Prof. Ona VOVERIENĖ
O, žmonės, stebėkite grožį,
Atraskite žodyje esmę,
Galvokite, kas jį sukūrė…
Klausykite paukščio čiulbėjimo.
Pajuskite vaiko ramumą.
Supraskite vyro jėgą ir senių išmintį…
Saulutė Genovaitė Markauskaitė
Vilniaus dailininkų klubui „Plekšnė“ 2013-ieji buvo kūrybingi ir prasmingi. Nuo pat metų pradžios šio klubo dailininkai džiugino vilniečius ir Vilniaus svečius savo personalinėmis parodomis. Teko lankytis keliose iš jų.
2013 m. sausio 27 d., kai už lango speigas buvo pasiekęs žiemos šalčių rekordą 28–30 laipsnių šalčio, „plekšnietė“ dailininkė Irena Meištaitė pakvietė į savo akvarelių parodą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Tai buvo XVI dailininkės personalinė paroda. Joje eksponuoti 25 paveikslai.
Pirmąją akvarelių parodą dailininkė surengė 1997 m.; nuo 1984 m. ji dalyvavo grupinėse Lietuvos ir Baltijos šalių bei tarptautinėse parodose, buvo pakviesta ir dalyvavo Penktojoje žemaičių parodoje (2007); nuo 1997 m. kasmet dalyvauja metinėse ataskaitinėse Vilniaus dailininkų klubo parodose. Jos darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Austrijoje, Ispanijoje, Liuksemburge; jų turi įsigiję Žemaičių dailės ir Utenos kraštotyros muziejai. Pristatydamas Irenos Meištaitės kūrybą dailininkas, menotyrininkas ir pedagogas Kęstutis Ramonas parodos atidaryme teigė, kad Marija ir Jurgis Šlapeliai, XX a. tautinio Lietuvos atgimimo aktyvūs dalyviai, tikriausiai džiaugtųsi išvydę šią parodą ir tiek daug atėjusių žmonių.
Tikroji meninė kūryba sunki, idealistinė ir tolima nuo minties – uždirbti. Grožio idealus realizuoti visuomet sukiausia. Egzistencialistai, postmodernistai, dabar Lietuvoje diktuojantys madas, neigia Grožį, kaip vertybę, ir patys pasaulį mato niūriom spalvomis. Širdis suskausta žiūrint į dabartinių postmodernistų destrukciją. Kuriančiam Grožį menininkui dabartinėje Lietuvoje – nėra jokios prošvaistės nei įsitvirtinti, nei būti pripažintam. Irenos Meištaitės kūrybos svarbiausias bruožas – švelnumas, romantizuotas Grožio ir gėrio siekimas. Jeigu pasaulis nepripažins, kad Grožis yra aukščiau visko, tada ir Gėris nuo jo amžiams nusisuks. Dievas sukūrė gražų pasaulį ir dailininkui dovanojo ranką, kad jis tą grožį pasaulyje išlaikytų amžinai, perduodamas jį savo kūriniuose iš kartos į kartą. Taip menininkas per Mūzą pratęsia Dievo misiją. Už lango žiema, o čia pavasaris, gyvenantis Mene ir kurio mes visi taip ilgimės.
Dailininkei Irenai Meištaitei 2013-ieji metai buvo ypač aktyvūs. Ji surengė net 7 personalines parodas Vilniuje, Svėdasuose (Anykščių r.), Elektrėnuose, Utenoje, neskaitant Vilniaus dailininkų klubo 20-mečio sukakties ir ataskaitinės „Plekšnės“ parodos Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kurioje taip pat eksponuoti jos paveikslai.
Po jubiliejinių parodų 2012-aisiais kita „plekšnietė“ Gražina Vitartaitė 2013 m. buvo pakviesta organizuoti kūrinių parodą „Bėgantis laikas“ Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir keliose riboto lankymo vietose – „Karolinos“ viešbutyje, Vidaus reikalų ministerijoje, Lietuvos radijo ir televizijos rūmuose ir kitur. Apie jos parodas pasirodė gražių Andriaus Stanislausko atsiliepimų Lietuvos spaudoje ir Kanadoje leidžiamame lietuviškame laikraštyje „Tėviškės žiburiai“.
Be kita ko, laikraštyje rašoma: „Atėję į LRT rūmuose surengtą G. Vitartaitės parodą, nenusivylė. <…> G. Vitartaitės paveikslai tiek įspūdingi, kad nerandi tinkamo kriterijaus jiems įvertinti! Tai lyg ir Žmuidzinavičiaus dangaus žydrynė, ne tik nostalgiška, o džiaugsminga. Tai lyg ir Čiurlionio karalių pasaka, bet be karalių ir laiminga. Tai lyg… Bet kam ją lyginti su kuom nors kitu? Ji būtent ir yra charakteringoji G. Vitartaitė ir niekas kitas!“ (Andrius Stanislauskas. Įsimylėti // Tėviškės žiburiai., 2014 m. sausio 14, p. 8.)
Pavyko aplankyti ir trečios „plekšnietės“ – Teresės Bajorūnaitės-Lekienės personalinę pastelės parodą, surengtą Seime 2013 m. balandžio 10 dieną. Parodoje 41 paveikslas, kurių dauguma sukurti, remiantis lietuvių mitologijos siužetais. Dailininkė mėgsta savo kūrybą teikti paveikslų ciklais. Ir šioje parodoje eksponuoti kelių ciklų paveikslai: tai „Nuskendusių varpų legendos“ jungiančios paveikslus: „Alvito ežero legenda“, „Alaušo ežero legenda“, „Rubikių ežero legenda“, „Ramygalos ežero legenda“, „Zarasų ežero legenda“. Kitas ciklas, jungiantis kelis paveikslus, „Pasaulio sutvėrimas“: „Pradžių pradžia“, „Dievas sutvėrė vandenis“, „Iš pradžių buvo tik gilūs vandenys“, „Tegul auga žolė“, „Tebūnie šviesa“, „Dieviškoji šviesa sklandė virš vandenų“. Su lietuvių mitologijos tematika susisieja ir jos parodoje eksponuoti paveikslai: „Aukuro kalnas“ (2007); „Gedimino sapnas“ (2010); „Ramybė Jums“ (2012); „Rūpintojėlis“ (2013).
Du paveikslai skirti poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui, matyt, laikui bėgant irgi išaugs į paveikslų ciklą. O šioje parodoje sutikau savo mokyklinės jaunystės laikus, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Petras Želvys Šiluvoje mus akino semtis išminties ir lietuvybės iš lietuvių mitų ir legendų; nepamiršti pasiskaityti ir kritikos straipsnių, kad patys išaugtume tikrais lietuviukais. Nežinau, ar daug dabartinių mokytojų aplankė šią parodą. Nudžiugino sutiktas būrys studentų iš Latvijos, kurie žavėjosi šia paroda. Dailininkės dėka įsigijau jaunų draugų, kuriems, pasirodo, labai rūpi ir jų pačių ir mūsų lietuvių kultūros šaknys.
Svarbu, kad tie dailininkai įsiliejo į „plekšniečių“ gretas, nori būti greta, gal ir pasimokyti iš jų, paklausti profesionalių patarimų vienu ar kitu klausimu. O tai, kad pirmieji nuo mano matytos pirmosios parodos iki šios ataskaitinės nuolat tobulino jiems Dievo duotą ranką, širdį ir pasaulio suvokimą, turtino jiems duotą talentą naujomis formomis ir spalvomis, abejonių nekyla: yra iš ko pasimokyti. Anksčiau man neteko fiksuoti dėmesio prie Loretos Revinskaitės („Peizažas“); Antano Razmaus („Šatrijos kalnas“); Algirdo Judicko („Miškas“); Vytauto Šato („Aušros Vartai“); Teresės Jankauskaitės („Bedugnės sapnas“) ir kitų dailininkų darbų.
Kaip liudija paveikslų pavadinimai atėjusieji savo kūryba papildė „Plekšnės“ dailininkų puoselėjamas tematines kryptis, į jas įsiliejo, tarsi visada čia buvę. Tiesa, atsirado ir naujos tematikos. „Plekšnėje“ nusistovėjusios teminės kryptys pasipildė religine tematika; atsirado paveikslų, kuriuose menininkai bando vaizdais išreikšti mokslo, daugiausia fizikos reiškinius: Natalijos Krikščiūnienės „Vandens energija“, Kęstučio Ramono „Pirmasis sniegas“, Alberto Donerecko „Virpesiai“. Įdomu, ką apie šitą paveikslą pasakytų akademikas K. Ragulskis, virpesių mokslinės krypties pradininkas? Atsirado proginių paveikslų, kurie neabejotinai turės išliekamąją vertę. Tai paveikslai skirti lietuvių rašto pradininkui Kristijonui Donelaičiui: Valės Vaitkuvienės („Ant saulelė vėl…“); Valdo Gurskio („Tolminkiemis – Donelaičiui 300“).
