Arnoldas Piročkinas
Mano rankose palyginti nedidelė kukli knygutė: Stanislava Stripinienė. Platelių žemės atmintis: Vardai ir sakmės, pasakojimai ir spėlionės. – Plateliai: Leidykla „Naujasis lankas“, 2013. – 138 p. Priedas – žemėlapis „Platelių žemė“. Tai kraštotyros tematikai priklausantis leidinys. Atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, jų išleista jau nemaža ir kasmet vis dar daugėja. Kai sistemingai lankai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos naujai gautų knygų ekspozicijas, akivaizdžiai matai kraštotyrinių leidinių įvairovę. Čia ir Dievo bei žmonių užmiršto kaimelio ar didesnio miestelio istorija, ir kurios šeimos genealogija. Jų autoriai pasiekia net XVII a. gyvenusius protėvius. Ir tikriausiai tose bibliotekos ekspozicijose sukaupiama ne visa šios srities produkcija, nes ne visi leidiniai patenka į šios bibliotekos fondus. Vis dėlto galima sakyti: Lietuvos žmonių, nevaržomų visokių glavlitų ir partijos instrukcijų, kūrybingumas rengiant ir leidžiant kraštotyros darbus vertas pasigėrėjimo.
Taigi, kraštotyriniai leidiniai pasidarė gana įprasti mūsų dienų žmogui. Tačiau man iš daugelio matytų, pavartytų ir skaitytų šio žanro knygų ir knygelių daugiausia minčių ir jaudulių sukėlė S. Stripinienės „Platelių žemės atmintis“. To priežastis – ne Plateliai, ne jų praeitis ir puiki gamta. Esu gal porą, gal trejetą kartų čia lankęsis, paplaukiojęs valtimi po ežerą, išlipęs vienoje kitoje saloje. Štai ir visas ryšys su šia vietove. Poveikio priežastis kita: knyga sugrąžino mane į 1950–1955 metus, kai su jos sudarytoja buvom Vilniaus universitete tos pačios lituanistų specialybės bendrakursiai.
Knygoje išspausdinta trumputėlė S. Stripinienės autobiografija „Apie save“ (p. 133) kiek papildė mano žinias apie jauniausią ir vieną gabiausių kurso draugių. Todėl dabar, turėdamas tikslesnį jos gyvenimo vaizdą, galiu pasakyti, kad jai visiškai dera kitos kurso draugės poetės Janinos Degutytės eilėraščio eilutės: „Bando vienas viesulas nublokšti, / Tarsi broliai paremia kiti.“ Atšiaurūs viesulai blaškė mūsų šauniąją grupės seniūnę Stasę Riškutę, t. y. Stanislavą Stripinienę, bet ji nepalūžo. Atlaikė ją ištikusias negandas ne tik todėl, kad buvo paremta „broliškų viesulų“. Svarbiausia – ji buvo stiprios dvasios žmogus. Likimo nublokšta į nuošalias Žemaitijos mokyklas, ji nenuleido rankų – nepasidavė rezignacijai, neužgniaužė savo kūrybinių pradų. Židikuose, kiek žinau, jinai šoko rinkti medžiagos apie čia 1915–1930 m. gyvenusią mūsų įžymiąją rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Atsidūrusi Plateliuose S. Stripinienė atsidėjo rinkti šio nuostabiai gražaus ir dvasiškai turtingo kraštelio padavimus, sakmes, pasakojimus.
Šiam darbui knygos sudarytoja skyrė daug metų ir jėgų. Apie šitos veiklos mastą galima spręsti ne vien iš pateiktų dalykų, bet ir iš skyrelio „Pasakotojai“ (p. 125–127), kuriame surašyti net 93 pateikėjai. Iš jų trys buvo gimę dar XIX a. pabaigoje. Didelė dalis gimę XX a. prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Taigi, iš jų gauta medžiaga pačiu laiku, jeigu ne S. Stripinienė, šiandien ji būtų buvusi prarasta visiems laikams. Visi pateikėjai reikalavo iš rinkėjos daug laiko ir sugebėjimo bendrauti.
Žmonių pasakojimus knygos sudarytoja papildė dar savo samprotavimais ir kuriais ne kuriais rašytiniais šaltiniais. Daugiausia duomenų imta iš kraštiečio istoriko ir muziejininko Juozapo Mickevičiaus (1907–1984) studijos „Plateliai“. Beje, Lietuvių enciklopedijoje (t. 18, 1959, p. 354, t. 37, 1985, p. 395) jo vardas rašomas Juozas.
Pateikėjai tikriausiai kalbėjo šiaurės žemaičių (dounininkų) tarme, tad S. Stripinienei jų pasakojimus teko versti į bendrinę kalbą. „Bet sakmių atpasakojimuose, – rašo ji, – kartais sužemaičiuoju: norėjau, kad skaitytojas nors šiek tiek pajustų ir pateikėją. Manau, kad tie neryškūs žemaitiškumai (žodyne, gramatikoje, sintaksėje) nekliudo suprasti tekstą“ (p. 6). Iš tiesų tų negausių žemaitybių nė nejunti vaizdingos kalbos sraute. O kad kalba vaizdinga, tepatvirtina ši ištraukėlė: „Laiko ūkuose jau nutolo, nutilo senieji – tikrieji salų vardai. Tik nepasikeitė toliau ežere saulės tekėjimo nušviestos septintosios – Pilies – salos vardas. Nors ką žinai, gal salos karalienės Aušrinės laikais ji vadinosi deivės Aušrinės sala, Deivės sala, Karalienės sala… Neskubėkim, dar žiūrėkim – ir gal sušmėžuos ežerą gaubiančiose miglose balta kumelė su auksaplauke raitele… Ar be jos…“ (p. 38).
Būdamas priekabus, sausas kalbos pedantas, neiškenčiu nepataręs knygos sudarytojai ir visiems skaitytojams pasvarstyti, ar nederėtų šalia daiktavardžio metai (daugiskaitinis!) vartoti ne paprastą įvardį keli (tinka keli vaikai), bet su dauginiais skaitvardžiais (vieneri, dveji…) suderintą įvardį keleri. Knygoje keliais atvejais to derinimo nėra, pavyzdžiui, rašoma „prieš kelis metus“ (p. 70), o derėtų sakyti „prieš kelerius metus“. Gal tokie nukrypimai nuo bendrinės kalbos normos laikomi žemaitybėmis? Nebūtų nukentėjęs žemaitiškas koloritas, jei būtų buvęs pakeistas barbarizmas stovyla: jo nėra nė DLKŽ.
Knyga padalyta į dvi dalis. Pirmoji dalis, kuri yra pagrindinė, neturi vienos bendros antraštės. Ją sudaro šeši skyriai: „Platelių ežeras“, „Beržoras-Plateliai-Šeirės“, „Beržoras“, „Laumenkos“, „Šeirės, Medsėdžiai“ ir „Plateliai“. Šie skyriai toliau skaidomi pagal objektus, kurie turi savo vardus ir apie kuriuos pasakojami šiokie ar tokie nutikimai. Tie objektai – tai ežerai, ežeriukai, ežerų salos, pelkės ir pelkutės, upeliai ir šaltiniai, kalvos, akmenys, kapinės, miškeliai ir atskiri medžiai, taip pat įvairūs pastatai. Skaitant šiuos pasakojimus, kyla noras pažvelgti į pridėtą žemėlapį. Darosi nuostabu: kiek daug Platelių apylinkėje dalykų, kuriuos nuo senų senovės lydi visokios legendos. Būdamas kilęs iš panemunių krašto, kur tiek miškų ir pelkių, kovų su kryžiuočiais liekanų – piliakalnių, senkapių, visokių kapinaičių ir Gedimino laikus menančių ąžuolų, turiu pripažint tokios gausybės pasakojimų mano gimtinėje lyg ir nesant. Gal jurbarkiškiai, eržvilkiškiai ir veliuoniškiai juos spėjo pamiršti? O gal tik per savo nedėmesingumą į juos neatkreipiau dėmesio? Platelių apylinkėje tų pasakojimais apipintų vietų tankumas nepaprastai įspūdingas.
Knygos antrąją dalį, pavadintą „Priedais“, sudaro du skyriai: I. Kaimynuose ir II. Iš toliau. Šie skyriai apima pasakojimus apie vietoves ir jose esančius dalykus, kurie nepriklauso betarpiškai Plateliams. Antai pastarajame skyriuje Ž. Kalvarija, Salantai, Barstyčiai, Šarnelė nuo Platelių nutolę net iki poros dešimčių kilomet-rų. S. Stripinienė, matyt, daugiau ar mažiau atsitiktinai sutikusi iš tų vietų kilusį pateikėją, užrašė kiek pasakojimų, kuriuos nutarė įdėti į knygą kaip priedus. Ir gerai padarė. Nežinia, ar kada kas sudarys iš vietovių surinktų pasakojimų rinkinius. O tai, kas išspausdinta aptariamojoje knygoje, lieka amžiams.
Sukaupti knygoje pasakojimai turiniu ir forma būdingi kitose vietovėse užrašytiems šios rūšies liaudies kūriniams. Juose vaizduojamos ir įvairios mitologinės būtybės – velniai, laumės, raganos, visokios dvasios ir užburtos karalaitės, prasmegusių pilių valdovės ir užkeiktų pinigų puodai. S. Stripinienė, remdamasi pasakotojų duomenimis, kelia mintį, jog ir Antano Vienuolio legenda „Platelių ežero paslaptis“ nesanti rašytojo pramanyta, bet galinti turėti užuomazgų žmonių pasakojimuose. Man pasirodė įdomus ne legendinio ar mitologinio pobūdžio pasakojimas „Dvare“ (p. 62–63), kur užsiminta, kaip Platelių grafaitė Marija surengusi kumečių vaikams pirmąją Kalėdų eglutę. Kai pradėjusios purkšti vadinamosios bengališkosios ugnys, kilusi tarp kumečių didelė panika: moterys su vaikais pakilusios bėgti iš patalpos. Šiaip ne taip pavyko juos nuraminti. Sprendžiant iš Lietuvių enciklopedijos (t. 5, 1955, p. 372), kur nurodoma, kad Žemaitijos dvaruose eglutės pradėtos rengti po 1908 m., galima pasakojimo epizodą sieti su tais metais. Tai gana vertingas faktas.
Mūsų laikais knyga į visuomenę dažnai sunkiai skinasi kelią dėl lėšų stokos. Šiuo atžvilgiu S. Stripinienė gali save laikyti laiminga: ją parėmė, kaip ji su dėkingumu nurodo žodelyje „Rėmėjai“, trys organizacijos: Žemaitijos nacionalinis parkas, UAB „Platelių šilas“ ir Platelių bendruomenė, taip pat septyni asmenys. Taigi, atsirado vis dėlto supratingų rėmėjų. Padėkokime ir mes tų organizacijų vadovams ir privatiesiems asmenims už paramą šiai knygai. Dėkingi būkime, suprantama, ir Stanislavai Stripinienei, ilgus metus kaupusiai medžiagą ir galiausiai ją rūpestingai pateikusiai knygoje. Būkime dėkingi visiems, kurie leido byloti Platelių žemei.