Pradžia 2013 m. Nr. 22, 2014 m. Nr. 2.
Tai pašnekesys su stipriu, tvirtu, kietu lietuviu – strong Lithuanian, kaip Vladą Vitkauską prie Everesto įvardijo kitų tautų kalnų tigrai ir paprasti alpinistai. Jie iškart suvokė, kur šio žemaičių vyruko pasiekimų esmė, nors gal ir nelengvai būtų galėję pasakyti, kuo skiriasi žemaitis ir lietuvis. Ir mums šiuo atveju tai yra vienis, tautos istorinio, etninio ir kalbinio turtingumo pasireiškimas ne vien per istorinius raštus, bet ir konkrečioje veikloje, asmenybės saviraiškoje.
Savo knygoje „Everestas – manoji lemtis“ Vladas žodį Kalnas rašo iš didžiosios raidės, su Everestu bendrauja tarsi su dievybe. Gamtameldiškas santykis su aukštesne jėga, kuriai nepasipriešinsi, kuriai žmogus jaučia gilią pagarbą ir su kuria ieško sutarimo. Kartu tai gal ir intuityvus krikščionio sekimas Antruoju įsakymu: netark Dievo vardo be reikalo. Šis sinkretizmas visiškai suprantamas ir ekstremaliomis kalnų sąlygomis neišvengiamas. Pokalbyje su mūsų keliautoju, kopėju į visų žemynų aukščiausias kalnų viršukalnes tuos dalykus ir aptarsime, mėgindami išryškinti tai, kas rutininio gyvenimo tėkmėje dažnai lieka neatskleista, gal ir nepastebėta.
Tie lemtingi 80 metrų
Mokslo Lietuva. Suprantu, kad Tau labai svarbu vertybiniai ir dvasiniai dalykai, kurie ne kiekvieno žmogaus lūpose skamba įtikinamai. Dabar ironijos ir saviironijos laikai, o tai savotiška savigynos forma mūsų kiek pakrikusiame gyvenime. Vilniaus filomatams buvę natūraliausi dalykai – tarnystė tautai, tėvynei, aukštiems idealams – šiandien galėtų būti geriausiu atveju priimta kaip ne itin vykusi aktorystė. Žodžiai pernelyg sukompromituoti, tenka ieškoti kitų patriotizmo išraiškos formų. O tikrumas žmonėms labai svarbu, ir jis reiškiasi poelgiais, o ne žodžiais. Pats tą įrodei rizikuodamas gyvybe, bandydamas nukelti ir į bazinę stovyklą atgabenti Evereste žuvusios nepalietės alpinistės Pasang Lhamu kūną. Prisiminkime tą istoriją.
Vladas Vitkauskas. Tai buvo Nepalo moterų ekspedicija, skirta pirmajai nepalietei įkopti į Džomolungmą, kaip Everestą vadina Tibeto gyventojai. Iš tikro ji buvo surengta vienai konkrečiai moteriai – Pasang Lhamu. Jos vyras ir brolis buvo turtingi turizmo ir verslo kompanijos savininkai, turėję gerų ryšių Nepalo vyriausybėje, ministerijose ir įvairiausių institucijų lygiuose, žodžiu, galėję rengti ir savo atskirą ekspediciją. Kiek pamenu, tai buvo ketvirta ekspedicija, kurios metu pirmoji nepalietė – Pasang Lhamu turėjo įkopti į Džomolungmą. Ekspedicijoje dalyvavo dar pora nepaliečių moterų, bet joms teko statisčių vaidmuo, jos buvo reikalingos tik įvaizdžiui sudaryti, kad kopimas vadintųsi Nepalo moterų ekspedicija.
