Bernardas ALEKNAVIČIUS
Kai būsimasis Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius dar buvo tik Jonukas ir lankė Lukšių pradinę mokyklą, tuo pačiu metu ir tuose pačiuose Zanavykuose, Rūgių kaime, Sintautų valsčiuje, vienos trobos slenkstį mokėsi perropšti ir Rūgių Juozapėlis. Ir dr. Jono Basanavičiaus, ir dr. Juozapo Rugio jaunystėje leistos dienos buvo labai panašios. Abu juodu buvo kraštiečiai, mokėsi toje pačioje Marijampolės gimnazijoje, abu mediciną studijavo tame pačiame Maskvos universitete. Ir abu buvo pagarsėję gydytojai. Tik vienas plačiai žinomas, o kitas nepelnytai užmirštas.
Baigęs universitetą dr. J. Basanavičius išvyko į Bulgariją, tapo jos piliečiu ir brandžiausius savo gyvenimo metus pašventė Lomo, Elenos, Varnos miestų ligoninėms, kur gydė bulgarus, o po 1893 m. tapo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų sveikatos reikalų šefu. J. Basanavičiaus pavardė dabar įrašyta daugelio pasaulio valstybių enciklopedijose. O Juozapas Rugys, baigęs universitetą, pasirinko nuošalų Rusijos ir Prūsijos imperijų pašalį Švėkšną, kur nebuvo nei upių, nei geležinkelio, o rudenį ir ankstyvą pavasarį telkšojo neišbrendamos balos ir nuo kaimyno prie kaimyno vedė vos pravažiuojamas klampus kaimo keliukas. Ir čia jis praleido visą savo prasmingą gyvenimą. Gydė pačius neturtingiausius krašto žmones, vadinamąjį proletariatą, iš vieno šį tą gaudamas, o dar neturtingesniam atiduodamas. Paprasčiau tariant, tarnavo liaudžiai. Tai kodėl šio „liaudies tarno“ pavardę sovietmečio enciklopedistai 1985 m. sugebėjo išbraukti iš „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ puslapių? O gal šis gydytojas nerėmė kovotojų prieš carizmą? Gal šioje kovoje nepadėjo jaunimui? Anaiptol. Gydytojo J. Rugio namuose prieglobstį surasdavo ne vienas revoliucingai nusiteikęs jaunuolis. O ir Jurgis Šaulys (1879–1948), pašalintas iš kunigų seminarijos ir patekęs į caro režimo saugotojų nemalonę, apie porą savaičių slėpėsi nuo žandarų ne kur kitur, bet Švėkšnos gydytojo J. Rugio bute. O kai gydytojas, sutaupęs keletą auksinių rublių, palydėjo vaikiną iki Vokietijos sienos ir perdavė į patikimo sieną pereiti vedlio rankas, jaunuoliui tarsi išaugo naujam skrydžiui sparnai, su kuriais buvęs gydytojo Juozapo globotinis Berno universitete ne tik filosofijos daktaro laipsnį įsigijo, bet 1918 m. vasario 16 d. ir į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gretas įsijungė.
Kaip ne vienas lietuvis gydytojas carinėje Rusijoje, J. Rugys galėjo gyventi bet kuriame imperijos did-miestyje, važinėti prabangia karieta, kartu su savo tautos kraugeriais lošti kortomis, o jei būtų panorėjęs, tai galėjo ir medicinos generolu tapti, kaip pirmasis „Varpo“ redaktorius Jonas Gaidamavičius-Gaidys (1860–1911), bet šis zanavykas pasirinko Žemaitiją, Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo-Koriko uždrausto lietuviško žodžio gabenimo į Lietuvą kryžkelę ir įsijungė į knygų ir laikraščių gabenimo per sieną darbą. O kai sušvito mintis kurti „Aušrą“, pirmasis jos rėmėjas buvo ne kas kitas, bet Švėkšnos gydytojas J. Rugys. Ir nė vienas varpininkų suvažiavimas neapsiėjo be Švėkšnos gydytojo. 1894 m. varpininkai, susirinkę Mintaujoje į Jono Jablonskio butą, aptarinėjo pačius svarbiausius savo reikalus, o jaunas vikaras kun. Juozas Tumas krikštijo Jono Jablonskio dukterį tardamas: „Ona, aš tave krikštiju. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Naujagimę, kuri 1932 m. tapo naujų laikų laisvės šauklio prof. Vytauto Landsbergio motina, tuomet savo glėbyje laikė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), o greta, padėjęs ranką ant kūdikio, stovėjo mažosios Onutės krikštatėvis dr. Vincas Kudirka (1858–1899). Ir šias krikšto apeigas greta Motiejaus Lozoraičio (1866–1907), Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) stovėdamas stebėjo ir dr. J. Rugys. Bet po Onutės krikšto ir varpininkų pasitarimo daktaras Juozapas vėl skubėjo į Švėkšną pas savo proletarus.
Padėjo J. Rugys ir savo giminaičiams. Rūpinosi sesers sūnumi Feliksu Martišiumi, kai šis mokėsi Palangos progimnazijoje, o vėliau Mintaujos gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas, kai atsisakė melstis rusiškai. Ir kaip nesirūpinti tokia jaunąja karta, kada matai, jog vaikinas ne tik pats trokšta žinių, bet tai, ką žino, sugeba, stengiasi perteikti ir kitiems, kad tik mūsų Lietuva šviesėtų, sąmonėtų. Ir tikrai iš Mintaujos gimnazijos išvarytas Martišių Peleksiukas kurį laiką privačiai dar mokė ir būsimą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Saliamoną Banaitį (1866–1933), o tapęs kunigu vikaru, dirbo Sudarge, vėliau Višakio Rūdos parapijoje steigė pradines mokyklas, draugavo su Runkių Dovydaičiais, Prienuose su mokiniais užveisė didžiulį medelyną, statė „Žiburio“ gimnaziją, o dienų saulėlydyje gyvenimo tiesų mokė būsimą kalbininką Joną Kazlauską (1930–1970) ir būsimą poetą Justiną Marcinkevičių.
Taigi už visus darbus J. Rugys tikrai vertas dėmesio, vertas publikacijos bet kurioje enciklopedijoje, bet kuo jis neįtiko sovietmečio enciklopedistams? O gal gydytojas J. Rugys buvo ne toks didelis internacionalistas kaip dr. J. Basanavičius, kuris savo gyvenimo drauge buvo pasirinkęs kilmingą vokietę, kuri jam net palikuonių nepaliko? Bet ir čia sovietiniai enciklopedistai surenka „0“ taškų. O juk ir J. Rugys buvo internacionalistas. Vedė vėlai, kai jau šimtai darbų buvo nudirbta, o ir jo žmona tapo vietinė lenkaitė Irena Skalska, kuri gydytojui pagimdė tvirtą lietuvį zanavyką Joną Rugį (1901–1968), vėliau tapusį habilituotu mokslų daktaru, ir dvi dukras: Aliciją Mariją Rugytę (1902–1985), Čikagoje išleidusią dviejų tomų leidinį „Zanavykija“, ir mokytoją Janiną Rugytę-Račkauskienę, kuri dar ir dabar tebegyvena už Atlanto. Tai kuo Švėkšnos gydytojas J. Rugys ir jo vaikai neįtiko sovietiniam režimui, kai 1971 m. leistoje „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ dar figūravo, o vėliau tapo nepageidautini? O gal todėl, kad jo vaikai, gyvendami už Atlanto, mylėjo savo gimtinę Lietuvą ir visada ją aukštino? O gal ir todėl, kad buvę daktaro globėjai ėjo jo pramintu keliu?..
Baigėsi bolševikinė okupacija. Ir tautos šviesuoliai vėl rikiuojasi pagal Lietuvai nuveiktus darbus. Ir vėl ryškėja J. Rugio šviesi žvaigždė. Kaip žymų varpininką rašytojas Julius Būtėnas reikiamai jį įvertino knygoje „Vinco Kudirkos bendražygiai“ (1933). Ši asmenybė sušvito ir 1993 m. išleistame „Medicinos enciklopedijos“ antrame tome greta savo bendražygių dr. J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Juozo Bagdono, Stasio Matulaičio, Kazio Griniaus, Jono Staugaičio…
Nuo jaunystės dienų iki paskutinio atodūsio J. Rugio gyvenimas buvo skirtas savo krašto carizmo ir rusų valdininkų engiamai liaudžiai, kad ši praregėtų ir susivoktų, ką iš lietuvių siekia padaryti okupantai. O tokie žmonės, troškę gėrio savo tautai ne tik carizmo, bet ir sovietmečio laikais, visokiais būdais ignoruoti, apšaukti nacionalistais, liaudies priešais. Ši okupantų etiketė buvo priklijuota ir varguolių globėjui J. Rugiui. Neįtiko jo atminimas bolševikams dar ir todėl, kad gydytojas, kaip ir jo kraštietis kun. Juozas Vailokaitis, kartojo tuos pačius žodžius: „Lietuva – lietuviams“.
Prisimenant dr. J. Rugį, negalima apeiti ir pačios opiausios Lietuvai problemos – krašto rusinimo. Žinome, kad etnografinėje Lietuvoje pirmieji rusai kolonistai įsikūrė XVII a. ir tai buvo politiniai emigrantai. Šie saviškių persekiojami rusai demokratinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje surado draugišką prieglobstį ir susilaukė reikiamos paramos, nes buvo teisėtas emigrantų kolonistų atvykimas į kaimyninį kraštą. Visi kiti rusų kolonistų skverbimaisi į Lietuvą buvo neteisėti. Antroji ir trečioji Lietuvą užplūdusi rusų kolonistų banga buvo okupacinė, o kartu ir piktybinė, nes jie kūrėsi po 1831 ir 1863 metų sukilimų į Sibirą ištremtų lietuvių vietose.
Taip Lietuvoje atsirado ištisi rusų kolonistų kaimai. Rusų kolonistai buvo žemos moralės, todėl neigiamai veikė ir lietuvius, įžūliai elgėsi su vietiniais gyventojais. O ištremti lietuviai išsisklaidė po didžiulius Sibiro plotus, asimiliavosi, nes neturėjo nei spausdinto gimtojo žodžio, nei lietuviškų mokyklų, nei mokytojų; jeigu kas nors ir bandydavo grupelėmis mokyti vaikus lietuviškai, tai tokie asmenys patekdavo į caro valdininkų nemalonę: juos ne tik persekiojo, bet ir kalino.
Dažnai didelės tautos save laiko Dievo išrinktosiomis, todėl jos nuolat ir engia smulkesnes tautas. Taip du šimtmečius su lietuviais elgėsi ir rusai. Ir šiandien padėtis beveik nepasikeitusi.
Bet grįžkime į XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią – J. Rugio gyventas dienas. Puikiai žinome, kad visa tai, ką žmogus gauna veltui – nebrangina. Nemaža dalis ir rusų kolonistų, veltui Lietuvoje gavę turtą, pralėbavo jį ir išsidangino į savąją „rodiną“. Taip atsitiko ir Zanavykuose su rusų kolonistais, kuriuos caro valdžia bandė įkurdinti Žemojoje Panemunėje ir Svetošine (Kriūkų apyl.).
Rusiškiesiems okupantams per 40 spaudos draudimo metų nepavykus įveikti lietuvių tautinio pasipriešinimo, buvo sumanyta tautą palaužti ekonomiškai – privilioti į Lietuvą kaip galima daugiau rusų kolonistų. Lietuvoje atsirado Rusų valstiečių bankas, kurio tikslas – supirkinėti nusigyvenusių dvarininkų žemes, jas skirstyti į atskirus sklypus ir lengvatinėmis sąlygomis perleisti iš Rusijos atvykstantiems rusų valstiečiams, bet tik ne lietuviams. Šiuo sumanymu carinė Rusija tikėjosi galutinai sunaikinti lietuvių tautą ne tik dvasiškai, bet ir ekonomiškai. Bet nebūna padėties be išeities, įžvalgusis Zanavykų sūnus J. Rugys, pajutęs tautai iškilusį pavojų, ėmėsi darbo. 1911 m. liepos 1 d. Kuršo gubernijoje pas Rygos notarą Ibianskį jis įregistravo bendrovę „Dr. Rugis ir Ko“, pavadindamas ją „Artojo“ vardu. Netrukus prie „Artojo“ prisijungė Viekšnių dekanas kun. V. Jarulaitis, Vabalninko klebonas kun. M. Miežinis, Gargždų klebonas kun. B. Baltrėnas, kun. J. Bikinas, kun. K. Petreikis ir ūkininkas L. Laikūnas.
Susidarė 43 tūkst. rublių kapitalas, kuriuo laisvai galėjo disponuoti „Artojas“. Ir „Artojas“ Rusų valstiečių bankui tapo nenumatytu konkurentu, lanksčiai supirkinėjusiu nusigyvenusių žemvaldžių dvarus, skirsčiusiu į sklypus ir pardavinėjusiu lietuviams valstiečiams. Į sąjūdį prieš „burliokų“ skverbimąsi į Lietuvą įsijungė vis daugiau Lietuvos šviesuolių; tarp jų buvo ir grafas Zubovas, kurio protėvį Rusijos carienė Jekaterina II gausiai apdovanojo lietuviškomis žemėmis, kad jo palikuonys nutautintų Lietuvą. O įvyko priešinga reakcija. Gėris ir mūsų protėvių sukauptos dvasinės vertybės grafą nuteikė palankiai mūsų kraštui, ir jis nusilenkė lietuvių tautai. Ir šiandien Lietuva didžiuojasi Zubovų gimine.
Pirmasis pasaulinis karas daug ko neleido padaryti žymiam Zanavykų krašto sūnui J. Rugiui. O po karo sąlygos pasikeitė. Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir kraštas nuo rusifikavimo buvo išgelbėtas.
Tik gaila, neilgam. 1940 m. alkanos ir apdriskusios raudonosios rusų ordos vėl skverbėsi į Lietuvą. Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) 1941 m. į Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 m. vėl grįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Šie raudonieji rusų kolonistai buvo gerokai įžūlesni už carinės Rusijos kolonistus ir elgėsi kaip padėties viešpačiai. Net seniūną paskyrė iš saviškių, kuris negailestingai terorizavo vietinius gyventojus, versdamas už kolonistus vežti pastotes, kirsti mišką, papildomai duoti prievoles ir nesiskųsti, o nepaklusniuosius ne tik apstumdydavo, bet ir su naganu pagrūmodavo. Užgrobę kaimą kolonistai girtuokliavo, naktimis jodinėjo, kėlė triukšmą, kad lietuvis vakare ir pas kaimyną neišdrįsdavo nueiti. Kaime prasidėjo plėšikavimas. Nepakęsdami tokio rusų kolonistų terorizavimo, pagalbos gyventojai ieškojo ne tik Pilviškiuose, bet ir Vilkaviškyje. Nesulaukę paramos iš valdžios Opšrūtų vyrai nutarė kreiptis į girios brolius.
Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur atsidangino. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo gink-luotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. Operacijai vadovauti buvo pavesta Žalgirio rinktinės vadui zanavykui Vincui Štrimui-Šturmui. Sutelktas apie 70 vyrų būrys. 1947 m. iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Žuvo 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie išsidangino ir į savuosius namus.
Po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Opšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviškojo kaimo. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo apsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos. Bet nuo dvasinės kolonizacijos Lietuvos kaimo išsaugoti nepavyko.
Šimtmečio pradžioje Lietuvos kaimus diplomatiškai ir ekonomiškai nuo kolonistų gynė zanavykai dr. J. Rugys ir kun. J. Vailokaitis, o po trijų dešimt-mečių ši misija buvo patikėta zanavykui Vincui Štrimui-Šturmui. Dar ir šiandien Lietuvos kaimai sovietinio režimo dvasiškai nuskurdinti; sunaikintos kaimų bendruomenės, kėsintasi į papročius, tradicijas, diegtas naujas požiūris į darbą, žmonių santykius, kuriuos bandyta spręsti per butelius, trumpiau kalbant, stengtasi žmones paversti nemąstančiomis būtybėmis ir dvasiškai kolonizuoti. Ir sovietams tai padaryti iš dalies pavyko, bet kalbos požiūriu kaimai liko lietuviški. Tikėkime, kad Vyriausybei padedant dr. Juozapo Rugio, kun. Juozapo Vailokaičio ir Vinco Štrimo-Šturmo nuo rusifikacijos apgintas Lietuvos kaimas palaipsniui prisikels ir iš dvasinio sovietinio letargo.