Adolfas Šapoka: atplėštas nuo Tėvynės, bet ne nuo Lietuvos istorijos (1)

Adolfas Šapoka (1906-1961), nors nuo jo paties jau niekas nepriklauso, rizikuoja tapti rekordiniu ir vargu ar kada pralenktu spausdintos knygos tiražo Lietuvoje autoriumi. Šio istoriko sudarytoji ir pirmą kartą dienos šviesą 1936 m. išvydusi „Lietuvos istorija“ prasidėjus tautiniam atgimimui 1989 m. buvo fotografuotiniu leidimu išspausdinta 100 tūkst. egzempliorių tiražu, po metų – 1990 m. pakartota dar 155 tūkst. tiražu. Lietuva tuo metu gyveno karštligiško domėjimosi savo istorija laikus, po 50 nelaisvės metų pasukusi laisvės keliu.

Dėmesys A. Šapokos mokslinei veiklai ir gyvenimui neslopsta ir tarp istorikų, ko įrodymas 2013-2014 m. Lietuvos mokslo tarybos remiamas Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programos projektas „Beieškant lietuvių Lietuvos istorijoje: Adolfo Šapokos korespondencija“. Šio projekto rezultatas dar šiais metais turėtų įgyti A. Šapokos raštų ketvirtojo tomo pavidalą. Rengiama knyga skirta istoriko mokslinei korespondencijai. Į knygą įtraukta – ne vien jo paties, bet ir kitų mokslininkų ir kultūros veikėjų – Broniaus Kviklio, Petro Klimo, Konstantino Jablonskio, profesorių Augustino Janulaičio, Igno Jonyno, Vaclovo ir Mykolo Biržiškų rašyti jam laiškai. Didžiausia jų dalis saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve. Kita laiškų dalis sukaupta Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje ir Kanados lietuvių muziejuje-archyve Toronte.

Projekto vykdytojas Lietuvos edukologijos universiteto lektorius ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas humanitarinių mokslų daktaras Valdas SELENIS domisi moderniųjų laikų Lietuvos kultūros istorija ir istorijos mokslo istorija – prieš keletą metų yra paskelbęs studiją apie 1918–1944 metų Lietuvos istorikų bendriją, keliolika straipsnių apie Adolfą Šapoką ir jo kartos istorikus akademinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje. Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programos finansuojamos komandiruotės dėka V. Selenis 2010 m,. rugsėjį nuvyko į JAV, apsilankė Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje. Kelionės išdava – surasti 8 A. Šapokos rašyti laiškai, o iš viso surinkta 84 laiškai, iš kurių 60 rašyti trisdešimties metų laikotarpiu nuo 1931 m. sausio 25 d. iki 1961 m. vasario 26 d. Būsimą A. Šapokos „Raštų“ 4 t. papildys 24 laiškai, kurie buvo adresuoti A. Šapokai. Publikacijai atrinkti tik tie laiškai, kurie yra reikšmingi istoriografijos istorijai, visi laiškų respondentai – istorikai arba mėgėjiškai istorija besidomėję asmenys.

2013 m. V. Selenis turėjo progos ir Toronte, Kanadoje, tyrinėti A. Šapokos korespondenciją. Visa tai aptarsime pokalbyje su Valdu Seleniu, siekdami išryškinti mūsų skaitytojui gal mažiau žinomas, bet mokslo ir kultūros istorijai labai svarbias kai kurias Adolfo Šapokos gyvenimo ir mokslinės veiklos peripetijas.

 

Istorijos tomai nepaiso pirmumo teisės

Mokslo Lietuva. Išeina, kad Valdas Selenis pasiryžęs mūsų istorikų ir Lietuvos istorija besidominčiųjų dėmesį sutelkti į Adolfą Šapoką, šio istoriko žinomus ir ypač nežinomus darbus, platesnei visuomenei neperdaugiausia pažįstamą jo gyvenimą?

Valdas Selenis. Ne aš vienas noriu dėmesį gaivinti. Lietuvos edukologijos universitetas vykdo A. Šapokos „Raštų“ leidimo projektą, jau du tomai išleisti. 2008 m. pasirodė T. II, „Lietuva reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos“. Tomas skirtas Ketverių metų reformų Seimui (1788–1794 m.) Abiejų Tautų Respublikoje. Tai buvo A. Šapokos neišspausdinta disertacija, kurią spaudai parengė Robertas Jurgaitis ir Ramunė Šmigelskytė –Stukienė. O A. Šapokos „Raštai“ T. I „Vilniaus istorija“, Aivo Ragausko parengta, pasirodė pernai 2013 m. vasarą.

1. Eiliškumas suardytas. Kodėl T. 2 net penkeriais metais aplenkė T. 1?
2. Selenis. Priklausė nuo to, kuris tomas anksčiau buvo parengtas spaudai. Kai buvo rengiamas „Didysis Lietuvos parlamentarų žodynas“ (sudarė A. Ragauskas), tai leidyba irgi pradėta nuo 2 tomo. Logiškai mąstant, pirmiausia turėtų eiti 1 tomas, skirtas LDK seimų nariams, bet tą informaciją sunkiau surinkti ir apdoroti, tad 2 tomas išėjo prieš 1-ąjį.
3. Lietuvos istorijos institutui rengiant akademinę trylikatomę „Lietuvos istoriją“ (iš pradžių manyta rengti dvyliką tomų) leidybos metu taip pat nesilaikyta tomų numeracijos eiliškumo.
4. Selenis. 12 tomas „Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“ parašytas dr. Česlovo Laurinavičiaus ir dr. Vlado Sirutavičiaus, pasirodė anksčiau už kai kuriuos Lietuvos archeologijai skirtus tomus.
5. Ar tai reiškia, kad istorikai blaškosi, neišsivaduoja iš chaoso?
6. Selenis. Čia ne chaosas, bet neišvengiama tam tikra tomų rengimo tvarka. Tai didelių pastangų reikalaujantis darbas, siekiant kuo geriau parengti komentarus, rasti naujų duomenų ir pan. Štai 2013 m. Toronte, Kanadoje, tyrinėdamas su A. Šapoka susijusius archyvus, radau tris gan reikšmingus jam adresuotus laiškus. (Iš viso tų laiškų yra daugiau.) Vienas iš jų rašytas Vinco Mickevičiaus-Krėvės 1952 metais. Rašytojas dėkoja A. Šapokai už labai malonų straipsnelį apie jį laikraštyje „Tėviškės žiburiai“. Susiradau tą straipsnelį apie Krėvės gamtos pajautą, kuri išties labai ryški jo kūryboje. Krėvė laiške taip pat dėkoja už nemokamai jam Šapokos siunčiamus „Tėviškės žiburius“, linki sėkmės taip pat ir mokslo darbuose. Išreikštas tikėjimas ir kada nors laisvę atgausiančia Lietuva. Kaip komentarą įdėsiu tą laišką į dabar rengiamą būsimą knygą.

 

„Tėviškės žiburių“ prieangyje

1. Sekdami istorikų pavyzdžiu ir mes savo pokalbį pradėkime iš kito galo – nuo „Tėviškės žiburių“. Šį Kanados lietuvių laikraštį įkūrė A. Šapoka, kai iš persikėlusių asmenų (DP – angl. displaced person, t. y. perkeltųjų asmenų) stovyklos Vokietijoje persikėlė į Kanadą?
2. Selenis. Laikraštis įkurtas 1949 metais minint „Tėviškės žiburių“ gyvavimo dešimtmetį 1959 m. buvo išleistas specialus laikraščio numeris, kuriame minimas ir A. Šapokos laiškas bičiuliams. Šapoka labai abejoja ir nuogąstauja – daugiausia finansiniais sumetimais, ar toks laikraštis Kanados lietuviams galėtų būti leidžiamas. Jeigu nėra pinigų – nebus jokio laikraščio, pirmiausia tai siūlo suprasti Šapoka. Jis smulkiai nurodo, kaip reiktų tų pinigų gauti, atkreipia dėmesį į techninius leidybos niuansus, taip pat sugalvoja ir būsimo laikraščio pavadinimą. Iš pradžių siūlyta vadinti „Žiburiai“, „Išeivių žiburiai“, kol pagaliau apsistota ties „Tėviškės žiburiai“. Visiems patiko, pavadinimas prigijo, laikraštis eina ligi šiol.

Iš pradžių Šapoka labai bijojo imtis leidybos, jautė didelę atsakomybę, o svarbiausia, kad visiškai neaiškus buvo leidybos finansinis pagrindas. Laiške Šapoka išreiškė nuogąstavimą, kad laikraštis nebūtų religinės, katalikiškos vienos pakraipos ar vienos partijos leidinys, bet kad jungtų visą Kanados lietuvių bendruomenę. Tas jam buvo svarbu.

1. Ar tiktų vadinti Šapoką „Tėviškės žiburių“ įkūrėju?
2. Selenis. Kanados lietuvių bendruomenė, kartu ir Kanados lietuvių centro taryba, leidusi „Nepriklausomą Lietuvą“, Šapokai pasiūlė užimti redaktoriaus vietą kuriamame laikraštyje. Jis ir tapo „Tėviškės žiburių“ pirmuoju redaktoriumi.
3. Kiek svarbu tai buvo pačiam Šapokai, istorikui, „Lietuvos istorijos“, išėjusios 1936 m., sudarytojui? O gal griebėsi bet kokio darbo, kaip kad daugelis į JAV ar Kanadą atkakusių išeivių?
4. Selenis. Augsburgo DP stovykloje Vokietijoje Šapokai teko mokytojauti, paskui dirbti pieštukų fabrike. Jis gyrėsi, berods, Simui Sužiedėliui ar kažkuriam kitam, kad štai dabar įsidarbino pagal specialybę – pieštukų fabrike. Šapokos humoras gan subtilus. Kanadoje, kai 1948 m. atvyko į Monrealį, fabrike jam dirbti neteko. Iš pradžių dar norėjo sparnus kelti į JAV, bet nepavyko. Išliko jo raštas laužyta anglų kalba, matyt, rašytas naudojantis žodynu. Šapoka išdėsto padėtį, į kurią jis ir jo šeima pateko, mini ištremtą iš Lietuvos brolį ir visa kita. Į JAV jo iš Vokietijos nepriėmė, bet buvo leista vykti į antrą prašyme pageidautą šalį – Kanadą, į kurią Šapoka ir atvyko. Monrealyje apsistojo, vėliau persikraustė į Torontą. Žinoma, Čikagoje ar Klyvlende būtų patekęs į gausesnę lietuvių bendruomenę.
5. Darbai nesimėtė nei Čikagoje, nei Klyvlende.
6. Selenis. Kaip istorikui dr. Juozui Jakštui (1900–1989), įsidarbinusiam Klyvlende plieno fabrike, taip ir Šapokai būtų tekę ieškoti sunkiai randamo darbo. Vienetai, kaip Simas Sužiedelis, Antanas Kučinskas-Kučas ar Konstantinas Avižonis gavo profesorių vietas koledžuose. Avižonis ir Sužiedėlis dėstė Rusijos, Rytų Europos istoriją, tik taip išeivijoje galėjo reikštis kaip istorikai. Noriu pasakyti, kad tyrinėti Lietuvos istorijos dalykus sąlygos ir JAV nebuvo geresnės. Daug kas priklausė nuo šaltinių, kuriuos buvo galima rasti Amerikos ar Kanados bibliotekose. J. Jakštui net buvo kilusi mintis tyrinėti Amerikos istorikų medievistų keliones į Europos archyvus XX a. pradžioje, bet ir tai buvo toloka nuo lituanistikos. Šios jam pasiūlytos temos nepasirinko, kadangi 1953 m. jam buvo pasiūlyta redaguoti Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos“ viduramžių istorijos skyriaus straipsnius.

 

Lietuvos istorikai nedovanotinai apsinuogino Europoje

1. Matyt, geresnėje padėtyje atsidūrė tie Lietuvos istorikai, kurie tyrinėjo Vatikano archyvų medžiagą, tokią svarbią lituanistikai.
2. Selenis. Romoje dirbo Zenonas Ivinskis ir jėzuitų būrelis, iš kurio išskirsime Paulių Rabikauską, Antaną Liuimą, Paulių Jatulį (pastarasis buvo Ivinskio mokinys).
3. Kodėl nebuvo pasitelktas A. Šapoka? Juk jo pasaulėžiūrinė orientacija vargu ar labai skyrėsi nuo paminėtų istorikų.
4. Selenis. Nors formaliai Šapoka nebuvo ateitininkas – dar gyvendamas Lietuvoje nepriklausė jokiai politinei ar visuomeninei organizacijai, išskyrus Lietuvos istorijos draugiją, jo pasaulėžiūra buvo tokia pat kaip ir Ivinskio. Jiedu susirašinėjo. Esu radęs Šapokos laiškus Ivinskiui, bet neteko matyti pastarojo laiškų Šapokai. Šis apgailestavo, kad karas išsklaidė Lietuvos istorikus, Ivinskis vienas likęs prie to istorijos aruodo… Rašyta 1948 m., kai Šapoka atvyko į Kanadą ir jam pasiūlyta redaguoti „Kanados lietuvių almanachą“. Šapoka apsiėmė, paskui ėmėsi dar vieno lietuviško laikraščio redagavimo ir galiausiai pradėjo redaguoti Kanados lietuvių vienytoją – „Tėviškės žiburių“ laikraštį.
5. Laiškuose Ivinskiui galima įžvelgti Šapokos norą telkti lietuvių istorikų jėgas. Ar tą suprato Ivinskis?
6. Selenis. Z. Ivinskis rašė Antanui Maceinai, kad mes, girdi, nedovanotinai apsinuoginome Europoje. Jis vienas likęs ir turi diskutuoti su vokiečių ir lenkų istorikais, „o visi patraukė į laimės šalį“, suprask, JAV. Pats Ivinskis buvo parašęs prašymą ir jį sutiko priimti į vieną JAV koledžą, beliko pasirašyti sutartį. Paskutiniu momentu buvo atkalbėtas, yra įvairių versijų, kas tą padarė. Bet kuriuo atveju gerai padarė. Ivinskis gavo stipendiją, kurios dėka Vatikano archyvuose galėjo dirbti dešimt metų, bet tai įvyko ne lietuvių dėka. 1970 m. Lituanistikos instituto suvažiavime Vinco Maciūno pranešime nuskambėjo, kad Lietuvių fondas nepalaiko Vatikano archyvuose dirbančių istorikų darbo. Prilygino jų leidžiamus darbus prie žurnalistų publikacijų, prie šios pozicijos prisijungė ir Juozas Jakštas. Girdi, mums dabar ne tos publikacijos svarbiausia, o lietuvių istorikų išgyvenimas JAV ir kitur. Amerikoje gyvenantys lietuviai matė, kad kultūra nustumta į pašalius. Regis, Jatulis leido Ukrainos istorijos šaltinių tomus, nes tam reikalui buvo gavęs lėšų. Iš Lietuvių fondo, Lietuvių katalikų mokslo akademijos trūko užsakymų Lietuvos istorijos tyrinėjimams ir leidybai.

 

Ne visiems įtiko lietuvių istorikų darbai

1. Galima įtarti, kad aptariamu metu nebuvo vieningo požiūrio į Lietuvos istorijos tyrinėjimus ir tų darbų skelbimo svarbą?
2. Selenis. To požiūrio išties stigo. Kiek teko skaityti J. Jakšto mintis apie padėtį išeivijoje, tai būta pasipiktinimo, kad pradėta gaminti „nuosmukio istoriografija“, nekritiška, romantinė. 1948 m. Z. Ivinskis net parašė straipsnį, esą anglų kalba išleidžiamos pačių lietuvių knygos, kurias gėda kam nors parodyt. Nenuostabu, kad niekas į tas knygas nekreipia jokio dėmesio. Kokie tai leidiniai Ivinskis nekonkretizavo.
3. Bet juk tai buvo labai svarbu – pasauliui priminti nepriklausomybės netekusios Lietuvos bylą, skelbti žinias ir įvairias publikacijas apie Lietuvą. Nejau to nesuprato lietuvių išeivijos lyderiai?
4. Selenis. Vakarus svarbu buvo supažindinti su Lietuvos kad ir sutraukta istorija bei susiklėsčiusia politine situacija. Kita vertus, visados esama nesutarimų, interesų grupių pavydo. Prieš kelerius metus teko rengti knygnešio, taip pat į JAV emigravusio Petro Mikolainio laiškus ir atsiminimus (knygos sudarytoja Danguolė Mikulėnienė). Teko skaityti J. Basanavičiaus, M. Jankaus ir kitų to meto šviesuolių laiškus. Iš jų aiškėja, kad dažnai tarp lietuvių nebuvo vieningumo, nors dirbo bendrą darbą. Kartais iš vokiečių, rašė P. Mikolainis, supratimo daugiau surasi, negu iš lietuvių. Kai reikėdavo daugiau knygų leisti, publikuoti, tai kartais savieji trukdydavo, net žandarams įduodavo.
5. Kartais lemdavo religinė priklausomybė.
6. Selenis. Tas pats buvo A. Šapokos aplinkoje. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas vienas iš jo laiškų Z. Ivinskiui, kuriame skundžiasi apie savo trumpalaikę politinę patirtį. Šapokai 1948 m. lapkritį teko būti Kanados lietuvių „seimo“ pirmininku. Susirinko aštuoni lietuviai, dauguma ateitininkai ir vienas socialdemokratas. Ateitininkai tuojau susikirvičijo su socialdemokratu, eina iš salės, o Šapoka mąsto, kaip čia juos sutaikyti. Ir nepavyko. Tada Šapoka pasitraukė iš to vadinamojo seimo. Tai aprašyta laiške Ivinskiui, bus įdėta į rengiamą knygą.

 

Viena drąsesniųjų A. Šapokos hipotezių

1. Galima suprasti, kodėl Šapoka ėmėsi redaguoti „Tėviškės žiburius“. Jam svarbu buvo bendraties paieškos, o ne dalyvauti susipriešinusių grupuočių kivirčuose.
2. Selenis. Jis pats tokį toną uždavė laikraščio leidyboje. Jis rašydavo bičiuliams, o kas tie bičiuliai iš pradžių nesupratau. Pasirodo, visi „Tėviškės žiburių“ skaitytojai buvo jo bičiuliai, šito jis siekė, tame matė savo redaguojamo laikraščio prasmę.
3. Labai teisingas ir toliaregiškas požiūris. Istorikui privalu suvokti istorinių procesų raidą, bet Šapokai užteko išminties suvokti ir tai, kas svarbu ateičiai. Bent jau jo vadovavimas laikraščio leidybai taip leistų apibendrinti.
4. Selenis. Santūrus ir diplomatiškas požiūris, vengiant radikalių sprendimų, skubotų išvadų. Tame išties jaučiama solidaus istoriko patirtis. Tam tikra išimtis galėtų būti viena labai drąsi Šapokos išvada, į kurią dėmesį atkreipė ir profesorius Aivas Ragauskas. 1941 m. spalio 23 d. paskaitos Vilniaus universitete studentams rankraštyje yra toks Šapokos sakinys: „Mindaugas bus buvęs tik valstybinio gyvenimo tradicijų tęsėjas, vienas narys ilgoje valstybės kūrėjų virtinėje. Tik apie jį mes neturime žinių. Aišku, valstybės pradžia yra gerokai anksčiau“ (cituota iš atminties). Ikimindauginės Lietuvos valstybės pradžia buvo viena drąsesnių Šapokos hipotezių.
5. Daug vėliau prie tokių išvadų pradėjo prieiti kiti Lietuvos istorikai, gal ir ši Šapokos mintis tik pastaruoju metu tampa plačiau žinoma?
6. Selenis. Jei neklystu, lenkų istorikas Henrikas Paškevičius dar prieškariu laikėsi tokios pat nuomonės, taip pat ir kai kurie kiti lenkų istorikai. Iš lietuvių šios pozicijos prisilaikė Vincas Trumpa. Dar būdamas jaunas studentas pas profesorių Igną Jonyną jis parašė diplominį darbą, kuriame tokią nuostatą – ikimindauginės valstybės pradžios – gynė. Taigi ir Šapoka ne išeivijoje permąstė savo požiūrį į priešmindauginės Lietuvos valstybės pradžią, bet jau 1941 m. tokios koncepcijos laikėsi. Šapoka neabejojo, kad ne Mindaugas buvo Lietuvos valstybės kūrėjas.

 

Ir Šapoka ne visur buvo drąsus

1. Gaila, kad mūsų savimonėje ši nuostata dar nėra įsitvirtinusi.
2. Selenis. Istorikai tvirtina tą, ką randa patvirtinta rašytiniuose šaltiniuose.
3. Taip patys sau užsidarome langus į gilesnę istorinio pažinimo erdvę. Kažkodėl H. Paškevičiui, A. Šapokai ir net I. Jonyno diplomantui V. Trumpai šaltinių stoka nesutrukdė daryti platesnius apibendrinimus.
4. Selenis. Kad ir Vilniaus įkūrimas siejamas su 1323 m. Gedimino laiškais, nors niekas neabejoja, kad miesto čia būta ir anksčiau.
5. Ką ir patvirtina archeologai. Istorikai prisirišę prie istorinių šaltinių, datų ir nuolat tą savo ištikimybę pabrėžia. Ar tai nėra savos rūšies istorijos neįgalumas? Gal laikas liautis didžiuotis užsiduotomis dogmomis, kurios tampa pančiais. O kad dogmatizmo istorijos moksle pakanka tikriausiai sutiksite?
6. Selenis. Grįžtant prie Šapokos. Ne visur jis buvo beatodairiškai drąsus. Kitais klausimais – dėl Liublino unijos, Gegužės 3-iosios Konstitucijos – Šapoka buvo pakankamai atsargus. Viename sakinyje jis galėjo pasakyti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje bet kokio Lietuvos savarankiškumo neliko, o kitame sakinyje rašė, kad to lietuviškumo galima aptikti vėlesniuose tos Konstitucijos papildymuose. Galop padarė išvadą, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo labai reikšminga ir daug svarbesnė Lietuvai negu Liublino unija. Taip Šapoka rašė Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Prieškaryje išleistoje Šapokos redaguotoje straipsnių rinktinėje „Jogaila“ viename puslapyje rašoma, kad lietuviai savitos kultūros nesukūrė, bent jau tokios, kuri galėtų imponuoti kitoms tautoms, o kitame puslapyje rašoma: negi nėra savita mūsų tautodailė, liaudies dainos, tautosaka ir daugelis kitų dalykų?
7. Bet ar tie prieštaravimai yra trūkumas? Pažinime tenka brautis pro prieštaravimų brūzgynus. Manau, labai teisinga mintis, kad lietuvių tautodailė, tautosaka, liaudies dainos, pridurčiau, kad ir pati kalba byloja apie nepaprastai turtingus ir gilius tautos kultūros klodus. Tik juos reikia pažinti. Negalima įvertinti to, ko nepažįsti – tai galioja tiek mums patiems, tiek kitoms tautoms, kurių vertinimams mes be galo atidūs ir skausmingai pergyvename, kai mūsų nepastebi, neįvertina. Užtat ir turime daryti viską, kad mus žinotų, pažintų, vertintų. Nevalia savo tautos ir valstybės istoriją, kultūrą saugoti tarsi daiktą savyje, tarsi nepravertą lobių skrynią. Ko stebėtis, kad mūsų nepažįsta, jeigu mes patys savo kultūros vertybėms neatidūs, jų nepažįstam.
8. Selenis. Monrealio, Toronto bibliotekose Šapokos laikais nieko nebuvo ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Lenkiją, mažai ir apie Rytų Europą. Daugiau negu Šapokai pasisekė nebent Juozui Jakštui, kuris Klyvlende, JAV, su darbininko kombinezonu nuėjo į biblioteką ir paprašė XIV a. prancūzų riterio Pilypo de Mezje (de Mézières) traktato. Galime įsivaizduoti bibliotekininko nuostabą ir baimę tokią seną knygą duoti pirmam paprašiusiam keistokam skaitytojui. Amerika didžiuojasi savo demokratiškomis tradicijomis, tad Jakštas tą veikalą gavo. Niekas iš profesorių negalėjo tos kronikos perskaityti, o J. Jakštas perskaitė ir nustatė, kad tas riteris aprašo gal būt Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuves.

1976 m. Z. Ivinskis savo tuo metu redaguotame tęstiniame mokslo leidinyje „Commentationes Balticae“ (Jahrbuch Des Baltischen Forschungs instituts) paskelbė J. Jakšto straipsnį „Žinios apie Lietuvą prancūzų XIV a. autoriaus Pilypo de Mézières traktate“ su komentarais. Galima priminti, kad Iš Romos į Boną persikėlęs Z. Ivinskis kaip kviestinis profesorius dėstė Baltijos šalių tyrimo institute (Baltisches Forschungsinstitut), vėliau buvo ir to instituto direktorius. Šis ekskursas lyg ir atitraukia mūsų dėmesį nuo A. Šapokos, bet parodo to meto lietuvių istorikų darbo išeivijoje realijas.

 

Keičiasi ir Kanados lietuvių gyvenimas

1. Prie Šapokos nevėlu sugrįžti, pagaliau juk jo gyvenimo svarbią dalį išeivijoje sudarė bendravimas su lietuviais istorikais, taip pat ir su paminėtaisiais.
2. Selenis. Šapoka prašė Ivinskį ir kitus istorikus rašyti į „Tėviškės žiburius“, nes laikraštį reikėjo užpildyti, o Šapokai teko didelis darbų krūvis. Pirmus laikraščio numerius beveik vienas savo rašiniais ir užpildydavo. Vedamuosius rašė iki pat mirties, paskutinis jo vedamasis buvo išspausdintas 1961 m., jei neklystų, sausį, o Šapoka mirė kovo mėnesį. Tas vedamasis įdomus tuo, kad jame redaktorius rašo (cituoju iš atminties): žiūrime į Lietuvos žmones likusius tėvynėje ir didžiuojamės, kad jie išmoko prisitaikyti prie okupantų keliamų sąlygų ir išsaugojo lietuviškumą. Mes jais didžiuojamės, nors garsiai to sakyti ir negalime…
3. Šiandien tokios eilutės daug kam užkliūtų, nors Šapoka į prisitaikymą žiūri kaip į tautos išlikimo sąlygą. Net ir tame sakinyje jis ištikimas sau: ne priešinti reikia tautą su kitaip manančiais, bet ieškoti sutarimo.
4. Selenis. Susirašinėjo ir su Vincu Trumpa, nors pastarojo pažiūros gal jam ne visada patiko. Atvirai komunistuojančių, tokių kaip „Vilnis“ laikraščių publikacijos, Šapoką pykdė. Kai kuriuose emocinguose laiškuose Alfonsui Damušiui (saugomi Išeivijos institute Kaune) Šapoka piktinosi „Vilnies“ rašiniais, kuriuose šmeižiami 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, vadinami fašistais ir pan. Šapoka rašė Damušiui, kad reiktų į teismą kreiptis, reikalauti atsiprašymo ir kad visuomenė nebūtų klaidinama. Daugelis žmonių todėl ir nusivildavo politika, nes kiekviena partija siekė savo tiesos, net ir VLIK‘as neišvengė vidinių intrigų. Yra Jono Matuso, Simo Sužiedelio laiškai, kuriuose nuskamba mintis, jog reikia atokiau nuo tos politikos laikytis, jau atsikandome, daug svarbiau dirbti kultūros darbą. Mes kultūrininkai, tad laikykimės atskirai, nesivelkime į tą jovalą.
5. Bet kultūros žmonės išeivijoje ar įsteigė kokį darinį, kuris būtų buvęs pajėgus atstovauti ne tik jų interesams, bet ir telkti išeiviją?
6. Buvo Kanados lietuvių bendruomenės kultūros draugija. Nuolat susidurdavo ir dabar susiduria su išlikimo, patalpų išlaikymo problema. Pagrindinė bendruomenės dalis dabar ne Toronto priemiestyje Mississaugos miestelyje, kaip buvo Šapokos laikais, bet pačiame Toronte, šio miesto rytinėje dalyje. Ten telkiasi ir Kanados lietuvių jaunimas, jaunos šeimos, veikia kredito unijos, yra didelė krepšinio salė ir lietuvių jaunimo noriai lankoma bažnyčia. Mississaugoje daugiausia liko pagyvenę žmonės, atsikėlėliai iš Punsko. Yra lietuvių visuomeninis ir kultūrinis darinys, vadinamas Anapiliu, kurį sudaro bendruomenės namai, salė, nedidelė bažnytėlė, bet per sekmadienio pamaldas neužpildoma, lietuvių kapinės ir „Tėviškės žiburių“ redakcija.

Kanados lietuvių bendruomenė įkurta 1952 m., šiuo metu ji jungia apie 7 tūkst. narių, pirmininkė Joana Kuraitė-Lasienė. Dar lietuvių gyvenama Otavoje, Vankuveryje, Hamiltone, Kalgaryje, o Monrealyje, kur kadais telkėsi daugiausia lietuvių, jų labai mažėja. Monrealis buvo pirmas punktas Kanadoje, kur vandenynu atkeliavę lietuviai išsikeldavo į krantą, todėl ten buvo didelė mūsų tautiečių bendruomenė. Pamažu viskas keičiasi, kadangi Kvebeko gyventojai panoro siekti nepriklausomybės ir lietuviai pamatė, kad Monrealis gali atsidurti kitoje valstybėje, tai pradėjo keltis į kitus Kanados miestus. Tokios tad realijos.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas