Pasvarstymai prieš tarptautinį mokslininkų forumą
Juozas Algimantas Krikštopaitis
Artėjant 23-ajai Tarptautinei Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijai (Helsinkis, 2014 m. rugsėjo 21–22 d.), kyla poreikis prisiminti įvairius pastarojo dešimtmečio mokslininkų forumus ir apsvarstyti jų patyrimą, kuris galėtų būti naudingas diskutuojant minėtos Baltijos pakrantės mokslininkų konferencijos sesijose. Pamėginsiu, pasitelkęs savo patirtį, tai atlikti, kad spėčiau pasiruošti minėtoms diskusijoms Helsinkyje.
Prognostikos poreikis
Kiekvienoje šalyje ateitį numatyti yra pasišovę gausūs lengvo uždarbio mėgėjų būriai. Jiems ypač gerai sekasi istorinių lūžių metais. Tuomet visuomenė yra pasimetusi ir linkusi griebtis iracionalių, psichiką raminančių būdų. Tuo naudojasi gudrūs makleriai. Mums rūpi kiti dalykai: ką apie ateitį gali kalbėti mokslo žmonės, remdamiesi istorine patirtimi ir mokslinės bendruomenės pripažintais tyrimų būdais. Galima teigti, kad pastaruosius du dešimtmečius dominuojančios civilizacijos raidą tiksliausiai numatė amerikiečių tyrinėtojas Alvinas Tofleris (Alvin Toffler) – vienintelis iš daugelio dirbančiųjų prognostikos srityje. Štai todėl jo teiginiams verta skirti dėmesį.
Prieš tolimesnį aptarimą verta įsidėmėti svarbų teiginį: tiksli prognozė neįmanoma, nes realus pasaulis yra pilnas nenuspėjamų, spontaniškai kylančių atsitiktinumų. Galima nuspėti įvykių ar procesų kryptis ar tendencijas, bet neįmanoma numatyti netikėtų raidos posūkių. Dažnai tuos posūkius sukelia mokslo atradimai, kardinaliai keičiantys civilizacijos technologinius principus. Ir vis tik, nepaisydami šio reikalo neapibrėžtumo, mes nuolatos mėginame prognozuoti. To reikalauja mūsų poelgių motyvacija ir siekiamų tikslų įprasminimas kultūroje ar mūsų pačių biografijoje. Šiandien jau aišku, kad geriau kurti netobulą prognostinę perspektyvą, nei neturėti jokios. Tik sukonstravę dar netikslų ir abejotiną ateities modelį, mes jau galime, drąsiau judėdami į priekį, tobulinti racionalios veiklos scenarijų.
Šiaurietiškas patyrimas
Turint galvoje tai, kas jau pasakyta, naudinga mums pažvelgti į Suomiją. Su ja mus jungė bendra patirtis, sukaupta atsidūrus agresyvioje Rusijos imperijos priespaudoje, o vėliau – tarpukaryje vystant savarankišką valstybinį gyvenimą.
Iš pokalbio su Helsinkio universiteto rektoriumi prof. Ilka Niniluoto (Ilkka Niiniluoto), kurio pagrindinės mintys buvo užfiksuotos akademinėje spaudoje[1], mes sužinome: 2004 metų vasarą Suomijos parlamentas priėmė naują „Universitetų aktą“ – akademinės veiklos gaires, akcentuojančias mokslinių tyrimų reikšmę valstybei. Dokumento tekstas buvo paruoštas remiantis patyrimo analize ir prognostikos principais. Pagal šį aktą šalies universitetai privalo būti atsakingi prieš tautą, sieti savo tyrimus su valstybės komerciniais tikslais, su visuomenės fiziniais ir dvasiniais poreikiais. Pažymima, kad medicina, gamtos mokslai ir technologija jau drąsiai eina inovacijų bei komercijos kryptimi.
Paminėtas aktas sukėlė susierzinimą tarp humanitarų ir sociologų. Buvo teigiama, kad dėl jų veiklos specifikos, čia beveik nėra galimybių patentuoti nei išradimus, nei technologinius sprendimus. Rektorius I. Niniluoto pažymi, kad toks mąstymas yra ne tik ydingas, bet ir žalingas. Kalbant apie tai reikia prisiminti XIX a., kai Suomija spurdėjo imperinės Rusijos glėbyje. Tuomet humanitarai buvo įtakingiausias akademinis Helsinkio universiteto būrys. Čia subrendo tautinio atgimimo žingsniai. Istorikai, teisininkai, lingvistai, literatai, pedagogai kūrė pagrindines valstybingumo struktūras. Jų atkaklios pastangos atskleidė įspūdingus rezultatus: Suomija tapo valstybe, turinčia savuosius teisės, politikos, ekonomikos mokslus, lemiančius demokratinį XX a. valstybės valdymą ir jos ekonominę bei politinę galią. Įsidėmėkime – tuo keliu ėjo ir trys gretimos Baltijos valstybės.
Šiandien Suomijos humanitarai atlieka esminį darbą, vystydami mokyklų ir universitetų edukacines programas, kurdami rašytinius savo srities pagrindus. Ir humanitarai, ir socialinių mokslų atstovai yra pajėgūs taip pat atlikti komercinius sandėrius: dirbti projektų ekspertais ar konsultantais. Miestų plėtros, ūkinės bei prekybinės veiklos projektai laukia energingų humanitarų ir sociologų. Intelektualiai išsivysčiusi Suomijos visuomenė jau subrandino globaliai reikšmingų „socialinių inovacijų“, dabar realizuojamų viešojo administravimo, edukacijos, sveikatos priežiūros srityse. Ryškūs postūmiai leidyboje: komercinių tikslų siekiantys leidėjai jau nevengia mokslinių veikalų. Jie vis plačiau atveria vartus monografijoms, straipsnių rinkiniams ir net disertacijų tekstams. Mokslo leidinius jie platina energingai su pagirtina išmone, pasitelkę išraiškingą reklamą. Gilėja supratimas, kad meno kūriniai turi kiekybinę (valiutinę), pastoviai augančią išraišką. Galima sakyti, kad Suomijoje susiformavo turininga intelektuali produkcija. Tad galima prognozuoti, kad Suomijoje jau veikianti „kultūros industrija“ atsiras ir kaimyninėse rytinės Baltijos pakrantės šalyse.
Spėliojimai apie ateitį
Anot Alvino Toflerio, vieną iš prognostikos ypatybių galima nusakyti taip: ji ieško pagrindinėse žmogaus veiklos srityse bręstančių problemų ir stengiasi jas išskirti, nes būtent taip galima apčiuopti slypinčius ateities įvykių veiksnius. A. Tofflerio metodas siūlo konstruoti realios ateities modelį, paremtą praktinių žinių ir patikimų duomenų analize. Būtent tokia analizė atskleidžia artėjančius fundamentalius pokyčius, kylančius iš radikaliai kintančių technologijos galimybių.
Ši amerikiečių mokslininko kuriama prognostika remiasi labai kruopščiai surinktų gausybės praeities duomenų analize. Jo interpretacijoje iškyla galingas technologinis lūžis – vadinamoji Trečioji banga, atnešanti mums supertechnologijos civilizaciją. Prieš tai įvykę du lūžiai – Pirmoji ir Antroji bangos – sukūrė pagrindus agrarinei ir industrinei civilizacijų raidai. Minimos dvi technologinės revoliucijos tarsi milžiniškos cunamio sukeltos bangos, griaudamos stabilią žmonijos sandarą, paruošė prielaidas Trečiajame tūkstantmetyje formuotis globaliai įsigalinčiai aukštųjų technologijų civilizacijai, kuri privers iš esmės keisti socialines, politines, ūkines bei finansines struktūras. Tikėtina, kad šios mūsų planetai grėsmingos civilizacijos dantračiuose atsidūrusios Europos Sąjungos nacionalinėms visuomenėms jau nerūpės kultūrinio identiteto klausimai. Prieš jas iškils dramatinis fizinio išlikimo klausimas, bandant įveikti ekologines, ekstremalaus fanatizmo ir kitų grėsmių pasėkmes.
Lūžių metas
- Toffleris teigia, kad mes jau vaikštome klupdami klasikinių humanistinių vertybių griuvėsiuose. Tarp tų griuvenų styro dar galutinai nesunaikintos Šeimos, Bažnyčios ir Valstybės institucijos. Vien tik jos dar gali suteikti išsigelbėjimo viltį. Tačiau ir jos nėra saugios – jos nuolatos puolamos, žalojamos ir niekinamos.
Naujasis pasaulis, kuris jau formuojasi mūsų akyse, meta iššūkį buvusioms sampratoms ir ideologijoms. Atslinkęs, iš esmės viską keičiantis pasaulis kyla kaip viską laužantis naujų vertybių ir technologijų rezultatas, nes buvusio gyvenimo būdo, socialinių struktūrų rėmuose jau netelpa tai, ką atneša Trečioji banga, bylojanti apie žinių visuomenės epochą.
- Tofflerio koncepcijoje daug paguodžiančių minčių, kurios tarsi gesina grėsmingų įvykių nuojautą. Jis mano, kad kiekvienoje grėsmėje glūdi ne tik griaunantys faktoriai, bet ir atgimimo šaltiniai. A. Toffleris sako: sukauptas intelektinis patyrimas ir kūrybiniai užmojai gali kylančią civilizaciją, taip bauginamai pavaizduotą, pasukti sėkminga kryptimi. Taigi yra tikimybė suformuoti supercivilizaciją, pakankamai saugią ir stabilią.
Į lietuvių kalbą turime išverstą tik vieną knygą – „Valdžių kaita“2. Tai paskutinioji Toflerio trilogijos dalis. Pirmąsias dvi – „Ateities sukrėtimas“3 ir „Trečioji banga“[2] – mes galime skaityti tik kitomis kalbomis. Apibendrinęs savo milžiniško darbo rezultatus, A.Toffleris pasiūlė daug įsidėmėtinų išvadų. Tarp jų aptinkame nuomonę, kad Europos Sąjungai bus labai sunku (o gal net neįmanoma) sukonstruoti efektyviai veikiančio suverenių valstybių derinio; valstybės privalės atsisakyti nepriklausomybės, nes visuomenės, siekiančios socialinės gerovės, neišvengiamai jungsis į tarpusavyje ekonomiškai priklausomą globalią sistemą.
Keli žodžiai apie tapatumo turinį
Garsus britų sociologas ir antropologas Ernestas Gelneris (Ernest Gellner) savo veikale „Tautos ir nacionalizmas“[3] pažymi, kad nacionalizmas – tai žmonių „organizavimasis į didelius, centralizuotai išlavintus, kultūriškai homogeniškus vienetus…“ Nacionalizmo šaknys glūdi industrinėje visuomenėje; tai jos socialinės ir politinės raidos rezultatas. Tik išsilavinęs asmuo suvokia tapatumo turinį ir jo reikšmę. Būtent industrinėje visuomenėje, siekiančioje politinio egzistavimo išraiškos tautinėje valstybėje, išsilavinimas tampa vertingiausia investicija. Aptariant šį klausimą galima teigti, kad tautinio valstybingumo etape tapatybė įgyja dvi raiškos puses: tautinę ir universalią, kitaip tariant, kosmopolitinę.
Tautinis tapatumas kyla iš ištikimybės kultūros vertybėms: gimtajai kalbai, etniniam paveldui ir išsilavinimui. Išsilavinimas suteikia galimybes sureikšminti ir asmens, ir kolektyvinį visuomenės autentišką tapatumą, derinant įsisavintą etninę tradiciją su platesniu civilizacijos kontekstu. Būtent platus išsilavinimas, praturtintas humanitarinėmis žiniomis, atveria subjektą kitoms kultūroms.
Universalusis tapatumas arba kosmopolitinės krypties identitetas, taip pat kaip ir tautinis, siejasi su orientacija į tris jau minėtas vertybes, bet su šiek tiek platesniu reikšmių spektru: į kalbą arba kalbas kaip universalią bendravimo priemonę, į europietiškas kultūras ir išsilavinimą keliuose mokyklose (kiekvieną lygmenį – bakalauro, magistro ir daktaro – skirtingose universitetuose). Universalusis tapatumas identifikuojasi per įgytą aukštąjį išsilavinimą ir asmens autonominę saviraišką; asmens kūrybinės potencijos veržiasi iš lokalių rėmų; išsilavinęs žmogus siekia aprėpti pasaulį, esantį už gimtojo arealo; tai jam pavyksta, kai semiasi kūrybinių galių iš lokalaus (tautinio) paveldo.
Tai, kad abu identitetai – tautinis ir universalusis – orientuojasi iš esmės į tas pačias tris vertybes, tad jų darnus suderinimas galėtų būti realus. Tačiau tokiam žingsniui link darnumo reikia ne tik plataus išsilavinimo, bet ir sąmoningo pakantumo kitokiam pasauliui. Pastarasis požymis siejasi su išugdytu gebėjimu vertinti kitas, kartais beveik nesuderinamas kultūras.
Istorinė plotmė
Mūsų tematika tiesiogiai siejasi su Europos Sąjungos narių – istorinių ir politinių subjektų – integracija, todėl negalime nuošalyje palikti tų subjektų, t. y. valstybių tapatumo ištakų klausimo. Istoriškumo plotmė užima reikšmingą vietą sprendžiant tapatumo problemą, nes subjekto savitumą nulemia jo istorinis ir tuo pačiu kultūrinis paveldas.
Tikriausia niekam nekils abejonių išgirdus teiginį, kad Europos civilizacijai pagrindus sukūrė civilizacijos, klestėjusios antikos laikais Viduržemio jūros pakrantėse. Lemtingą vaidmenį atliko arabų islamiškoji imperija, kurios mąstytojai, inžinieriai, meistrai ir pirkliai, perėmę Antikos apmąstytą ir teoretizuotą palikimą, jį išsaugojo, pagilino ir per Pirinėjų pusiasalį atnešė į Europą. Pradedant XI amžiumi Antikos mokslas ir technologinė mintis sparčiai sklido intelektinės veiklos pasiilgusioje Europoje. Tai plati tema, apimanti išsilavinimo ir kultūrinio identiteto sąveikos panoramą. Mes neturėsime laiko viso to aprėpti. Todėl teks tenkintis vienu įdomiu ir įsidėmėtinu faktu, liudijančiu politinio ir ideologinio subjekto, ieškančio savo identiteto, pradžią. Šis faktas yra susijęs su europietiško valstybingumo ištakomis. Dar daugiau, čia ryškėjo ir vakarietiškos integracijos bruožai. Čia turima omenyje taip vadinama Popiežiaus valstybę, kuri gimė VIII amžiuje[4]. Tad kyla klausimas: ką byloja tos unikalios valstybės atsiradimo istorija? Ji pažeria įdomių ir reikšmingų istorinių faktų ir politinių epizodų.
Tuo metu (VIII a.) Romos Bažnyčios valdos buvo integruotos Bizantijos imperijoje, kuri buvo daugiaveidė. Joje dėl savarankiškumo kovojo ir Frankų karalystė, ir longobardų karaliai. Taigi integracijai nepasiduodantys politiniai dariniai siekė autonomiškumo ir raiškos tapatumo, susiejančio juos su gimtojo arealo kultūriniu paveldu. Brendo regioninio valstybingumo bruožai. Romos popiežiaus institucija, įgyjanti vis ryškesnes valstybės ypatybes, siekė savo tikslų nepažeisdama lojalumo imperatoriui. Dėl apgalvotų diplomatinių veiksmų Romos Bažnyčia be aštresnių konfliktų iškilo kaip savarankiškas valstybinis darinys, savo identitetą išugdęs pagal Romos krikščioniškąją doktriną. Šis kolektyvinis Romos Bažnyčios bendruomenės identitetas jau pasižymėjo aiškiu dvilypumu (jau minėtu). Viena pusė buvo atgręžta į Kristaus ir jo apaštalų mokymą, kita į universalumą – doktrinos pasaulietinę misiją. Būtent pastaroji Popiežiaus valstybę darė artimą Bizantijos imperijai, ir net jos konkurente.
Štai tokie, labai siaurai nupiešti VIII a. valstybės atsiradimo bruožai, sietini su s tų dabartinių įvykių, kurių liudininkai esame mes patys, ištakomis. Tarsi niekas nepasikeitė beveik per trylika šimtmečių. Kaip jau minėta, autentiška raiška, identitetas turi dvi puses. Tik derinant juos, atsisakant vienpusiškumo, yra įmanoma darni ir saugi egzistencija valstybių sandraugos sistemoje.
[1] Ilkka Niiniluoto. Research at the service of society: social innovations and cultural industry // Universitas Helsingiensis, 2004, № 4, p. 2.
2 A. Toffler. Valdžių kaita: žinios, turtas ir prievarta artėjant XXI amžiui. Vilnius: Tyto alba, 2001.
3 A. Toffler. Future Shock. New York: Bantam Books, 1971.
[2] A. Toffler. The Third Wave. New York: Bantam Books, 1981.
[3] E. Gellner. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996, p. 64.
[4] Apie tai plačiau: A. Kimsa. Popiežiaus valstybės įkūrimas. Vilnius: Pradai, 2000.