Tuščiomis kišenėmis blaškiausi Katmandu mieste, bandydamas kaip nors prisišlieti prie kokios ekspedicijos, siūlydamasis būti kad ir nešiku, virėju ar kuo tik nori. Palankiai į mane žiūrėjo ir amerikiečiai, ir naujazelandiečiai, būtų norėję priimti, bet… Girdi, ką mes pasakysime tam, kuris už kopimą į Everestą moka 40 tūkst. dolerių? Aš juos supratau, taisyklės turi galioti visiems.
Taigi ieškojau ryšių su kiekviena ekspedicija, kuri rengėsi kopti į Everestą, sužinojau ir apie nepaliečių moterų ekspediciją. Suprantama, nepaliečius tenkino ir daug mažesnės sumos, bet irgi ne už ačiū. Jie mano pasiūlymu susidomėjo, bet stengėsi išspausti kuo daugiau. Nelabai nuvokė, kiek iš tokio plikšio galima spausti, bet bandė. Ir jie savo pasiekė. Kai jau neturėjau jokios vilties, nepaliečiai patys paskambino: gerai, už 7 tūkst. dolerių gali prisijungti prie ekspedicijos. O ekspedicija kalnuose jau trečia savaitė. Man davė savaitę įmokėti įnašą ir susitvarkyti reikalus. Buvo daugybė kitų įvykių ir nuotykių, bet jų geriau čia neminėkime.
ML. Kodėl gi? Kaip tik visi tie netikėtumai šiandien iš laiko nuotolio gal atrodantys nuotykiais, tada Tau, Vladai, kainavo daug nervų ir sveikatos. Žinau, kad susidarydavo ne viena ekstremali situacija, kai visas sumanymas pakibdavo ant plauko.
V. Vitkauskas. Kai po visų peripetijų ir nuotykių nuvykau į kalnus, ten jau tris savaites vyko parengiamasis darbas prieš prasidedant kopimui į Everesto viršukalnę. Buvo sutelkta pati stipriausia šerpų komanda, kokią tik galėjo sau leisti Nepalas. Visi Pasang Lhamu palydovai jau buvo ankstesniais metais įkopę į Everestą, o jų vyresnysis net keturis kartus buvo stovėjęs Everesto viršūnėje – tuo metu antras toks žmogus pagal įkopimų skaičių į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Visi jie buvo pasamdyti tam, kad Pasang Lhamu pirmoji įkoptų, už tai jiems buvo mokama. Aš net ir norėdamas nebūčiau galėjęs su jais iškart kopti, nes dar bazinėje stovykloje (5300 m) mane pykino nuo aukščio, o jie 7,3 km aukštyje turėjo pasistatę palapinę, rengėsi kopti į 8 km aukštį. Bet buvau pasirengęs viską, kas reikalinga kopti vienam: turėjau penkias palapines, keturis miegmaišius, visą būtiną amuniciją ir priemones tokiam kopimui.
Lygiai prieš metus, 1992 m. balandį, Pasang Lhamu bandė užkopti į Everestą, bet neįstengė, nors iki viršūnės buvo likę vos 80 metrų. Du mėnesiai darbo, daug lėšų ir laiko pareikalavęs pasiruošimas ekspedicijai, visi patirti vargai buvo nurašyti į nuostolius. Pačiai Pasang Lhamu pakako patirtų kančių ir supratimo, kad esamomis sąlygomis tolesnis kopimas neįmanomas. Pasekmės būtų tragiškos.
Po metų, 1993 m. balandžio 22 d., Pasang Lhamu su penkiais savo gentainiais šerpais įkopė į Everesto viršukalnę, bet buvo nežmoniškai išsekusi. Žemyn nusileisti įstengė tik 80 metrų – daugiau jėgų nebeturėjo.
ML. Vėl tie patys lemtingi 80 metrų: 1992 m. balandžio 22 d. jai pristigo tiek metrų iki viršukalnės, o 1993 m. balandžio 22 d. įkopusios į viršukalnę Pasang Lhamu leidžiantis laukė tie patys 80 m, nuo kurių jai nusileisti nepavyko.
