulius Marcinkevičius, pas kurį eidavome konsultuotis tarsi pas psichologą. Jis patarė, kad su mūsų karštu temperamentu mums rūpimą puslaidininkių elektroniką ir optoelektroniką geriausia būtų studijuoti Vokietijoje arba JAV, nes ten aukščiausias lygmuo. Amerikai pinigų neturėjome, todėl akis nukreipėme į Vokietiją, kur mus patraukė labai įdomios mokslo darbų temos. Parašėme laišką į Miuncheno technikos universitetą, vokiečiai patvirtino, kad tokią magistrinio darbo atlikimo galimybę jie gali suteikti. Norėdami savo akimis įsitikinti nuskridome į Miuncheną, kartu norėjome išsiaiškinti, ar tikrai bus leidžiama dirbti laboratorijoje. Gavome teigiamą atsakymą. Vokiečiams labai patiko, kad domimės ir norime iškart pradėti dirbti laboratorijoje (vėliau jie mums tai pasakė).
Sutarėme, kad nuo liepos mėnesio atvyksime į Miuncheną, todėl dvejų metų magistrantūros studijas Švedijoje teks suglausti į vieną semestrą. Buvo labai intensyvus kursas, bet egzaminus išlaikėme sėkmingai. Iš Stokholmo susiderinę reikalus su Miuncheno technikos universitetu, išvykome daryti magistrinių darbų. Tam mums buvo skirta pusė metų – nuo liepos iki Naujųjų metų. Patys švedai mus skatino, sakydami, kad iš Karališkojo technologijos instituto mes savo magistrinius darbus galime daryti geriausiuose pasaulio universitetuose, tokia gera jų instituto reputacija.
Dirbo išsijuosę ir jiems tai patiko
A. Vizbaras. Miunchene vyravo visai kitas požiūris, mums vadovavęs prof. dr. Markusas Christianas Amanas (Markus-Christian Amann) pasakė: „Čia mūsų laboratorija, visa reikiama įranga. Galite naudotis 24 val. per parą. Man visai neįdomu, kiek jūs laiko dirbsite, mane domins tik rezultatai. Du kartus per savaitę pasikviesiu tikrinti rezultatų ir jūs man aiškinsite, ką gero per tą laiką padarėte“.
ML. O ką turėjote daryti?
A. Vizbaras. Darėme mikrofabrikavimo darbus: aš dirbau su kaskadiniais lazeriais, Kristijonas su stibio lazeriukais. Iki kristalų auginimo dar nebuvome priėję, magistriniam darbui darėme smulkesnes užduotis. Buvo ir gamybos: gaudavome kristalinę plokštelę, kurioje suformuoti sluoksniai, reikėdavo tą plokštelę apdirbti, suformuoti mikrostruktūrą, uždėti bangolaidį ir kontaktus, užgarinti angas. Miunchene išmokome įvairių darbo su puslaidininkiais technologijų, litografijos, ėsdinimo būdų, magnetroninių dulkinimų, žodžiu, įgijome visų reikalingų technologijų įgūdžių. Dirbdavome po 14–16 val. per parą, mums patiems buvo nesuvokiama, kodėl mums suteikiamos tokios neįtikėtinos naujausių technologijų įsisavinimo ir naudojimo galimybės. Naudojomės visa įmanoma laisve. Galėjome kurti naujus puslaidininkius pradedant nuo koncepcijos, modeliavimo, skaičiavimo ir konkrečios užduoties eksperimentinio įgyvendinimo, kitaip tariant, galėjome dalyvauti visame kūrybiniame procese. Pabaigoje matuodavome gautus savo įtaiso ar prietaiso kūrimo rezultatus, įsitikindavome, ar gavome, ko norėjome. Dirbome išsijuosę ir mums tai patiko.
ML. Kaip apibūdintumėte Miuncheno technikos universitetą?
A. Vizbaras. Tai elitinė mokslo ir studijų įstaiga, kuri ligi šiol man išlieka kaip pavyzdinė, be galo solidi ir kokybiška įstaiga tiek reputacijos, tiek ten dirbančių mokslininkų kvalifikacijos prasme. Tai išties pavyzdinė inžinerinės minties mokykla.
K. Vizbaras. Vokiečiai mus vienareikšmiškai sužavėjo, Miuncheno technikos universitete mes geriausiai atsiskleidėme, tarsi būtume suradę save.
Kaip dirba vokiečiai
ML. Kaip paaiškintumėte vokiečių mokslininkų laimėjimus ir ypač technikos mokslų srityse? Kas lietuviams trukdo tokių laimėjimų pasiekti, nejau tik menkesnės finansinės galimybės?
A. Vizbaras. Man sunku trumpai apibūdinti, bet vokiečių techninės minties mokykla garsėja nuo seno. Gabių žmonių pakanka ir Lietuvoje, bet mūsų jaunimas atėjęs į aukštąją mokyklą dažnai nežino nei ką, nei kaip daryti. Vokietijoje daugiau tikslingumo, jaunimas labiau orientuotas į praktinę veiklą, nors ne visi ir ten geri.
K. Vizbaras. Pasakyčiau, kad pagal gabumus tiek čia, tiek ten žmonės vienodi, bet Vokietijoje pati darbo organizavimo sistema yra pavyzdinė. Tarkime, jaunuolis per silpnas būti asistentu, bet jį galima priimti kaip asistento padėjėją, ir jis puikiausiai atliks skirtas užduotis. Jeigu vokiečiui skirtas uždavinys, tai jis siekia daryti ir padaryti iki galo, ar tai būtų paprastas, ar sudėtingas dalykas.
A. Vizbaras. Vokiečiai gan aiškiai suvokia hierarchijos svarbą, o ji paremta kompetencija. Į aukštesnes pareigas skiriamas tas, kuris jas gali atlikti geriau, taigi ir turi užimti. Profesoriai, su kuriais yra tekę turėti reikalų, savo pareigas užėmė tikrai ne pagal pažintis.
K. Vizbaras. Vokietijoje mokslinė grupė sudaryta iš vieno profesoriaus, vieno mokslinį laipsnį turinčio asmens, dažniausiai atliekančio administracinę funkciją, o likusias pajėgas sudaro doktorantai – 7–10 žmonių – ir studentai. Nėra taip, kaip dar galima sutikti Lietuvoje, kai į mokslinę grupę sutelkiami visi laipsniuoti asmenys ir nebeaišku, kas nuo ko priklauso, kas kam pavaldus. Vokietijoje studentai keičiasi, o profesorius mokslinei grupei vadovauja 10–13 metų. Pagrindinė mokslinių tyrimų jėga yra doktorantai. Jeigu Lietuvoje doktorantai vis dar laikomi studentais, tai Vokietijoje jie yra mokslo darbuotojai, kuriems privalu daryti mokslą. Ir mes Miuncheno technikos universitete pagal kontraktą buvome mokslo darbuotojai, darėme mokslą, o profesorius spaudė, kad visas procesas vyktų sėkmingai.
ML. Bet doktorantams reikia mokytis.
A. Vizbaras. Tam yra knygos, bib-liotekos, pagaliau tam yra profesoriai, su kuriais galima diskutuoti. Kas savaitę rengiami seminarai, kur paskaitas skaito kvietiniai svečiai iš užsienio. Doktorantai suaugę žmonės, kurie gilinasi ir mokslo siekia savarankiškai.
Prarado Ameriką, bet įgijo tęstinumą
K. Vizbaras. Rugpjūčio mėnesį jau gavome pirmuosius praktinius rezultatus, taigi nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo darbų Miunchene pradžios.
A. Vizbaras. Ir tie mūsų gautieji rezultatai buvo verti publikacijų mokslinėje spaudoje. Matėme, kad vadovai vokiečiai mūsų pastangomis buvo patenkinti, skyrė vis daugiau ir sudėtingesnių užduočių. Oficialiai vis dar tęsėme studijas Karališkajame technologijos institute Stokholme, bet diplominį darbą rengėme Miuncheno technikos universiteto laboratorijoje. Tokie buvo mūsų magistro diplominio darbo rėmai.
Bene spalio mėnesį jau turėjome subrandinę mintį siekti doktorantūros, tačiau buvo didelė kliūtis. Vadovai žiūrėjo į mus palankiai, bet tais metais į vieną doktorantūros vietą pretendavo net septyni kandidatai. Pasilikti Miunchene nepuoselėjome vilčių, tad nuėjome pas savo vadovą ir paprašėme rekomendacijos, nes žadame krautis lagaminus į JAV, ten stosime į doktorantūrą. Profesorius pagalvojo, pasitarė su dr. Ralfu Meyeriu ir sutarė mus abu bet kokia kaina išlaikyti. Pasakė: „Aš jums rekomendacijos neduosiu, bet jūs man pažadėkite niekur nesiųsti jokio elektroninio laiško, o aš jums už laukimą sumokėsiu, kol atsiras vieta doktorantūroje“. Tuo metu vietos doktorantūroje nebuvo, bet po kelių mėnesių turėjo atsirasti. Girdi, dar nėra buvę, kad šiame universitete tokios srities mokslininkams neatsirastų vietos doktorantūroje ir lėšų jų darbams. Keturis mėnesius mokėjo mums atlyginimus kaip mokslo darbuotojams, o atsiradus vietos doktorantūroje iškart tapome doktorantais.
ML. Bet praradote Ameriką.
A. Vizbaras. Praradome Ameriką, bet įgijome studijų ir mokslinio darbo tęstinumą Vokietijoje. Tos grupės, kuriai vadovavo prof. dr. M. Chr. Amanas mokslinis lygis buvo tikrai ne menkesnis už amerikiečių.
K. Vizbaras. M. Chr. Amano grupė savo tyrinėjimų srityje buvo gal net viena stipriausių pasaulyje, todėl apie kokius nors praradimus kalbėti neverta.
ML. Taigi tapote doktorantais. Bet nemačiau, kad prie jūsų pavardžių būtų rašoma dr. Ar apsigynėte disertacijas?
A. Vizbaras. Neapsigynėme ir galiu paaiškinti kodėl. Mūsų doktorantūra buvo labai rezultatyvi. Vien man teko skaityti septynis ar aštuonis pranešimus pasaulinėse konferencijose iš savo atliktų darbų rezultatų. Su Kristijonu esame pateikę dvi paraiškas, paskelbėme bene 60 mokslinių publikacijų.
ML. To užtektų ir habilitacijai.
A. Vizbaras. Nutiko taip, kad 2011 m. pabaigoje nutarėme kurti UAB „Brolis Semiconductors“, bandyti komercializuoti savo jau turėtą įdirbį ir iš to padaryti verslą.
ML. Atsiverčiau prof. dr. M. Chr. Amano mokslinių publikacijų sąrašą. 2010–2011 m. jame figūruoja ir brolių A. ir K. Vizbarų pavardės. Man susidarė įspūdis, kad iš pradžių Augustinas truputį lenkė Kristijoną pagal publikacijų skaičių kartu su M. Chr. Amanu ir kitais bendraautoriais, bet 2012 m. Kristijonas pavijo ir kiek pralenkė Augustiną. Augustinas parašė 25 bendrus straipsnius su Amanu, o Kristijono suskaičiavau 29. Žinoma, galiu apsirikti, nes skaičiavau ne kaip buhalteris. Tose publikacijose figūruoja ir daug kitų pavardžių, bet pastebėjau, kad dviese su Amanu Augustinas turi dvi bendras publikacijas. Būtų įdomu išgirsti Judviejų komentarus.
K. Vizbaras. Na, tiksliai irgi neskaičiuosiu, bet 25 ir 29 yra skaičiai arti tiesos, tai gali būti. Prof. M. Chr. Amanas yra bendraautoris bene visuose straipsniuose, nes jis grupės vadovas. Tvarka spausdinant straipsnius tiek Miunchene, tiek dabar mūsų įmonėje yra tokia: pirmas autorius yra tas, kuris nuveikia daug ir dar, be to, parašo patį tekstą, kiti du autoriai yra pagrindiniai darbininkai, ženkliai prisidėję prie rezultatų, o paskutinis yra „principal investigator“, tai yra grupės vadas ir pagrindinis mokslinis darbuotojas. Autorių skaičius straipsniuose priklauso nuo to, ar būtent tuo metu buvo pagalbinių studentų (bakalaurantų ir magistrantantų) ar ne. Aš, pvz., turėjau vienu metu du labai gabius studentus, todėl keliuose straipsniuose jie buvo pirmi du autoriai, nes norėjau toliau skatinti juos dirbti ir kelti motyvaciją.
A. Vizbaras. Mums pavyko gauti labai gerų rezultatų. Tai buvo taikomieji, technologijų taikymo rezultatai. Kurdami užsibrėžtus produktus daug važinėjome po pasaulį, prof. M. Chr. Amanas mums suteikė visas galimybes keliauti, bendrauti, susitikti ne tik su mokslo, bet ir su pramonės atstovais. Tad dar būdami doktorantais jau spėjome įgyti tam tikrą reputaciją. Suinteresuotos bend-rovės ir laboratorijos žinojo, kad broliai daro labai gerus puslaidininkių gaminius, kurie gali būti taikomi tam tikrose srityse.
Regis, Berlyne vykusioje konferencijoje teko dalyvauti kartu su mūsų vadovu M. Chr. Amanu. Profesorius jautėsi kaip savo srities Napoleonas, nes vien iš jo tyrimų grupės buvo net trys kviestiniai pranešimai. Tai buvo svarbu ir Miuncheno technikos universitetui, kuriame buvo atliekami labai aktualūs puslaidininkių ir puslaidininkinių prietaisų kūrimo darbai.
ML. Maloniai stebina prof. dr. M. Chr. Amano ir kitų jo kolegų geranoriškumas. Prisistatė kažkokie lietuviai, tegu ir gabūs rūpužiokai (lietuviškai tai skamba meiliai), bet išaugs sparnai ir pakils skrydžiui, tiek juos ir tematysim… Nejau vokiečiai tokie altruistai?
A. Vizbaras. Bent jau iš Amano turėjome visišką supratimą ir palaikymą. Įsikinkę vežėme daug, gavome labai gerų rezultatų, paties vadovo mokslinei reputacijai tai buvo tik į naudą. Manau, kad profesorius nesigailėjo mus priėmęs į savo mokslinę grupę.
O kam to reikia?
ML. Kas paskatino imtis bendrovės kūrimo veiklos? Pajutote savyje komersantų gyslelę?
A. Vizbaras. Idėja kilo spontaniškai, bet reikėjo sugalvoti, kaip tas verslas daromas, juk reikėjo visa tai įsiūbuoti. Mudu su Kristijonu jokio supratimo apie tokius dalykus neturėjome. Susisiekėme su Dominyku, o jis ir sako: „Puiku, reikia daryti verslo planą ir paskaičiuoti, kiek reikės pinigų“. Ir iš tikro tai nėra paprasta, laukė didelis darbas, nes turėjome sugalvoti, kaip visus tuos mūsų sumanytus puslaidininkių produktus reikės pagaminti ir kas juos pirks. Maža turėti kelias dešimtis publikacijų ir pademonstruotus rekordinių parametrų pilotinius prietaisus. Galima skelbti puikiausias publikacijas, atidirbti naujausią technologiją, bet jeigu jos šiandien niekam nereikia, tai gali nereikėti ir ateityje. Kaip vienas žymus Lietuvos verslininkas yra pasakęs: „Technologija yra, žmonės geri, bet didžiausias mūsų trūkumas buvo, kad nežinojome, kam to reikia ir ar tikrai reikia…“ Ir išties juk pinigai investuojami tik į tai, kas atneša grąžą.
ML. Ar reikia suprasti, kad judviejų su Kristijonu dirbami darbai nebuvo orientuoti į praktiką?
A. Vizbaras. Jie visiškai buvo orientuoti į praktiką. Kristijonas pademonstravo visą aibę šviesos bangos ilgių, kurių ligi tol niekas nebuvo puslaidininkiniais lazeriais išgavęs, turiu mintyje ilgųjų bangų sritį kambario temperatūroje (vidutinį infraraudonųjų bangų ruožą), kaupinant elektriškai. Jeigu tie komponentai ligi tol neegzistavo, niekas jų nebuvo sukūręs, tai natūralu, kad jiems ir taikymo nebuvo. Štai kur buvo didžioji problema.
ML. Tai kodėl ėmėtės tos srities darbų, kuriems dar nebuvo pritaikymo?
A. Vizbaras. Tiems darbams pajutome dėmesį dar konferencijose, kur be mokslininkų dalyvaudavo ir pramonės specialistai. Jie ir kai kurie amerikiečių profesoriai vis dažniau prieidavo, pradėjo mums sakyti: tai ką darome – įdomu, kodėl nemėginame komercializuoti? Panašu, kad visa tai galėtų turėti ateitį. Kitaip tariant, atsirado interesantų. Tą patį mes matėme iš konferencijų dalyvių reakcijos į mūsų pranešimus.
ML. Apie kokį praktinį taikymą darė užuominas Jūsų interesantai?
A. Vizbaras. Pirmiausia apie spektroskopijos pagrindu kuriamus įvairiausius įtaisus – jutiklius, kompaktinius puslaidininkinius lazerius ir pan. Atkreiptas dėmesys į lazeriais generuojamas spalvas, kurios ligi tol neegzistavo. Šį susidomėjimą jautėme vis labiau. Vienas JAV profesorius iš Teksaso, ne kartą atvažiuodavęs ir į mūsų laboratoriją Miunchene, vis sakydavo: „Augustinai, su jūsų rezultatais aš daryčiau pumpurinę įmonę (angl. spin-off). Ko laukiate?“
Su Kristijonu pradėjome kasyti pakaušius: o gal iš tikro laukti nėra ko? Iš pradžių delsėme, galvojome apie podoktorantines (postdoko) studijas, nes turėjome pasiūlymų iš JAV. Kai ryžomės imtis gamybos ir komercializavimo, susisiekėme su Dominyku, o tada jau pradėjome skaičiuoti, kiek šiai veiklai reikės investicijų. Dominykas tuo metu Lietuvoje turėjo su mediena susijusį verslą. Prekiauti mediena ar puslaidininkiniais lazeriais – galioja tie patys verslo dėsniai, o mudviejų su Kristijonu darbas – technologija. Ši sritis mums kėlė mažiausiai nerimo, nes jau turėjome tokios veiklos patirties ir įgūdžių.
Lietuvoje pinigų daugiau, negu idėjų
ML. Taip lengvai ryžotės palikti Miuncheno technikos universitetą, kuriame gavote tiek daug žinių ir naudingų praktinių įgūdžių?
A. Vizbaras. Sentimentų jautėme išties daug, bet dar ir šiandien labai artimai bendraujame su prof. M. Chr. Amanu, 2013 m. vien Miuncheno technikos universitete praleidau ne mažiau kaip du mėnesius.
ML. Ko gero, siekdami gauti tarptautinių fondų finansavimą, turėjote gauti ir autoritetingojo prof. M. Chr. Amano rekomendaciją?
A. Vizbaras. Iš tikro rekomendacijos – labai svarbus veiksnys. Mums, dirbantiems puslaidininkinės elektronikos srityje, reikėjo daug pinigų ir iškart. Reikėjo mažiausiai 10 mln. litų, o prašytojai trys jauni vos apsiplunksnavę vyrukai. Fondams rizika be galo didelė. Kai pradėjome ieškoti lėšų, kreipėmės visur, kur įmanoma. Pirmiausia į Miuncheno technikos universitetą, kurio fondas finansuoja naujas įmones. Buvo rugpjūtis, atostogų metas, tad tik spalio mėnesį galėjo būti svarstoma mūsų paraiška.
Tada ėmėme ieškoti finansų Lietuvoje. Įsitikinome – savo nuostabai – kad Lietuva yra palanki terpė diegti įvairias inovacijas. Čia daug pinigų, konkurencija dėl tų lėšų maža. Pasakysiu, kad Lietuvoje gerai idėjai įgyvendinti yra daug daugiau pinigų, negu pačių idėjų. Kiek kalbėjomės su Lietuvos kapitalistais, visi pripažino, kad pinigų yra, jei ko ir stinga, tai idėjų.
ML. Tai kodėl iš visų pakampių girdėti šnypščiant, kad pinigų nėra?
A. Vizbaras. Pastebėjau kitką. Mano bendraklasiai taip pat gavo kelis milijonus litų investicijoms, vadinasi, labai norintys gauna. Bet nėra taip, kad atėjau, paprašiau ir gavau. Reikia atlikti didelį darbą, kad įtikintum pinigų davėjus ir tuos pinigus gautum. Turi būti pagrįstas verslo planas, joks investuotojas negaiš laiko ir nesiaiškins, kam to reikia, kas pirks, kaip pirks ir kas per komanda viso to imsis. Yra idėja, komanda, verslo planas ir visi šie segmentai turi būto įtikinami, patikimi.
Pro galybę fondų praėjome, kol nesusidūrėme su dabar mus investuojančiu fondu. Jis buvo pirmasis, intensyviai pradėjęs domėtis mūsų siūlymais. Lietuvoje išgirdę, kad siūlome kompaktinius puslaidininkinius mikrolazerius, tuojau pasiteiraudavo kitų lazerius gaminančių bendrovių, kas čia per vaikėzai ir kokius lazerius nori gaminti. Bendrovių verdiktas būdavo neigiamas: nieko gero tie vaikėzai nesukurs, gal kur nors ką nors nugvelbę pateiks kaip savo gaminius – su jais bus vargo. O fondas, kurio vadovai šį tą apie tuos siūlomus puslaidininkinius lazerius žinojo, tuojau susisiekė su mūsų profesoriumi M. Chr. Amanu Miunchene ir sužinojo, kad dabar tai geriausia šios srities technologija pasaulyje. Tada fondas susisiekė su potencialiais tų siūlomų gaminių klientais Kanadoje, JAV, Vokietijoje ir iš jų gavo atsakymą, kad tai labai aktuali ir reikalinga technologija. Taigi buvo priešinga nuomonė, negu fondų atstovai išgirsdavo Lietuvoje.
Mus finansavęs kapitalistas (beje, lietuvis) gavęs reikiamą informaciją, jau nedvejojo, kur savo finansus investuoti. Komiškiausia, kad jis susisiekė su vienu mūsų klientu Kanadoje, o tos bendrovės technologijų direktorius pasiūlė kreiptis į Kanadoje technologijas vystantį Nacionalinį tyrimų centrą Otavoje. To centro profesorius dirbantis su tomis technologijomis pasakė: „Žinote, geriausia jums susisiekti su Miuncheno technikos universitetu, ten dirba toks Vizbaras, kuris geriausiai šiuos prietaisus daro…“
Ratą apsukusios paieškos grįžo atgal prie mūsų – taip yra protingame pasaulyje. O Lietuvoje niekas apie tas mūsų technologijas nežinodamas, pareikšdavo: ne, nieko gero ten nėra. Vietoj to, kad būtų pripažintas savo pačių kompetencijos stygius toje srityje, buvo „autoritetingai“ pareiškiama, kad nieko gero nesitikėtų.
Kai mumis patikėjo ir skyrė finansavimą, labai greitai pastatėme savo technologinę įrangą, ėmėmės gamybos verslo. Pradėję 2012 m. kovo mėnesį gruodį jau atidarėme savo laboratorinį korpusą su įrengtomis laboratorijomis. Beje, pastato nestatėme, išsinuomojome iš bendrovės „Arginta“.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
