Donelaitis ir Stenderis – lietuvių ir latvių tautų išminties mokytojai (1)
„Kaip paminėsime dviejų baltų tautų milžinų 300-ąsias gimimo metines?“ –2011 m. „Mokslo Lietuvoje“ (Nr. 8) klausė joniškietis Jonas Ivanauskas, labai išsamiame straipsnyje pabandęs atskleisti tos pačios Apšvietos epochos išugdytų asmenybių – Gothardo Frydricho Stenderio (latv. Gothards Frīdrihs Stenders, 1714–1796) ir Kristijono Donelaičio (1714–1780) – atliktus darbus, pirmiausia sau ir savo parapijiečiams išsikeltas tikėjimo ir dorovingo gyvenimo propagavimo užduotis. Abu šiuos latvių ir lietuvių tautų didžiavyrius vienija ne vien gimimo metai – 1714-ieji – ir šiemet minimos abiejų 300-sios gimimo metinės, bet ir priklausymas kunigystės luomui. Abu buvo evangelikų liuteronų kunigai, tam tikru mastu panašus ir jų veiklos pobūdis. Donelaitis tapo lietuvių, o Stenderis, nors savo kilme vokietis, latvių pasaulietinės literatūros pradininkais, tautinio tapatumo reiškėjais.
Gali kilti klausimas, ar dera G. F. Stenderį priskirti prie baltų? Jo protėviai XVI a. iš Saksonijos atvyko į Kuržemę, jų palikuonys įsitvirtino šio krašto ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ir nors išsaugojo giluminį ryšį su vokiečių kultūra, bet dalis jų persiėmė taip pat vietos žmonių savita kultūra, kurios ne tik neatstūmė, bet suvokė jos savitumą, svarbą mokslui, o savąja veikla tai kultūrai labai daug pasitarnavo. Tokia asmenybė buvo Gothardas Frydrichas Stenderis, save tapatinęs su gyvenamosios aplinkos, t. y. latvių kultūra, suaugo su ja savo moksliniais interesais ir švietėjiška veikla. Savo testamente G. F. Stenderis išreiškė pageidavimą, kad ant jo kapo pastatyto paminklinio akmens senose Sunakstės kapinėse būtų iškaltas žodis Latvis, kurį reiktų suprasti ne etninės, bet kultūrinės savivokos prasme. 30 metų kunigavęs ir vadovavęs Salaspilio ir Sunakstės parapijai latvių tautai atliko tokius darbus, kad teisėtai laikomas vienu žymiausių latvių tautos mokslo ir kultūros asmenybių. Mums, lietuviams, reikšmingas tas faktas, kad Stenderis septynerius metus kunigavo Žeimelyje, šiame dviejų baltų tautų paribio miestelyje pasireiškė ir kaip svarbių ne vien latvių tautai raštų kūrėjas. Esama liudijimu, kad būtent Žeimelyje ir pradėjo rašyti latvių kalbos gramatiką. Bene teisingausia G. F. Stenderis būtų vadinti Baltijos vokiečiu, bet jei jis pageidavo būti latviu – tebūnie.
Būtina pristatyti ir mūsų pašnekovą Joną Ivanauską iš Joniškio. Literatūrine veikla užsiima nuo 1985 metų, išleido 23 poezijos knygas ir elektroninę straipsnių knygą „Du baltų tautų milžinai“. Pastarojoje yra ir „Mokslo Lietuvoje“ skelbtų straipsnių. Yra išleidęs „dvikalbių“ knygų, sudaręs poezijos kūrinių rinktinę „Žiemgalinėjimai“. Už eilėraščių ciklą skirtą Saulės mūšiui (1236 m. rugsėjo 22 d.) lietuvių ir latvių kalbomis Lietuvos kultūros fondo prezidiumo apdovanotas vardiniu Saulės mūšio medaliu (2011 m.), Joniškio literatų klubo „Audruvė“ kasmetiniu apdovanojimu „Viensparnis angelas“ (2012 m.), už Žiemgalos metraštininko veiklą ir apdainuotus šio krašto žmones pelnė Lietuvos Žiemgalos draugijos suteiktuoju tarmių laureato vardu (2013 m.), apdovanotas respublikinio poezijos konkurso „Baltasis balandis“ laureato diplomu ir garbės juosta (2014 m.). J. Ivanausko eilėraščiai versti į anglų, hebrajų (ivritas), latvių, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas.
Pavadinę J. Ivanauską Žiemgalos krašto dainiumi tikriausiai nenusižengtume tiesai ir nė kiek neperdėtume, nes tokį įspūdį sustiprina ir jo rengiamos fotografijų parodos. Pradžią joms suteikė 2006 m. kelionė į Izraelį, jos įspūdžiams skirta foto paroda „O kalnai Judėjoje judėjo“ Žagarės kultūros namuose (2008 m.), Pakruojyje, Panevėžyje ir Vilniaus karininkų Ramovėje. Surengė keletą parodų Sausio 13-osios atminimo metinėms „Buvome, esame, būsime“, Latvijai skirtą foto parodą „Svečiuose pas Lačplėsį“, foto parodų ciklą „Akimirkos Kristijono Donelaičio žemėje“ (Joniškyje ir Šiaulių universitete) ir kitas parodas.
Su Joniškio rajono Kriukų liaudies teatru J. Ivanauskas dalyvavo 2014 m. Pasaulinėje lietuvių dainų šventėje teatro dienoje, Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ teatralizuotuose skaitymuose Gedimino kalno papėdėje į publiką bylojo būrų Poeto žodžiu.
Mūsų pašnekesio apie G. F. Stenderį ir K. Donelaitį metu suprasime, kas domina ir jaudina J. Ivanauską, vadinasi, geriau susipažinsime ir su šia pakankamai spalvinga asmenybe iš šiaurės Lietuvos.
Daugiadarbis vokietis tapęs latviu
Mokslo Lietuva. Garbusis Jonai, kas patį jaudina ir ko moko Gothardo Frydricho Stenderio ir Kristijono Donelaičio gyvenimo pavyzdžiai? Apie tai mąstei dar tik artėjant 300-osioms abiejų šių literatūros ir kultūros didžiavyrių gimimo metinėms, vienas pirmųjų atkreipei dėmesį į reikšmingą ir daug kuo įpareigojantį sutapimą: abu jie gimę tais pačiais metais, išugdyti vokiečių intelektinės kultūros aplinkoje, vadovavo parapijoms. Tiesa, gerokai nutolusiose viena nuo kitos vietose: Donelaitis Prūsų Lietuvoje, Stenderis – Lietuvos ir Latvijos paribyje. Abu neapsiribojo vien sielovada, bet tuo pačiu padarė neišnykstančios vertės literatūros ir kultūros darbus. Ypatingą nuostabą ir pasigėrėjimą kelia tas faktas, kad aukštoji to meto universitetinė vokiečių kultūra ne tik neatplėšė jų nuo žemės, ne išplėšė iš mažų miestelių ar kaimo aplinkos, bet priešingai – sugrąžino dirbti kunigams įprastą sielovados ir švietėjišką darbą į pačią tautos gelmę – K. Donelaitį į Tolminkiemį, lietuvininkų būrų gyvenamą kaimą, o G. F. Stenderį – į Žeimelį Žiemgalos krašte, Lietuvos paribyje su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste, vėlesniais laikais į Salaspilio ir Sunakstės parapijas. Gyvenimas provincijose nesutrukdė abiems gyventi turiningai ir vaisingai, sukurti intelektualią aplinką ir prasmingų kūrinių. Taigi mielas Jonai, kuo patį šie gyvenimo pavyzdžiai praturtino?
Jonas Ivanauskas. Mane pirmiausia stebina šių asmenybių įvairiapusiškumas. Abu būdami kunigais užsiiminėjo ir kita intelektine veikla. 2012 m. Jakiškių dvare kartu su Joniškio kultūros ir istorijos muziejumi buvo surengta mokslinė konferencija, į kurią atvažiavo ir Latvijos literatūros, folkloro ir meno instituto mokslo darbuotoja Zigrida Fridė (Zigrīda Frīde). 2003 m. apie Gothardą Frydrichą Stenderį ji parašė knygą, kurią labai prasmingai pavadino – „Latvis“. Mat Stenderis pageidavo, kad po mirties ant jo kapo plokštės būtų užrašyta – Latvis, net pats stebėjo akmenkalių darbą, nors pagal kilmę buvo vokietis. Tai nesutrukdė jam tapti latvių pasaulietinės literatūros pradininku, lygiai kaip ir lietuvininkui K. Donelaičiui, kuriam tokia garbė tenka lietuvių literatūroje.
Latvijoje Stenderių giminė garsi tuo, kad ji davė 18 liuteronų kunigų, tarp kurių buvo nemažai šviesuolių, visuomeniško užmojo žmonių, tarp kurių garsiausias ir nepralenktas yra Gothardas Frydrichas Stenderis, kuriam prigijo Senojo Stenderio (latv. Vecais Stenders) pravardė, nors toli gražu ne jis buvo šios giminės latvių žemėje pradininkas. Pirmtaku laikytinas Johanas Stenderis (1608–1669), kuris Abiejų Tautų Respublikos karo prieš Švediją metu 1633 m. atvyko iš Saksonijos ir įsikūrė Livonijai priklaususiose latvių žemėse. Johanas studijavo Leipcigo ir Karaliaučiaus universitetuose, tad įgytas žinias galėjo praktiškai pritaikyti iš pradžių Vidžemėje ir Latgaloje, dešiniajame Dauguvos krante. Į kairįjį krantą persikėlė 1655 m., kai pradėjo evangelikų liuteronų kunigo pareigas vykdyti Sėlpilyje, tapo tapo Kurzemės ir Žiemgalos liuteronų bažnyčių dekanu. Nuo Johano Stenderio ir jo palikuonių prasidėjo giminės raida Aukšžemėje, Sėlijos rytinėje dalyje, latvių istorinėje ir etnologinėje srityje tarp Dauguvos upės ir Lietuvos. Latviai tą kraštą vadina Aukštutiniu Kuršu (Aukšzeme, Augskurzeme).
Mums labiausiai rūpimas asmuo Gothardas Frydrichas Stenderis gimė 1714 m. rugpjūčio 27 d., taigi beveik aštuoniais mėnesiais vėliau už mūsų K. Donelaitį ir gyveno 16 metų ilgiau už jį. Gimimo vieta Lašai Eglainės apylinkėse visai šalia sienos su Lietuva dabartinio Rokiškio rajone (skyrė koks ketvertas kilometrų). Tėvas Hermanas Konradas Stenderis buvo Augšžemės liuteronų bažnyčios klebonas Lašuose.
Įspūdinga G. F. Stenderio literatūrinė, švietėjiška, mokslinė, kultūrinė ir visuomeninė veikla. Jis domėjosi latvių kalba, tautosaka, mitologija, vertino tautos papročius ir tradicijas tada, kai toli gražu ne visiems tai rūpėjo. Suvokė latvių kalbos ir tautosakos mokslinę vertę. Rašė ir spausdino literatūrinius kūrinius. 1761 m. išleido „Naująją papildytą latvių kalbos gramatiką“ („Neue vollständigere lettische Grammatik“), kurioje pateiktos žinios taip pat apie latvių tautosaką ir mitologiją. Gramatikos leidimas pakartotas 1783 metais.
1774 m. parašė enciklopedinio pobūdžio leidinį „Gilios išminties knyga apie pasaulį ir gamtą ” („Augstas Gudrības Grāmatas no pasaules un dabas“), jame pateiktos žinios apie Žemę, jos sukimąsi apie Saulę, geografijos, geologijos, fizikos ir astronomijos žinios, kuriomis disponavo XVIII a. antrosios pusės mokslas. Tai pirmieji pasaulietinio pobūdžio šių sričių straipsniai Latvijos spaudoje. Ši knyga susilaukė didelio populiarumo, pakartotinai buvo spausdinama 1776 ir 1796 metais ir vadinama pirmąja valstiečiams skirta enciklopedija.
Vokiečių kalba parašė ir 1789 m. Jelgavoje išspausdino „Latvių-vokiečių kalbų žodyną“ („Lettisches Lexikon“). Jį sudaro dvi dalys: apie 7 tūkst. latvių kalbos žodžių išvertė į vokiečių kalbą ir apie 14 tūkst. žodžių iš vokiečių kalbos išvertė į latvių kalbą.
Koja kojon su auksarankių amžiumi
ML. Ieškant sąsajų tarp Donelaičio ir Senojo Stenderio galima pastebėti, kad juos daug kas siejo, o ypač potraukis mechanikai, šiandien pasakytume – techninei kūrybai. Tiek Donelaitis, tiek Senasis Stenderis jautė įkvėpimą ne tik į rankas paėmę plunksną, bet ir užsiimdami praktinės mechanikos darbais.
Jonas Ivanauskas. Mane nustebino, kai sužinojau, kad 1760 m. G. F. Stenderis padarė brėžinius skalbimo mašinai sukurti. Abejotina, ar ta mašina buvo pagaminta, bet tai buvo naujovė bent jau baltų kraštuose. Stenderis norėjo palengvinti savo žmonai Anai Elizabetei skalbimo darbą. Jei jau paminėjome vieną jo išradimų, tai nepamirškime, kad gyvendamas Kopenhagoje Danijos karaliui pageidaujant Stenderis sukūrė du didžiulius 23 pėdų skerspjūvio gaublius. Jie ir dabar saugomi Kopenhagoje. Latvių rašytojai ir mokslininkai buvodami Danijoje jais domisi.
Senojo Stenderio jubiliejui pažymėti skirti renginiai vyks ne tik Latvijoje ir Viesytėje, bet ir kitose Europos valstybėse, nes per gyvenimą Stendriui teko dirbti Kopenhagoje, Sankt Peterburge ir kitur.
Rugpjūtyje bus išleista Stenderio jubiliejui skirta moneta, rugsėjo mėnesį Sunakstėje net kelias dienas vyks renginiai. Ypatingas įvykis – skalbimo mašinos pagal Stenderio paliktus užrašus pagaminimas ir pristatymas.
Panašia veikla užsiiminėjo Donelaitis: gyvendamas Tolminkiemyje gamino barometrus ir termometrus, šlifavo stiklus teleskopui, buvo pagaminęs kelis klavesinus ir dar naujove buvusį fortepijoną ir panašiai. Šie sutapimai tarp latvių ir lietuvių kultūros ir literatūros milžinų, pradėjus išsamiau domėtis, padarė didelį įspūdį.
ML. XVIII a. – tai auksarankių amžius, panašia technine veikla užsiiminėjo net kai kurie Europos kraštų valdovai. Rusijos muziejuose didžiuojamasi, koks nagingas buvęs Rusijos imperatorius Petras I, jis tekino, šlifavo, mokėjo dirbti dailidės darbus. Kai buvo pradėti Rusijos laivyno statybos darbai, pats caras dalyvavo su dailidės įrankiais, nesigviešė sunkaus fizinio darbo, dirbo kartu su kitais. Šią patirtį caras parsivežė iš Olandijos laivų statyklų, į kurias jaunystėje vyko įgyti laivų statybos įgūdžių. To meto rusams dirbantis caras buvo neįprasta naujiena, bet daugelis to meto karališkojo kraujo Vakarų Europos valdovų, jei ir ne iš reikalo, tai savo malonumui mielai imdavo į rankas kaltą ir dildę. Nagingomis rankomis garsėjo kai kurie Vokietijos valdovai. Ir dar vienas pavyzdys: 1754 m. į Karaliaučių grįžęs I. Kantas ir po metų apsigynęs magistro disertaciją tapo privatdocentu, universitete dėstė logiką, metafiziką ir… mechaniką. Apšvietos epochoje mechanika buvo pagarboje. Kunigai taip pat neatsiliko, tarp jų Donelaitis ir Stenderis kaip tikri Apšvietos epochos sūnūs.
J. Ivanauskas. Stenderis buvo ir naujų mokyklų savo parapijoje įkūrėjas. Po 1709–1711 m. maro Prūsijoje, Lietuvoje, Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje labai sumažėjo gyventojų. Dirbdamas Sėlpilio ir Sunakstės parapijose netoli Lietuvos sienos Stenderis vieną po kitos įsteigė šešias pradžios mokyklas. Tokio visuomeniškumo galėtų pasimokyti ir daugelis šiuolakinių kunigų. Panašiu visuomeniškumu pasižymi Paberžės klebonas kunigas Skaidrius Kondratavičius (beje, rašantis eilėraščius), tęsiantis Tėvo Stanislovo veiklą. Galima būtų paminėti dar vieną kitą panašių užmojų kunigą, bet tokių toli gražu ne dauguma. Bendrauti su žmonėmis – didelis menas, gal ne visiems prieinamas, ypač jeigu kunigas atsiskyręs nuo žmonių. Man regis, Donelaitis ir Senasis Stenderis gali būti geras pavyzdys, ko turi siekti visų laikų sielovadininkai.
ML. Būtent reformatai tą atskirtį tarp kunigo ir parapijiečių siekė mažinti, jeigu ne visai ištirpdyti.
J. Ivanauskas. Martynas Liuteris išvertė į vokiečių kalbą ir išleido Bibliją, galvodamas ne apie išsilavinusius teologus, bet apie visus mokančius skaityti žmones. Jam rūpėjo, kad vokiečiai ją galėtų skaityti savo kalba ir suprasti. Ligi tol paprastiems žmonėms Biblijos išmintis nebuvo prieinama. Protestantiškuose kraštuose pradėta Bibliją versti į daugelį kalbų, kad kiekvienos tautos tikintieji ją galėtų skaityti. Įvyko didžiulis perversmas krikščionybėje.
Žeimelio tramplinas Senojo Stenderio likimui
ML. Kaip atsitiko, kad toks eruditas, enciklopedinių užmojų vyras kaip G. F. Stenderis atsirado Žeimelyje? Juk ne pati geriausia vieta imtis plataus užmojo darbų.
J. Ivanauskas. Pradėkime nuo to, kad 1736–1739 m. G. F. Stenderis Jenos ir Halės universitetuose Vokietijoje studijavo teologiją, senąsias kalbas ir retoriką. Kurį laiką Halėje buvo mokytojas vaikų prieglaudos mokykloje. Kristiano Volfo (Wolff, 1679–1754) filosofijos įtakoje jį traukė Vokietijoje plitusios racionalizmo idėjos, su kuriomis jis siejo valstybės ir visuomenės pažangą. Grįžęs į Latviją mokytojavo Lielberstelėje (Lielbērstelē), pradėjo gilintis į matematiką.
ML. Racionalizmo filosofija, matematika – labai neblogas kraitis būsimam liuteronų evangelikų kunigui.
J. Ivanauskas. 1744 –1752 m. G. F. Stenderis gyveno ir dirbo Lindės (Birzgalės) kunigo dvare, rimtai susidomėjo latvių kalba ir tautosaka, bet įvyko nelaimė – gaisras sunaikino dvarą. G. F. Stenderiui su šeima geriausia išeitis buvo keltis anapus Kuršo hercogystės sienos į žmonos tėvoniją – Žeimelį. Jo žmona Ana Elizabetė buvo Žeimelio liuteronų kunigo Braunšveigo dukra, taigi G. F. Stenderis atsidūrė užkurio padėtyje. Manoma, kad būtent Žeimelyje, Lietuvos pasienyje su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste, jis pradėjo rinkti latvių kalbos žodžius būsimajam Latvių-vokiečių kalbų žodynui. Žeimelyje G. F. Stenderis gyveno ir liuteronų kunigo pareigas vykdė 1753–1759 metais. Iš čia jo kelias vedė į Helmštetą ir Hamburgą Vokietijoje. Helmštete buvo paskirtas naujos realinės vidurinės mokyklos Kionigslutere rektoriumi, o 1763 m. iš Hamburgo, tarpininkaujant Rusijos ambasadoriui, buvo pakviestas į Danijos karališkuosius rūmus Kopenhagoje užimti geografijos profesoriaus vietą. Karaliui Frederikui pageidaujant G. F. Stenderis pagamino du minėtus didžiulius 23 pėdų skersmens gaublius, kurie išliko ligi šių dienų. Po dvejų metų dėl sudėtingos politinės ir finansinės padėties valstybėje jo profesoriaus pareigos buvo panaikintos, tad 1766 m. Stenderiui teko grįžti į Kuršą. Buvo paskirtas vadovauti Salaspilio ir Sunakstės parapijai, ir tai buvo irgi netoli nuo Lietuvos sienos su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste.
ML. Epocha, gyvenamasis metas, taip stipriai veikia žmones, kad apie tai kartais net primirštame. Viską siejame tik su asmenybe, o juk jų didžiausias nuopelnas tas, kad jie sugebėjo naudingai pasinaudoti savo gyvenamojo meto suteiktomis galimybėmis.
J. Ivanauskas. Taip, kadangi žmogus gyvena savo įprastą gyvenimą ir daro, kas tuo metu atrodo būtina ir svarbiausia.
ML. Bet mums ta lyg ir kasdienė veikla laiko perspektyvoje įgyja kartais net ir labai išskirtinę vertę, kelia didžiulę nuostabą, nuoširdų susižavėjimą. Vadinasi, per tuos pustrečio šimtmečio nuo produktyviausios Stenderio ar Donelaičio veiklos meto taip toli nuėjome savo pramintais keliais, kad tai, kas jiems buvo natūralu, įprasta ir būtina – aukštų idealų, moralinių ir tikėjimo vertybių siekis ir diegimas visuomenėje – mus tiesiog stebina savo aukštu idealizmu. Tad ar tikrai teisingu keliu einame?
J. Ivanauskas. Visose gyvenimo srityse galima įžvelgti tam tikrą žmogaus interesų siaurėjimą. Paprastas pavyzdys. Juk seniau, jeigu žmogus stato gyvenamąjį namą, tai atlieka visas operacijas, kurios reikalingos namo statyboje – nuo pamatų duobės iki stogo ir vidaus apdailos. Ir dar prieš prasidedant statybai, toks meistras parinkdavo namui geriausią vietą, kad nepūstų šiaurvakariai vėjai, kad čia pat būtų lengvai pasiekiamas vanduo. Dabar vieni stato sienas, kiti deda langus ar įstato duris. Visos operacijos išskaidomos į dalis, prarandamas visumos pojūtis. Ir tai nėra gerai.
ML. Bet specializacija, darbų unifikavimas vis labiau ryškėjantis jau Stenderio ir Donelaičio laikais juk ir buvo pažangos rodiklis, pramoninių principų įsigalėjimas, taigi ir kapitalizmo įsigalėjimo greitintojas. Kaip, garbusis Jonai, pakomentuotumei šį prieštaravimą?
J. Ivanauskas. Pasidalinimas darbais, tuo pačiu ir siaura specializacija pavertė žmogų robotu, atliekančiu tik tam tikrą operaciją, tai susiaurino žmogaus mąstymą, apribojo jo protinių ir intelektinių galių raidą. Darbo procesas palengvinamas, bet mąstymas ir bendražmogiškasis suvokimas netobulėja.
Ne geografinė vieta lemia žmogaus vietą pasaulyje
ML. Mane stebina (kartu ir džiugina), kad tiek latvių, tiek lietuvių tautos tapatumo paieškos intensyviai pasireiškė gal ne tiek Rygoje ar Kuršo hercogystės sostinėje Jelgavoje, ne Karaliaučiuje, bet kaip matome G. F. Stenderio ir K. Donelaičio atvejais – provincijoje. Su visa pagarba Sunakstei ir Tolminkiemiui, vis dėlto ne tos vietovės buvo XVIII a. antros pusės intelekto židiniai. Halės ir Jenos universitetų auklėtiniui G. F. Stenderiui ir Karaliaučiaus universiteto absolventui K. Donelaičiui toli gražu nepakako vien savo aplinkos teikiamų idėjų, ką rodo ir Donelaičio tegu ir ne itin gausūs laiškai. (Su Stenderio susirašinėjimu, deja, nesu pakankamai susipažinęs.) Bet ypač lietuvininkų būrų dvasios vadovas Donelaitis visam literatūros pasauliui parodė, kad norint suvokti ir kitiems perteikti savo tautos tapatumą, nebūtina keltis į kultūros centrą, daug gilesnis, autentiškesnis gali būti tegu ir ant nedidelio žemės lopo gyvenančių žmonių pažinimas. Donelaitis savo poemoje „Metai“ tą pažinimą per atskirų lietuvininkų tipažus pakėlė ligi bendražmogiškų vertybių suvokimo, atskleidė tautos charakterį, tautos pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą. Panašiai Stenderis, kuris nesusigundė aukštomis pareigomis Vokietijos miestuose ir net Danijos karaliaus globa, bet pasirinko kunigystę Salaspilio ir Sunaksties parapijoje, kur sielovada užsiėmė 30 metų. Taigi ne tiek geografinė erdvė, kiek kitos priežastys lemia žmogaus vietą ir darbų prasmę pasaulyje.
J. Ivanauskas. Jeigu paminėjome Žeimelį, tai kodėl neprisiminus pirmojo Lietuvos fizikochemiko Teodoro Grothuso (1785–1822), gimusio Gedučių dvare netoli Žeimelio. Jis studijavo ir moksline veikla užsiėmė Vokietijoje ir Prancūzijoje, ekspedicijos metu su žymiais mokslininkais tyrinėjo Vezuvijaus ugnikalnį, Romoje išspausdino mokslinę studiją, kurioje išdėstė savo sukurtąją pirmąją elektrolizės teoriją. 1808 m. išrenkamas Turino mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, 23-ejų jaunam vyrui tai buvo didelis pripažinimas. Bet T. Grothusas nesusigundė užsienio pyragais, grįžo į motinai priklausiusį dvarą Gedučiuose, kur atliko bene svarbiausius savo eksperimentus, sukūrė ir mokslinius darbus. Be kita ko Gedučiuose 1818 m. suformulavo du fotochemijos dėsnius, sukūrė pirmą pasaulyje fotometrą, kuris gali atlikti ir cheminio laikrodžio funkciją.
Pagaliau Imanuelis Kantas, kone visą sąmoningą mokslininko gyvenimą praleido Karaliaučiuje, neieškodamas laimės Berlyne, Londone ar Paryžiuje, kurie buvo gerokai didesni mokslo centrai.
Ne iškart šių žmonių darbai tapo plačiai žinomi, kaip kad ir Donelaičio, kuriam pasiekti skaitytoją prireikė kone 40 metų po poeto mirties. Tik 1818 m. Liudvikas Rėza Karaliaučiuje išspausdino Donelaičio poemą, kuriai pats Rėza suteikė pavadinimą „Metai“. Įdomiausia, kad 1822 m. Jelgavoje pradėjęs eiti ir pirmas latvių kalba prabilęs laikraštis (iš pradžių kaip kalendorius) „Latviešu Avīzes“ („Latvių laikraščiai“) įnešė svarbų indėlį ir į donelaitianą. Kadangi šio laikraščio leidėjai perėmė spausdinti ir „Kalendorių valstiečiams“, tai pirmasis laikraščio redaktorius liuteronų evangelikų kunigas Karlis Frydrichas Vatsonas (Kārlis Frīdrihs Vatsons, 1777–1826) pasiūlė kalendorių paįvairinti literatūriniu skyriumi, kuriame negailėta vietos ir rašiniams apie gamtą. Į K. F. Vatsono akis pateko veikiausiai Rėzos parengta ir išleista Donelaičio poema. Vatsonas ją pradėjo versti į latvių kalbą, jos fragmentai pavadinimu „Gadalaiki“ („Metai“) 1822–1823 m. buvo spausdinami laikraštyje „Latviešu Avīzes“. Latvių literatūrai ir kultūrai daug nusipelniusio vokiečio K. F. Vatsono dėka, latviai vieni pirmųjų, vos ketveriems metams praėjus nuo pirmo „Metų“ publikavimo, galėjo susipažinti su Donelaičio kūryba.
K. F. Vatsonas buvo lygiai tos pačios baltiškos dvasios vokietis, kaip ir Stenderis. Dar svarbu pabrėžti, kad toje pačioje Johano Frydricho Stefenhageno (1744 – 1812) ir sūnaus spaustuvėje, kuri spausdino „Latviešu Avīzes“, 1781–1796 m. pasaulį išvydo net aštuoniolika G. F. Stenderio knygų.
ML. Ką būtų galima pasakyti apie Donelaičio „Metų“ vertimą į latvių kalbą? Be abejonės, versta iš vokiečių kalbos, juk ne iš originalaus lietuviško teksto. Vokiškakalbė kultūrinė erdvė, vokiečių kalba vienijo Prūsų Lietuvos, vokiškų žemių, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės bei kitų latviškų kraštų inteligentus. Net ir baltų tautos bendravo per vokiečių kalbą, ką rodo ir Donelaičio „Metų“ atėjimas į latvių literatūrą.
J. Ivanauskas. Stebina greita kultūrinė komunikacija, žinant, kad susisiekimas anuomet buvo gana komplikuotas.
ML. Užtat bendravimas laiškais turėjo ypatingą reikšmę. Epistoliarinis bendravimas buvo įgijęs ir susisiekimo priemonės, ir epistoliarinio literatūrinio žanro formą.
J. Ivanauskas. Epistoliarinio žanro dėka šiandien mes turime Donelaičio „Metus“. Bendraudamas laiškais su Valtarkiemio kunigu Johanu Gotfridu Jordanu, gerokai už jį jaunesniu savo bendramokslio Karaliaučiaus universitete K. F. Jordano sūnumi. K. F. Jordanas buvo Narkyčių (dabar Meždurečje) klebonas, o jo sūnus buvo Karaliaučiaus mokslo draugijos narys ir dirbo precentoriumi Įsrutyje (Černiachovskas). Išliko du Donelaičio laiškai, vienas lietuvių, kitas vokiečių kalba, rašyti 1777 metais. Donelaičiui mirus poeto našlė Ana Regina Johanui Gotfridui Jordanui perdavė savo vyro raštus. Šis iškart suvokė jų vertę ir atėjus tinkamam metui perdavė Liudvikui Rėzai. Pastarojo dėka išvydo pasaulį. Jei ne Jordanas jaunesnysis galėjome neturėti didžio poeto.
ML. O jei ne prof. Povilas Pakarklis, kuris 1945 m. vadovavo ekspedicijai į Rytprūsius ir Laukstyčių (Lochstedt) pilyje aptiko, tai neturėtume K. Donelaičio poemos „Metai“ rankraščio, keletos L. Rėzos rankraščių ir daugelio lituanistikai reikšmingų senųjų knygų ir raštų. Atsitiktinumas po atsitiktinumo, ar tai nėra lietuviškosios kultūros lemtis?
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas