2013 m. gruodžio 13-oji, Kauno technologijos universiteto tretieji rūmai (Laisvės al. 13). Nedažnai būna, kad viename sakinyje atsirastų iškart trys skaičiai 13, bet toks sutapimas įvyko minint mokslinio centro „Vibrotechnika“ 50-metį. Jei būsime tikslūs, o šiuo atveju tai būtina, šį sakinį turėtume pertvarkyti šitaip: prisimintas ir iškilmingai paminėtas precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslinės mokyklos, kurios tikrasis kūrėjas yra akademikas profesorius Kazimieras Ragulskis, pusės amžiaus jubiliejus. Susirinko šios mokslo srities veteranai, kartu išgyvenę „Vibrotechnikos“ pirmuosius kūrimo žingsnius, augimo ir pakilimo metus. Dalyvavo ir svarbiausias asmuo – šios mokslinės mokyklos kūrėjas, ne vienos šalies mokslų akademijos narys, įvairiausiais garbės žymenimis pagerbtas profesorius Kazimieras Ragulskis ir jo skaitlingi mokiniai, kai kurie garbingu amžiumi jau nedaug nusileidžiantys savo Mokytojui ir buvusiam vadovui.
Organizatoriai pasistengė, kad jubiliejui būtų išleista knyga „Vibrotechnika 50“. Atvertus viršelį pavadinimas esmingai praturtėja – „Vibrotechnika 50. Kazimieras Ragulskis“. Išties be šios pavardės pavadinimas netektų dalies informatyvumo. Jubiliejui sukurtas ir nukaldintas įspūdingas atminimo medalis, kurį šventės dalyviai galėjo įsigyti. Medalio averse pavaizduotas Kauno didysis herbas, kurį 2009 m. gegužės 19 dieną patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas. Herbe matomas sidabrinis tauras su lotynišku kryžiumi tarp ragų. Tradicinį herbą supa skydininkas – burinis laivas. Viršutinėje herbo dalyje – juosta, kurioje lotyniškas šūkis iš Šventojo Rašto Išminčių knygos 1,1: „Diligite justitiam qui judicatis terram“ (Mylėkite teisumą, žemės valdovai). Averso viršuje užrašas Lietuva, apačioje – Kaunas. Medalio reverse matome ąžuolo šakomis apjuostą „Vibrotechnikos“ simbolinį ženklą, užrašus Vibrotechnika 50 ir 2013 KPI – KTU.
Kauno technologijos universiteto kapelionui Petrui Pich šventės dalyvius pakvietus maldai tylos minute buvo pagerbti Amžinybėn išėję „Vibrotechnikos“ darbuotojai, tarp jų ir akademiko bendražygė inžinierė mechanikė profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė (1931–2009), pirmoji habilituota technikos mokslų daktarė Lietuvoje (1973).
Akad. prof. Kazimieras Ragulskis perskaitė pranešimą „Vibracijos moksle, technikoje ir žmonijos progrese“. Jo mokinys KTU Mechatronikos mokslo, studijų ir informacijos centro vadovas akad. prof. Ramutis Bansevičius priminė kaip MC „Vibrotechnika“ pradėtieji pjezoaktyvių medžiagų tyrimai vėliau buvo išplėtoti į labai perspektyvią ir šiuo metu tęsiamą tyrimų ir praktinio taikymo kryptį. Apie tai rašoma K. Ragulskio ir R. Bansevičiaus monografijoje „Vibrovarikliai“, kuri išleista ir JAV. Buvęs MC „Vibrotechnika“ paviršių banginio valymo ir detalių transportavimo mokslinis vadovas, o dabar KTU vyriausiasis mokslo darbuotojas habil. dr. Algimantas Bubulis kalbėjo apie organizacinius šventės dalykus ir kaip buvo kuriamas „Vibrotechnikos“ 50-mečio atminimo medalis.
Mokslininkų būrelyje prabilus apie Lietuvos mokslines mokyklas rizikuojama įsivelti į ilgas diskusijas, kol paaiškėja, kad išvis nebeaišku, kas vadintina moksline mokykla ir kas ne. Nesusitariama dėl kriterijų, ypač jeigu patys diskutuojantys asmenys taikosi į mokslinės mokyklos kūrėjus. Tačiau užtenka priminti Ragulskio pavardę ir karšti norai gerokai atvėsta, nes šis palyginimas daug ką sustato į vietas. Mat šiame trapių vertybių pasaulyje norint vis dėlto galima rasti į ką atsiremti, tarsi į vėtrų patikrinto ąžuolo kamieną. Vargu ar daug kam pavyktų šiame įsivaizduojamame konkurse nurungti profesorių Kazimierą Ragulskį ar bent atsistoti greta. Tai šio mokslininko buvo sumanyta, įkurta, išpuoselėta ir į plačiausias mokslinio pripažinimo erdves išvesta, toli už Lietuvos ribų pagarsėjusi „Vibrotechnika“.
O pradėta nuo nulio, tuščios vietos, jeigu neskaitytume paties K. Ragulskio užsidegimo, pasiutiško užsispyrimo ir nepaprasto veržlumo, kuris toli gražu ne visus džiugino. Mat su veržliausiais dažnai būna ir daugiausia vargo, ypač jei šie turi užsibrėžtą tikslą ir beatodairiškai jo siekia, o, be to, dar ir talentingi. Ne paslaptis, jog K. Ragulskio iniciatyvas pirmiausia įvertino ir palaikė juk ne savieji, aukščiausias mokslines regalijas saviškiai jam suteikė tik tada, kai nesuteikti jau būtų buvę tiesiog nepadoru. Bet neužbėkime į priekį.
Visa, kas mus supa, yra svyravimai ir judėjimas
Atkreipsime dėmesį, kad naujoji knyga „Vibrotechnika 50. Kazimieras Ragulskis“ prasideda Kauno technologijos universiteto herbu ir nuotrauka iš paukščio skrydžio, kurioje reikšminga vieta tenka KTU centriniams rūmams. Toliau pateikta 1963 m. gruodžio 28 d. Kauno politechnikos instituto rektoriaus prof. dr. Kazimiero Baršausko pasirašyto Įsakymo Nr. 133 faksimilė. Įsakymu prie KPI Mašinų gamybos technologijos katedros įsteigiama žinybinė Vibrotechnikos ir kovos su triukšmu laboratorija, kuriai vadovauti pavedama minėtos katedros vedėjui. Neminimos pavardės – katedros vedėjo, įpareigojamo tapti ir naujos laboratorijos vedėju. Totalitarinėje valstybėje svarbu pareigos, laipsnis, o ne konkreti asmenybė. Įsakyme katedros vedėjas ir įkuriamos laboratorijos vadovas yra tas pats asmuo – K. Ragulskis. Jis dar 1954 m. įgijo technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) mokslinį laipsnį, o 1963 m. apsigynė technikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją. Ne tiek jau daug buvo tų technikos mokslų daktarų, o iš K. Ragulskio biografijos žinoma, kad 1963–1993 m. jis buvo Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar KTU) laboratorijos , vėliau tapusios moksliniu centru vedėjas.
Rektoriaus K. Baršausko Įsakyme yra vienas reikšmingas žodis, kuris galėjo prasprūsti pro greitai skaityti įpratusio skaitytojo akis. Tas žodis – žinybinė ir juo įvardytas įkuriamos laboratorijos teisinis statusas. Tai reiškė, kad laboratorija turėjo pati apsirūpinti užsakymais, finansiškai išsilaikyti, nesitikėdama būti KPI išlaikytine. Atrodo, kad K. Ragulskis ta veikla nesibodėjo, lankė mokslinio tyrimo institutus, bandomuosius konstruktorių biurus (o jų Sovietų Sąjungoje buvo daugybė), siūlydamas „Vibrotechnikos“ laboratorijos paslaugas. Tuose vojažuose susipažino ir užmezgė ryšius su daugeliu talentingų ir energingų inžinierių, konstruktorių, technikos „fanų“, žodžiu, bendraminčių. Gautus užsakymus neišlepinti laboratorijos darbuotojai stengėsi atlikti sąžiningai, tad „Vibrotechnikos“ autoritetas augo kaip ant mielių. Vadovo ir jaunų jo darbuotojų veikla netrukus buvo pastebėta ir įvertinta.
K. Ragulskis rinkosi pagal principą – ne vien naudingus užsakymus, bet tokius, iš kurių būtų galima daryti mokslą, o ne vien spręsti konkrečią techninę problemą. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo labai skatinama ir remiama išradyba – būtų įdomu palyginti, kurioje vietoje pagal išradimų skaičių tuo metu buvo K. Ragulskis. Nekyla abejonių, kad būtų tarp pirmaujančiųjų, nes lietuvio mokslininko kūrybiniame portfelyje tilpo 1750 išradimų ir patentų. K. Ragulskis buvo jų autorius arba bendraautoris, už kiekvieno atskiro išradimo glūdėjo techninė inovacija ar išspręsta techninė problema. Daugelis dalykų nagrinėjami 28 monografijose ir 700 mokslinių straipsnių, kurių autorius ir bendraautoris yra profesorius. Jo kaip mokslininko, novatoriaus ir išradėjo nuojauta ir talentas atsiskleidė sugebant pasirinkti temas, kurios gilino mokslinio pažinimo labai plačią erdvę. Ją būtų galima apibrėžti kaip precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslo sritį, kuri tiek plati, kad aprėpia ne vieną mokslinių tyrimų kryptį.
Juk išties visa, kas mus supa, kas matoma ir nematoma plika akimi, virpa, banguoja, svyruoja. Plačiausias fizikinis pasaulis, su visais mikro, nano ir elementariųjų dalelių dariniais, jau nekalbant apie elektromagnetizmo, gravitacijos ir cheminius reiškinius, yra įvairių kitimų, judėjimų ir jų sąveikų rezultatas. O visa gyvoji gamta, organinis pasaulis, be įvairiausių judėjimo formų ne tik neįsivaizduojamas, bet ir neįmanomas. Žmonių kuriamos mechaninės, apskritai techninės plačiąja prasme sistemos, veikia ir sąveikauja visoje šioje virpesių ir judesių aplinkoje. Trumpiau tariant K. Ragulskio veiklos laukas, gal tiksliau būtų pasakius – erdvė, aprėpia be galo plačią sritį, nes sunku būtų pasakyti, kas nėra jo sukurtos mokslinės mokyklos pažinimo ir tyrinėjimo objektas. Nuo mikrometrais matuojamų pokyčių ir nanometrinių dydžių (kad ir kritalografijoje) iki didžiulių mechaninių sistemų judėjimo valdymo. Tai netiesinių dinaminių sistemų naujų savybių tyrimo ir atskleidimo, pritaikymo naujiems inžinerijos objektams sritis, kurioje „Vibrotechnikos“ mokslininkai pasiekė išties įspūdingų rezultatų. Jau nekalbant apie tai, kad išugdytas labai gausus ir tvirtas tyrinėtojų, mokslininkų branduolys.
Legendos šalia, tik kaip jas atpažinti
Su naujais rezultatais atėjo ir vis platesnis pripažinimas, nauji ūkiskaitiniai užsakymai, vadinasi, ir galimybė didinti „Vibrotechnikos“ darbuotojų skaičių, plėsti ir laboratorijos užimamą plotą. Jei veiklos pradžioje „Vibrotechnika“ užėmė vos keletą kambarių KPI 8-uosiuose rūmuose Kęstučio gatvėje, tai gana sparčiai jau sunkiai tilpo ir į pirmąjį rūmų fligelį A. Mickevičiaus gatvėje. „Vibrotechnikos“ iškilimo ir augimo istorija šiandien mus pasiekia tarsi iš legendinės praeities, nors gerai suvokiame, kad ta praeitis nenusipelno idealizavimo. Tikslieji ir technikos mokslai buvo mažiausiai ideologizuoti, juose mažiau vietos buvo ir idiotiškiems reikalavimams, pagal kuriuos buvo reikalaujama gyventi „tarybiniams žmonėms“. Mat fizikos ir gamtos dėsniai veikia ne pagal kieno nors aprobuotas dogmas, net jeigu tai būtų „vienintelės ir neklystančios“ partijos ar mūsų dienų proto bokštų išmąstyti paistalai.
Visa praeities istorija rodo, kad sudėtingiausi ir prieštaringiausiai vertinami laikai dažniausiai padeda atsiskleisti neordinarioms asmenybėms, kurios daugeliui metų praėjus tampa legendinėmis. Kauniečių vaizdinguose pasakojimuose galima atpažinti legendinėms asmenybėms būdingų bruožų, kai kalba pakrypsta į sutuoktinius Vydą ir Kazimierą Ragulskius. Kai po įtemptos dienos darbo abu išeidavo pasivaikščioti Kauno gatvėmis, tai juk ne vien tam, kad sutrumpintų laiką iki „Panoramos“ per Lietuvos televiziją. Vaikščiodami jie dairydavosi į apleistus, blogai pritaikytus pastatus, į kuriuos būtų galima įsikelti „Vibrotechnikos“ laboratorijai, mat šiai augant ir plečiantis senų drapanėlių siūlės traškėjo vis labiau, o kam labiausiai skaudėjo, jei ne patiems vadovams. Mirk gyvenk, bet patalpų problemą reikėjo išspręsti. Kaip kad ir būna pasakose ar legendose, vieną pavakarę, kai Ragulskių promenados maršrutas ėjo A. Mickevičiaus gatve, mokslininkų akys užkliuvo už apleisto buvusio kalėjimo pastato sienų. Reikėjo geros vaizduotės, kad tame kraupiame statinyje su grotuotų langų kiaurymėmis, žiurkių ir voratinklių karalystėje, būtum galėjęs įžvelgti būsimą modernų mokslo centro pastatą, kuriame jauku ir patogu dirbti mokslininkams, į kurį nebūtų gėda atvesti svečią.
Kad Vyda ir Kazimieras Ragulskiai turėjo polėkio, įrodo visa jų veikla, žavėjusi ir ligi šiol tebežavinti daugelį žmonių. Kitas dalykas, ar mokame kitų darbais ir polėkiu žavėtis, garsiai išreikšti savo jausmus. Kartais atrodo, kad savo stuobriškumu primename Velykų salos skulptūras, o ne gyvus žmones. Daug emocionaliau ir širdingiau apie Kazimierą Ragulskį ir „Vibrotechnikos“ mokslininkus, inžinierius šių eilučių autoriui tekdavo išgirsti iš kitų šalių tos srities autoritetų, o ne iš savųjų mokslininkų. Matyt, tiesa, kad savam krašte pranašu nebūsi.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo susikūrusiose nepriklausomose valstybėse dirba daug iš „Vibrotechnikos“ žinių ir patirties pasisėmusių mokslininkų. Daugelis užima atsakingas pareigas, tapo pripažintais mokslininkais, mokslo organizatoriais, kiti ir valstybės veikėjais. Nemaža jų atvyksta į mokslines konferencijas Vilniuje ir Kaune, kai kuriuos šių eilučių autoriui yra tekę kalbinti, tuos interviu spausdinusi ir „Mokslo Lietuva“. Tai štai tiems Lietuvą šviesiai prisimenantiems ir gerbiantiems mokslo autoritetams Kazimieras Ragulskis yra legendinė asmenybė, technikos mokslų korifėjus, kurio autoriteto laikas nė kiek nesumenkino. Nebent dar labiau išryškino tas kūrėjo žmogiškąsias savybes, kurios yra esminės, tam tikra prasme fundamentinės, kai kalbame apie tarnystę mokslui ir idėjai.
Kalėjimą pavertė mokslo šventove
Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako kalniečiai (kalnų šalyse taip pat yra MC „Vibrotechnika“ patirties sėmusių ir disertacijas apsigynusių mokslininkų), o mūsų aptariamame kontekste prie kalėjimo pastato A. Mickevičiaus gatvėje. Miesto valdžia „Vibrotechnikos“ darbuotojų prašymą patenkino, pastatą perdavė mokslo reikmėms, bet su sąlyga, kad pati „Vibrotechnika“ iš savo užsidirbtų ūkiskaitinių lėšų susiremontuos pastatą. Aspirantai, inžinieriai ir mokslininkai dirbo išsijuosę, padėjo statybininkams ne tik prie pagalbinių, bet ir atliekant atsakingus remonto darbus. Visi jautė, kad dirba savajam mokslo centrui. Kalėjimo 5 tūkst. m2 ploto pastatą pavertė technikos mokslo šventove – simboliška. Pavyko apsirūpinti moderniausia tam metui tyrimų aparatūra.
„Vibrotechnikos“ pastangomis buvo sukurta nauja mokslo sritis – precizinė vibromechanika ir vibrotechnika. Ji sparčiai augo, kadangi buvo universalaus pobūdžio, jos rezultatai buvo pritaikomi ne tik pramonėje, bet ir aerokosminėje technikoje, medicinoje, biologijoje, net mene. Virpesių, bangų pagrindu, panaudojant netiesinių dinaminių sistemų savybes ir efektus buvo kuriamos naujos stabilizacijos, virpesių kontrolės, robotizacijos mokslinės kryptys.
Tą augimą norint tinkamai įvertinti būtina prisiminti „Vibrotechnikos“ pradėtas organizuoti sąjungines konferencijas ir seminarus. Juose skaitomi pranešimai buvo spausdinami Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuose „Vibrotechnika“. Jie pradėti leisti nuo 1967 m., pasirodė net 69 tomai. „Vibrotechnikos“ darbams skirta 16 tarptautinių žurnalo „Vibration Engineering“ numerių.
1971 m. Vibrotechnikos ir kovos su triukšmu laboratorija tapo moksliniu centru „Vibrotechnika“, o 1975 m. reorganizuota į mokslinio tyrimo sektorių (MTS) „Vibrotechnika“. Tikroji kilimo viršukalnė – 1980–1990 metai, kai šiame darinyje po K. Ragulskio „sparnu“ dirbo daugiau kaip 300 etatinių darbuotojų, veikė 13 laboratorijų, projektavimo-konstravimo ir eksperimentinės gamybos skyriai, skaičiavimo technikos padalinys. Kasmet buvo apginama nuo 7 iki 13 mokslo kandidatų (daktaro) disertacijų. Iš „Vibrotechnikos“ į platų mokslo pasaulį išėjo net 48 habilituoti daktarai ir profesoriai, apginta apie 300 disertacijų. 1968–1990 m. „Vibrotechnika“ kasmet iš ūkiskaitinių sutarčių gaudavo iki puspenkto milijono rublių, šio centro darbuotojai parašė ir išspausdino per 2 tūkst. straipsnių (iš jų daugiau kaip 700 – K. Ragulskio), jų padaryti išradimai, įgyvendintos inovacijos ir gauti patentai užimta per 4 tūkst. pozicijų. Beveik kosminiai skaičiai. Pats K. Ragulskis be išspręstų mokslinių problemų, padarytų išradimų pasižymėjo kaip puikus mokslo organizatorius ir vadovas, parengęs daugiau kaip 250 mokslo daktarų, iš jų 30 habilituotų.
Skaičiai stebina, o mažiau su mokslu susiduriantį žmogų gali net gluminti. Pagaliau ne vien sausais skaičiais reikėtų kliautis. Kokiais matais vertinti kūrybinės veiklos ir pažinimo džiaugsmą, kurį patyrė „Vibrotechnikos“ centre dirbusieji mokslo darbuotojai. Jie ir šiandien darbo metus „Vibrotechnikoje“ prisimena kaip nepakartojamą ir negrįžtantį jaunystės pavasarį, kurį ligi šiol vadina savo kaip kūrybinių asmenybių formavimosi metą.
Geriau vėliau, negu niekad
Daugeliui žmonių iš šalies K. Ragulskis atrodė kaip mokslininko etalonas, gal net Likimo piršto palytėtas. Mat už jį bylojo jo darbai, augantis mokinių ir pasekėjų skaičius, aukščiausio rango mokslo autoritetų pripažinimas. Kiti nė nenujautė, kokias kliūtis ir pagalių kaišiojimą į ratus yra tekę patirti lietuviškajam Edisonui. Savas tarp svetimųjų ir svetimas tarp savųjų – taip būtų galima pavadinti šią asmenybę, išties stebėtiną daugeliu atžvilgių, bet gal todėl dažnai ir neįtikusią vietiniams mokslo vadams. Sprendžiant iš visko, K. Ragulskį geriau suprasdavo ir jo idėjas pirmiausia palaikydavo Sąjungos aukštųjų mokslo institucijų autoritetai, o ne saviškiai. Kartojosi sena tiesa: savame krašte pranašu nebūsi. Jis kliuvo kai kuriems įtakingiems to meto Lietuvos mokslo veikėjams, ir tai buvo vieša paslaptis. Mat tarybiniame moksle negalėjo būti intrigų, subjektyvumo ar paprasčiausio kerštavimo, nes visuomenei buvo pateikiama tik fasadinė to mokslo dalis. Deja, buvo ir kita, nefasadinė, net ir ne nuo santvarkos ar sistemos priklausanti žmogiškųjų santykių sritis, dažnai lemianti karjeros posūkius ir žmonių likimus. K. Ragulskio asmenybė galėtų būti vaizdingas pavyzdys, kaip svetimi jį gerbė, garbstė ir kėlė, o savieji dilgino, intrigavo, kerštavo ir rasdavo būdų pakenkti. Platų sąjunginį ir tarptautinį pripažinimą technikos moksluose pelnęs K. Ragulskis už naujos precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslo srities ir jos pagrindinių krypčių sukūrimą, MC „Vibrotechnika“ sukūrimą ir mokslinį vadovavimą, išradėjų parengimą ir inovacijų sukūrimą išrinktas TSRS Mokslų akademijos nariu korespondentu. Jam suteiktas TSRS nusipelniusio išradėjo vardas, o tokių buvusioje Tarybų Sąjungoje iš viso buvo tik šešiolika.
Šventės prasmingos tuo, kad padeda kai kuriuos taškus sudėlioti ant i. Buvo prisiminta, kas norėjo – įsiminė, kad K. Ragulskis tapo kelių akad. S. Vavilovo premijų laureatas, premijos „Technika – progreso variklis“ laureatas, Lietuvos mokslų akademijos Kazimiero Semenavičiaus premijos laureatas. Buvo ir šalies valstybinių premijų 1967, 1976 ir 1986 m. laureatas.
Ko gero, vienintelis atvejis, kai Lietuvoje dirbantis mokslininkas aukšto pripažinimo regalijas pirmiausia įgijo sąjungos, o ne savosios respublikos mastu. Sukūręs precizinės vibrotechnikos ir vibromechanikos mokslinę mokyklą, išplėtojęs netiesioginių virpančių sistemų saviorganizacijos efektų teoriją, atskleidęs tų sistemų kai kurias ligi tol nežinotas savybes, K. Ragulskis buvo jau plačiai žinomas, aukštai įvertintas sąjunginiu mastu, įgijęs tarptautinį autoritetą, tačiau jam dar teko brautis ir pro vietos mokslo biurokratų (o gal pavyduolių?) brūzgynus. Beje, žodis brautis nėra vykęs, nes pats mokslininkas niekur nesibrovė, alkūnių atkišti jam nereikėjo, tai jo darbai ir gautieji rezultatai buvo tiek akivaizdūs ir išraiškingi, kad bylojo patys už save.
Norint prikibti Lietuvoje dingsčių buvo daugiau negu bet kur kitur. Štai kad ir mokslininko brolis, vos metais jaunesnis Petras Ragulskis (1922–1945) – lietuviškojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, o patriotai tuščioje vietoje negimsta, vadinasi, visi vieno lizdo paukščiai… Vadinasi, įtartinas, ne visai mūsiškis.
1987 m. K. Ragulskis buvo išrinktas TSRS MA nariu korespondentu. Atkreipkime dėmesį: iš savojo KPI tam reikalingos rekomendacijos negavo. Vis dėlto buvo išrinktas, ir tai buvo pirmas atvejis, kai TSRS Mokslų akademiją išrinktas ne respublikos mokslų akademijos vadovas. Nebuvo partijos narys, net ir komjaunuolis nebuvo.
Sąjunginėje spaudoje apie Lietuvos mokslininką išradėją, mokslinės mokyklos kūrėją, pasirodžius pagiriamiesiems straipsniams, buvo susirūpinta ir aukščiausiose Lietuvos struktūrose: ar neatrodome juokingai, kai atvažiuoja centrinės spaudos korespondentai, fotografuoja, rašo plačias publikacijas, regis, ir dokumentinį filmą kuria, o mes nieko nežinome apie tokį plačiai pripažintą mokslininką… Atsibudo ir Lietuvos MA, tais pačiais 1987 m. K. Ragulskį išrinko savo tikruoju nariu – akademiku. Bet Lietuvos nusipelniusio išradėjo vardo taip ir „nenusipelnė“, nors kaip vienas iš žymiausių išradėjų vienintelis iš to meto Baltijos respublikų turėjo TSRS nusipelniusio išradėjo vardą. Paradoksais grįstas Lietuvos mokslo kelias.
Įvairiapusiškumas netapo paviršutiniškumu
Panaudojus netiesinius efektus, pasireiškiančius kūnuose virpesių ir bangų sklidimo metu, pavyko tuos kūnus atitinkamai paveikti, priversti judėti pagal norimas trajektorijas, o tais principais remiantis sukurti įvairių precizinių įtaisų, vibropavarų. Jos naudotos įvairiose pramonės šakose, taip pat ir mokslinių prietaisų gamyboje. K. Ragulskio mokslinių interesų platumą rodo ir tai, kad „Vibrotechnikos“ pasiektieji rezultatai buvo plačiai pritaikomi ir, atrodytų, tolokai nuo technikos mokslų nutolusiose srityse – biologijoje, medicinoje ir net muzikoje. Tarsi atsiprašydami griežtų vertintojų patys K. Ragulskio mokiniai kalbėdavo apie savo tuos hobio tipo darbus, kurių jie imdavosi ir padarydavo labai naudingų dalykų. Kad ir vibracinę platformą žmogaus plaučiams valyti valdomomis bangomis. Arba į plaučius įtraukiamą orą virpinant atitinkamu virpesių dažniu ir intensyvumu, priklausomai nuo ligos, pavykdavo pasiekti veiksmingų gydymo rezultatų. Sukeltomis vibracijomis galima atstatyti ligonio pulsą, kraujo spaudimą, pašalinti nuovargį. Virpesiais galima paspartinti vaistų ar kitų medžiagų įsisavinimą organizme.
Šiais tik keliais pavyzdžiais iš daugelio norėta parodyti K. Ragulskiui ir jo bendraminčiams rūpimų temų gausa, interesų platuma. Labai daug užsakymų „Vibrotechnika“ atliko kosminės technikos kūrimo ir tobulinimo užsakovams, prisidėjo net prie tokios ateities problemos kaip joninės raketos kūrimo. Arba kad ir darbai, siekiant slopinti povandeninių laivų akustinį triukšmą, keliamą veikiančių variklių ir kitų mechanizmų. Pasirodo, net ir superslaptų techninių problemų be „Vibrotechnikos“ nebuvo įmanoma spręsti.
Turėjai Kartaginą, Hanibalai
Prof. K. Ragulskio vieno iš mokinių prof. habil. dr. Vytauto Ostaševičiaus tvirtinimu, „Vibrotechnika“ to meto Sovietų Sąjungoje buvo tikslus to meto JAV „Silicio slėnio“ (Silicon Valley) atitikmuo, nors tokia metafora tuo metu būtų ne tik nepriimtina, bet ir ideologiškai kenksminga. Paradoksas, bet Lietuva nė neįtarė turinti savąjį „Kalifornijos slėnį“ Kaune, kur aktualiausias technikos mokslo problemas sėkmingai sprendė „Vibrotechnika“, aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir inžinierių darinys. Jame glaudžiai bendradarbiavo skirtingų sričių ir krypčių mokslininkai, dirbo ne ataskaitoms, ne biurokratų buvimą pateisinančiam popierizmui, bet realaus techninio gaminio sukūrimui, kur fundamentiniai darbai turėjo išeigą į taikomojo pobūdžio darbus, baigtinį produktą.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos griūčiai, pasikeitus santvarkai ir ekonominei sistemai, trūko ir per dešimtmečius susiklostę ekonominiai ir moksliniai ryšiai. Prie buvusios santvarkos teikiamų galimybių talentingiausi moksliniai padaliniai buvo neblogai prisitaikę, puikiai panaudojo vadinamuosius socializmo pranašumus, tačiau naujomis sąlygomis būtent tų pranašumų ir neliko. Pirmiausia ūkiskaitinių sutarčių, kurios sudarė ir „Vibrotechnikos“ gyvybės šaltinį. Ar buvo galima „Vibrotechniką“ išsaugoti bent koncentruoto darinio pavidalu? Sunkiai įtikėtina. Šių eilučių autoriui teko matyti, kaip įvairių tarptautinių parodų ir renginių metu K. Ragulskis bandydavo sudominti užsienio firmų atstovus „Vibrotechnikos“ įdirbiu ir idėjomis, atstovai lyg ir susidomėdavo, bet jiems rūpėjo visai kiti dalykai, savi interesai, toli gražu ne Lietuvos pramonė ar mokslas.
„Turėjai Kartaginą, Hanibalai“… Šių eilučių autoriui iš pasąmonės gelmių išplaukia ši sentencija, kuri keistu būdu susišaukia su tris kartus pasikartojusiu skaičiumi 13 šio straipsnio pirmame sakinyje. Nieko nepasimokome šiame vieninteliame ir tokiame trumpame mums duotame gyvenime, kurį išbarstome smulkmenoms ir visiškai nereikšmingiems dalykams. O dramblio nepastebime, kaip tie zoologijos muziejuje apsilankę aklieji, nes iki dramblio visiems mums reikia užaugti. Ar bent praregėti.
Teko atsisakyti kelių šimtų mokslininkų 30 metų įdirbio. Ar ne panašiai atsisakyta Lietuvos žvejybos laivyno, staiga tapusio nerentabiliu, ekonomiškai nepasiteisinančiu. Teko uždaryti daugelį puikių gamyklų ir net ekonomiškai labai našių, Lietuvai labai naudingos Ignalinos atominės elektrinės, kuriai modernizuoti buvo panaudota šimtai milijonų dolerių Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių lėšų, mat ši AE labai „pavojinga“ ES šalims. Gal pavojinga kaip sudaranti konkurencinį pavojų? Tiems patiems konkurentams, kurie siūlysis į naujos AE statytojus už Lietuvos pinigus?
Negalėtume pasakyti, kad nieko nedaryta, siekiant išsaugoti bent tą, kas įmanoma iš „Vibrotechnikos“. Iš Google patalpintos informacinės medžiagos sužinome, kad 1997 m. MC „Vibrotechnika“ pagrindinėse pareigose dirbo 14 darbuotojų, iš jų 10 mokslininkų – devyni daktarai ir vienas habilituotas daktaras. Įvardytos tokios pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: mikrosistemotechnika, mikro- ir nanometrologija, precizinės elektromechaninės sistemos ir nanotechnologija, vibracijos ir triukšmas. Veikė dvi mokslo grupės: Mikrosensorių, mikro- ir nanomedžiagų bei Precizinių technologijų ir nanotechnologijos. Kadangi naujesnės informacijos bent jau Google sunku rasti, tai tuo pasitenkinsime ir šiame priminime.
Labai norint subyrėjusioje „Vibrotechnikos“ galaktikoje galima įžvelgti ir kai kurių optimistinių gaidų. Pirmiausia įrodymą, kad tikri talentai į nebūtį paprastai nenugrimzta, bent jau jų didžioji dalis, kuri persiorientuoja kartu su kintančiu gyvenimu, randa, kur pritaikyti savo gabumus ir patirtį. „Vibrotechnikos“ aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai šiandien dirba įvairiose laboratorijose, per 30 mokslininkų tapo įmonių vadovais, svarbiausia, kad ir toliau dirba techninės kūrybos srityje. Regis, nepamiršta ir savo raidos, „Vibrotechnikos“ istorijos, kuri bus tiek gyva ir reikalinga ateičiai, kiek bus aktuali patiems tiems žmonėms.
Gediminas Zemlickas