Aurelija Arlauskienė
Pabaiga. Pradžia Nr. 14
Skaudi 1964-ųjų žinia
1964 metai padalijo Adomo Šerno gyvenimą į dvi dalis – iki tų metų birželio 1-osios ir po jos. Pirmąją kunigo gyvenimo, veiklos, tarnavimo dalį su malonumu reformatai mini vairiomis progomis – vardija jo didžius, per daugiau kaip penkiasdešimt kunigavimo metų nuveiktus darbus. 1964-ųjų viduvasario įvykiai reformatams yra itin skausmingi. Norisi aną tolimą vasarą išbraukti iš Adomo Šerno biografijos, pabaigiant ją viena data – 1965-ųjų sausio 6-ąja. Adomo Šerno mirties diena. Bet prisiminimai apie sovietmečio klaiką, kai nepatogi tiesa buvo nutylima, kai mums, žurnalistams, buvo uždėtas Glavlit’o apynasris, kai galvojome viena, o rašyti reikėjo kita, mane paskatino leistis į tų metų labirintą.
Vilniaus universiteto bibliotekos Periodikos skaitykloje prieš akis nuo laiko pageltusi Tiesa. Istorijos instituto bibliotekoje – plonytė knygelė raudonai baltais viršeliais. Skaitau. Pirmiausia akimis, po to širdimi. Galiausiai protu.
Bet prieš atversdama ir jums šiuos du šaltinius, kviečiu trumpam nusikelti į XX amžiaus antrąją pusę. Nors tai ir buvo vadinamojo atšilimo laikotarpis (1956 metais SSKP XX suvažiavimas pasmerkė Stalino diktatūrą), tačiau nė kiek nesumažėjo SSKP pastangos kontroliuoti žmonių pasaulėžiūrą, slopinti jų tautinę, pilietinę, religinę sąmonę. 1958 metais Antanas Sniečkus LKP X suvažiavime reikalavo įtikinamiau demaskuoti Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. Didelė visuomenės dalis gyveno dvejopą dvasinį gyvenimą. Jos atsparumą sovietiniam režimui, jo vykdomai propagandai mažino nesėkmingi bandymai priešintis sovietinei priespaudai Vokietijos DR (1953), Vengrijoje ir Lenkijoje (1956), Čekoslovakijoje (1968)… Religinį gyvenimą, kunigus budriai sekė LKP, LLKJS, KGB valdžios institucijų darbuotojai, prižiūrėjo Religinių reikalų tarybos prie SSRS MT įgaliotinis. Dvasininkams drausta dalyvauti valstybės, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. Kunigų pamokslus užrašinėjo slaptieji agentai 15:
Šias Visuotinės lietuvių enciklopedijos eilutes kiekvienas, gyvenęs sovietmetyje, gali papildyti savais liudijimais – ne visi įstodavome ten, kur svajojome; kažkas buvome išmestas iš universiteto už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“; tik retas užsienius regėdavo ne spalvotuose sapnuose, o tikrovėje…
Taigi toks buvo ir 1964-ųjų politinis laukas.
Tų metų gegužę Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios superintendentui kunigui Adomui Šernui suėjo 80. Sukaktis paminėta kukliai, kaip ir prieš metus švenčiant tarnavimo Bažnyčiai 50-metį. Jautėsi prastai. Buvo nusiųstas į Vilnių išsitirti sveikatos. Gydytojų konsiliumas konstatavo: plaučių vėžys. Paskutinė stadija. Operuoti per vėlu. Užrašę diagnozę lotynų kalba, įdavė ligoniui kortelę, vietiniams daktarams parvežti. Žmonės baltais chalatais nė neįtarė, kad ligonis puikiai moka lotynų kalbą…
Birželio 1-ąją Adomas Šernas parašė laišką, pavadinęs jį lotyniškai Non credo, quia absurdum est (Netikiu, nes tai nesąmonė. – lot.), kuriame aštuoniasdešimtmetis dvasininkas atsisakė kunigystės, teigė, kad savo gyvenimo saulėlydyje nori nutraukti bet kokius santykius su religija, atvirai žmonėms paaiškinti, kodėl taip darąs, nes nori likusius metus pragyventi dorai, žiūrėdamas žmonėms tiesiai į akis.
Liudininkai teigia, kad apie šį laišką niekas nežinojo. Įvykių seka, kurią vardinu toliau, leidžia daryti išvadą, kad apie šį Adomo Šerno laišką kai kas ne tik žinojo, bet greičiausiai laikė jį savo stalčiuje. Iki rugpjūčio vidurio…
Liepos 5 dieną A.Šernas padavė Lietuvos reformatų Bažnyčios Konsistorijai atsistatydinimo pareiškimą. Ir tik tada, kai visą Bažnyčios turtą ir pareigas perdavė Biržų kunigui Povilui Jašinskui, trenkė žinia – rugpjūčio 11 dieną rajono laikraštyje Biržiečių žodis, o po 5 dienų LKP CK organe Tiesa buvo išspausdintas visus nustebinęs, o evangelikus reformatus tiesiog pritrenkęs Adomo Šerno atviras laiškas.