Tik niekada nedirbęs visuomeninio darbo gali nesuprasti, kiek reikia pastangų, valios, kantrybės ir pasiaukojimo dvidešimt metų išlaikyti kelių dešimčių žmonių kolektyvą darnoje ir skatinti siekį būti kartu. Ypač dabar mūsų susvetimėjusioje visuomenėje. Ir dar ne bet kokį kolektyvą, o labai produktyviai dirbančių kūrėjų, kuriančių grožį, keliančių dvasią, rašančių eiles ir leidžiančių savo poezijos knygas. Įsivaizduoju, jeigu toks kolektyvas susiburtų kur nors Berlyne, Paryžiuje ar Madride, juo tų miestų valdžia didžiuotųsi, kaip unikaliu reiškiniu, šviesos oaze betoniniame pasaulyje. O Vilniuje? Nors beveik kasmet lankausi „Plekšnės“ metinėse ataskaitinėse parodose, nė karto neteko matyti jose miesto valdžios atstovų… Tai atskleidžia, kodėl mes vis labiau tolstame vieni nuo kitų, svetimėjame, prarandame dvasingumą, nuoširdumą, atjautą.
O „Plekšnė“ – unikalus reiškinys… Visada viena akimi žiūrinti į dangų, į aukštį, į tobulėjimą. Ir jos širdis plaka daugiametės prezidentės Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės krūtinėje. Tą visi „Plekšnės“ nariai pripažįsta. Ja didžiuojasi ir džiaugiasi. Kiek jai tai kainuoja laiko, kantrybės ir pasiaukojimo – ji tik viena ir težino. Kartais tekdavo aplankyti parodą išvakarėse, prieš jos atidarymą. Visada matydavau paveikslus kabinančią pačią klubo prezidentę, dailininką Juozą Gecevičių ir dar vieną kitą dailininką. Kiekvieną kartą tuos pačius. Teko dalyvauti ir „Plekšnės“ dailininkų knygų, jų kūrybos katalogų sutiktuvėse…
Buvo minima, kad svarbiausią organizacinį darbą atliko… vėl klubo prezidentė… Pasirodo, kad klubo leidžiamas laikraštis „Plekšnė“ irgi yra jos idėjos vaisius, kurį puoselėja ir augina jau visi klubo nariai. Paskutiniame numeryje, kurį mačiau, išleistame 2013 m. gruodžio 20 d., pateikta išsami ataskaita „Plekšnės“ veikla 1993–2013 metais“. Kiek čia įdėta triūso, kiek kantrybės. Ko gero, išeitų visa knyga. Bet koks mokslinio tyrimo institutas galėtų pavydėti šiai visuomeninei organizacijai tokio vadybinio raštingumo. Laikraštyje pagerbti ir visi Amžinybėn iškeliavę dailininkai likę „plekšniečių“ širdyse ir mintyse.
Idealizmas, nuoširdumas, kūrybingumas ir gyvenimo prasmės, tarnaujant Meno misijai – išlaikyti Tautos dvasią ir jos savitumą, augant šaknimis į savo tautinę kultūrą, o šakomis – į pasaulį, jaučiant bendraminčio petį ir gerą žvilgsnį; pagarba kiekvienam kūrėjui, matyt, ir yra ta „Plekšnės“ paslaptis, kuri vilioja kūrėjus įsijungti į klubo veiklą. Matyt, iš čia ir „Plekšnės“ neišsenkantis gyvybingumas ir jaunėjimas, visų „plekšniečių“ įsitikinimas: „Kad ir graži undinė – bet tai tik pusė plekšnės!“ Nuoširdžiai tuo tikiu ir linkiu visiems „plešniečiams“ kūrybingų ir prasmingų metų, kopiant į jų veiklos trečiąjį dešimtmetį.