Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS
Pabaiga, pradžia Nr. 6, 7.
Prūsų lietuvių tautinės tarybos (PLTT) posėdyje buvo paskirta 3 asmenų komisija [V. Gaigalaitis, Jokūbas Stiklorius ir ?] dėl išlygų nustatymo, kuriomis Mažoji Lietuva galėtų prisiglausti prie Didžiosios.
1920 m. kovo 26 d. Ministerių Kabinetas, pasvarstęs Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos pasiūlymą, nusprendė sudaryti mišrią komisiją išdirbti įstatymo projektui sujungti Mažajai Lietuvai su Didžiąja. Į ją paskyrė: Užsienio Reikalų Vice Ministerį P. Klimą, Vyr. Trib. Pirm. [Antaną] Kriščiukaitį, Vid. Reik. Vice Ministerį [Zigmą] Starkų, Krašto Aps. M-jos V-jo Pad. [Antaną] Merkį ir Vyr. Tribunolo narį [Augustiną] Janulaitį.
Joje taip pat skelbiama J. Turčiniškio [Justino Zubricko (1868–1925)] eiliuota „Pasaka“ (Prūsų lietuviam, skaityta D. ir M. Lietuvos susijungimo dieną, puotoje).
Nuo balandžio 20 d. buvo nustatyta Klaipėdos krašto muitų siena pagal Nemuną. Balandžio 25 d. „Lietuvoje“ paskelbtas M. Jankaus pranešimas apie Mažosios Lietuvos politinę padėtį: Žalios medžiagos, kurios galima gaut iš D. Lietuvos stoka, vis labiau visų pripažįstama.
Tai ir buvo priežastis, kuri nutraukė ikšiolišką stiprų gyventojų prie Vokiečių prisirišimą. Be to, senoji Maž. Lietuvos politinė partija, kuri susikurė 1890 met. ir siekia sujungt Maž. ir Didž. Lietuvas, turi visa paruošusi, kaip tik rasis proga priimt valdžią į savo rankas.
Nors politinė Maž. Lietuvos partija buvo ir tebėra už tai, kad Maž. Lietuvos dalis, antrapus Nemuno, taip pat būtų Lietuvai prijungta, ir dabar toji viltis dar neišnyko ir šiandien partija smarkiau dirba, neg prieš metus.
Vokietininkai rods ilgam buvo padarę, kad vos tik prancūzai kraštą paėmė, jie įsiūlė savo direktoriją, ir tai darė neatsiklausę krašto gyventojų. Visiem gerai žinoma, kad toji direktorija, tai rinktinė smarkiausių didvokiečių draugė, kurie ir darbuojas tik vis vokiečių naudai.
Mūsų siūlomosios apsaugos nepriima, ir visa policija tebėr seno kaizerio Viliaus režimo. Ir vokiečiai, prancūzų priedangoj dar dažniau lietuvius skaudžia, neg pirma.
Tik dabar mūsų Lietuviai kurias jau patvaresniam gyvenimui: tai apskričių atstovai, kurie buvo išrinkti į atstovus jau anksčiau, dar krašte apgulos padėčiai tebėsant; jų buvo išrinkta: Klaipėdos apskrity – 27 lietuviai ir tik 7 vokietininkai, Šilutėj – 17 lietuvių ir 12 vokietininkų, tad lietuvių daugiau kaip pusė. Nuo gero tų vyrų noro ir turi priklausyt krašto valdymas, nes jie vieni rinkti demokratingu būdu ir turi teisės atstovaut krašto gyventojus. Patys landrotai su amtsvorstehereis bus priversti kalbėt lietuviškai ir savo tarnybos darbus ir vykdyt lietuvių kalba.
Šaltyšiai nors dar senos valdžios pastatyti, bet jie taip skirstos. Klaipėdos krašte iš 40 šaltyšių tik septyni vokietininkai, o kiti, nors visi lietuviškai kalba, tačiau ikšiol visi įsakynmai, aplinkraščiai ir t. t., leidžiami tik vokiečių kalba. Dabar bus reikalaujama iš šaltyšių, kad jie toliau įsakymus leistų lietuvių kalba.
Nuo Tilžės ir Ragainės atskirtieji kraštai tik gegužės 2 d. rinks atstovus į dabar naują Pagėgių apskritį: gali būt, kad ir čia lietuvių bus daugiau, neg vokiečių.
„Prūsų lietuvių balso“ redaktorius Jokūbas Stiklorius (1871–1942), neteisingai apkaltintas, kad agitavęs ir Mažosios Lietuvą į pietus nuo Nemuno atskirti nuo Vokietijos ir dėl to areštuotas, balandžio 26 d. iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą ir užėmė PLTT generalinio sekretoriaus vietą, pakeisdamas E. Simonaitį, paskirtą į Žemės direktorijos narius.
1920 m. balandžio 14–15 d. vyko rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą.
1919 m. gruodžio 2 d. – pirmasis LR valstybinis aktas, kuriuo Klaipėdos kraštas laikomas Lietuvos valstybės teritorija. Tai Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai, trečiuoju skaitymu Valstybės Taryboje priimti 1919 10 30, o patvirtinti 1919 11 20, kurių 87 straipsniu skelbiama: Prūsų Lietuva renka atstovus į Steigiamąjį Seimą laikydamasi išdėstytų šiuose įstatymuose bendrų dėsnių, tik rinkimų diena gali būti jai ir kita.
Vėliau: Vyriausia Rinkimų Komisija savo posėdyje 1920 m. I–24 galutinai nustatė į Steigiamąjį Seimą šį atstovų skaičių:<…> ir Mažajai Lietuvai 9 atstovus.
1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas į pirmosios sesijos pirmąjį posėdį. Deja, tarp 112 išrinktų (dalyvavo 106) Mažosios Lietuvos atstovų čia nebuvo. Prezidentas A. Smetona savo atidarymo kalboje paminėjo: Taip pat gaila, kad Klaipėdos sritis dar nėra viso krašto valdžios žinioje. Išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis taip pat apgailestavo: Deja, nėra čia ir Mažosios Lietuvos atstovų; ne mūsų ir ne jų tame yra kaltė, bet tikimės, kad Dievui padedant, pasišalins trukdančios kliūtys ir vienos tautos kūno dalys galutinai susijungs ir sutaps į vieną Lietuvos Valstybės organizmą (Gyvas pritarimas).
Steigiamajame Seime dalyvavo ir sveikino užsienio šalių atstovai (DidžiosiosBritanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos) ir 106 draugijos ar organizacijos iš Lietuvos, tarp kurių ir iš Klaipėdos krašto (Klaipėdos jaunųjų draugija „Jūra“, Lietuvių susivienijimo d-ja, „Prūsų lietuvių balsas“, Jakštelių lietuviškoji draugystė, Klaipėdos bendrovė „Laima“, Priekuliškių d-ja „Viltis“, Klaipėdos lietuvių bankas, Klaipėdos Tautos Taryba).
Mažosios Lietuvos Tautos Tarybai Klaipėdoj.
„Šią iškilmingą mum valandą tatai drumsčia skaisčią mūsų padangę, jog ne visi Lietuvos sūnūs gali džiaugtis drauge su mumis dirbdami.
Iš širdies dėkodami Mažosios Lietuvos Broliam už sveikinimą pasižadame pirmoj mūsų rūpesčių eilėj statyti tai, kad jų atstovai Steigiamajame Seime kuoveikiausiai atsisėstų drauge su mumis.“
1920 m. birželio 23 d. posėdyje pristatytas naujas Ministerių Kabinetas (Ministeris Pirmininkas dr. Kazys Grinius). K. Grinius savo deklaracijoje pamini, kad su Mažąja Lietuva bus stiprinami jau užmegzti ryšiai. Aptardamas deklaraciją Mykolas Krupavičius (Lietuvių krikščionių demokratų blokas) teigia: Pastebim, kad tuo nemanome Chinų sieną apsitverti ir nuo kitų palankių mums didžiųjų valstybių, nepamiršdami to, kas yra mūsų kalbėta apie Mažąją Lietuvą. Ji kuo greičiausia turi būti pripažinta prie savo motinos Didžiosios Lietuvos.
1920 m. liepos 6 d. Direktorijos paliepimu imtasi priemonių stiprinti lietuvių kalbos statusą: buvo nurodyta lietuvių šeimų vaikams liaudies mokyklose dėstyti gimtąja kalba tikybą, skaitymą ir rašymą pagal Rytprūsių Oberprezidento 1873 07 24 paliepimą. Tai visų žiniai pakartotas 04 15 tik apskričių mokyklų inspektoriams skelbtas paliepimas. Tačiau trūko vadovėlių ir lietuviškai mokančių mokytojų.
1920 m. rugsėjo 17 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Užsienių Reikalų Ministeris Juozas Purickis, atsakydamas į atstovo Justino Staugaičio paklausimą dėl Klaipėdos krašto, primena, kad viskas toje pačioje vietoje: šeimininkauja prancūzai, bet mums yra svarbu, kad tarp krašto gyventojų susidarytų toks ūpas, kad jie pareikštų noro priklausyt Lietuvai. Dabar neaišku, kokia gyventojų dalis to pageidauja. Nors Santarvės ir buvo žadėta, kad kraštas priklausys Lietuvai, bet kaip iš tikro bus – nežinia. Valdžia tuo tarpu norėtų turėti tik artimesnių ekonominių santykių su tuo kraštu. Ypač būtų reikalinga viena muitų siena, nes dabar labai daug per Klaipėdos sritį šmugliuojama įvairių prekių iš Lietuvos. Tuo tarpu apie tai tik vyksta derybos. Paskui iš tų ekonominių santykių išsivystys ir politiniai santykiai, kurie parodys, kad tam kraštui kitos išeities nėra, kaip tiktai visiškai dėtis su Lietuvos valstybe.
Per 1920 m. PLTT turėjo 6 pilnus posėdžius, o jos Direktorija rinkosi 12 kartų. Buvo svarstomi aktualiausi klausimai: krašto prisijungimo sąlygos prie Lietuvos, lietuvių vaikų mokymas lietuviškai mokyklose, lietuvių ir vokiečių kalbų lygybė viešajame gyvenime, duodamas atkirtis vokietininkams ir pan.
Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkričio 8 d. aptarta (socialdemokratų frakcijos interpeliacija dėl Klaipėdos krašto (1921 09 22, įteikta 10 25), o 11 d. vienbalsiai priimta rezoliucija pripažino Klaipėdos kraštui plačią autonomiją būsimam susijungimui su Lietuvos valstybe, garantuojant demokratiniais principais savarankiškai rūpintis vietos ūkio, administracijos, darbo apsaugos, teismų sutvarkymo, švietimo ir tikybos reikalais. St. Seimas paveda Vyriausybei daryti visų reikalingų žygių įvykdyti Klaipėdos krašto prisidėjimui prie Lietuvos Respublikos.
Kaip skelbia „Lietuva“, lapkričio 12 d. Klaipėdoje Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai tarėsi su vietos socialdemokratais dėl šio krašto prijungimo prie Lietuvos ir kitais politiniais bei ekonominiais klausimais. Šie neprieštarauja, tik nori išsiderėti įvairių garantijų.
Apie prancūzų valdymą ir tolesnį Klaipėdos krašto likimą iki 1932 m. Prancūzijos istorikė Isabelle Chandavoine parašė knygą „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932)“ [netikslios datos – 1808 m. (p. 8), 1918 02 11 (p. 32), 1920 02 08 (p. 34), 1920 02 21 (p. 37) bei dar kelios smulkmenos], mokanti ir lietuviškai. Ji daugiausia remiasi Prancūzijos archyvais, kurie Lietuvos istorikams neprieinami.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus parengė parodos katalogą „Prancūzai Klaipėdoje, 1920–1923“, kurio įvadiniai straipsniai ir iliustracijos iš Prancūzijos privačių archyvų ir Lietuvos muziejų fondų supažindina su prancūzų administracija Klaipėdos krašte (1920–1923), jos kasdienybe, šventėmis ir svarbiausiais veikėjais.
1921 m. spalį pasirodė knyga „Kovo 20 diena“, išleista Lietuvos Valstybės Tarybos sumanymu ir lėšomis, kurią parengė ir rūpinosi jos išleidimu VT narys ir sekretorius Jokūbas Šernas. Ji skirta Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos atstovų kooptavimui į VT (1920 03 20) ir turėjo būti išspausdinta tų pačių metų pavasarį, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo šio leidinio sumanytojų ar redakcijos, išėjo pavėluotai. Kadangi šis Mažosios Lietuvos prisiglaudimo aktas yra didelės istorinės reikšmės, VT Prezidiumas nutarė su iškilmingo akto aprašymu supažindinti ir platesnę visuomenę.
Beje, knygos yra išlikę tik 11 egz. 9-iose šalies bibliotekose. Esamas egz. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje pagal įrašą tituliniame puslapyje J. Šerno buvo dovanotas Dominikui Siemaškai, gudų reikalų ministeriui be portfelio, o vėliau atsidūrė Centrinėje kariuomenės bibliotekoje, ką liudija įklijuotas puošnus ekslibrisas su 1923 m. data.
Kaip parodė vėlesni įvykiai, mažlietuvių atstovų kooptavimas į VT buvo tik vienkartinis džiaugsmingas įvykis, pakėlęs visiems ūpą, jog abi Lietuvos de fakto susijungė, tačiau Klaipėdos kraštas ir toliau liko valdomas Santarvės įgaliotos Prancūzijos. Tai buvo bandymas paveikti Santarvę, kad ji kuo greičiau šį kraštą perleistų Lietuvai. Sunki krašto ekonominė situacija, nedarbas, didėjanti infliacija ir kontrabanda vertė apsispręsti. Tačiau be patriotiškai nusistačiusių lietuvininkų, visą laiką siekusių susijungimo su Lietuva, buvo kita grupė vokiečių ir jiems prijaučiančių, kurie protestavo dėl krašto atskyrimo nuo Vokietijos, priešinosi jo perdavimui Lietuvai, agitavo už nepriklausomą valstybę, kuri administruojama Prancūzijos vėliau atitektų Lenkijai. Ši aktyviai veikė supirkinėdama nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje. Vokietija slapta rėmė Klaipėdos krašto perleidimą silpnai Lietuvai, tikėdamasi vėliau jį susigrąžinti, kas ir buvo padaryta 1939 m.
Nors 1922 07 28 JAV, o 1922 12 20 Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija pripažino Lietuvą de jure, tačiau Santarvės valstybės neskubėjo priimti galutinio sprendimo dėl krašto priklausomybės. Pabandžiusi ekonominėmis priemonėmis įrodyti būtinybę Klaipėdos kraštui šlietis prie LR ir praradusi viltį, kad kraštas bus perduotas Lietuvai diplomatiniu keliu, pasirinkus patogų momentą, buvo mestas iššūkis visai Antantei – vietos gyventojų sukilimas.
Tik po 1923 m. sausį laimėto Klaipėdos krašto gyventojų sukilimo, kurį organizavo ir rėmė LR institucijos, užsitikrinusios Vokietijos ir SSRS pritarimą, ten baigėsi prancūzų okupacija. Kraštas, kaip autonominis vienetas, susijungė su LR. Taip Mažosios ir Didžiosios Lietuvos veikėjų pastangomis LR įgijo Baltijos pajūrio ruožą ir Nemuno žemupio dešinį krantą. Tai vienas iš svarbiausių ir drąsiausių Lietuvos valstybės pasiekimų. Tik tokiu būdu ir šiandien mes turime tą dalį Mažosios Lietuvos su šalies ekonomikai labai svarbiu Klaipėdos jūrų uostu. Priešingu atveju po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas šiandien būtų Rusijos dalis, kurio visi vietiniai gyventojai būtų buvę sunaikinti, kaip tai buvo padaryta Karaliaučiaus krašte.
Amžina šlovė tebus tiems pasišventusiems lietuvininkams, kurių nuopelnai iki šiol vis dar tinkamai neįvertinti ir neįamžinti.