Kai nuėjau į Vilniaus universiteto bibliotekos Periodikos skaityklą ir užsisakiau tų metų LKP CK organą Tiesą, už lango švietė saulė, buvo jauku ir šilta. Vartydama to leidinio komplektą, sušalau į ledą. Kūną, o labiausiai – mintis, stingdė iš jos pageltusių puslapių plūstanti vienui vienintelė tiesa, bejausmiai žodžiai. Tą protą ir mintis paralyžiuojantį nykybės jausmą, kilusį vartant anuos laikraščius, nešiojuosi iki šiol. Ir ne todėl, kad jis man labai patinka, bet kad Lietuvą šiandien keikiančiam, visur vien sunkumus ir vargą įžvelgiančiam piliečiui, sugebėčiau perteikti sovietmečio klaiką. Štai tas 1964-ųjų rugpjūčio 16-oios Tiesos laikraštis. Sekmadienis. Kaina – 3 kapeikos. Per kelis puslapius tįsta draugo Nikitos Chruščiovo kalba, pasakyta prieš tris dienas Celinograde vykusiame mitinge absurdišku pavadinimu Plėšinių įsisavinimas – ryškus puslapis kovoje už komunizmo pastatymą… Įvairios žinutės, šlovinančios neklystančiąją SSKP… Mirga marga žodžiai „šlovingoji“, „komunizmas“, „šviesi ateitis“…
Ir Adomo Šerno mintys, pavadintos Kodėl aš darau tokį žingsnį. Čia yra ir A. Kadžiulio įvadas, kuriame aiškinama, kad redakcija, gavusi šį laišką, nuvyko į vietą. Prisimenate, minėjau, kad laiškas parašytas birželio 1 dieną, o išspausdintas daugiau kaip po dviejų mėnesių. Sunku patikėti, kad laiškas savo valandos taip ilgai laukė uolaus komunisto-redaktoriaus stalčiuje. Gal greičiau kuriame nors pastato šalia tuometinės Lenino (dabar – Lukiškių) aikštės kabinetų. Segtuve to neprašyto svečio, kuris, pasak liudininkų, laikas nuo laiko su juoda mašina atvažiuodavo pas sunkiai sergantį Adomą Šerną. Pas paskutinius mėnesius gyvenantį ligonį, kuris galbūt buvo iškėlęs aniems sąlygą už tą savo laišką leisti ramiai į patikimas rankas perduoti Bažnyčios regalijas? Turtą? Sutvarkyti artimųjų likimus? Užtikrinti jiems bent šiokias tokias socialines garantijas?.. Lietuvos ypatingajame archyve bandžiau ieškoti kokių nors tų metų pėdsakų. Deja, nesėkmingai.
Grįžkime prie Tiesos. Minėtame A. Kadžiulio įvade pabrėžiama, kad „beveik 60 metų kunigu buvęs Adomas Šernas, nepaisant senyvo amžiaus yra geros sveikatos (pajuodinta mano. – AUT.) ir tvirtos atminties, gyvai domisi pasaulio įvykiais, klauso radijo. Sužinoję apie jo pasiryžimą atsisakyti religijos, religiniai fanatikai bandė paveikti Adomą Šerną. Ir gražiuoju įkalbinėjo, ir mėgino įbauginti, tačiau nesėkmingai“16.
Žvilgtelkime atidžiau į šias eilutes. Visų pirma, sunkiai sergantis žmogus, kuriam buvo likę gyventi vos keli mėnesiai, niekaip negalėjo būti „geros sveikatos“. Tai liudija ir prie straipsnio išspausdinta pavargusio, paliegusio Adomo Šerno nuotrauka. Antra, apie šį jo laišką, Kadžiulio terminais kalbant, „religiniai fanatikai“ (suprask, kunigai, tikintieji) nieko nežinojo, todėl niekaip negalėjo bandyti jį paveikti.
Ieškodama bet kokio šio neeilinio įvykio komentaro to meto užsienio spaudoje (sovietų Lietuvos periodikoje net nebuvo tokio žanro), aptikau 1965 metų Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos tremtyje leisto žurnalo Mūsų sparnai 18 numerį.
Pradedamas jis tų pačių metų sausio 6 d. mirusio Adomo Šerno nuotrauka, informuojama, kad Čikagos evangelikų reformatų bažnyčioje vasario 23 d. vykusiose iškilmingose pamaldose paminėta tautos šventė – Vasario 16-oji, taip pat giesmėmis ir pamokslais pagerbtas Lietuvoje miręs superintendentas Adomas Šernas. „Maldos ir giesmės, kaip ir penki pamokslai, buvo persunkti didžia pagarba ir meile velioniui Adomui Šernui ir Lietuvai. Giedotos dvi giesmės, sukurtos kunigo Adomo Šerno. Po pamaldų visi buvo pakviesti į erdvią bažnyčios salę. Bažnyčios kolegijos prezidentas M. Tamulėnas savo kalboje „kun.Adomą Šerną nušvietė kaip didelį darbuotoją tėvynės labui ir Dievo garbei, dėlei ko jis nepabėgo iš gimtojo krašto į laisvąjį pasaulį. Kuratoriaus P. Bružo manymu, bolševikų Tiesoje išspausdinto rašinio stilius visai svetimas kun. A. Šerno stiliui. Kunigas J. Pauperas, šešerius metus padėjęs kunigui Adomui Šernui, rengusiam giesmyną, sakė, kad „kun.A.Šerno darbai pastatė jam amžiną paminklą“. Kuratorius Adomas Šernas pasakė, kad jo dėdė kunigas A.Šernas visada buvo religingas. Kai jie laiškais teiravosi apie dėdės atsižadėjimą religijos ir Dievo, jokio atsakymo nebesulaukė. Giminių laiškuose iš Lietuvos apie tai nebuvo nė žodžio17.
Inžinierius ir istorikas Jokūbas Kregždė (1903–1980) 1978 metais Čikagoje išleistoje knygoje Lietuvos reformatų raštija taip perteikė šį reformatams itin skaudų faktą: „Kun. A. Šernui sunkiai sergant, pusketvirto mėnesio prieš mirtį, komunistinio režimo buvo fiziniai ir dvasiniai išprievartautas ateistinei propagandai. Tiesoje paskelbtas A. Kadžiulio suredaguotas, antireliginis propagandinis straipsnis teigia, kad kun. A. Šernas „genialios sovietų apšvietos“ dėka neva įsitikinęs, kad jokio Dievo nesą, o tikėjimas darąs žmonėms žalą ir todėl, kaip „šviesiam sovietų piliečiui“ dera, nutraukiąs visus ryšius su „religija“ ir atsisakąs visų bažnytinių pareigų. Tame ilgame provokaciniame straipsnyje „apgailestaujant“ yra paties A. Šerno išvardyti visi jo kūrybos darbai tam, kad jie būtų žinomi reformatų Bažnyčios istorijai ir kad jie bylotų būsimoms kartoms, jog jis buvo giliai mylįs Lietuvą ir šventai atsidavęs savo Bažnyčiai sūnus“18.
Tai, kad šis nesuvokiamas A. Šerno poelgis, buvo, pasak J. Kregždės, skirtas ateistinei propagandai, liudija 1971-aisiais, taigi po septynerių metų nuo laiško išspausdinimo ir beveik tiek pat po Adomo Šerno mirties, atskira 8 000 egz. knygele išleistas Adomo Šerno priešmirtinis laiškas 19. Knygelė, kainavusi 5 kapeikas, yra bibliografinė retenybė. Ir ne todėl, kad ją, dar spaustuvės dažais kvepiančią, jau kitądien eilėse grumdydamiesi išpirko tūkstančiai „šviesių sovietų piliečių“… Greičiausiai visas tiražas tapo parankine knyga tiems, kurie stengėsi „įtikinamai demaskuoti Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos istorijoje“.
Skaitant prieš 50 metų kunigo Adomo Šerno pasirašytas mintis, apima keistas jausmas – lyg jos būtų rašytos ne vieno, o kelių žmonių… Net ir pavadinimas Netikiu, nes tai nesąmonė yra lyg šarvuotos durys, kurių kodo per pusę amžiaus niekas taip ir neperprato. Vieni laišką panaudojo propagandai, antri laiško autorių nuteisė, treti išbraukė jo pavardę iš įvairių leidinių, dar kiti jau pusę amžiaus gyvena su taip ir neatsakytu „Kodėl?“
Ieškantiems atsakymo vertėtų giliau pažvelgti į datas, laikotarpį, o ypatingai į faktą, kad kunigas Adomas Šernas sunkiai sirgo, kad žinojo, jog gyventi liko vos keli mėnesiai… Kas gali paneigti prielaidą, jog taip sudegindamas save apsaugojo artimų žmonių ramybę, jų ateitį? Niekas negali paneigti. Niekas, deja, negali ir patvirtinti. Mano pastangos prakalbinti ką nors apie tai galinčius pasakyti žmones nuėjo perniek: arba jie nieko negalėjo, arba nieko nenorėjo prisiminti. Išskyrus tą bjaurų 1964-ųjų rugpjūčio 16 dienos jausmą, apėmusį perskaičius sekmadieninę Tiesą…
Yra išlikę tik biržietės Eugenijos Jašinskaitės-Dagienės prisiminimai apie paskutinius kunigo gyvenimo mėnesius: „Tų pačių metų (1964 m. – AUT.) šaltą lapkričio sekmadienį sėdėjau prie pagalvėmis apramstyto, pusiau sėdinčio lovoje ligonio. Po Jo atsisakymo susitikome pirmą kartą. Kalbėjomės, bet aš mačiau, kaip Jis visomis jėgomis stengiasi nugalėti nuovargį. Staiga pro langą pamačiau takeliu nuo bažnyčios atskubantį kun. Povilą Jašinską, tądien Nemunėlio Radviliškyje laikiusį pamaldas. Pasakiau, kas ateina. Ligonis mėgino keltis, bet kun. P. Jašinskas jau buvo prie durų, nepasibeldęs bėgte įbėgo į kambarį, kur gulėjo ligonis ir tuojau, uždėjęs abi rankas Jam ant galvos, ėmė melstis, dėkodamas Dievui už Jo begalinę meilę žmonėms ir Kristaus didįjį pasiaukojimą. Kalbėjo ramiai, nieko aplink save nematydamas. Kai baigėsi laiminimas, ligonis padėkojo, jie apsikabino pasisveikindami. Stovėjau priblokšta reginio. Kunigo žmona Zuzana Šernienė tuojau pakvietė svečią pietų, atsikėlė ir Adomas Šernas. Pietaujant jie kalbėjo apie paprastus dalykus. Jokių priekaištų, jokių pasiaiškinimų. Dabar, nuo šių įvykių praėjus tiek daug metų, dažnai prisimenu šį momentą: susitiko kolegos pasikeitus aplinkybėms, tačiau neteisė, nepriekaištavo. Juk gyvenimo keliai labai sudėtingi, o ir Dievo planai žmonėms nežinomi.“19
Adomas Šernas mirė 1965 metų sausio 6 dieną. Amžinam poilsiui atgulė šalia savo seserų ir brolio -Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno- Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Kaip rašoma leidinyje Mūsų sparnai, gautomis iš Lietuvos žiniomis, kun. Adomas Šernas bolševikų buvo labai iškilmingai palaidotas. Buvo suvaryti giminės, buvo daug „svečių“ iš Vilniaus ir Kauno su daugybe vainikų ir gėlių 20 .
Apžvelgiant Adomo Šerno, poeto, vertėjo, publicisto, evangelikų reformatų bažnyčios superintendento, itin skaudaus likimo asmenybės gyvenimą ir veiklą nederėtų dėti taško. Nes tebelieka neatsakyta į lygiai prieš penkiasdešimt metų kilusį „Kodėl?“… Ir kol nebus rastas atsakymas (tikriausiai jo niekada ir nerasime) visiems, smerkiantiems tą kunigo žingsnį, vertėtų į jausmus ir širdį įsimesti didelę dozę atlaidumo. Nes, kaip kažkas yra pasakęs, būtent atlaidumas išlaisvina nuo praeities paklydimų ir suteikia vilties gyventi.
Išnašos
1Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2013, t. XXIII, p. 89.
2 Adomo Šerno priešmirtinis laiškas, Vilnius, 1971, p. 3.
3 Ten pat.
4 Ten pat, p. 4–5.
5 Vilniaus reformatų žinios, 2014, Nr. 6 (143), p. 4–5.
6 Arlauskienė A., Tomas Šernas: vakar buvo rytoj, Vilnius, 2006, p. 25.
7 Vilniaus reformatų žnios, 2014, Nr. 6 (143), p. 4–5.
8 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 165.
9 Ten pat.
10 Karys evangelikas:/parengė Adomas Šernas, Kaunas, 1938, p. 3.
11 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 173.
12 Evangelikų Bažnyčios kalendorius, 1960, p. 52–53.
13 Arlauskienė A., Tomas Šernas: vakar buvo rytoj, Vilnius, 2006, p. 130
14 Mūsų sparnai, Čikaga, 1964, Nr.16, p. 47.
15 Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2007, t. XII, p. 547–548.
16 Tiesa, 1964 m. rugpjūčio 16 d.
17 Mūsų sparnai, Čikaga, 1965, Nr 18, p. 41–42.
18 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 172.
19 Adomo Šerno priešmirtinis laiškas, Vilnius, 1971.
20 Sėjėjas, Biržai, 1994, Nr. 9.
21 Mūsų sparnai , Čikaga, 1965, Nr.18, p. 40–41.