V. Vitkauskas. Visi kopėjai į Everestą žino: jeigu žemiau pastatytos savo palapinės nepasieksi, tokiame aukštyje užklupus sutemoms ryto saulės niekada nebematysi. Pasang Lhamu žuvo ne viena, kartu ir šerpų grupės vyresnysis, sirdaras Sonamas Ceringas taip pat liko tame aukštyje. Jam sutriko koordinacija ir jis ne tik leistis žemyn, bet ir judėti nebegalėjo. Liko mirti kartu su Pasang Lhamu.
ML. Koks buvo paros metas? Juk kartu buvo keturi prityrę šerpai, nejau neįmanoma buvo padėti dviem neįstengiantiems judėti žemyn ekspedicijos dalyviams, ir dar svarbiausiems asmenims – Pasang Lhamu ir sirdarui Sonamui Ceringui?
V. Vitkauskas. Viskas vyko dieną. 8848 m aukštyje deguonies ir oro tėra tik ketvirtis to slėgio, prie ko žmogus pratęs. Net jeigu kvėpuoji per deguonies kaukę iš papildomo dujų balionėlio, atviroje erdvėje deguonis kraujyje nesilaiko. Užkopęs į viršukalnę jautiesi tiek išsekęs, kad toli gražu ne kiekvienas sugeba grįžti į bazinę stovyklą. Visi tą jaučia, kai didžiulių pastangų reikalauja ne tik pėdos ilgio žingsnelis, bet ir menkiausias judesėlis. Pažvelkime, kaip įprastomis sąlygomis keturi vyrai neša karstą su mirusiuoju. Po kelių minučių jau laukia, kad pakeistų kiti, o kalnuose niekas nepakeis, nekalbant, kad privalai judėti tarsi ant apledėjusio lėktuvo sparno.
Atšiaurus kalnų vėjas prideda ir kitų pavojų. Šerpai puikiai suprato, kad nieko negali pakeisti, o pasilikę ilgiau nei privalo – žus patys. Tad tie keturi šerpai įstengė tik nusileisti iki 8000 m, kur buvo jų palapinės ir kur jie galėjo pernakvoti. Vėliau leidosi žemyn. Žuvusiųjų neleido gelbėti oro sąlygos. Pustrečios savaitės apskritai niekas negalėjo kopti aukščiau 8000 m, nors tą pavasarį net 13 ekspedicijų buvo pasirengę kopti į Everestą.
Pirma diena, kai buvo įmanoma kopti, buvo gegužės 10-oji. Tą dieną man pavyko pasiekti Everesto viršukalnę. Kopė ir grupelė Nepalo ekspedicijos vyrų. Pasang Lhamu buvo užpustyta maždaug metro storio sniego sluoksniu ant kalno keteros, pakeliui į viršūnę. Alpinizme galioja nuostata: jeigu įkopei į viršukalnę, tai tikslą pasiekei. Nepalietė Pasang Lhamu tapo pirmąja savo šalies moterimi, įkopusia į Everestą. Nepalo karalius ją paskelbė nacionaline didvyre, o pagal šalies papročius buvo privalu su žuvusiąja deramai atsisveikinti, o tam reikėjo sudeginti jos kūną. Bet pirma dar reikėjo tą kūną pargabenti kone nuo Everesto viršukalnės.
Pirmą kartą alpinizmo istorijoje nuo Everesto keteros aukščiau 8 km aukščio bandyta nuleisti žuvusiųjų kūnus. Tą padaryti bandė tie patys šerpai, kurie kartu kopė su žuvusiaisiais. Jiems padėjo ir kiti kopėjai, bet kiek pavilkę kūnus, pristigo jėgų, viską metę nusileido vieni. Paskui išmovė į savo kaimus kalnuose, nes gyvenimas brangesnis.
ML. Bet viskas tuo nesibaigė. Kaip pats, Vladai, tapai šios istorijos dalimi?
V. Vitkauskas. Vyko derybos, už didelius pinigus buvo nusamdyti Pietų Korėjos šerpai, kurie dar apie pusę kilometro nuleido Nepalo didvyrės kūną ir vėl ją paliko. Artėjo gegužės 21-oji, paskirtų nacionalinių laidotuvių diena. Gegužės 17 d. į bazinę stovyklą kalnuose turėjo atskristi karinis sraigtasparnis, o nacionaliniame stadione sostinėje Katmandu Pasang Lhamu turėjo būti pašarvota, o tautai turėjo būti skirtos kelios dienos atsisveikinti. Karaliaus ir vyriausybės lygmenyje buvo rengiamasi išskirtiniam įvykiui, o žuvusiosios kūnas vis dar gulėjo tarp 7 ir 8 km aukštyje.
Absurdo gniaužtuose
ML. Kaip įvykiai klostėsi toliau?
V. Vitkauskas. Žuvusiosios vyras ir jo brolis bei ekspedicijai vadovavę asmenys iš Katmandu paskubomis ėmė organizuoti naują ekspediciją kūnui pargabenti, bet laikas spaudė. Organizatoriai ėmė komplektuoti naują komandą. Pasitelkė vieną iš ekspedicijoje dalyvavusių šerpų, kuris turėjo reikiamos patirties. Kitas buvo atsiųstas iš Katmandu, bet jis per staigiai be aklimatizacijos pakilo į didelį aukštį ir susirgo kalnų liga. Prisijungė ir vienas mano pažįstamas kanadietis alpinistas, bet jis neturėjo jokios amunicijos. Neturėdami išeities organizatoriai dar siuntė virėją ir virtuvės darbininką iš bazinės stovyklos, kurie taip pat turėjo nuo Everesto tempti Pasang Lhamu kūną. Kitaip kaip absurdu viso to vyksmo nepavadintų nė vienas patyręs alpinistas. Padėties rimtumą labai gerai supratau. Net ir gerai pasirengusios komandos dažnai jaučiasi bejėgės, atsitikus kokiai nelaimei kalnuose, palieka žuvusius, nes jų pargabenti neįmanoma, o čia keli atsitiktiniai žmonės be reikiamo patyrimo ir supratimo imasi neįmanomo. Kitas kad ir turintis supratimą, tačiau be būtinos amunicijos, o iš virtuvės pasitelktasis, tai jau neprofesionalumo kraštinė riba. Akivaizdu, kad tai ėjimas į pražūtį, viena tragedija paskui save neišvengiamai patrauks ir kitą.
Po mano nusileidimo iš Everesto viršukalnės į bazinę stovyklą ėjo trečia diena, ir pagal to meto savijautą,
sveikatos būklę, galėjau varžytis su trečios stadijos vėžininku. Buvau kritęs į ledo plyšius, nušalęs rankų pirštus. Kol dar iš bazinės stovyklos su rusų ekspedicija nebuvo išėjęs gydytojas, jis kas keturias valandas man leisdavo vaistus. Jaučiausi taip išsekęs, kad pirmomis naktimis visiškai negalėjau užmigti.
ML. Ar teko bent kiek bendrauti su Pasang Lhamu prieš kopimą į jai lemtingą Džomolungmą?
V. Vitkauskas. Kai susitikdavome bazinėje stovykloje ar kitur, su ja bend-ravau bene šilčiausiai iš visų tos nepaliečių ekspedicijos narių. Man buvo įdomu šios tautos gyvenimo būdas, tradicijos, jai taip pat knietėjo iš manęs šį bei tą naujo sužinoti. Žodžiu, tokių bendrų interesų turėjome. Taip pat ir kai kurie šerpai man buvo savi ir artimi.
Kanadiečiui alpinistui daviau savo batus, nages ir saugos diržus, kito inventoriaus, kadangi iš namų buvau pasirengęs taip, kad patekęs prie Everesto papėdės galėčiau ir vienas toliau kopti. Antraip būčiau buvęs savižudis. Antrą kartą nekartočiau ir bandymo gabenti žuvusiojo kūną, net ir žinodamas, kad gerai baigsis, bet tada visa tai buvo tarsi mistinės pastangos. Mums pavyko, nors maždaug 6,5 km aukštyje per pirmą plyšį vos neįgarmėjome į ledo prarają kartu su žemyn tempiamu kūnu. Gegužės 16 d. mes partempėme Pasang Lhamu, 17 d. atskrido sraigtasparnis ir paskutinį vakarą prieš numatytas atsisveikinimo iškilmes pavyko žuvusiąją pristatyti į Katmandu. Drįstu sakyti, kad be mano pagalbos ten viskas galėjo baigtis tragiškai.
Tai buvo tikri, ne pinigais matuojami dalykai. Nepaliečiai korėjiečių šerpams siūlė po 2 tūkst. dolerių už žuvusiosios kūno pargabenimą, kai nepaliečių vidutinis metinis atlyginimas sudarė 200 dolerių. Per tris dienas buvo galima uždirbti dešimt metinių atlyginimų, bet norinčiųjų neatsirado, žmonės suprato, kokia tai buvo rizika.
ML. Ar visa tai suprato gyvenantys apačioje?
V. Vitkauskas. Aš jiems nebuvau patogus, nes lyg ir menkinau tų kopimų organizatorių veiklos profesinį spindesį. Jie iš viso to darė reklamą, kūrė įvaizdį, labai didelius pinigus. Pagaliau žuvusioji alpinistė buvo jų šeimos narė, ir dar nenukėlus kūno jie jau galvojo apie paminklus, jos vardo išgarsinimą. Po kelerių metų nuvykęs į Nepalą gražiausiame Katmandu skvere mačiau Pasang Lhamu sukurtą paminklą, jos vardu pavadintos gatvės ir keliai. Taigi aš jiems buvau nepatogus, bet ne dėl garbės antrą kartą lipau kone į Everesto viršūnę, nes visai ne tai tuo metu man atrodė svarbu.
ML. Iš ko pajutai, kad esi kai kam nepatogus?
V. Vitkauskas. Iš daug ko, bet tai būtų atskira tema. Tikroji realybė ta, kad Nepalo vyriausybė įkopimo į Everestą 60-mečio proga nepamiršo ir pagerbė taip pat ir pirmo Lietuvos piliečio įkopimo į aukščiausią pasaulio viršukalnę 20-metį. Ne vieną mane pakvietė į iškilmes Nepalo sostinėje, bet su fotografijų paroda. Savo paties iniciatyva parodą Nepale dedikavau pirmos šios šalies moters, užkopusios į Everestą – Pasang Lhamu atminimui. Pagerbė ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Nepale, pakvietęs į ambasados priėmimą. Britai išsiaiškino ir mano kopimą įvardijo kaip Lietuvos ekspediciją, kuriai vadovavo Vladas Vitkauskas.
ML. Lygiai kaip Čarlio Čaplino filmų titruose: režisierius – Čarlis Čaplinas, scenarijus – Čarlio Čaplino, muzika – Čarlio Čaplino, vaidina – Čarlis Čaplinas. Taip Vladas Vitkauskas toje ekspedicijoje buvo vienas visuose asmenyse.
V. Vitkauskas. Taip, bet britų išleistoje alpinizmo enciklopedijoje Lietuva figūruoja kaip valstybė, kurios pilietis įkopė į Everestą ir niekas šio fakto iš mūsų šalies nepaverš. Be to, niekas pasaulyje tokiomis sąlygomis nėra įkopęs į Everestą, man regis, toje britų enciklopedijoje nėra įrašytos ir jokios kitos vieno žmogaus ekspedicijos į tą viršukalnę.
Atsikratyti gyvenimo užauginamų „žvynų“
ML. Paties motyvai suprantami, o kokių siekių vedini į Everestą kopia turtingų kraštų žmonės, pripratę prie komforto ir patogumų, kuriems visko, atrodytų, pakanka ir ant savo įprastos žemelės. Nejau toks neįveikiamai saldus garbės ir pripažinimo siekis?
V. Vitkauskas. Kodėl kopiama į Everestą, į kurį seniai įkopta ir pirmas jau nebūsi? Man kaip pirmajam Lietuvos piliečiui užkopti ant aukščiausios pasaulio viršukalnės motyvacijos pakako. O pasaulyje žmonės net iš proto kraustosi tokiais būdais: kas dėl garbės eina į kalnus, kas dėl pinigų, o kiti norėdami susivokti, kas vis dėlto jie yra. Kitas nori atsitokėti ir pajusti pasaulį, kurį bando suprasti, kuris yra jo dalis ir kurio dalimi jis yra. Taigi motyvas priklauso nuo kiekvieno konkretaus žmogaus. Noro suvokti tą vienovę negalima atmesti. Vienus domina sportiniai pasiekimai, rekordai, kitus – pasaulio ir savęs pažinimas, sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos sąlygų. Techniškai esi bandytojas, o kartu pasaulio dalis, iš kurio laikinai išėjai ir į kurį po žygio sugrįši.
Normaliai besiverčiančiam amerikiečiui net arti milijono dolerių nebūtų patys didžiausi pinigai, kurie gali būti sumokėti už galimybę įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Dauguma ir lipa dėl to. Apie tai kaip tik ir teko Nepale šnekėtis su Mesneriu: gražiausias žodis – turizmas, žmogus susimoka ir jis vėžinamas, stumiamas, tikrai panešamas. Labai dažnai ir su ta mintimi, kad geriau viršūnės nepasiektų, nes bus mažiau vargo su nepasiruošusiu tokiam kopimui.
Dabar Nepalas imasi tam tikrų apribojimų norintiems kopti į kalnus, ne bet kam bus išduodami leidimai, kopiantiesiems teks atitikti tam tikrus reikalavimus, bus vertinamas patyrimas. Visokių yra tų kopėjų, kaip ir žmonių gyvenime, bet kalnuose paprastai galima atsikratyti tų „žvynų“, kuriais pasidengiame gyvenime. Kalnuose jie nubyra, ten žmogus savo sielą jauti, bet viskas nuo kiekvieno atskiro žmogaus priklauso. Žinoma, kalnai – tai ne krepšinio aikštelė. Kai man teko kopti vienam, buvau visiškai ramus, nes žinojau, kad niekas kitas už mane nepadarys, už viską pats atsakau. Ir tik tada gali gerai jaustis, kai esi savo vietoje, nesipyksti su savo prigimtimi. Kalnai, atsiveriančios erdvės, padangė ir sniegas – tai tarsi mūsų pačių išgryninta prigimtis. Kalnuose suvoki, koks keistas mūsų gyvenimas žmonių perpildytuose miestuose. Jaunimas užauga tikros tamsos nematęs, normalios tylos negirdėjęs. Jis galvoja, kad viską jau patyrė, bet jis dar savo sielos nėra pajautęs, jis jos dar nėra atradęs. Žmogaus siela yra visas tikrumas, bet ne kaulai ir raumenys. Tai ir yra palaima, kai grįžti į savo prigimtį, esmę, į savo būtį, galų gale ir į Amžinąją būtį. Dievas yra manyje, aš esu Dievuje, – galima mąstyti ir tokiomis kategorijomis. Tą jausmą išgyvenau kalnuose.
ML. Ar kalnai visus priartina prie paminėtų vertybių?
V. Vitkauskas. Kalnuose viskas greit išsigrynina ir pats prieš save išsigrynini, pamatai savo silpnybes. Visi mūsų pasirinkimai ir kokie mes esam priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja vienodai visur – aukštai ir žemai. Tai mano patirties išvada, iš knygų neišskaityta, bet skaitydamas išminties knygas dažnai randu šios išvados patvirtinimų. Kalnuose visa tai pajauti aštriau, kadangi dažnai kiekvienas tavo žingsnis gali būti lemtingas. Jei eini su ne visai patikimu kolega, kuris pirmiausia rūpinasi savo kailiu, jei jam svarbu tik priešakyje spindinti viršūnė, tai savo tikslo jis gali siekti ir kito sąskaita. Ekstremaliausiomis sąlygomis tenka mokėti savo ir kitų gyvenimu.
ML. Kiek paties ir kitų alpinistų patirtyje galioja A. Suvorovo priesakas kariui: „Pats žūk, bet draugą gelbėk“?
V. Vitkauskas. Priklauso nuo konkrečios situacijos. Vandenyje paprasčiau: skęstantį patraukei, pastūmei, tu pats negrįši, bet žinai, kad jis išsikapstys. Kalnuose eidamas gelbėti žūstančio ir žinodamas, kad beveik tikrai žūsi, juk ir draugo neišgelbėsi. Kalnuose toks kirviu nukirstas principas negalioja, bet būtent ten ir atsiveria subtilumo ir realaus situacijos suvokimo drama. Ar turi teisę rizikuoti dar vienu gyvenimu, kitų žmonių gyvenimais ten, kur nėra jokios vilties išgebėti patekusio į bėdą? Tempti žuvusios Pasang Lhamu kūno ėjau tik todėl, kad mačiau absurdą – „virėjų“ kompanija rengėsi kone į Everestą ir daryti to, ko nesiėmė profesionaliai pasirengę ir patyrę šerpai. Man buvo akivaizdu, būtų pasibaigę naujomis aukomis. Būtent ši mintis padėjo apsispręsti.
ML. Bet abejonių buvo? Juk ir pats galėjai negrįžti. Jei nebūtum ėjęs tikriausiai niekas nebūtų pasmerkęs, bet visą gyvenimą širdyje būtų tekę nešioti neatliktos pareigos jausmą.
V. Vitkauskas. Taip, būtent taip.
Kalnuose nebuvau nei Vladas, nei Vitkauskas
ML. Savo knygoje „Everestas – manoji lemtis“ daug vietos skiri savo sveikatos, gan problemiškos, būklei. Daug kur rašai apie savijautą, fizinę ir psichologinę, dienoraščio ištraukose beveik visur. O kokią vietą sveikatos reikalai užima kitų kopėjų gyvenime ir memuaruose?
V. Vitkauskas. Žemumose daug žmonių, kurie jaučiasi daug prasčiau už mane. Savo fizinę būklę priimdavau kaip tokią, kokia yra, nemanau, kad knygoje vyrauja sveikatos ir savijautos reikalai. Dienoraščio ištraukos autentiškos, ten nieko nesugalvota. Iš dalies gal tai atsakas tiems, kurie kopimą į kalnus įsivaizduoja kaip pasivaikščiojimą golfo lauko pievute.
ML. Kokią vietą kopimo metu, o gal poilsio akimirkomis, sudaro prisiminimai, apmąstymai, gal nebylūs dialogai su nesamais pašnekovais? Juk reikia praskaidrinti savo būtį, o mintimis juk niekas nedraudžia statyti smėlio pilių, atsiduoti fantazijoms.
V. Vitkauskas. Tai nuostabiausi dalykai. Knygoje rašau, kaip sapnuoju savo vaikus, namus, tą pačią vėliavėlę. Kaip dabar atsimenu, koks buvo jausmas. Tada atstumai neegzistuoja. Kalnuose nebuvau nei Vladas, nei Vitkauskas, tik Lithuanian. Po Everesto jau pelniau naują žodinį įvertinimą – strong Lithuanian. Visose tose veiklose ir sumaištyse dažniausiai būdavau vienas lietuvis, ir tuo išsiskiriantis. Man buvo svetimas įvaizdžio kūrimo rūpestis, visi tie pristatymai ir pagerbimai. Ir šiandien galvoju, kad žmogui nieko daugiau nereikia daryti, tik dorai atlikti savo darbą – ir viskas. Jeigu gerai padarai ir pats jauti pasitenkinimą, ir kitiems būsi reikalingas, ir tavo šalis bus prisiminta.
ML. Bet šalies dydis, pajėgumas, pagaliau autoritetas juk labai daug lemia net ir vertinant pavienio žmogaus veiklą. Tikriausiai ir paprastas šerpas tą skirtumą suvokia, jau nekalbant apie tų šalių valdininkus.
V. Vitkauskas. Jeigu mintyje turime tai, kas dabar vyksta Everesto papėdėje, tai didžioji šio vyksmo dalis yra gryniausia komercija, tiesiogiai surišta su finansais. Kišenė lemia labai daug, aišku, ir galimybes.
ML. O ideologija, kiek ji reikšminga sandūroje su komercija, verslu? Nepalo valdininkams, pagaliau šerpams, kalnuose gyvenantiems žmonėms esama skirtumo, kad atvyko prokomunistinių pažiūrų ar gryno kapitalizmo kopėjas į Everestą?
V. Vitkauskas. Manau, kad kaip ir parduotuvėje ar kavinėje, ten, kur vyrauja komerciniai santykiai, ideologiniai skirtumai didesnės reikšmės neturi. Kopiant į kalnus tie idėjiniai skirtumai neturi ir progų labiau prasikišti. Bendraujant ilgiau ir dar nedidelėje uždaroje erdvėje psichologiniai ryšiai labai svarbūs, kaip ir leidžiantis į bet kokią kelionę, jau nekalbant apie atsakingą ekspediciją, žygį ar kosminę kelionę. Gali išlįsti į paviršių politinės ir idėjinės pažiūros.
ML. Kosminės technologijos nuolat tobulinamos, kiek jos gali būti panaudotos alpinizme, ekstremaliuose žygiuose, sudėtingose ekspedicijose?
V. Vitkauskas. Tai kasdienybė, juk nuo kalnų viršūnių skambiname namo, gauname informacijos apie oro sąlygas, numatomą trumpalaikę ir ilgalaikę prognozę. Kai man teko kopti į Everestą, apie tai galima buvo tik svajoti. Apie jokią prognozę nežinojau, net įkopęs į Everesto viršukalnę pranešti į Lietuvą negalėjau. Žinoma, bazinėje stovykloje galėjau kreiptis į Naujosios Zelandijos ryšių centrą ir kokį faksą būtų galima pasiųsti. Kainuotų gal septynis dolerius ar kiek, man tuo metu buvo dideli pinigai. Šerpas, kuris kalnų takais ėjo žemyn ir turėjo skristi į Kat-mandu, pagal mano parašytą raštelį ir gautus kelis dolerius po savaitės teleksą išsiuntė į Lietuvą. Girdi, lietuvis įkopė į Everesto viršukalnę.
Labai smarkiai keičiasi ir naujos technologijos, jos neišvengiamai tampa kasdienėmis alpinistams. Oro prognozes dabar galima gauti valandoms, paroms, o jei reikia ir visa kita. Man prognozes teikė debesys, besikeičianti oro temperatūra, vėjo pūtimo kryptis ir jo pokyčiai. Geriausiu atveju, apie oro permainas galėjau spręsti parai kitai į priekį, o dažnai tik šiam momentui. Buvau praėjęs kalnų turizmo parengties mokyklą, vaikystėje ir jaunystėje gyvenau gamtos apsuptyje ir tai buvo taip pat svarbu. 20 metų žygių po kalnus praktika buvo svarbiausia.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas