Artėja iškilaus kalbininko profesoriaus akademiko Zigmo Zinkevičiaus garbingas jubiliejus – 90-metis, kurį Lietuvos akademinė bendruomenė paminės kitų metų sausio mėnesio pradžioje. Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“ dažnai jubiliejus pasitinka naujomis publikacijomis. Kalbindami Profesorių, pamėginsime pabraidžioti po tas rasotas kalbos mokslo lankas, kurios jo išvaikščiotos skersai ir išilgai, tačiau vis dar jaudina žmones.
Iš pradžių trumpai pristatykime prof. Zigmą Zinkevičių
Būsimasis kalbininkas gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodáusiuose (ne Juodaũsiai!) Ukmergės apskrityje.
Paskelbė daugiau kaip 100 knygų (kai kurios išverstos į užsienio kalbas), per 1000 straipsnių (dalis užsienyje, net Japonijoje).
Yra Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (Royal Swedish Academy of Letters, History and Antiquities) užsienio narys akademikas, Norvegijos karališkosios mokslų akademijos (Norwegian Academy of Science and Letters) užsienio narys akademikas, Latvijos mokslų akademijos užsienio narys akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune ir Latvijos universiteto Rygoje garbės daktaras, prestižinės Herderio premijos laureatas. Apdovanotas Lietuvos valstybine premija (2 kartus), Kazimiero Būgos ir kitomis premijomis.
Svarbiausi Zigmo Zinkevičiaus mokslo pasiekimai
- Išaiškino, kad poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti ne iš lenkų, bet iš vokiečių kalbos, tik vėliau sulenkinti.
- Ištyrė lietuviškus rankraštinius tekstus, pasirodžiusius dar prieš Mažvydą, taip pat jų tarminę priklausomybę.
- Sudarė lietuvių asmenvardžių kilmės klasifikaciją, atveriančią patį seniausią antroponimijos sluoksnį – dvikamienius asmenvardžius ir jų trumpinius, ypač archajišką pobūdį turinčius Vilniaus krašto pavardėse.
- Nustatė, kad XVI–XVII a. formavosi net trys sritinės lietuvių rašomosios kalbos: 1) Prūsijoje, 2) Vidurio Lietuvoje (vadinamoji „Žemaičių kalba“), 3) Lietuvos sostinėje Vilniuje. Ištyrė šių rašomųjų kalbų susidarymą ir likimą.
- Sudarė (kartu su Aleksu Girdeniu) naująją tarmių klasifikaciją, dabar visuotinai vartojamą.
- Pagrindė spėjimus, kad mūsų bendrinė kalba atsinešta iš Prūsijos. Išaiškino jos pritaikymo Didžiosios Lietuvos poreikiams detales.
- Plačiai tyrė baltų genčių diferenciacijos procesą ir tų genčių likimą.
Labiausiai rūpėjo nustatyti, kaip žmonės Donelaičio lūpomis šnekėjo (1)
Tą liepos mėnesio dieną profesorių ZIGMĄ ZINKEVIČIŲ teko aplankyti kuklioje vasarvietėje, kur sostinės Antakalnio gatvė pereina į Nemenčinės plentą, o toliau jau tenka ieškoti Smėlynės Sodų gatvės. Regis, taip pavadintos mažiausiai keturios gatvės, sunumeruotos pagal pavadinimą ir skaičių. Viešnagei teko ne pats geriausias metas. Išvakarėse profesoriaus žmona Regina, geroji namų dvasia, buvo išvežta į ligoninę, kur jos laukė operacija, o toks faktas kiekvieno artimo žmogaus gyvenimą gali gerokai išderinti. Ypač žinant Profesoriaus prieraišumą prie savo žmonos, kaip ir prie kitų šeimos narių, nors jie jau turi ir savo šeimas. Tas prieraišumas jaučiamas iš menkiausių smulkmenų, su kuriomis kartais tekdavo susidurti ir šių eilučių autoriui. Kad ir nedažnai, bet yra tekę viešėti Profesoriaus namuose Viršuliškėse, derinti interviu tekstus, jau nekalbant apie naujų Profesoriaus knygų sutiktuves ar joms skirtus renginius. Juose beveik visada dalyvaudavo ir kas nors iš autoriaus šeimos narių.
Išvakarėse ponia Regina profesoriui skrupulingai ant lapelio surašė, kaip jų vasarvietę „klaidžiais vilkolakių takais“, kaip toje dainoje, surasti. Tikslaus adreso nenurodė, o profesoriui, kol namuose buvo ponia Regina, adreso ir žinoti nebuvo jokio reikalo, tad keliauninkui kelias baigėsi ties nurodytais prašmatnaus vasarnamio žaliais vartais. Toliau gatvė šakojosi į kelias, prasidėjo buvusių sodų namelių ir mažesnių vasarnamių zona. Teko truputį paklaidžioti, bet naudingai, nes gavau patvirtinimą, kad lietuviai labai nežingeidūs, gyvena savo pačių rūpesčiais, o gal iš anksto gerai pasirengė galimam partizaniniam karui (laikai neramūs). Į ką teko kreiptis, niekas nežinojo, kur vasaros metu gyvena garsus kalbininkas, profesorius, akademikas ir dėl to savo nežinojimo visiškai nesuko sau galvų. Gal ir gerai, būtų daug blogiau, jei dėl per didelio žingeidumo virtinėmis eitų prašyti autografo ant naujai išleistos profesoriaus knygos, o jų kasmet pasirodo, kartais ir ne po vieną.
Galiausiai profesorius Z. Zinkevičius išėjo pasitikti, klajonės baigėsi. Be ponios Reginos, Zinkevičių vasarvietė atrodė ne pati prašmatniausia vieta, bet kartu ir geriausias įrodymas, kas svarbiausia mokslininkui. Šių eilučių autoriui dažniausiai tarnybiniais ar panašiais reikalais yra tekę būti vieno ar kito asmens gyvenamoje ar vasaros poilsiui skirtoje aplinkoje, bet tokios kuklios ir paprastos vasarvietės, kaip įžymiojo kalbininko vasarvietė, ko gero, neteko matyti. Akivaizdu, kad visas kūrybinis užtaisas skirtas intelektinei veiklai, nors visas intelektinis lobis – knygos ir kiti rašto šaltiniai – vasaros metu nuo Z. Zinkevičiaus nutolę, pasiliko akademiko bute Viršuliškėse.
Taigi laimingai pasiekę užsibrėžtą tikslą, galėjome pradėti pašnekesį, skirtą artėjančiam Profesoriaus jubiliejui.
Tvirti Kristijono Donelaičio pakloti pamatai
Mokslo Lietuva. Garbusis Profesoriau Zigmai Zinkevičiau, artėjančio Jūsų gražaus jubiliejaus proga malonu prisiminti ir kitą labai kilnią sukaktį – Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, kurias šiais metais taip plačiai mini Lietuva, o dėl UNESCO – ir kitos šalys. Juk mūsų grožinės literatūros klasiką galime vadinti lietuvių pasaulietinės literatūros pradininku?
Zigmas Zinkevičius. Ne tik galime, bet ir privalome vadinti.
Tai ką tada pasakytumėt apie Mielkiemyje gimusį Petrą Gotlybą Milkų, Adomą Frydrichą Šimelpinigį (jaunesnįjį) ir kai kuriais kitus, jau ir iki Donelaičio purenusius pasaulietinės lietuvių literatūros dirvą?
Zinkevičius. Lyginant su Donelaičiu, visi kiti tėra smulkios žuvelės. Tie literatai tik paruošė dirvą didžiajam lietuvių poetui.
Paruošė dirvą, kurios be jų nebūtų buvę ką ruošti. Kažkam reikėjo tą juodą darbą padaryti, pradėti purenti dirvą. Užtat taip atsargiai paklausiau. Gal buvo ir daugiau tų lietuviškų žodžių, lietuvių kalbos purentojų, mums net nežinomų.
Zinkevičius. Jų visų kalbą esu gerai ištyręs, visa tai išdėsčiau knygoje „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (išėjo 2008 m.).
Kokią vietą Donelaitis užima Jūsų paties kaip kalbininko tyrinėjimuose? Juk lietuvių bendrinės kalbos tyrinėjimams Donelaitis ir šiandien išlieka kaip viena pamatinių asmenybių.
