Arnoldas Piročkinas
Vis laužau galvą, kaip solidžiau pristatyti visuomenei prof. Palionio naujausią darbą – knygą Aušrininkų ir varpininkų leksinių naujadarų kūryba (Parengė Birutė Kabašinskaitė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014. – 108 p.). Šį leidinį autorius savo 90 metų sukakties proga, sakykime, dovanojo lietuvių kalbotyrai. Po egzempliorių su atitinkamomis dedikacijomis jubiliatas birželio 21 d. įteikė šeimyniškos šventės dalyviams. Gavus tokią visais atžvilgiais vertingą ir jaudinančią dovaną, kilo noras viešai padėkoti autoriui, pasidalyti džiaugsmu ir jos sužadintomis mintimis su kitais žmonėmis.
Visų pirma reikia pasakyti, kad ši dovana turi paradokso bruožų. Paprastai žymių asmenų jubiliejams parengiami kolektyviniai rinkiniai, vokiškai vadinami specialiu žodžiu Festschrift. Juose spausdinami jubiliato veiklą apžvelgiantys ar jam rūpimas problemas plėtojantys kolegų rašiniai. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje naujųjų leidinių ekspozicijoje gali dažnai matyti, kaip tokiais „festšriftais“ iškiliuosius savo kalbininkus pagerbia lenkai, vokiečiai, čekai, rusai. Kadaise, 1959 metais, kada ne taip jau paprasta buvo įveikti visokias ideologines ir administracines užtvaras, latviai savo didžiojo kalbininko Jano Endzelyno 35-ąjį gimtadienį pažymėjo įspūdingu leidiniu Rakstu krājums. Veltījums akademiķim profesoram Dr. JĀNIM ENDZELĪNAM viņa 35 dzīves un 65 darba gadu atcerei. Šiame 736 puslapių leidinyje išspausdinti 39 darbai latvių, rusų, vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis. Tarp bene keturių dešimčių autorių puikuojasi taip pat lietuvių Juozo Balčikonio, Bytauto Mažiulio, Algirdo Sabaliausko ir Bronės Vosylytės pavardės. Ar latviai šio žanro leidinių yra pateikę ir kitų savo kalbininkų jubiliejams, šiuo kartu negaliu pasakyti.
naujadarų kūryba“ (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014) viršeli
Lietuviai, kad ir turėdami prieš akis daug pavyzdžių, kalbininkų „festšriftais“ pasigirti negali. Po karų ir okupacijų praėjo tiek visokio kalibro kalbininkų sukakčių – 70, 75, 80 ir 85 metų, – visas tas sukaktis sutikom ir praleidom be likusio ženklo, kad jubiliejus buvo. Be jo taip pat liko net išimtinai retas (pirmasis!) ir prasmingas vieno iš pokarinės ypač kūrybingos lietuvių kalbininkų kartos, iškėlusios mūsų kalbos mokslą į pasaulinę aukštumą, atstovo Jono Palionio devyniasdešimtmetis. Tik jubiliatas, matyt, vadovavosi iš arabų pasaulio mus pasiekusiu principu:jeigu pranašas (turimas galvoje Mahometas) neina prie kalno, tai kalnas ateina prie pranašo. Ir štai, iš kuklumo neįvardijant, kad tai jubiliejinis leidinys, Vilniaus universiteto leidykla, gavusi 2014 m. gegužes 30 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos rekomendaciją, operatyviai spėja išleisti nurodytą jubiliato knygą.
Jeigu išleistoji knyga būtų skirta tik sau, tai mums vargu ar derėtų pristatyti ją visuomenei. Leidinys turi didelę mokslinę vertę, todėl žinia apie jį tegul pradžiugina kiekvieną tautietį, kuris
dėmesingai stebi mūsų gimtąją įkalbą, neatsiejamą nuo visos tautos likimo. Manytina, kad tam tikros studijoje išryškintos mintys ir išvados gali praversti net kitų tautų kalbininkams. Šis jubiliato veikalas nėra tik „jubiliinis“ – tai daugiamečių mokslinių stebėjimų ir apmąstymų tam tikras apibendrinimas. Šio darbo šaknys – 1953 m. apginta mokslų kandidato (dabar — mokslų daktaro) disertacija Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje (1880–1901), kuri, deja, liko neišspausdinta gulėti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Mūsų aptariamai prof. Jono Palionio knygai iš tos disertacijos ir vėlesnių darbų paimta gana siaura problema – autorius apžvelgia dviejuose XIX a. pabaigos lietuvių žurnaluose – „Aušra“ (1883–1886) ir „Varpas“ (1889–1905) – sukurtus ir vartotus naujadarus žodžius, moksliškai tariant, „leksinius naujadarus“. Naujadarų kūrimas tiems pirmiesiems bendrine kalba leidžiamiems žurnalams buvo įsakmus poreikis. Kol nebuvo tokios lietuviškos spaudos, reaguojančios į visokiausius krašto, tautos ir užsienio įvykius, tol naujadarų kūrimas, diegimas ir plitimas buvo gana ribotas. Iš senųjų lietuvių raštijos autorių šiuo atžvilgiu bene labiausiai pasižymėjo tik Konstantinas Sirvydas (XVII a. pirmoji pusė) ir Simonas Daukantas (XIX a. pirmoji pusė). Reikia apgailestauti, kad iki šiol tebėra netyrinėta Mažosios Lietuvos palyginti gausios lietuviškos periodikos (pirmasis laikraštis (žurnalas) leistas 1823–1925 m.) kalba, tad neturime nė naujadarų kūrimo vaizdo.
Atpažinti ir identifikuoti naujadarus labai sunkus, daug pastangų reikalaujantis keblus darbas. Galime jausti, kad šis ar kitas žodis — naujadaras, bet pamėgink nustatyti, ar jis leidinyje pavartotas pirmą kartą! Kas to naujadaro autorius? Kad atsakytum į šiuos ir kitus klausimus, kylančius identifikuojant naujadarą, reikia labai tankiu sietu išsijoti gausybę tekstų. Kol kas tokio mechaninio sieto, kuris patikimai išrinktų mums rūpimus žodžius, ypač tuos, kurių nė nenumanome esant, lyg ir neturime. Tad tyrinėtojui tenka pasikliguti savo akimis ir nuojauta. Tačiau akys pavargsta, dėmesys atbunka, o nuojauta apgauna.
Jonas Palionis nurodo, kad knygutėje sudarytame naujadarų sąraše esą užfiksuoti 1373 „aušrininkų ar / ir varpininkų“ galimai sudaryti naujadarai (p. 75). Jo nuomone, tai nesą daug, bet man knieti čia paprieštarauti: vien tik išrašyti iš šių leidinių tiek žodžių jau didžiulis darbas. Jis dar gerokai padidėja ir pasunkėja, kai reikia, kaip sakyta, įsitikinti, jog kiekvienas žodis gimė ne kur kitur, o kaip tik „Aušroje“ ar „Varpe“, bet ne, sakykim, jų amžininkėje „Šviesoje“ ar JAV leistame kuriame lietuviškame spaudinyje. Pats autorius, labai aiškiai suvokdamas neišvengsiąs klaidų, „Pratarmėje“ iš anksto sutiko: „…negalima tvirtinti, kad joje [knygoje] visi tuose žurnaluose („Aušroje“ ir „Varpe“ rašiusių autorių naujadarais laikomi žodžiai“ (p. 7).
Šią autoriaus išlygą norėtųsi patvirtinti ir darbo sunkumą atskleisti vienu kitu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pavarčius 1889 m. „Varpo“ puslapius, iš karto krito į akis, kad trūksta sąraše naujadarų dagimedis (p. V 39, 3). Tame pačiame puslapyje autoriaus išrašytas naujadaras sunaudonė, bet praleistas naujadaras suvartonė („iszsilavijimas dalyke suvartonės medžio“).
Nenuosekliai patikrinus žurnalų tekstus, atsiranda netikslių datavimo atvejų. Pavyzdžiui, naujadaras ateitė „Varpe“ pirmą kartą pavartotas ne 1891 m. (žr. p. 24), bet 1889 m. Nr. 10 Juozo Adomaičio, pasirašiusio kriptonimu -j-a, straipsnyje „Reikia pasinaudoti“ (p. 145).
Kyla noro kiek prieštarauti dėl žodžio stomuo (p. 61, 31), kurį J. Jablonskis siūlęs vartoti reikšme „žodžio kamienas“. Viena, šis žodis darybos atžvilgiu nėra naujadaras, tik senam liaudies žodžiui prikergta nauja reikšmė. Tačiau tada reikėtų „naujadarais“ laikyti ir J. Jablonskio siūlytus ir įdiegtus liaudinius žodžius pirmininkas, viršininkas, kurių pirmapradė reikšmė visai kita. Antra, Jablonskio Raštuose (t. IV, p. 24), kuriuose perspausdintas „Varpo“ straipsnis, vartojamas ne stomuo, o stuomuo.
Čia iškėliau kelis įsibrovusius netikslumus ne tam, kad sumenkinčiau rimtą studiją. Noriu pasakyti, kad tokie ir panašūs riktai tiesiog neišvengiami. Jų skaičių galėtų sumažinti nebent pasikvietus pagalbon vieną ar kelis talkininkus, turinčius nuovokos apie „Aušros“ ir „Varpo“ laikų lietuvių kalbą ar bent norinčius jos įsigyti. Tik kur jų rasti?
Studijoje Aušrininkų ir varpininkų leksinių naujadarų kūryba nagrinėjamųjų žodžių registras sudaro trečiąjį skyrių, kuriam tenka lygiai pusė knygos, p. 20–74. Trumpai apžvelkime kitus skyrius. Pirmajame skyriuje „Ligšioliniai problemos tyrimai“ (p. 9–13) glaustai, bet dalykiškai apžvelgiama šių dviejų žurnalų naujadarų tyrimo istorija. Skaitytojui gal būtų įdomu žinoti, kad šita tema yra rašę ne tik lietuvių kalbininkai (pradėjo Pranas Skardžius 1941 m. išleistoje „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“), bet problema yra patraukusi vengrės Arankos Lazcházi (lietuvinant rašybą, reikėtų rašyti Lachazi, kur raidės c ir h reikštų atskirus garsus: Lac-hazi) dėmesį. 2006 m. lenkų žurnale ji išspausdino lietuviškai rašytą (!) straipsnį „XIX a. pabaigos bendrinės lietuvių kalbos naujųjų terminų šaltiniai“, kur kalbama ir apie „Aušros“ bei „Varpo“ naujadarus.
Antrajame skyriuje „Aušrininkų ir varpininkų pažiūros į leksinius naujadarus“ (p. 14–19) plačiau apibūdinamos aušrininko Mikalojaus Akelaičio pastangos keisti naujadarais ne tik germanizmus ir slavizmus, bet ir tarptautinius žodžius. Taigi, XX a. trečiajame dešimtmetyje, 1920–1924 m., ryžtingasis jų keitėjas naujadarais Antanas Vireliūnas, ko gero, galėjo būti skatinamas aušrininko pavyzdžio. Toliau šiame skyriuje gana plačiai apibūdinamas Jono Jablonskio vaidmuo moksliškai pagrindžiant kalbos gryninimo ir naujadarų kūrimo nuostatas, kurioms tvirtai pritarė „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka.
Teoriniu požiūriu ypač vertingas ketvirtasis skyrius „Naujadarų charakteristika“ (p. 75–97). Čia naujadarai pirmiausia apžvelgiami pagal jų autorius. Išryškinami daugiausia naujadarų „Aušroje“ sukūrę Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas. Po jų aptarti Juozas Miliauskas-Miglovara, Mykolas Miežinis, Andrius Vištelis ir, žinoma, Mikalojus Akelaitis. Dalis aušrininkų vėliau bendradarbiavo „Varpe“. Tačiau, Jono Palionio visiškai pagrįsta nuomone, iš varpininkų žymiausi naujadarų kūrėjai buvę Vincas Kudirka ir Jonas Jablonskis. Profesorius išvardijo abiejų varpininkų sukurtus tuo metu naujadarus. Antai Jono Jablonskio naujadarų grupėje suskaičiau net 75 žodžius. Ne visi prigijo, bet šiandien tebevartojame tada jo sukurtus naujadarus: baltarusis, bendradarbis, bendrovė, gamtininkas, įstatas, išeivystė, iškaba, jungtuvės, kalbininkas, laida, laikraštis, mokslininkas, nausėdija, orlaivis, priesaga, rašmuo, spaudinys, šetadienis, šventykla, šviesuolis, tarinys, teisininkas, turinys, vadyba, vadovėlis, valdininkas ir kt. Jeigu dar kada man tektų rašyti apie J. Jablonskio propaguotą lietuvių kalbos turtinimą, tai reikėtų gerokai papildyti Jono Palionio pateiktais pavyzdžiais mano kadaise, 2000 metais, „Gimtajame žodyje“ skelbtą lietuvių bendrinės kalbos tėvo sukurtų naujų žodžių apžvalgą.
Šio skyriaus antroji dalis skirta aušrininkų ir varpininkų sukurtų žodžių struktūrai. Didžioji jų dalis buvo aklas kitų kalbų žodžių struktūros kopijavimas, kada visiškai nepaisyta lietuvių kalbos žoddžių darybos sistemos ir vėliau J. Jablonskio įdiegtų darybinių polinkių. Jonas Palionis čia išvardija daug tokių vertalų, šalia kurių skliausteliuose duodami ir kitų kalbų žodžiai – lietuviškų naujadarų kurpaliai. Jeigu kurpaliu imamas vokiškas žodis Krankenhaus (sudarytas iš Kranke „ligonis“ ir Haus „namas, butas“), tai ir lietuviškas atitikmuo sudurtinis daiktavardis ligonbutis, nors pagal lietuvių kalbos dvasią žodžių malkinė, bulvinė pavyzdžiu labiau tinka ligoninė. Jeigu lenkų kalboje yra naglówek, tai lietuviškas atitikmuo darytas antgalvis ar užgalvis, kol J. Jablonskis 1904 m. „Varpe“ pasiūlė antvožas pavyzdžiu (žr. Jablonskio Raštai, t. IV, p. 53) padarytą antrašas, dienas kitas tiesioginio vertimo naujadaras dėl įvairių priežasčių, lietuvių, bendrinėje kalboje yra prigijęs. Šių žodžių pateikiama ir aptariamojoje knygoje: rankraštis, išsivystyti, laisvamanis, pasekmė, patvaldystė, tarptautinis, žemdirbystė, žemdirbys…
Toliau šiame skyriuje apžvelgiami sudurtiniai ir priesaginės, priešdėlinės bei galūninės darybos naujadarai, kurie nelaikomi tiesioginiais vertalais. Čia atkreipiama jį pomėgį vartoti priesagą -ystė. Dažnai ji vartota jai nebūdinga reikšme, kaip rodo knygoje peteikiami pavyzdžiai ir apskritai to meto raštų stebėjimas, daug mėgėjų kurti naujadarus yra prastai suvokę lietuviškų priesagų ir priešdėlių vartojimo dėsnius, todėl gausybė naujadarų kalboje nepaplito, ypač kai juos ėmė peikti J. Jablonskis ir keisti taisyklingesnės darybos naujadarais ar aptiktais liaudiniais žodžiais. Pačioje skyriaus pabaigoje apibūdina bendrais bruožais šiuose žurnaluose pasirodžiusius semantinius naujadarus.
Autorius skyrių baigia tokia išvada: „Baigdamas gaujadarų charakteristiką, kurioje toli gražu nepateikta išsami visų su aušrininkų ir varpininkų naujadarų kūryba susijusių problemų analizė, norėčiau pabrėžti tolesnio tos kūrybos pėdsakų tyrinėjimo svarbą lietuvių bendrinės kalbos istorijai“ (p. 97).
Nedideliame penktajame skyriuje „Baigiamosios pastabos“ (p. 93–101) rūpestingasis jubiliatas kaip tik nubrėžia tolesnio tyrimo kryptis, turinčias orientuotis į dar neištirtas problemas. Visų pirma konstatuojama: „Dar išsamiau neištirtas aušrininkų ir varpininkų sukurtų naujadarų santykis su ankstesniųjų (ypač neleksikografinių) raštų autorių naujadarine leksika“. Antroji skatinamoji nuoroda suvokiama iš tokio pasakymo: „Detaliau neklasifikuoti Aušros ir Varpo bendradarbių naujadarai semantiniu pagrindu, mažai panagrinėtas tolesnis jų likimas, jų paplitimas tiek ano meto, tiek ir vėlesnėje lietuvių bendrinės kalbos vartosenoje ir kt.“ Trečiuoju keliamu tyrimų akstinu reikėtų laikyti autoriaus raginimą aušrininkų ir varpininkų naujadarus sieti „su tarmių duomenimis“. Taigi palyginti siaura tema, kai pradedi į ją gilintis, atveria labai plačius barus įžvalgiam kalbininkui. Tik ar atsiras tokių kalbininkų, kurie ryšis tęsti žymaus senųjų raštų kalbos tyrėjo Jono Palionio sėkmingai plėtotą darbą?
Šios nuorodos ir apskritai visa knyga liudija, kaip sulaukusiam įspūdingo amžiaus jubiliatui rūpi lietuvių kalba, lietuvių kalbotyros ateitis. Jo širdis plaka gimtosios kalbos problemomis, o protas vis dar skverbiasi į tų problemų esmę – analizuoja kalbos reiškinius, daro apibendrinimus ir sieja juos su tautos istorija ir ateitimi. Kas skaitys mūsų pristatomą visuomenei knygą Aušrininkų, ir varpininkų leksinių naujadarų kūryba, tuo akivaizdžiai įsitikins ir neliks nesujaudintas. Už šią studiją bus dėkingos ir būsimosios lituanistų kartos.