300-osioms gimimo metinėms
Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius
Pateiksiu kai kurių duomenų ir apie lietuvininkų Donelaičių giminę. Apie Kristijono Donelaičio asmenybę, kunigystę, kūrybą, kovą su Tolminkiemio dvaro valdytojais amtmonais dėl parapijos žemių yra archyvinės medžiagos: paties klebono užrašai „Visokios patikimos žinios mano įpėdiniui“ (1773–1779) su K. Donelaičio biografinėmis žiniomis ir parapijos bei Tolminkiemio klebonijos ūkio aprašymu; Tolminkiemio valsčiaus žemių separacijos bylos dokumentų nuorašai (1775–1778) su poleminiais klebono įrašais paraštėse; K. Donelaičio pastabos krikšto metrikų knygose (įrašytos daugiausia 1773–1774 m.); įvairūs kiti K. Donelaičio rašyti ar pasirašyti 1756–1767 m. laikotarpio dokumentai dėl statybų ir kitų reikalų. XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje tolimi K. Donelaičio palikuoniai Vokietijos archyvuose rado ir paskelbė naujos vertingos medžiagos (žr. straipsnio pabaigoje).
Manau, kad K. Donelaičio protėviai buvo sūduviai: Prūsijos pasienio su Lietuva ruožas nuo Dubeninkų tolyn į šiaurę su Tolminkiemiu, Mielkiemiu, Pilupėnais, Gumbine, Stalupėnais, Eitkūnais, Katinava, Piliakalniu, Širvinta, link Lazdynų buvo vakarinių sūduvių žemė, po 1422 m. Melno taikos atitekusi Vokiečių ordinui. Didžioji dalis Sūduvos (vėliau vadintos ir Užnemune, Suvalkija) liko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Juk Kristijono senelis Ansas Donelaitis gimė Baičiuose, kurie, kaip ir Lazdynėliai, buvo nutolę keletą kilometrų nuo Gumbinės, arčiau Lietuvos, taigi sūduvių žemėje.
Pasitelkdamas kompeksinių tyrimų metodą, nustačiau, kad lietuvininkų (vėliau vadinamų ir mažlietuviais) etnoteritorinė ir etnokultūrinė grupė (bendruomenė) baltų Prūsoje (Prūsijoje), kurioje šių autochtonų kraštas Priegliaus baseine ir Nemuno žemupio baseine vadinamas Mažąja (Prūsų) Lietuva, susidarė iš vakarinių lietuvių (skalvių, nadruvių), išlikusių sulietuvėjusių kuršių, šiaurinių prūsų, taip pat iš vakarinių sūduvių, šiek tiek atsikėlusių arba karo belaisvių didlietuvių. Ši grupė formavosi per šimtmečius iki XVI a. pradžios, kai 1525 m. žlugo militaristinė, agresyviausia ir galingiausia Europoje Vokiečių ordino valstybė ir aisčių (baltų) žemėse susikūrė taiki, tolerantiška čia gyvenusiems įvairių tautybių gyventojams protestantiška liuteroniška Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė; 1525–1701).
Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis gyveno jau Prūsijos karalystės (1701–1918) laikais. XVIII a. valstybėje įvyko tragiškų įvykių. 1709–1711 m. didysis maras bei badas, per kurį lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskrityse, tai yra Mažosios Lietuvos branduolyje, išmirė apie 160 000 gyventojų (apie 53 %), kurių absoliuti kaimiečių dauguma (daugiau kaip 90%) – lietuvininkai; vakarinėje Mažosios Lietuvos dalyje iki XVIII a. vidurio baigė išmirti arba vokietėti kone paskutinieji dar kalbantys gimtąja kalba prūsai. Kompaktiškai gyvenantys kaimiečiai lietuvininkai nevokietėjo. Po to baisaus maro Prūsijos karalystės valdžios suorganizuota didžioji vokiečių kolonizacija (masinis etapas – 1732–1736 m., kai Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse įsikūrė 10 156 zalcburgiečiai iš Austrijos Zalcburgo krašto), po kurios į Mažąją Lietuvą atkeliavo apie 23 000 įvairių Europos kraštų vokiečių ir vokietakalbių; dalis jų išbėgiojo neradę žadėto gero gyvenimo, liko galbūt 17 000 kolonistų. Mažosios Lietuvos branduolio kaimuose dar gyveno apie 78–80 % lietuvininkų, o vokiečių ir vokietkalbių – apie 20 % (apie 7 % senbuvių, dauguma miestuose, ir apie 13 % naujųjų kolonistų). Iš Stalupėnų į Tolminkiemį atsikėlęs ir čia nuo 1743 m. klebonavęs Kristijonas Doneliatis matė ir pergyveno paskutiniųjų kolonistų įsikūrimą Tolminkiemio parapijoje, kai kurių lietuvininkų baudžiauninkų išvarymą iš savo ūkių ir kolonistų apgyvendinimą jų sodybose. Tą lietuvininkų kaimiečių aplinkoje, tautos gyvenime įvykusį didžiulį demografinį, socialinį ekonominį, psichologinį lūžį realistiškai objektyviai, tiksliai poetas aprašė poemoje „Metai“.
Lūžis vyko ir religijoje, Mažojoje Lietuvoje įsigalint pietizmo religinei atšakai, ir Apšvietos (Švietimo) epochos ideologijoje. Pietizmo ideologai tarp tikinčiųjų diegė ir skleidė svarbiausius doros asmenybės kriterijus: dievobaimingumą, moralumą, asketizmą, darbštumą, pastovumą, tautinių tradicijų puoselėjimą. Tų vertybių griežtai laikėsi ir kunigas K. Donelaitis, tai įprasminta jo kūryboje. Be to, Prūsijoje plito fiziokratizmo idėjos: mokytas žmogus ne tik geriau supras Dievo, kunigo ar valdovo žodį, bet ir geriau ūkininkaus; priešybė – nutautėjęs žmogus. Valdžios sąlyginis rūpinimasis švietimo sistema, lietuviška raštija bei literatūra buvo paskata kurti ir K. Donelaičiui. Popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus dar nepripažintos jaunosios liuteroniškos Prūsijos karalystės ideologai politiniais, religiniais sumetimais XVIII a. propagavo vadinamąjį prūsiškąjį-lietuviškąjį patriotizmą. Kurį laiką tai buvo atsvara valdžios varomai vokietinimo politikai, XIX a. – vokiečių nacijos kūrimui. Tai sudarė palankesnes sąlygas plėtoti lietuvių literatūrą. Darau išvadą, kad Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje ilgainiui buvo sukurta provakarietiško modelio visuomenė. Švietimo epochoje imta vaizduoti kaimo žmogų, jo darbus ir buitį. Kolonistai iš Prūsijos valdžios gavo įvairių privilegijų, keliolika metų neatlikinėjo prievolių, nėjo lažo, temokėjo mažesnį činšą, vėliau įgijo asmeninę laisvę, laikė save aukštesne visuomenės dalimi ir išrinktosios tautos atstovais. Tarytum etnologas K. Donelaitis vaizdžiai užfiksavo, kaip kai kurie lietuvininkai pradeda perimti vokiečių iš Vakarų ir Vidurio Europos ar Šveicarijos prancūzų atsikėlėlių drabužių madas, blogus įpročius (šie tinginiaudami geria vyną, kortuoja, smuklėse girtauja, amoraliai elgiasi, o žemę įdirbti, duoną užauginti privalo lietuvininkai) ir tai smerkia. Dėl valdžios tautiniu pagrindu sukurtos socialinės ekonominės ir teisinės nelygybės, didelės gyventojų sluoksnių atskirties ilgainiui prasidėjo lietuvininkų akultūracijos ir asimiliacijos procesas. Kas norėjo geriau gyventi, turėjo tapti, kaip ir privilegijuotieji arba valdantysis elitas, vokiečiu. Poemoje „Metai“ K. Donelaitis kėlė lietuvių tautinį sąmoningumą, pasididžiavimą turtinga europinės reikšmės kultūra, suprato jiems ir jų kalbai gresiantį suvokietėjimo pavojų. Poemos personažų lūpomis pašiepiamos svetimtaučių ydos ir atneštos blogybės, iškeliami lietuvininkų pranašumai; K. Donelaičiui tautiškumas, lietuvybė – esminis rūpestis. „Metai“, kaip tikrojo gyvenimo kronika, yra Mažosios Lietuvos etnologijos ir istorijos šaltinis. Kaimiečio intelektualo poezijos unikumas to meto Europoje, ir tai buvo įvertinta kaip literatūros šedevras.
Norėčiau parodyti, kad lietuvininkų Donelaičių giminė buvo talentinga, darbšti, sumani ne tik grožine kūryba. Kristijono senelis Ansas Donelaitis iš Baičių kaimo (netoli Gumbinės) iš Prūsijos kunigaikščio šatulinių kulmiškių teisėmis gavo žemės ir su dviem kaimynais įkūrė Lazdynėlių kaimą (5 km į rytus nuo Gumbinės) Romintos girios šiauriniame pakraštyje. Kristijono tėvas Kristupas, kaip ir šio sūnus Kristijonas, gimė Lazdynėliuose, kulmiškio ūkininko šeimoje. Kulmiškiai pagal socialinį teisinį statusą buvo laisvi nuo baudžiavos prievolių, arčiau bajorų nei baudžiauninkų valstiečių luomo. Dėl to Donelaičiai turėjo sąlygas ir galimybes siekti aukštojo mokslo ir tapti talentingomis asmenybėmis, valdininkais, kunigais, švietėjais. Mano tyrimų duomenimis (XX a. pabaigoje esu parašęs studiją apie „XVI a.–XIX a. I pusės Karaliaučiaus universiteto studentus iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos“), Karaliaučiaus universitete studijavo net keliolika Donelaičių, žinoma, ir Kristijonas. Būsimasis genijus skundėsi nervingumu: „Dėl įtempto darbo studijų metais buvau tapęs hipochondriku.“ Apie Tolminkiemio parapijos (priklausė 36 lietuviški kaimai) kleboną K. Donelaitį precentorius (1771–1780) K. W. Schulzas (Šulcas) mirimų knygoje įrašė: Kristijonas Donelaitis (lotyniškai rašoma Donalitius – A. M.) mirė „Dėl visiško nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, pagaminęs 3 gražius pianinus ir fortepijoną, [vieni pirmųjų Prūsijoje – A. M.], taip pat mikroskopą, termometrą, barometrą <…>, kartu sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, ištikimas draugas. Per 9 metus nesu nė sykio su juo susikivirčijęs“. Galima pridurti, kad K. Donelaitis pastatydino mokyklą, klebonų našlėms namą, mūrinę bažnyčią, perstatė kleboniją (joje gyvendamas paraše „Metus“, 6 pasakėčias ir kitką), užveisė sodą. Ūkiu rūpinosi ir žmona Ana Regina Ohlefant Donelaitienė (mirė 1795 m. Tolminkiemyje). Jo priešininkai, „kankintojai“ Tolminkiemio dvaro amtmonai K. H. Beringas (m. 1766) ir jo žentas T. Ruigys (m. 1780), su kuriais dėl parapijos žemių ilgai kovojo klebonas ir kuriam bylos teismuose pakenkė sveikatai, buvo palaidoti, kaip ir K. Donelaitis, prie bažnyčios altoriaus (daugiau bažnyčioje nelaidota!). Paradoksas? Tolminkiemio krikšto metrikų knygose klebonas įrašė pastabų. Pvz., „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu“. „Mes privalome visomis jėgomis išlaikyti bažnyčios žemę <…>. „Ruigys sudarė man daug vargo <…> Mano įpėdini, įsidėmėk tai ir ateityje ieškok savo teisių“. „Aš iš visų jėgų bylinėjausi“. „Viešpatie, teisingasis Dieve, įbaugink šito niekingo žmogaus sąžinę! [apie amtmoną T. Ruigį – A. M.] „Mano Dieve! Aš Tavęs prašau nepadaryti šitų vargšų žmonių [lietuvininkų baudžiauninkų – A. M.] nelaimingų“. „Aš visiškai vienas turėjau gintis“. K. Donelaitis palinkėjo įpėdiniui: „Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta geriau lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. <…>. Tūlas vokietis kunigas per pamokslą sakydavo, pvz.: „ryt bus turkas“ (vietoj turgus).
Ir Kristijono tėvas Kristupas (1680?–1719?) Lazdynėliuose mėgo ne tik žemės, bet ir technikos darbus. Kristijono brolis Frydrichas (Friedrich, 1715?–1797) Karaliaučiuje garsėjo kaip auksakalys juvelyras. Kitas brolis Adomas (g. 1706?) tapo geru kalviu, ginklakaliu, smuklininku Jociūnuose. Brolis Mykolas (1700?–1757) paveldėjo tėvų ūkį Lazdynėliuose. Buvo juvelyras, meistravo įvairius prietaisus, senatvėje persikėlė pas Kristijoną į Tolminkiemį. Adomo palikuoniai buvo dvarų, malūnų savininkai, pirkliai. Dar senesnis minėtų Donelaičių giminaitis Jonas Donelaitis (g. 1660, m. 1710 maru) buvo Didlaukių prie Įsruties, nuo 1686 m. Valtarkiemio kunigas; sulotynino pavardę į Donalitijus. Jo sūnus, taip pat Jonas, buvo Tilžės lietuvių parapijos precentorius, o šio sūnus Georgas Albrechtas Donalitius (1719–Tilžėje–1792) tapo Zaumarų ir Kuršių (Ragainės apskritis) dvarų nuomininku. Mikroskopu tyrė gamtos kūrinius, konstravo elektrolizavimo prietaisus, kaupė biblioteką. Poeto Kristijono pusbrolis. Vienas iš Donelaičių (m. 1805) buvo Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų (administravo Rytų Prūsijos departamentą. Lietuvos departamentą administravo Gumbinės karo ir domenų rūmai) patarėjas; tai aukštos pareigos. Kristianas Donalys (Christian Donalies, 1763–1813) vedė zalcburgiečio Gumbinės miestiečio dukterį. Kai kurie iš Donelaičių nuo XIX a. buvo teisininkai. Vienas iš Donelaičių, Donalitius, būdamas Rytų Prūsijos provincijos Landtago (Parlamento) narys, 1843 m. valdžiai pasirašė protesto raštą „Dėl lietuvių kalbos ignoravimo“ (XIX a. viduryje, ypač po 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai, spartėjo prievartinė germanizacija). Garsi baleto žvaigždė buvo Vera Donalies (g. 1900 Maskvoje, m. 1970 Freiburge, Vokietija).
Visų įžymių Donelaičių nesuminėsiu. Jų genealogijos tyrėjai teisininkas Kurtas Donalys (Kurt Donalies, 1909 Erfurte–1994 Manheime, Vokietija) ir pedagogas Lucas Frydrichas Vilhelmas Vėnau (Lutz Friedrich Wilhelm Wenau, 1930 Berlyne–2007 Lilienthalyje, Bremeno priemiestis) ištyrė, kad Vokietijoje šiuo metu Donalies pavardę turi net 59 šeimos. K. Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje kūrėjo ir viso komplekso tyrėjo dr. Napaleono Kitkausko duomenimis, L. F. V. Vėnau senelė buvo Augustė Donelaitytė (1865–1941) iš K. Donelaičio brolio Adomo genealoginės šakos. Radau, kad nuo 1735 m. žinoma M. Lietuvoje gyvenusi Vėnau giminė. Dr. N. Kitkauskas rado, kad Donelaičio pavardę dabartinėje Lietuvoje (Lietuvos Respublikoje) turi apie 60 šeimų. L. F. V. Vėnau, tirdamas Mažosios (Prūsų) Lietuvos praeitį Berlyno ir Leipcigo archyvuose, Vokietijos bibliotekose suradęs Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knygų kopijas, surinko vertingų duomenų apie Donelaičių giminę, apie poeto asmenybę ir kūrybą; ją populiarino Vokietijoje. Donelaitikos tematika sukaupė turtingą įvairių šaltinių, knygų archyvą, parašė keletą veikalų apie savo protėvį Tolminkiemio kleboną ir poetą, Tolminkiemio parapiją, tautinius santykius joje. Donelaitiana šiais metais – pasaulinė poezijos šventė. Unikalu, kad iš mažojo krašto kilo vienas žymiausių Europoje humanistų kūrėjų.