Gegužės 22-osios popietę Lietuvos mokslų akademijos rūmų Mažoji salė alsavo ir bangavo hegzametru – vyko Kristijono Donelaičio skaitymai. Lyg ir nieko naujo po Lietuvos dangum, nes minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines daugelis tautiečių tarsi iš naujo atranda savo didįjį Poetą. Mokyklose, Vilniaus knygų mugėje ir daugelyje kitų vietų visi norintys – nuo mokinuko iki sveikatos ministro Vytenio Andriukaičio – galėjo pasitikrinti savo santykį su lietuviškojo tapatumo reiškėju ir įtvirtintoju. Regis, Lietuvos mokslų akademijos ligi šiol nebuvo palietusi ši gyvenimo su Donelaičiu banga, bene vieninteliai viešai dar neskaitę Donelaičio ir buvo akademikai. Gegužės saulelė, nors neskubėdama, vis dėlto atkopė ir į šią mokslų šventovę.
Akademikai prakalbo Donelaičio balsu
Iš akademikų drąsiausiam, o gal Donelaičio skaitymus vedusio Domo Kauno padrąsintam, Aleksandrui Vasiliauskui pirmą kartą gyvenime teko viešai skaityti Donelaitį. Padėtis įpareigojo profesorių rodyti pavyzdį ir kaip Akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkui. A. Vasiliauskas pasirinko tą poemos „Metai“ vietą, kurioje liuteronų klebonas Donelaitis tėviškai protina lietuvininkus, apsileidusius vasaros darbų metu. Užburti visiems vienodai teisingos Donelaičio kritikos ir dėl jaudulio dar įtaigesnio poemos tekstą perteikiančio akademiko balso buvome pasiryžę pasmerkti lietuvininkes, kurios linų raut ir kaip reikiant iškaršt nesirengia, kai vokiečių gaspadinės iškarštus linus į lauką jau veža… Gal nė vienas iš salėje buvusiųjų tų iškarštų linų nė viena akimi nesame matę, bet Donelaičio žodžio meninė įtaiga tokia galinga, o užgauta tautinė savigarba juk aukščiau visko: tik pamėginkime minutėlei įsivaizduoti (nebent košmariškame sapne!), kad Lietuvos krepšinio rinktinė gauna į kaulus nuo vokiečių, kaip Donelaičio lietuvininkės linarūtėje nuo darbščių vokietaičių… Nežinau, kaip mūsų kantrieji skaitytojai, bet šių eilučių autorius šveistų į šalį kompiuterio klaviatūras ir bėgtų pagelbėti – pirmiausia atsiliekančioms lietuvininkėms, paskui, jei dar liktų kvapo, mūsų išvargintiems krepšinio milžinams.
Stebėdamasis gausiu į renginį susirinkusiųjų klausytojų būriu Lietuvos MA prezidentas akad. Voldemaras Razumas apgailestavo, kad į renginį neišplatino bilietų – praleista gera proga papildyti Akademijos biudžetą. Tokie laikai atėjo, kad net mokslo šventovei pirma visko tenka rūpintis finansais. Skaitymui prezidentas pasirinko „Žiemos rūpesčių“ ištrauką ir paaiškino kodėl: joje kalbama apie užšąlančius ežerus ir žuvų savijautą po ledu, o akademikas yra žvejys. Taip pat Donelaitis pasakoja apie vilkus, kokie jie plėšrūs ir kiek rūpesčių pridaro. V. Razumui tas pasakojimas susisieja su asmenine patirtimi ir ankstyvos jaunystės prisiminimais. 1960–1965 m. jam tekdavo lankyti netoli Jonavos miške gyvenančius senelius. Senelis buvo eigulys, jo sodyba buvo apjuosta tvora, apie ją per žiemos speigus naktimis susirinkdavo vilkai, kraupiai staugdavo, visaip mėgindavo prasmukti pro tvorą ir nugvelbti kokį grobį. Prezidentas nuskriaudė žiemos vargus po ledu kenčiančias žuvis, per jaudinimąsi visai jas pamiršęs, bet vilkų daromas aibes kartu su Donelaičiu vaizdingai priminė. Popietės dalyviai buvo sujaudinti ir dabar galės didžiuotis, dalyvavę istoriniame skaityme, kuriame Lietuvos MA prezidentas, beje, iš profesijos biochemikas, pirmą kartą viešai skaitė Donelaitį.
.
Visos ligos – iš tuščio buvimo, tinginystės ir persisotinimo
Biologijos, medicinos ir geologijos mokslų skyriaus alergologų komisijos pirmininkė prof. akad. Rūta Dubakienė rinkosi pamokomą poemos ištrauką iš „Vasaros darbų“. Iš klasiko teksto matyti, kad visos užsisėdėjusių žmonių ligos – iš tuščio buvimo ir tinginystės, taip pat iš besaikio persivalgymo:
Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbusSu griekais kasdien ir vis tingėdami penis.
Donelaitis siūlo paprastą ir veiksmingą receptą negalių išvengti: imti sektiną pavyzdį iš viežlybų būrų, kurie „pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisiurbę“ tekini bėga į kasdienius darbus ir juos spėriai dirba. Ir prie stalo jokiu būdu nereik užsibūti, persisotinti. Kaip matyti iš poemos teksto, ir bent kiek susipažinus su klasiko biografija, tampa akivaizdu, jog teisingas mintis išmintingas klebonas derino su teisingu gyvenimo būdu – fiziniu darbu, buvojimu sode, gamtoje, sveika mityba. Labai šiuolaikiški patarimai ir ainiams, kuriems labai pravartu įsiklausyti į Tolminkiemio išminčiaus žodį.
Nejučia žmogus pagalvoji, kad visos didžiosios, kartu ir labai paprastos pamatinės tiesos jau seniai suvoktos, pirmtakų išsakytos, bet tūno po pernelyg storu nugulusių laiko dulkių sluoksniu. Nejau reikia laukti, kol atgis akademikų lūpomis? Bent jau kartais verta atsiversti vieną kitą klasikų foliantą. Donelaitis šia prasme – neatvertas lietuvininkų ir lietuvių išminties klodas. Ieškome išminties rytietiškose religijose, blaškomės po pasaulį, tikėdamiesi įgyti vis naujų potyrių ir patirčių, kartais visai nesusimąstydami, kad ta išmintis yra visai šalia, tik laukia savo atskleidėjo.
Kad jau čėraut, tai su razumu
Donelaičio „Metuose“ daug naudingų visuomenės sveikatai dalykų, pamokymų, o kartais ir tėviškų pabarimų, tinkančių ne tik būrams, bet ir jų palikuonims – sau netikėtai tvirtino aptikęs ir Akademijos vyriausiasis mokslinis sekretorius akademikas Vytautas Basys. Prisipažino, kad jam dabar brandžiame amžiuje skaitomas Donelaitis buvo tikras atradimas. V. Basys skaitymui pasirinko poemos vietą, kur rašoma apie žmogaus gimimą, profesoriui ypač artimą sritį, nes jis –medicinos moksle atstovauja pediatrijos ir neonatologijos šakai. Maža to, savo didžiai nuostabai V. Basys užtiko ir ligi šiol tyrinėtojų nepastebėtą Donelaičio kaip ateities pramatytojo talentą – užuominą į dabartinį Mokslų akademijos prezidentą Valdemarą Razumą. Įsiklausykime, kokius žodžius lietuvininkų Nostradamas įdeda į viežlybo būro Lauro lūpas:
Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,
O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.
Apšvietos priešaušryje Donelaičiui buvo akivaizdu, kad be razumo protingai vapėti neišeis ir toli nenuvažiuosi. Lieka priminti, kad čėrauti (nuo vok. zehren) reiškia valgyti arba ėsti, priklausomai nuo konteksto.
Ir dar viena maža ištraukėlė iš Donelaičio, kurios gerbiamasis profesorius gal dėl jam skirto laiko stokos nepateikė, bet ji čia tik dar labiau paryškina ir sustiprina klasiko pramatymą:
Dievas visagalis, kur svietą sutvėrė,
Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė.
Keletas pastabų ir paprotinimų
Jei jau rimtai, tai literatūros ir lietuvininkų išminties tyrinėtojai šią Donelaičio įžvalgą vertina kaip Imanuelio Kanto perskyrą tarp intelekto ir proto. Ar buvo skaitęs I. Kanto veikalus? Veikiausiai ne, kadangi Kanto darbai buvo paskelbti jau Donelaičiui iškeliavus į Amžinybę. Ta pačia proga pastebėsime, kad Donelaitį ir Kantą siejo studijos tame pačiame Karaliaučiaus universitete, tik būdamas dešimčia metų vyresnis už Kantą, mūsų klasikas teologiją šiame universitete studijavo 1736–1740 m., o Kantas įstojo į universitetą būdamas 16 metų, vadinasi, 1740 metais. Kelių mėnesių pritrūko, kad Albertinos koridoriuose būtų susitikę. Jei būtų susitikę, gal Kantas žodį kitą būtų pasakęs apie savo lietuvišką kilmę? Bet vargu bau, nes kažkur rašė, kad jo protėviai kilę iš Škotijos. Mūsų turimais duomenimis, jo lietuviškos šaknys nekelia abejonių.
Gaila, kad neišgirdome Donelaičio prabylant akademiko Domo Kauno lūpomis. Akademijos mokslinis sekretorius pasitenkino tuo, kad sugebėjo kitus išjudinti, užsukti sunkiasvorį ir nelengvai pasiduodantį Donelaičio skaitymų smagratį. Užtat labai gerai, kad skaitymams ir visam renginiui dirigavęs Domas Kaunas rado progos kai kuriuos akademikus paprotinti (panašiai kaip Tolminkiemio klebonas lietuvininkus) nekartoti nuolat tykančių ir kartojamų klaidų: Donelaitis nebuvo joks pastorius, taip vokiškai jo ir nereikėtų vadinti, nes turim seną lietuvišką (nors nelietuviškos kilmės) žodį kunigas. Taigi buvo kunigas, Tolminkiemio parapijos klebonas, o pamaldas laikė ir pamokslus skėlė bažnyčioje, o ne kirchėje, kaip pasakytų vokietis. Beje taip sako ir Karaliaučiaus krašto rusai, jiems Tolminkiemio bažnyčia yra kirchė, o Donelaitis – pastorius. Būtų dar blogiau, jeigu sakytų cerkvė ir popas. O mums nėra jokio reikalo iš kitų kalbų perimti sąvokas, kai turime puikius lietuviškus žodžius. Lygiai taip pat pravartu žinoti, kad lietuvininkai nevartojo žodžio miškas, bet sakė giria, o šerną vadino girine kiaule.
Jei ne magistrė
Dar nežinia, ar akademikai būtų prabilę Donelaičio balsu, jei ne magistrė Kamilė Kalibataitė. Tai ji – didžioji kaltininkė, kad apskritai toks pasibuvimas įvyko Mokslų akademijoje. 100-ojo „Santaros“ numerio (2013 m. žiema) skaitytojai šią pavardę jau pažįsta, tad neišsiplėsime. Tik priminsime, kad studijuodama prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Kamilė dirbo ir savo senelio Petro Kalibato vadovaujamoje leidykloje „Petro ofsetas“. Vėliau įstojo į šios Alma mater Komunikacijos fakultetą, o magistro diplominiam darbui pasirinko temą „Bibliofiliniai faksimiliniai leidiniai ir jų savitumai“. Turėdama galimybių giliau susipažinti su kitų šalių faksimiline leidyba ir reikalavimais, įsitikino, kad tai, ką ligi šiol vadinome faksimilėmis, švelniai tariant, mažai ką bendro turėjo su tikrove ir tarptautiniais šios leidybos reikalavimais.
Maždaug tuo pačiu metu Kamilės senelis Petras Kalibatas svarstė, kaip čia garbingiau išėjus į užtarnautą poilsį, bet tikram spaudos profesionalui rūpėjo ne fejerverkai, bet toks šūvis, kuris sudrebintų Lietuvos poligrafijos skliautą. Susiėjo senelis ir vaikaitė, abu truputį pamišę pačia kilniausia ir gražiausia prasme, užsidegę siekiu Lietuvą pagerbti pirma tikra, pasaulinius standartus atitinkančia faksimile. Pirmiausia abiejų žvilgsniai nukrypo į pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“, bet nebuvo taip paprasta taurų užmojį įgyvendinti. Čia pasirodė trečias veikėjas, kaip būna lietuviškose pasakose su gera pabaiga… Domas Kaunas, dažnas svečias P. Kalibato leidykloje, bet šį kartą kaip niekad palankiu metu. Išgirdęs leidėjų atodūsius dėl sunkiai užsimoto projekto pasiūlė kiek paprastesnę alternatyvą, bet ne mažiau garbingą: „Artėja K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės, kodėl nesiimti 1818 m. išleistos poemos „Metai“ faksimilės? Paskolinčiau savo turimą egzempliorių“.
Kaip tarta, taip padaryta. L. Rėzos 1818 m. Karaliaučiuje išleistos poemos originalas atsidūrė Kamilės rankose, darbas su originalu tęsėsi trejus metus, o prieš tai daugiau kaip metus užtruko parengiamasis darbas. Visa tai praleisime, nors su skaudama širdimi, nes profesionalui ir kiekvienam nuoširdžiai besidominčiam tai ir yra pats įdomiausias tyrimų, pažinimo ir profesionalumo augimo etapas. Rezultatas – pirmas Lietuvoje tikras faksimilinis leidinys, tikriausiai dar įgysiantis savo atskirą kūrimo istoriją.
Tai štai šio Kristijono Donelaičio „Metų“ pirmojo leidimo faksimilė ir buvo pasitikta ir aptarta garbingos profesūros ir akademikų gegužės 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje. Ne tiek daug Lietuvos magistrų kada nors yra turėję tokią iškilią auditoriją. Kita vertus, jeigu akademikai sugebėjo prabilti Donelaičio balsu, vadinasi, reikėjo išties nepaprasto postūmio ir kultūrinio sukrėtimo. Tokį postūmį suteikė šiemet minimos Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Tokių plačių Donelaičio žingsnių per Lietuvą dar nėra buvę.
Gediminas Zemlickas