Vieną saulėtą balandžio popietę mums gerai pažįstamų senjorų kalba pakrypo tamsesnio debesėlio link. O konkrečiau sakant, kalbėta apie tai, kas sumenkino Tautos atgimimo ąžuolyno 25-mečio jubiliejaus reikšmę. Iškilmingas renginys suruoštas šalia Jono Basanavičiaus sodybos Ožkabaliuose. Čia suvažiavo keli šimtai tautiškai nusiteikusių piliečių, pasiruošusių ne tik paminėti garbingą sukaktį, bet ir pasodinti 25 proginius ąžuoliukus būsimai Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio giraitei, numatytai žaliuoti ir subujoti šalia kitų, jau tampančių ištisa ąžuolų giria.
– Kaip manai, Kolega, kas turėtų pakelti tautinę vėliavą iškilmių vietoje ir pirmasis tarti jubiliejui skirtus žodžius?
– Atsakymas, manau, aiškus: Tautos atgimimo ąžuolyno iniciatorius ir steigėjas, – nė nemirktelėjęs pareiškia sąžiningas gamtos tyrinėtojas.
– Nesitikėjau, kad mano mielas Bičiulis toks naivus. Negi jis atklydėlis iš normalaus pasaulio, kur galioja humanistinė etika? – stebisi humanitaras, jau gerai perpratęs mūsų gyvenimo tikrovės grimasas. – Viskas vyko kaip ir turėjo būti lengvai manipuliuojamoje visuomenėje, kaskart išsirenkančioje valdžios atstovus, apie kuriuos nėra prasmės rimtai kalbėti. Tad suprantama, jubiliejinę kalbą pradėjo valstybės premjeras, kuris, pasirodo, esąs pagrindinis Ąžuolyno istorijos herojus. Po to plepėjo kitos „herojinės“ figūros, išdėstytos pagal klaninės hierarchijos principus. Na, o pagrindiniam asmeniui – Ąžuolyno steigėjui, Jono Basanavičiaus premijos laureatui Vitalijui Stepuliui liko tik sausa plutelė – pareiga užbaigti oficialią dalį. Tačiau jo nuoširdus ir turiningas žodis, sušildęs kaustantį oficialumą, tarsi sugražino šventinę nuotaiką. Ir tikrai: tas nelemtasis debesėlis, vėjo genamas šiek tiek pasislinko horizonto link.
– Manau, neverta toliau klausytis, apie ką išklibę akademiniai senjorai ketina dar plepėti, – mąsto šelmis Dominykas, – gi plačiau renginį aprašys Gediminas Zemlickas. O mes, perskaitę būsimą apžvalgą „Mokslo Lietuvoje“, galėsime linksmai be graužaties sušukti: „Velniop visus GLAVLIT‘us, jei vidinis cenzorius, taip ilgai ugdytas prievartos laikais, nurodo mums ramų ir todėl „teisingą“ valdžios palaimintą kelią į euro rojų“.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2014 m. balandžio trečiasis dešimtadienis
„Poezijos pavasario“ renginių šurmulys pačiame savo jau blėstančio įkarščio zenite. Egzaltuotą moterėlių, be saiko garbinančių poetus, nuotaiką stebi mūsų akademinės bendruomenės senjorai, išėję pasidairyti į Vilniaus senamiesčio gatveles.
– Visi šie karnavaliniai žaidimai man primena rusiškus „kapustnikus“; jie tarsi linksmai skamba, tarsi graudžiai „ant širdies“ gula, kai regi tuos tarsi laimingų miestelėnų būrelius, – pirmas prabyla humanitaras.
– Tikrai taip. Tik tų balalaikų ir Visockį imituojančių dainininkų trūksta. Nors jaunimėlio su gitaromis kai kur pasirodo.
– Į du šio šurmulio renginius aš užsukau, – tęsia humanitarinių dalykų meistras, – prastą įspūdį paliko jų skaitomos eilės. Gal veiksmo vietos pasirinkimas buvo netikęs? Nenorėčiau tikėti, kad visus „pavasarėlio“ renginius galima būtų taip vertinti.
– Mielas, Kolega, pats kaip humanitarinės minties atstovas esi linkęs emocionaliai viską vertinti ir todėl Tamstos mintys skamba subjektyviai. Manyčiau, reikalai čia klostosi neblogai: žmonės, rodydami susidomėjimą poetiniu žodžiu, mažiau dėmesio skiria politikos karuselei, su tokiu įkarščiu siautusiai rinkimų išvakarėse.
– Pritarčiau mano mielo Kolegos optimizmui, jei čia sklistų tikras poetinis žodis. Aš girdėjau vyraujančią skaitovų ypatybę – tik kiekvieno skaitančiojo neartikuliuotą šnabždesį, virstantį neaiškiu pokalbiu su pačiu savimi. Nė vienas save išdidžiai vadinantis poetu negirdėjo kito, šalia esančio. Jiems pakako tik savų žodžių, nukreiptų į nežinią – neaišku kam ir apie ką.
– Prieš penkis dešimtmečius gimęs renginys buvo aktualus ir laukiamas kaip gaivus vėjas represinio režimo epochoje. Dabar, praradęs savo esminę misiją, jis tapo neįdomiu lakstymu per šalies miestus ir miestelius. Neaiškaus murmėjimo, atsukto savęspi link, mažai kas gali klausytis. Nauja epocha, nauja vertybinė orientacija, manau, taip pasakytų mūsų išminties šaltinis Dominykas.
- ••
Pokalbio tęsinys iškilmingai uždarius poetinį bruzdesį, išplitusį debesuotoje šalies padangėje.
– Turėjau progos dalyvauti Etnokosmologijos muziejuje vykusiame poetų pasirodyme, – prabyla humanitarų senjoras. – Aplinka nuostabi: įspūdingas muziejaus pastatas, bendraujantis su lankytojais kosmologiniais įvaizdžiais ir… galop mane užvaldęs tamsus nusivylimas čia patirtu įspūdžiu.
– Mano mielas Kolega vėl rodo juodą pesimizmą; negi kosmologinis pamatytų vaizdų poveikis toks negatyvus? – įsiterpia gamtos dalykų virtuozas. – Negaliu patikėti.
– Tokio finalo ir pats nesitikėjau. Tad dabar paklausyk atidžiai: poetų priėmimui rimtai pasiruošė muziejaus įkūrėjas ir jo direktorius dr. Gunaras Kakaras. Jis paruošė trumpą poetiškai nuskambėjusį tekstą, kuriame atskleidė muziejaus erdvės reikšmę emocinei žiūrovų pajautai, susitinkant čia su unikaliais Kosmoso vaizdais, o renginio pabaigoje jis išdrįso pasiūlyti savo kuklias eiles, užrašytas ant puikių nuotraukų lapų. Kaip manai, Kolega, kokia buvo reakcija? Atsakau nedelsdamas: absoliutus ignoravimas. Žmogus, atvėręs savo širdį, arogantiškos tylos buvo atstumtas.
– Atvirai kalbant, nesu nustebintas, nes eiles dėliojančių snobų elgsena nuolat piktina visuomenę; kartais tai suerzina ir jiems iš paskos bėgiojančias „cypdavatkes“.
– Būk kantrus – aš dar nebaigiau pasakoti. Taigi muziejaus gidai, nuoširdžiai ir intriguojančiai aiškindami eksponatų turinius, veda svečius kylančia aukštyn ekspozicijos galerija. Žiūrovai abejingai apsižvalgę nuobodžiauja, plepa tarpusavyje. Galop jie susėda salėje, kurioje rodomos vaizdajuostės su nuostabiais Visatos fragmentais, užfiksuotais moderniausiais prietaisais. Kosminė erdvės poetika prabyla didinga nepakartojama formų, spalvų ir judesių harmonija. Jei būčiau parašęs bent vieną pakenčiamai suregztą eilių posmelį, nedrįsčiau jo perskaityti po to, kai ekrane regėjau poetinę neaprėpiamos stebuklingos kūrinijos didybę. Ir koks paradoksas: ta pilka, viskam abejinga saujelė snobų kuo ramiausiai po kelių minučių jau kitoje salėje skaitė savo tekstus, tik juos girdėdami ir sau per petį plodami. Tarsi nieko prieš tai neįvyko – tarsi kosminė didybė buvo atsivėrusi aklų, kurčių gentyje.
– Ak, kaip būtų buvę įdomu paklausyti mūsų komentatoriaus Dominyko pastabų, – dūsauja gamtininkas. – Deja, jo nepriėmė į savo autobusą rašytojų sąjungos atstovai: mat svetimiems nebus leista susirasti menkos vietelės tarp vietinių.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2014 m. gegužės paskutinė savaitė