Kai atsitinka kas nors labai pragaištingo, paprastai klausiama, kodėl taip atsitiko. Nepriklausomai nuo to, ar labai pamokantis būna atsakymas, šis klasikinės antikos klausimas yra svarbus, nes jis verčia analizuoti priežastis gilinantis į reiškinio sandarą ir kilmę, raidą, nuolatines pašalines įtakas ir įvykio sąlygas. Tokiu būdu sužinoma, ar įvykis atsitiko dėl vidinių ar išorinių priežasčių, ir kas galėjo atsitiktinai arba sąmoningai pakreipti jo eigą teigiama arba bent kitokia linkme. Tokios analizės sėkmė priklauso nuo besigilinančiojo žinių ir įžvalgų. Tokią analizę paprastai atlieka kvalifikuočiausieji. Dabartinę humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje ir pasaulyje reikia panašiai analizuoti. Humanitariniai mokslai devalvuoti, o priežastys ne visada aiškios ir pripažįstamos. Šis straipsnis apie humanitarinių mokslų padėtį Respublikoje ir pasiūlymus, kaip galima būtų paprastai ir prasmingai pasikeisti, humanitarams susitelkus atsakingam ir kokybiškam darbui, ne kiekybiniam popieriaus panaudojimui.
Pradžioje humanitarinių mokslų turinio ir jų reikalingumo klausimas aptarinėjamas Respublikoje ir pasaulyje (plg.: Saulius Spurga. Kam kliūva socialiniai mokslai? // „Lietuvos žinios“, Nr. 114, 2014 06 13, p. 2). Štai, pavyzdžiui, keli vertinimai:
(1) Dar viduramžiais antikos literatūrinis, kultūrinis ir intelektinis paveldas buvo prilygintas „milžino pečiams“. Gi humanitarinės studijos, šiuo žodžiu pavadintos Renesanse, buvo dvasiškai ir materialiai laisvų žmonių „studijos, formuojančios žmogų, ugdančios išsilavinimą, intelektą, asmenybę“. Akcentuodami klasikinių kalbų mokymo aktualumą, siekiame „kelti mūsų šalies visuomenės kultūrinį lygį, stiprinti bendrojo išsilavinimo pagrindus, prisidėti prie brandžios, harmoningos, pilietiškai aktyvios asmenybės ugdymo“ (Eugenija Ulčinaitė, Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę // „Literatūra ir menos“, Nr. 4 (3316), 2011 01 28, p. 2).
(2) „Nekiškite to elitinio išsilavinimo mūsų vaikams. Vaikai ir taip persitempę.“ (Vyro komentaras // www.delfi.lt – 2011), atsiliepiant į Manto Adomėno straipsnį „Lietuvos mokykla: keistis negalima taikstytis“ – http://www.lt/news/rings/politics/madomenas… – 2011 m. birželio 1 d.
Pirmuoju atveju humanitarinės studijos gerbiamos ir vertinamos, nes kalba profesorė klasikė, t. y. srities ir dalykų žinovė. Jos tikėjimas humanitariniais mokslais toks didelis, kad nuomonė įtikina.
Antruoju atveju kalba eilinis, tikriausiai aukštąją mokyklą baigęs tėvas, kuris nesužinojo mokslo turinio ir esmės. Jis gina savo vaiką, bet tai daro tokiais prastais žodžiais, kad jo išsitarimas nuvertina jį patį ir parodo, kad kalbantysis negali įvertinti klasikinių kalbų studijų, nes nieko apie jas neišmano. Šitokia kalba beveik prieš šimtą metų buvo apibūdinta kaip emotyvus žodžių vartojimas, t. y. niekuo neparemti išsitarimai su emociniu akcentu. Žymūs to laiko autoriai Čarlzas K.Ogdenas (Charles K. Ogden) ir Ivoras A. Ričardsas (Ivor A. Richards) siūlė emotyvų žodžių vartojimą patikrinti klausimu „Ar tai, kas sakoma, teisinga ar klaidinga paprastu griežtu mokslo požiūriu ?“ Jeigu šis klausimas tinkamas, susiduriame su pagrįstu žodžių vartojimu, o jeigu netinkamas, – su emotyviu. Gavę neigiamą atsakymą ir paanalizavę tai, ką išgirstame, galime įsitikinti, ar tokią kalbą įmanoma suprantamai aptarinėti, ar ne. Emotyvių žodžių suprantamai aptarinėti neįmanoma. Taigi antrasis aukščiau pacituotas vertinimas turi būti paprasčiausiai ignoruojamas, bet šis ir panašūs atsiliepimai teršia humanitarinių mokslų aplinką, kurioje dvasingumas yra būtinybė.
Jeigu tik tokios ir panašios emotyvios neigiamos nuomonės nebūtų tokios dažnos. Aukščiau minėtame straipsnyje Saulius Spurga mano, kad „jei vieninteliu argumentu propaguojant šiuos (t. y. technikos ir gamtos mokslus) tampa socialinių ir humanitarinių mokslų sumenkinimas, tai jau verčia suklusti“. Iš tikrųjų suklusti reikia, nes emotyvūs ir menkinantieji vertinimai girdimi nuolatos. Juos papildo emociniai įspūdžiai. Plg. :
(3) „Karo ir taikos“ jie, ko gero neskaitys, bet jų techniniai įgūdžiai tikrai išlavinti, pavyzdžiui, pirmokui visai nesudėtinga savo atostogų įspūdžius pristatyti Power Point skaidrėse“ (www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prasta-klasikine-pedagogika-siandienei-z-kartai-nebetinka-56-423630 – 2014 m. kovo 21d.).
(4) „Mokykla ugdo papūgų bandą: moko ne kritinio mąstymo, o atkartoti svetimas mintis.“ (Komentaras po nuotrauka: www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/dalios-grybauskaites-achilo-kulnas-… – 2014 m. balandžio 10 d.).
(5) Palinkėjimas humanitarei: „Perrašinėsi knygas.“ (Vilnius, apie 1969 m.)
(6) Atsiliepimas apie vyrą humanitariniuose moksluose: „Kažin ko jis nepadarys, ar vertėjo?“ – „Bus užsiėmęs, ir gerai.“ (Vilnius, apie1975 m.)
Nors moksliškai žiūrint, tokie išsitarimai neverti dėmesio, jie teršia humanitarinių mokslų erdvę ir atsidavusių žmonių pajautas. Kyla svarbus klausimas – kas turi vertinti ir spręsti apie humanitarinius mokslus tokioje visuomenėje. Žinant ir patirtį, atsakymas toks: „Tiktai ne pašaliniai su tokiu išmanymu, koks pacituotas.“ Patikėti ir remtis galima tik išmanymu, ne neigiamais įspūdžiais. Anglų filosofas Bertranas Raselas (Bertrand Russell) paaiškino, koks skirtumas tarp nuomonės ir žinių, o pacituoti žodžiai nėra net nuomonė. Žinios yra neklystamos, nes paremtos tiesa, kaip pirminiu duotuoju. Gi nuomonė gali būti ir teisinga, ir klaidinga, o kad ja patikėtum, nuomonę reikia pagrįsti. Dar ne taip seniai, antroje XX amžiaus pusėje, akademinėje visuomenėje nuomonės būdavo išklausomos, bet reikėdavo jas pagrįsti. Tai, kaip kalbantysis paaiškindavo savo nuomonę, parodydavo jo išsilavinimo kokybę ir puoselėdavo jo intelektinį pasirengimą. Dabar net knygų recenzijų neliko su pagrįstomis nuomonėmis, o tai taip pat liudija aukštąsias mokyklas baigusiųjų humanitarinį pasirengimą. Menuose besireiškiantis jaunimas kartais išsitaria, kad modernus menas neįvertintas, nes nėra kriterijų ir autoritetų. Jeigu tai tiesa, – tai irgi humanitarinio išsilavinimo smukimo rodiklis.
Šioje srityje esama ir kitaip iškreiptų vertinimų. Pavyzdžiui, humanitarinių mokslų naikinimas mažinant jiems finansavimą. Šis klausimas, kai viena pusė teigia, kad pinigų nėra ir nukentėti turi nevertingiausi, t. y. humanitariniai mokslai, o kita dejuoja, kad be pinigų neįsigysim kompiuterių, ir humanitarinių mokslų ateitis be perspektyvos, gerokai supainiotas. Tiesa truputį kitokia. Jau minėtame straipsnyje profesorė E. Ulčinaitė be kita ko teigia, kad „Mus šiandien kamuoja ne ekonominė krizė – tai padarinys, o ne priežastis. O priežastys – tai dvasinės atsakomybės ir mąstymo krizė“. Tai tikslus padėties įvertinimas. Aš dar paminėčiau, kad ir dvasinių nuostatų degradaciją reikėtų pridurti. Ir jaunimas, ir jų tėvai, dabarties potencialiausi gamintojai, nesiveržia ir nenori siekti puikaus išsilavinimo, intelektinio tobulėjimo, visapusiškų žinių. Priešingai, nuostata yra universitetus transformuoti taip, kad jie teiktų konkrečias praktinių kursų paslaugas, kad baigusieji tiktų konkrečioms pareigoms kaip pieštuko formos laikmena dera kompiuteriui. Jau visiškai pamiršta universiteto kaip plačių universalių žinių šaltinio samprata, ir neliko žmonių, kurie tokio išsilavinimo siektų. Universitetų transformavimasis – atsakas į visuomenės nuotaikas, t. y. irgi padarinys.
Šie pasikeitimai liudija, kad šiek tiek susvyravęs finansavimas yra gudriai išnaudojamas ignoruojant ir nutylint kvalifikuotų ir patyrusių humanitarų nuomonę ir nuotaikas. Nebus netiesa pasakyti, kad humanitarai visais laikais dirbo iš įsitikinimo ir atsidavimo nieko nereikalaudami – kiek jiems buvo mokama, tiek pakakdavo, o mokslininkai visada dirbo savarankiškai užsimokėdami savo išlaidas. Tai pripažįsta humanitarai ir kitose šalyse. Bėda būna tik ta, kad atliktą darbą, kurio niekas nefinansavo, niekas nenori ir publikuoti. Taigi autorius gali krauti rankraščius pomirtinei realizacijai, jeigu jo namai saugūs.
Dirbantys pedagoginį darbą irgi buvo patenkinti esamomis sąlygomis, nes universitetuose bendravimas su studentais yra prasmingas ir malonus darbas. Tik darbų taisymas, ypač kai studentai, diktuoja terminus, gali būti labai alinantis ir nuostolingas profesionalo kalbos kokybei. Humanitarai niekada nebuvo agresyvūs ar streikuojantys, bet dabar, kai valstybės finansavimas ribotas, niekas neprisimena, kaip pasiaukojančiai žmonės vis dėlto dirbo; kalbama tik apie „stoką“ ir „trūkumus“. Tiesa ir čia truputį kitokia negu gali atrodyti iš šalies. Tačiau iš šalies veikia ne tik atrodymas, bet veikiama, o tai jau nelaimė. Humanitarai ramiai dirba, o už juos nusprendžia, kaip jų darbas bus vertinamas, kokie pasikeitimai įvyks akademiniuose santykiuose ir kaip tai atsispindės vertinant jų kvalifikaciją ar atestuojant. Liūdniausia, kad kurie ne kurie pasikeitimai akademiniuose santykiuose pristatomi iš nuogirdų, jų nederinant su patyrusiųjų nuomone ir net nemėginant kaip nors daryti įtaką administracinei hierarchijai.
Vienas pavyzdys būtų toks: samprata, kad kalbos mokymasis gali būti nuolatinis žaidimas, kad mokslas taip pat – „tik žaidimas, jokių pastangų nereikalaujantis užsiėmimas“ (Ulčinaitė, ten pat), kad mokytojas turi rūpintis, kad nepažeistų mokinio psichologinio komforto, palaikyti jo atsipalaidavimą ir pasirūpinti jo „motyvacija“ arba, lietuviškai tariant, suteikti mokiniui norą mokytis, jau įvertinta neigiamai. Be to, kad tai absurdiški reikalavimai, jie iš pradžių, devintajame XX amžiaus dešimtmetyje, buvo pateikti kaip nuogirdos. „Sako, kad dabar mokytojas negali net kalbėti taip, kad sujaudintų mokinį, ir net raudono pieštuko naudoti negali, nes pataisymai šia spalva gali neigiamai paveikti mokinio psichiką. Dabar mokiniai vertins mokytojo darbą be jokių išimčių ir nuolaidų.“ Šitas nuogirdų kratinys, pasirodo, buvo konstruktyvistinės ir kognityvistinės teorijų seka, su atitinkamomis publikacijos ir atitinkamau pritaikymu. Geriausiuose Vakarų universitetuose mokytojo darbą vertina tik geriausi studentai, ir tai logiška, nes tas studentas, kuris nelankė paskaitų arba yra tokio menko pasirengimo, kad dėstytojo aiškinimų nesuprato, pirmiausia turi pats išsiaiškinti dalyko esmes ir pasiaiškinti, kodėl aplaidžiai dirbo. Lietuvoje ši nuostata buvo priimta ciniškai ignoruojant dėstytojus ir, žinoma, publikacijas ta tema. Iš tikrųjų akademinė bendruomenė turėjo pasiskaityti ir su vadovais apsvarstyti, ko vertos tokios nuostatos, ir tik tada pagalvojus surasti neįžeidžiančią ir ne žalojančią jų pritaikymo formą.
Šis pavyzdys kelia klausimą, kodėl taip vadovaujama ir kas iš tikrųjų vadovauja akademiniams kolektyvams ir darbuotojams, kurie neretai būna aukštesnės kvalifikacijos negu padalinio vadovas.
Aukščiau cituoti liaudiški išsitarimai humanitarų adresu ir ši situacija verčia manyti, kad nurodymus pritaikant iš nuogirdų galima palankiai arba nepalankiai traktuoti bet kurį darbuotoją ir priversti jį rizikuoti įdarbinimu, visiškai negalvojant apie kvalifikuoto ir patyrusio dėstytojo psichologiją. Neatitikimas tarp požiūrio į dėstytoją ir į studentą dar XX amžiuje buvo sugriautas. Tos nuostatos jau pasitvirtino esančios ydingos, bet nei psichologija, nei darbo saugos principai šiuo atveju nesvarstomi. Galiausiai akademinė disciplina užleido vietą studentų savivalei, ir jau yra žinoma, kad mokinys sumušė mokyklos direktorių Lietuvoje. Jungtinių Valstijų švietimo sistema tapo pažeista pritaikius minėtas teorijas (žr. Tomo Lengtrio (Thomas Langtry) straipsnį „Laisvųjų menų santykinė svarba XXI amžiaus akademikams“ (Relevance of Liberal Arts .2.26.2014. Langtry.pdf).
Aukščiau pacituota profesorės Ulčinaitės nuomonė apie mokslą kaip žaidimą, liečia ir mokslą kaip tyrinėjimų sritį. Humanitariniai mokslai dabar puolami, tik lituanistika finansuojama Respublikoje. Kvalifikuočiausi užsienio kalbų mokslininkai tylomis vienas po kito pasitraukia iš universiteto, o kartais ir iš Respublikos. Neatrodo, kad kam nors tai rūpėtų. Sunku atspėti tokio abejingumo ir net neekonomiškumo priežastį, kuri gali būti tokia, kad gerbiami tik tie, kurie yra aprūpinti arba apsirūpinę, o tie, kurie tik dirba patenkinti menkiausiu atlygiu, tiek ir apskritai verti.
Socialinės ir etinės nuostatos humanitariniuose moksluose verčia klausti, dėl ko šie mokslai puolami, kai administraciškai buvo atsisakyta geriausių mokslininkų ir kai dabartinė padėtis tam tikra prasme buvo dėsningai sukurta.
Mokytojų straipsnių publikacijos, kurios pasirodo Respublikos spaudoje, nedaro garbės kvalifikuočiausiems kolegoms, o jų kritikai sulaukia agresyvių atakų. Iš tikrųjų nederėtų, būtų netgi amoralu fiziškai pulti išsakančius kritines pastabas. Galima pacituoti vieną kitą darbą, pavyzdžiui, tam, kad būtų galima įsitikinti, jog mokytojų publikacijos tikrai nėra humanitarinių mokslų indėlis ir, aišku, nėra lingvistika. Plg.:
- Remiantis diagnostinio tyrimo, atlikto 2007 metais, straipsnyje aptariamas studentų požiūris į užsienio kalbų mokytojo profesijos kompetencijas, kaip vienas iš galimų dorinių nuostatų ugdymo veiksnių. Nors pastaruoju metu užsienio kalbų mokytojams, kaip vertybių ugdytojams, keliami nauji ir sudėtingi reikalavimai, tačiau mokslinėje edukacinėje literatūroje stokojama teorinių ir empirinių tyrimų apie tai, kokie veiksniai galėtų daryti įtaką mokytojų vertybinių nuostatų raidai. Stokojant tokių įžvalgų, būsimųjų užsienio kalbų mokytojų požiūrio į užsienio kalbų mokytojo kompetencijas, kaip potencialų dorinės nuostatos ugdymo veiksnį, analizė išlieka aktuali ir leidžia formuluoti mokslinę tyrimo problemą: kokią įtaką būsimųjų užsienio kalbų mokytojų dorinėms nuostatoms gali turėti jų požiūris į mokytojo profesijos kompetencijas.
Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra išryškinti būsimųjų užsienio kalbų mokytojo požiūrį į mokytojo profesijos kompetencijas ir nustatyti šio požiūrio galimą įtaką jų dorinių nuostatų plėtotei universitete. Šiam tikslui realizuoti keliami tokie straipsnio uždaviniai: 1) nustatyti respondentų požiūrį į užsienio kalbos mokytojo profesinę kalbinę, profesinę pedagoginę, bendrakultūrinę ir bendrąją kompetencijas; 2) išryškinti respondentų požiūrio į mokytojo profesijos kompetencijas ir dorovinių vertybių, išreiškiančių dorinės nuostatos kognityviojo-prasminio komponento turinį sąsajas.
Daugumos respondentų požiūriu, svarbiausia užsienio kalbos mokytojo profesijos kompetencija – profesinė kalbinė, antra pagal svarbumą – profesinė pedagoginė, trečia – bendrakultūrinė, ketvirta – bendroji. Tyrimo duomenų analizė taip pat atskleidė, kad dorinei nuostatai įtakos gali turėti požiūris į visas mokytojo kompetencijas. […] Tokie koreliacinės analizės duomenys rodo, kad būsimųjų užsienio kalbų mokytojų požiūris į bendrąją kompetenciją dorinės nuostatos ugdymo atžvilgiu yra pats reikšmingiausias, t. y. labiausiai veikia jos sklaidą. Požiūris į mokytojų profesijos kompetencijas gali turėti didelę įtaką dorinės nuostatos kognityviajam-prasminiam komponentui, nes nustatyta daug sąsajų su dorovinių vertybių svarbumo pripažinimu bei jų įprasminimu. Tyrimas atskleidė, jog iš visų mokytojo kompetencijų bendroji kompetencija labiausiai susijusi su bendrakultūrine, profesine kalbine ir profesine pedagogine, o tai leidžia daryti prielaidą, kad tiriamųjų požiūris į bendrąją kompetenciją yra pats reikšmingiausias, galintis daryti jų dorinėms nuostatoms.
- Dvidešimtajame amžiuje nepaprastai padidėja susidomėjimas antikiniais mitais. Nuo pirmojo mūsų amžiaus dešimtmečio prasideda, kaip teigia mitologijos tyrinėtojas E. M., „demitologizacijos“ […] arba „neomitologizacijos“ […] procesas. Antikiniai mitai plačiai naudojami literatūroje. […] XX a. mitologizmas susijęs su modernizmo estetika – mitais siekiama perteikti pasaulio chaotiškumo ir absurdiškumo idėją, mechanišką, ciklišką gyvenimo pasikartojimą, pavaizduoti žmogų kaip nesikeičiantį, amžinų pradų, absoliutizuotų būsenų įkūnytoją, nepriklausomą nuo istorinių ir socialinių aplinkybių, neapibrėžtą laiko ir erdvės. Mitai panaudojami subjektyvistinei rašytojo pasaulėžiūrai, kritiškam požiūriui į kapitalistinę tikrovę išreikšti. […]“ Mito funkcijos kūrinyje priklauso nuo rašytojo pasaulio sampratos, kūrybinio metodo, pasirinkto žanro, siekiamo tikslo ir t. t.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie mitą modernistiniame romane […] Naudodamas antikinius mitus ir juos parodijuodamas, B. paneigia realistinį romaną, ironizuoja literatūros kritiką ir jos mokyklas, atskleidžia žmogaus elgesio kartojimąsi, šiuolaikinio buržuazinės visuomenės žmogaus dvasinį susmulkėjimą, metaforiškai parodo žmogaus veiklos beprasmiškumą.
Kritiškai vertinant B. pesimistinį požiūrį į žmogų ir į pasaulį, tai, kad jis nepripažįsta realistinio romano, reikia pažymėti naujos romano formos ieškojimus, rašytojo siekimą sukurti XX a. naujo tipo romaną, kuriame būtų ir to paties kūrinio analizė, ir kritika. Reikia pažymėti B. išradingumą ironizuoti ir parodijuoti. Tai kūrinio ypatybės, kurios padeda skaitytojui tapti farso dalyviu, kritiškai vertinti skaitomą kūrinį. Tik apmaudu, kad B. neįžvelgia pasaulyje ir žmoguje nieko pozityvaus, yra tipiškas „juodasis humoristas“.
Nors pirmoji ištrauka yra iš straipsnio, kuriame aprašomas tikras būsimųjų mokytojų pažiūrų tyrinėjimas, o antrojoje rašoma apie požiūrį į žmogų ir pasaulį grožiniame kūrinyje, jų temos ir minimi santykiai panašūs. Skirtumas tas, kad antrojoje ištraukoje žmogus ir reiškiniai įvardijami tiksliai, o jų ryšiai bei sąsajos aiškios, nepaisant daugiaplanio žmogaus pavaizdavimo romane ir su tuo susijusių daugiamačių įvaizdžių ir požiūrių bei kalbos daugiareikšmiškumo.
Šito negalima pasakyti apie pirmąją ištrauką, nors joje rašoma apie realius žmonių sugebėjimus, įtakas ir požiūrius. Aiškumo dėlei atkreipsiu dėmesį, kad pagrindinė sąvoka pirmojoje ištraukoje yra mokytojo dorinių nuostatų ryšys su jo profesinėmis kompetencijomis. Deja, nei šios sąvokos, nei ryšių taip tiksliai ir aiškiai pavadintų cituojamoje ištraukoje nėra. Nors kompetencijų ir dorovinių nuostatų ryšys nėra visiškai tiesioginis, tereikia tik atkreipti dėmesį kaip jis supainiotas, o supainiotas pirmiausia dėl klaidingo pavadinamo santykio teiginiuose. Galima paanalizuoti sąvokas.
Mokytojo kompetencija (-os) yra potencialūs mokytojo sugebėjimai. Taigi tai yra profesinės kompetencijos, bet ne „profesijos kompetencijos“: šis pavadinimas kartojasi ir gerokai painioja santykių reikšmes. Taigi pirmoji ištrauka pažeidžiama dėl terminų ir terminuotų frazių vartojimo.
Bet pagrindinis klausimas ir priekaištas būtų dėl temos, miglotų ryšių joje ir dėl sprendimo, t. y. dėl tyrinėjimo objekto. Tiksliai pasakius, pirmosios ištraukos tema susijusi su mokytojo profesinėmis kompetencijomis ir jų įtaka mokytojo dorinėms nuostatoms. Tema šitaip aiškiai nesuformuluota. Bet svarbiausia tai, kad tyrinėjimo objektu pasirenkamas ne minėtas sąlygotumas, o „būsimųjų užsienio kalbų mokytojų požiūris į mokytojo profesijos kompetencijas (pabraukta MLD) ir šio požiūrio galimą įtaką jų dorinių nuostatų plėtotei universitete“. Tai yra labai keistai pasirinktas tyrinėjimo objektas. Jeigu straipsnyje aptariamos profesinės kompetencijos „kaip vienas iš galimų dorinių nuostatų ugdymo veiksnių“, tai reikėjo ir tyrinėti kompetencijas kaip veiksnį. Kitaip tariant, autorei reikėjo pasirinkti senus mokytojus, sužinoti jų profesines kompetencijas, išsilavinimą, stebėti jų elgesį su studentais, kolegomis ir platesniuose socialiniuose kontekstuose ir aprašyti tuos pastebėjimus. Tokiu atveju būtų buvusi tikimybė pamatyti, koks griežtas ar nuolaidus dėl mokslo ir elgesio, koks nuoseklus ir pastovus savo elgesiu yra senas mokytojas. Galima dar buvo pastebėti, kaip to mokytojo elgesys ir kompetentingumas atsispindėjo jo mokinių elgesyje ir kaip suformavo tų mokinių žinias. Šalia reikėjo pasirinkti nors vieną ar daugiau jaunų mokytojų ir dar studentų ir juos stebėti remiantis analogiškais kriterijais. Palyginus duomenis, būtų buvę galima nustatyti, kaip mokytojų kompetencijos apibrėždavo jų elgesį ir nuostatas, ir kaip tų mokytojo kompetencijos ir elgesys bei nuostatos įtakojo jų mokinius. Tada būtų buvę galima gana tikroviškai pasakyti, kad mokytojas su puikiomis kompetencijomis turi ir atitinkamai griežtas (arba liberalias) dorovines nuostatas, kurios labai (nelabai) daro įtaką jo mokiniams. Vadinasi, tyrinėjimas, kuriuo pagrįstas pirmoje ištraukoje pristatomas straipsnis, turėjo turėti visai kitus principus ir kriterijus ir galėjo turėti, jeigu klausimas (problema) būtų buvęs teisingai suformuluotas. Deja, teisingos klausimo formuluotės ir požiūrio bei terminų aiškumo pirmojoje ištraukoje nerandame. Ši ištrauka atspindi tipiškai miglotas sąvokas ir problemą, tipiškai supainiotos kalbos straipsnio santrauką ir patį tyrinėjimą, kokių yra nemažai Lietuvos mokytojų publikacijų tarpe.
Suprantama, kad situacija, kurią stengiamasi pateikti kaip humanitarinių mokslų išsivystymą Respublikoje, jo neliudija, ir tą situaciją gali pataisyti tik gana ryžtingi pakeitimai, kuriuos turėtų atlikti kvalifikuočiausi humanitarai. Mokytojų publikacijų būtų protinga atsisakyti, – jų vis tiek „niekas neskaito“. Tai jaunesniosios kartos, dabarties potencialiausių žmonių, įvertinimas, kuriuo galima patikėti. Publikuotis turėtų humanitarai turintys mokslinius laipsnius ir jų darbai turėtų būti aptarinėjami universitetuose ir mokyklose ir pritaikomi, jeigu yra pritaikytini, akademiniame darbe. Fundamentalūs tyrinėjimai gali ir nebūti pritaikomi, ir tai nėra jokia nuodėmė ar nelaimė. Trumpas šios minties patvirtinimas būtų amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Linkolno K. Barneto (Lincoln K. Barnett) samprata apie tai, kad „greitas taikomojo mokslo derlius yra naudinga praktika, vaistai, mašina. Kuklus grynojo mokslo vaisius yra supratimas“. Iš tikrųjų, jeigu mokslininkai galėtų susikaupti savo darbe, savi humanitarai pateiktų naujų idėjų, jų darbai galėtų būti svarstomi, skatintų kūrybiniam darbui ir tobulėjimui. Tada būtų galima cituoti savus autorius užuot kiekvieną teorinę sampratą ar metodinę naujovę nusirašius nuo užsieniečių darbų. Aš neminiu išlaidų grynajame moksle klausimo iš seno humanitaro garbės. Reikėtų tik pasirūpinti, kad oficialiai nefinansuojamo grynojo humanitarinio mokslo kūrinius kas nors malonėtų išspausdinti, pavyzdžiui, padovanojant vienos publikacijos kainą iš lituanistikos fondų du mokslinius laipsnius įgijusiam užsienio kalbų specialistui.
O mokytojai galėtų garbingai ir kitaip įsiprasminti. Pavyzdžiui, kiekvienas mokytojas galėtų pasirinkti jam įdomią auditorinio darbo tyrinėjimo (classroom research) temą, prieš tai gerai apsiskaitęs arba pasiskaitęs ir pasitaręs su patyrusiais srities specialistais auditorinio tyrinėjimo klausimais. Auditorinis tyrinėjimas yra integruotas kasdieniame darbe ir intelektualus žmogus jį gali atlikti be ypatingo sunkumo. Tokio darbo rezultatas galėtų būti trumputis apibendrinimas su konkrečiais pastebėjimais ir rekomendacijomis, pavyzdžiui, du-trys kompiuterio teksto puslapiai. Atsiskaitydamas atestacijos proga, tas mokytojas galėtų pristatyti savo pastebėjimus ir rekomendacijas tokia forma, kad jie tiktų praktiniam darbui, o savo tris puslapius įsegtų savo asmeniniame arba vadovo „portfelyje“. Po dvejų ar daugiau metų, kitos atestacijos proga, autorius turėtų pats dar kartą perskaityti ką parašęs prieš trejetą metų ir paskelbti savo darbo įvertinimą. Jeigu žmogus būtų savo darbu patenkintas ir įsitikinęs, kad darbas pritaikytinas auditoriniame mokyme, suredaguotų bei pateiktų jį gražia ir tikslia literatūrine kalba, rekomenduotų kitiems, šis darbelis galėtų tapti publikacija. Tokioms praktinėms publikacijoms tektų skirti arba specialų, arba tokį leidinį, kaip „Gimtasis žodis“, arba kurio nors pedagoginės krypties universiteto leidinį su specialiu tokiam reikalui paskirtu skyriumi.
Visiškai mokslu nesidominčius mokytojus nuo publikacijų galima visiškai atleisti, o ypatingai besidomintiems parengti respublikinį projektą, kuriame tilptų nemažai mokytojų tyrinėtojų. Ši besidominčių tyrinėtojų grupė turėtų dirbti susijusiose srityse, kad darbų rezultatai kauptųsi kaip tikrai vertingas derlius, galbūt būtų tokie reikšmingi, kad galima būtų pasiūlyti net užsienio leidiniams. Toks projektas turėtų būti parengtas pasiūlius pagrįstą problemą, suplanavus tikslus ir numačius rezultatus. (Šis darbo modelis pasiskolintas iš matematiko Šarūno Chomentausko (www.exacaster.com); seniau humanitarai dirbo pagal modelį „problema, medžiaga, metodas“, bet jis kažkaip ištirpo ir ilgainiui disciplinuojančio modelio neliko visiškai. Kvalifikuotai pateiktas projektas turėtų būti giliai išanalizuotas ir apsvarstytas, suteikiant galimybę projekto tema pasisakyti žmonėms, ketinantiems jame dirbti, ir tik tada priimtas, surinkti atlikėjai ir vykdomas. Žmonės, besiimantys tokio tyrinėjimo, turėtų pasiruošti dideliam darbui, reikalaujančiam pasiaukojimo ir ištvermės. Nereikėtų manyti, kad išmetus habilituoto daktaro laipsnį, bet kokios publikacijos gali šį laipsnį atitikti. Habilituoto daktaro laipsnis buvo svarbi kokybinė pakopa moksle, ir jos negalima pakeisti kiekybiniais rodikliais.
Moksliniu darbu nesidomintys mokytojai galėtų būti kolegų švietėjai, pristatydami perskaitytas grožinės literatūros knygas su savo rekomendacijomis ir pagrįstomis nuomonėmis (t. y. su humanitaro išsilavinimo įrodymu). Siektinas pavyzdys galėtų būti prancūzų filologijos specialistas ir vertėjas Vytautas Bikulčius, kuris kasmet paskelbia komentuotus geriausiųjų dabarties prancūzų rašytojų kūrinius ir premijas. Gaila, kad anglistai neturi panašaus literato. O daug skaitantis mokytojas galėtų ne tik pakalbėti kolegoms, bet ir publikuoti savo pagrįstus įvertinimus, jeigu ryžtųsi juos pateikti raštu. Galima prisiminti, kad grožinės literatūros knygų recenzavimas dabar Respubikoje – merdinti sritis.
Šios grupės mokytojai galėtų būti kolegų švietėjai ir metodikų srityje. Tiesa, naujausia žinia yra tokia, kad „metodai mirė, liko tik „pritaikymai“ (approaches) (Theodore S. Rodgers, 2013; Jack C. Richards and Theodore S. Rodgers, 2012). (Profesorius Teodoras S. Rodžersas (Theodore S. Rodgers), kuris dirba Manoa Havajų universitete, JAV, yra prasitaręs, kad pakviestas su malonumu atvažiuotų supažindinti su savo atrastomis naujovėmis ir nuotaikingais mokymo būdais.)
Tai, kas pasakyta, nereikalauja jokių reformų. Humanitarai profesionalai turėtų pasitarti, susitarti ir pareigomis pasidalyti, o mokytojai turėtų pasirinkti pagal savo polinkius, išsilavinimą ir ištvermę, kokio darbo imsis. Paskui prasmingai ir tiksliai tą darbą suplanuoti ir jį atlikti. Svarbus humanitarinio darbo aspektas yra žmogaus kalba, kuri nebuvo pakankamai akcentuota šiame straipsnyje, o be kalbos humanitariniai mokslai neįsivaizduojami. Visi humanitarai profesionalai ir mokytojai turėtų įsipareigoti kalbėti tik gražia literatūrine kalba ir tartimi, tokia kalba, kad mokiniai suklustų išgirdę mokytojo balsą ir jaustų trauką kalbėti panašiai. Dar didesnis kalbos vaidmuo rašant ir pateikiant rašto darbus publikacijai. Visi humanitarai tai turėtų gerai suprasti ir savo kalbos tobulinimu neformaliai užsiimti visą gyvenimą, ypač jei ta kalba yra užsienio kalba. Taigi humanitarinių mokslų padėties pagerinimui Respublikoje labiausiai padėtų sąmoningas ir ryžtingas profesionalų įsipareigojimas atsakingai ir garbingai dirbti ir kalbėti bei rašyti pavyzdine kalba. Tada palaipsniui būtų sukurta dvasinga aplinka, kuri, pridėjus humanitarų žinias, ir būtų humanitarinė kultūra. Juk menų sričių pedagogai pasirodo kaip atlikėjai. Jie viešumoje, todėl kultūra visada pirmiausia siejama su menais. Humanitarai tarytum neturi kuo pasirodyti, bet kalba – tai irgi atlikimas, tik mažiau matomas, universalesnis ir nemažiau svarbus, todėl turi būti ypatingai ženklus. Kitados taip buvo. Ir dabar toks siekis man atrodo reali galimybė.
Marija Liudvika Drazdauskienė