Zinkevičius. Ir dar kokia asmenybė! Pavartykit Vakarų Europos šalių enciklopedijas. Pamatysite, kad iš lietuvių rašytojų dažniausiai rasime tik Donelaitį, kitų tarsi ir nebūtų buvę.
K. Donelaičio poema „Metai“ į literatūros pasaulį prasiveržė pirmiausia jos vertėjo į vokiečių kalbą ir pirmojo leidėjo prof. Liudviko Rėzos dėka. Ir, žinoma, dėl vokiečių kalbos. Ši kalba lietuvių literatūros šedevrą išvedė į tarptautinę literatūros erdvę.
Zinkevičius. Na, taip. Kadangi visą laiką labai domėjausi lietuvių bendrinės kalbos atsiradimu ir kilme, taip pat ir lietuvių kultūros ištakomis, tai juk Rytų Prūsijoje viso to pradžia ir yra, o ten pagrindus padėjo Donelaitis. Negalėjau mūsų grožinės literatūros klasiku nesidomėti.
Kaip tada su Martynu Mažvydu?
Kaip tada su Martynu Mažvydu, jeigu kalbame apie lietuvių bendrinės kalbos atsiradimą ir kilmę, lietuvių kultūros ištakas?
Zinkevičius. Martynas Mažvydas buvo religinės literatūros autorius, ne grožinės. Mūsų literatūros istorikai iš kailio neriasi, stengdamiesi įrodyti, kad jo kūryboje yra grožinės literatūros elementų.
O Mažvydo giesmės? Argi jose nėra grožinės literatūros elementų?
Zinkevičius. Giesmės – taip, bet tai ne originalai, daugiausia vertimai iš vokiečių kalbos. Kai kurios giesmės išvis nežinia iš kur imtos. Kai kurios iš jų anuomet, XVI a., Rytprūsių bažnyčiose buvo giedamos, bet kas išvertė – nežinoma.
Bet visa tai Mažvydo reikšmės lietuvių kultūros istorijai juk nemenkina? Pradininkui visada sunku eiti nepramintais takais. Kita vertus, atsiveria platesnės erdvės: ką bedarytum, išliksi kaip pradininkas.
Zinkevičius. Bet visada reikia turėti galvoje, kad Mažvydas – ne pasaulietinės, ne grožinės kaip Donelaitis, bet bažnytinės literatūros kūrėjas.
Donelaičio tarties reikšmė kalbos mokslui
Kunigas, Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos klebonas, sielovadininkas istorijoje išliko pirmiausia per savo pomėgį, literatūrinei kūrybai skirtą laisvalaikį.
Zinkevičius. Pasaulio literatūroje tai ne naujiena, analogų yra buvę. Juk vokiečių dabartinei bendrinei kalbai pradžią davė ne kas kitas, o kunigas Martynas Liuteris. Jis išvertė į vokiečių kalbą Bibliją. Jis atliko tą darbą, kurį lietuviams atliko Jonas Bretkūnas. Tik gaila, kad Bretkūnui gyvam esant tas Biblijos vertimas nebuvo išspausdintas.
Paminėjus Mažvydą neišvengiamai prisimenamas ir Bretkūnas. Biblija – religinė knyga, bet joje daug vaizdingų metaforų, epitetų, hiperbolizavimo, argi tai ne grožinės literatūros elementai?
Zinkevičius. Taip, tačiau ta lietuviškai išleista Biblija nėra originalus kūrinys, bet vertimas. Mane kuo labiausiai intriguoja Donelaičio „Metai“? Juos vertinu ne kaip išplėštus iš to meto Rytų Prūsijos gyvenimo, man svarbu, kokią vietą tas kūrinys sudarė to meto lietuvių gyvenime.
Štai čia ir iškyla didžioji problema, kadangi poetui gyvam esant poema nebuvo išspausdinta, o Donelaičiui mirus jo našlė Ana Regina rankraščius perdavė šeimos draugui Valtarkiemio kunigui Jonui Gotfrydui Jordanui. Dvidešimt metų tie rankraščiai „snaudė“ tarp Jordano knygų ir kitų raštų, kol apie 1800 m. pateko į Liudviko Rėzos rankas. Bet ir tada ne iškart buvo prikelti gyvenimui, nes dar aštuoniolika metų nebuvo prieinami bent jau didesniam skaitytojų būriui. Vyko 1812 m. karas, į jo sūkurį kaip karo kapelionas buvo įtrauktas L. Rėza. Tik 1818 m. jis Karaliaučiuje išspausdino Donelaičio „Metus“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tad ligi tol apie Donelaičio kūrybos bent kiek didesnį poveikį visuomenei neišeina spręsti.
Zinkevičius. Apskritai kaip šią problemą spręsti? Labai svarbu kalbos mokslui Donelaičio tartis. Ją svarbu kuo labiau atgaivinti iš to meto užfiksuotos raštijos. Šioje srityje labai daug esu dirbęs. Tuo pačiu galima nustatyti Prūsų Lietuvos lietuvių bendrinės kalbos tartį, kuri vien iš rašybos sunkiai nustatoma, nes ta raštų kalba labai germanizuota, netiksliai perteikta ir t. t. O liaudyje juk ne taip kalbėta ir ne taip buvo tariami atskiri žodžiai. O Donelaitis juk liaudžiai rašė, taip, kaip liaudis šnekėjo. Tai štai man labiausiai rūpėjo nustatyti, kaip tie paprasti žmonės Donelaičio lūpomis šnekėjo. Tą esu padaręs. Žinoma, ta liaudies kalba buvo labai smarkiai paveikta germanizacijos, vokiškos tarties. Kai nagrinėji visumą, visus Donelaičio raštus, ne vien „Metus“, bet ir pasakėčias, įmanoma nesunkiai atskirti, kas yra germanizacija ir kas yra buvę pačioje to meto tartyje.
Kitaip sakant, pačioje tautos savastyje?
Zinkevičius. Visai teisingai, būtent tautos savastyje. Šie dalykai man visą laiką rūpėjo ir į tai tyrinėdamas Donelaičio raštus kreipiau didžiausią dėmesį.
Ar pats Donelaitis sukirčiavo savo poemą
Ar galima to meto kalbos fonetinius, akcentologijos, apskritai tarties subtilumus nustatyti vien iš Donelaičio raštų?
Zinkevičius. Donelaičio tekstai kirčiuoti ir tai labai svarbu tyrinėtojams, kalbos mokslui.
Jis pats sukirčiavo? Galėjo kirčius sudėlioti J. G. Jordanas, juk dvidešimt metų tuos rankraščius saugojo, tikriausiai ir kitiems paskaitinėdavo.
Čia didelė problema. Galėjo sukirčiuoti Jordanas ar kas kitas. Aišku viena: bent kirčio vietai ano meto kalboje nustatyti tie sukirčiuoti rankraščiai labai padeda. O priegaidės neįmanoma nustatyti, nebent dvibalsiuose.
Ar Rėza negalėjo pridėti savo dešiniosios prie „Metų“ tekstų kirčiavimo?
Zinkevičius. Galėjo, bet Rėza buvo Donelaičio laikų asmenybė, nemanau, kad būtų ką pakeitęs, bent kas liečia tartį. Donelaičio kirčiavimas kai kuriais atžvilgiais archajiškesnis negu mūsų laikų. Jo perteiktoje liaudies kalboje gerokai nutolstama nuo to meto religinių raštų kalbos.
O Išdagų klebonas J. Holfeldas? Keturiolika metų praėjus nuo poeto mirties jis persikėlė į Gerviškėnų parapiją ir iš J. G. Jordano saugotų „Metų“ rankraščio persirašė poemos nuorašą. Kai per 1812 m. karą pražuvo poemos „Žiemos rūpesčių“ ir „Rudens gėrybių“ dalys, L. Rėza jas gavo kaip tik iš Holfeldo nuorašo. Taigi Holfeldas ne vieną ilgą vakarą praleido persirašinėdamas poemos tekstą, gal sudėliojo kirčius ar diakritinius ženklus?
Zinkevičius. Taip, galėjo tą padaryti, bet visi išvardytieji asmenys, kurie savo rankose po Donelaičio mirties turėjo poemos rankraštį, buvo jo amžininkai, nuolatiniai pašnekovai, tad sąmoningai kraipyti Donelaičio tarties jie tikrai negalėjo.
Kas labiausiai rūpėjo Liudvikui Rėzai
XVIII a. inteligentas, universitetą baigęs šviesuolis, tuo labiau teologas, juk nuo liaudies kalbos natūraliai atitoldavo. Argi ne taip? Bet Donelaitis sąmoningai su paprastų žmonių kalba siekė palaikyti kuo glaudesnį ryšį.
Zinkevičius. Mes žinome, kur jis nutolo ir kiek nutolo. Yra Donelaičio versti į lietuvių kalbą keli Prūsijos valdžios įsakai. Ir tuose įsakuose kalba jau valdiška. Ten jis rašė valdžiai. Vadinasi, valdiškai. O „Metus“ rašė saviems žmonėms.
Bet L. Rėza tą liaudišką Donelaičio „Metų“ kalbą privengė įsileisti į literatūrą bent jau vokiškame poemos vertime, todėl versdamas poemą apie šeštadalį teksto kupiūravo, kai kurias vietas švelnino. Pateikti vokiečių skaitytojui lietuviškų kalbos tiesmukiškumus Rėza neišdrįso.
Zinkevičius. Man regis, kad visa tai Rėzai buvo antros eilės rūpestis. Jam svarbiausia buvo parodyti, kad Donelaitis pirmiau už vokiečių literatūros klasiką Frydrichą Gotlybą Klopštoką (Klopstock, 1724-1803) pavartojo savo kūryboje hegzametrą, taigi Europos naujose kalbose yra hegzametro naudojimo pradininkas.
O dėl Rėzos atlikto „Metų“ kupiūravimo visada reikia atsiminti aptariamo laikotarpio atmosferą: santvarkos reikalavimus, valdišką ir liaudies kalbą, žmonių giminystės ryšius ir kitus dalykus. Tie asmenys, kurie po Donelaičio mirties jo kūrinių kalbą tvarkė, visi daugiau ar mažiau buvo jo bendraamžiai. Vadinsi, sąmoningai jo kūryboje nieko negalėjo keisti. Nebent kas nesąmoningai prasprūdo.
Atėjo iš Rytprūsių per aušrininkus
Kaip Jums atrodo, ar Donelaičio 300-osios gimimo metinės bent kiek išjudino mūsų visuomenę, dar labiau sustiprino tautoje Donelaičio prestižą? Ar pasijus tauta esanti lietuviškesnė, jaučianti atsakomybę už savo kalbą?
Zinkevičius. Manau, kad taip. Gera proga susimąstyti, iš kur gavome bendrinę lietuvių kalbą, pagaliau, iš kur mes patys esame.
Iš ten pat, iš kur ir mūsų Donelaitis.
Zinkevičius. Taip, būtent taip. Iš ten, iš Rytprūsių atėjo mūsų rašto kalba, vėliau aušrininkų buvo priderinta Didžiosios Lietuvos poreikiams. Taigi pernešta ir priderinta.
Viskas vėluota. O ar pats Donelaitis vėlavo ateiti į lietuvių tautą?
Zinkevičius. Donelaitis čia nieko dėtas, vėlavo ne Rytų Prūsija, bet Didžioji Lietuva. Ir didžia dalimi dėl keturiasdešimt metų trukusio spaudos draudimo nuo 1864 iki 1904 metų.
Bet ir iki spaudos draudimo lietuvių kalba buvo atsidūrusi dramatiškoje padėtyje. Turime seniausią Rytų Europoje Vilniaus universitetą, o kada pradėta jame dėstyti lietuvių kalbą, kada universiteto senuose koridoriuose ta lietuvių kalba nuskambėjo? Tik XX a. viduryje, 1939 m. rudenį, kai iš Vytauto Didžiojo universiteto atvyko žemaitis profesorius Ignas Končius, kuriam buvo lemta iš lenkų perimti Stepono Batoro universitetą Lietuvos valstybės žinion. Nuo 1940 m. sausio mėnesio pradėta skaityti paskaitas lietuvių kalba, ir tai įvyko pirmą kartą šio universiteto istorijoje nuo 1579 metų. Ligi tol dėl įvairių priežasčių šis universitetas tarp savo sienų lietuviško žodžio neįsileido. Net Karaliaučiaus universitete 1718–1944 m. veikęs lietuvių kalbos seminaras lietuvių kalbos palaikymui ir plitimui atliko didesnį vaidmenį. Jaučiu, Profesoriau, kad tikrai turėsite ką pridurti apibendrindamas šį pokalbį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas