LIETUVIAI VILNIAUS KRAŠTE (2)

Spausdiname Jono Pijaus Murkos (1889–1845) studijos „Lietuviai Vilniaus  krašte“ tęsinį (pradžia Nr. 10). Studija parašyta 1941 m. talkinant dukrai Gražvydai
(1923–2004), kai J. P. Murka sunkiai sirgo džiova. Vilniškis – J. P. Murkos slapyvardis. Skaitytojus supažindiname su minėtos studijos ištrauka. Norėdami išlaikyti
autentišką tekstą, atlikome tik būtiniausią redakciją.

VILNIŠKIS

Pabaiga, pradžia Nr. 10.

 

Jau iš to matome, kaip vietomis Vilniaus krašto gyventojai būdavo šovinistiškai nuteikiami, kad ir mokslininkams nenorėdavo tiesos pasakyti, o vietomis taip būdavo suterorizuoti, kad bijodavosi prisipažinti prie lietuvių kalbos mokėjimo ar vartojimo. Ir štai tokiose aplinkybėse buvo padarytas gyventojų surašymas pagal jų vartojamą kalbą. Aišku, koks galėjo būti pravesto surašymo tikrumas. Joks. Tačiau nežiūrint į tai, Vilniaus krašte užrašyta 82.000 lietuvių. Tie 82.000 lietuvių – tai tie, kurie nepasidavė lenkų valdininkų, mokytojų ir kunigų agitacijai, kurie nesibijojo baudų, kurie buvo raštingi (susipažinę iš spaudos apie surašinėjimo tikslą ir tvarką) ir galėjo vietoje patikrinti užrašymo tikrumą. Žinant Vilniaus krašto gyventojų raštingumą bendrai, turbūt, nebus abejojimų, kad kelis kart didesnis lietuvių gyventojų skaičius nebuvo susipažinęs su surašinėjimo tikslu ir tvarka, nebuvo paklaustas, kokią vartoja kalbą, o ir paklaustas, ne visuomet drįso prisipažinti. Kitose sąlygose, kur galima būtų laisvai ir be baimės pasisakyti, būtų atsiradęs kelis kartus didesnis lietuvių skaičius.

Koks galėjo būti lietuvių skaičius Vilniaus krašte po Didžiojo karo, galima nors apytikriai susivokti iš organizuoto Vilniaus lietuvių gyvenimo pasireiškimų lenkų valdymo metais.

Vilniaus lietuvių organizuotas gyvenimas reiškėsi ypač po 1904 m.: tais metais atgauta lietuviškos spaudos laisvė; 1907 m. įsteigta Lietuvių Mokslo Draugija, 1908 m. daugelyje Vilniaus miesto ir viso krašto bažnyčių įvestos lietuviškos pamaldos, 1912 m. įsteigta Lietuvių Blaivybės Draugija, 1913 m. įsteigtos Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ Švietimo Draugijos. Tais pačiais metais įsteigta lietuvaičių darbininkių Šv. Zitos Draugija ir 1914 m. Lietuvių Labdarybės Draugija. Didysis karas sustabdė tų draugijų veikimą, bet po karo vėl jos pradėjo veikti. 1918 m. įsteigta lietuvių Sanitarinės Pagalbos Draugija, 1919 m. Laikinasis (Tautinis) Vilniaus Lietuvių Komitetas ir Lietuvių Klubas, 1925 m. Šv. Kazimiero Draugija, Lietuvių Studentų Sąjunga ir Lietuvių Mokytojų Sąjunga, 1926 m. įsteigta Lietuvių Ūkio Draugija, 1927 m. „Kultūros“ Švietimo Draugija, 1929 m. Lietuvių Kreditinis Kooperatyvas, 1931 m. Lietuvių Meno ir Literatūros Draugija, 1933 m. Lietuvių Amatininkų Draugija, 1934 m. Lietuvių Sporto Klubas ir 1935 m. Lietuvių Inteligentų „Romuvos“ Klubas. Taigi, iki 1920 metų Vilniuje veikė 9 lietuvių draugijos, o po 1920 m. dar buvo įsteigta 10 draugijų. Iš viso veikė 19 draugijų. Vienos šių draugijų veikė tik Vilniaus miesto ribose, o kitos – visame Vilniaus krašte. Kadangi Vilniaus krašte plačiausį veikimą parodė Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ draugijos, Šv. Kazimiero draugija, Ūkio draugija ir „Kultūros“ draugija, tai apie jas daugiausia ir bus kalbama.

Lietuviškų draugijų tikslas buvo šviesti liaudį. Tam tikslui realizuoti buvo steigiamos mokyklos, skaityklos, vaikų darželiai, skyriai. Draugijų veikimas, nežiūrint į suvaržymus iš lenkų administracijos pusės, plėtėsi ir stiprėjo iki 1927 m. Po tų metų vad. represijų daug mokyklų uždaryta, draugijų veikimas labai suvaržytas. Jos turėjo ieškoti naujų veikimo formų.

Nors lietuvių draugijoms teko būti ir veikti labai sunkiose sąlygose, tačiau jos, kiek pajėgė, veikė ir jų veikimo balansą galima būtų taip apibūdinti: Vilniaus „Ryto“ Švietimo Draugija iki 1927 m. išlaikė 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, 100 pradžios mokyklų ir 50 vakarinių kursų; po 1927 m. retorsijų (represijų) mokytojų seminarija ir 50 pradžios mokyklų uždaryta iš karto, todėl jų vietoje buvo steigiamos skaityklos, kurių 1936 m. buvo 105. Švenčionių „Ryto“ Draugija 1927 m. turėjo 1 gimnaziją ir apie 80 pradžios mokyklų; po 1927 m. dar kurį laiką turėjo gimnaziją, 16 viešųjų pradžios mokyklų ir 78 vad. namų mokyklas, 18 skaitykų ir 18 skyrių. Šv. Kazimiero Draugija 1927 m. turėjo 1 pradžios mokyklą ir 10 skyrių. Po 1927 m. iki 1936 m. pradžios turėjo 39 skaityklas, 26 vaikų darželius ir 477 skyrius su 18.000 narių. Liet. Ūkio Draugija 1927 m. turėjo 20 ratelių. Po 1927 m. iki 1936 m. turėjo 103 ratelius ir 140 kuopelių. „Kultūros“ Draugija po 1927 m. iki 1936 m. išlaikė 4 pradžios mokyklas, 4 skaityklas ir 51 skyrių. Dėl greitesnio susivokimo atvaizduosime tai schematiškai.

 

Draugijos pavadinimas	Pradžios mokyklos		Kursai		Skaityklos		Vaikų darželiai		Skyriai ir kuopelės
	1927 m.	1935 m.	1927 m.	1935 m.	1927 m.	1935 m.	1927 m.	1935 m.	1927 m.	1935 m.
Vilniaus „Rytas“ Švenčionių „Rytas“ Šv.Kazimiero Draugija Ūkio Draugija „Kultūros“ Draugija	100801– –	15 (78 n.)16–– 4	50––– –	–––– –	–––– –	1051839– 4	–––– –	––26– –	––1020 –	–18477243 51
Viso	181	35 (113)	50	–	–	166	–	26	30	789

 

Čia nurodytas tik dviejų (1927 ir 1935) metų veikimas. Tai buvo persilaužimo metai retorsijų (represijų) metai. Tačiau nuo 1920 m. iki 1936 m. Vilniaus „Ryto“ Švietimo Draugija įvairiose vietovėse turėjo 137 mokyklas, Švenčionių „Ryto“ Draugija 120 mokyklų, „Kultūros“ Draugija 4 mokyklas ir Šv. Kazimiero Draugija 1 mokyklą; kartu 262 mokyklas. Jeigu vienoje mokykloje, vidutiniškai imant, buvo 50 mokinių, tai visose mokyklose buvo 13.100 mokinių. Skaitydami, kad kas šeštasis gyventojas yra mokyklinio amžiaus vaikas, gauname skaičių 78.600. Tai tiek gyventojų trumpesnį ar ilgesnį laiką aprūpindavo lietuviškomis privatiškomis mokyklomis lietuvių švietimo draugijos. Aišku, kad jeigu Lenkijos valstybė negalėjo pajėgti visų gyventojų aprūpinti mokyklomis ir 14% mokyklinio amžiaus vaikų kasmet likdavo be mokyklos, tai juo labiau negalėjo pajėgti kuklios draugijos ir dar smarkiai varžomos. Vien Vilniaus „Ryto“ Draugijos archyve yra iš 750 vietovių prašymų lietuviškoms mokykloms įsteigti. Jei skaitysime, kad viename kaime ar apylinkėje, kuri prašo mokyklos, gyvena 200 žmonių, tai visose apylinkėse rasime 150.000 gyventojų. O jei pridėsime kaimus, kurie kreipėsi į Švenčionių „Ryto“ Draugiją, į „Kultūros“ Draugiją, ar kitas, tai tas skaičius padidės iki 200.000. O kiek gi buvo lietuvių, kurie bijojo prašyti lietuviškos mokyklos arba pasitenkindavo lenkiškomis?

Kai po 1927 m. retorsijų (represijų) lietuviškos privatinės mokyklos Vilniaus krašte buvo nuolat uždaromos, lenkų valdžia sumanė savo žygį pateisinti pakankamu kiekiu valdišklų lietuviškų mokyklų. Vilniaus Apygardos Mokyklų Kuratorija 1934 m. balandžio mėn. paskelbė „Kurjer Wileński“ 85 nr. sąrašą valdiškų lietuviškų mokyklų, kuriomis aprūpinti lietuviai gyventojai. Pagal tą pranešimą, lietuviškų valdiškų mokyklų buvo: Vilniuje 1, Vilniaus-Trakų apskrityje 37: Gervėčių valsčiuje 8, Valkininkų valsč. 15, Varėnos val.12, Rudaminos val. 1, Rūdiškių val. 1; Lydos apskrityje 13: Rodunės val. 8, Žirmūnų val. 1, Eišiškių val. 2, Užbalio val. 1, Varėnavo val. 1; Brėslaujos apskrityje 7: Rimšės val. 5, Vydžių val. 1; Apsos val. 1; Gardino apskrityje 7: Druskininkų val. 4, Pariečės val. 3; Suvalkų apskrityje 15: Berznyko val. 1, Krasnavo val. 12, Andriejavo val. 1, Krasnopolio val. 1; Ašmenos apskrityje 6: Dieveniškio val. 6; Švenčionių apskrityje 83: Daugeliškio val. 20, Dūkšto val. 6, Kaltanėnų val. 14, Švenčionių val. 15, Tverečiaus val. 8, Adutiškio val. 7, Mielagėnų val. 12, Lentupio val. 1. Viso 169 mokyklos, kurias lankė 11.541 mokinys.

Šis oficialus lenkų valdžios organų pasisakymas tuo būdingas, kad patys lenkai rado reikalą laikyti Vilniaus krašte 169 mokyklas lietuviams. Šis skaičius beveik atitinka aktualiam stovyje esančių per visą laiką privatiškų lietuviškų (viešųjų ir neviešųjų) mokyklų skaičiui. Jos dažniausiai veikė lygiagrečiai su privatiškomis lietuviškomis mokyklomis. Vietovės, kuriose veikė ar valdiškos, ar privatiškos lietuviškos mokyklos, yra išbarstytos po visą Vilniaus kraštą ir liudija apie to krašto1ietuviškumą. Kadangi lietuviškos privatinės mokyklos buvo skaitlingesnės negu valdiškos, tai jos daugiau atvaizduoja tikrą Vilniaus krašto charakterį. Tad pasižiūrėsime, kuriose vietose veikė lietuviškos privatinės mokyklos.

Vilniaus „Ryto“ Draugijos mokyklos buvo: Vilniaus mieste 4, Trinapolyje (prie Vilniaus) 1, Vilniaus apskrityje 58: Gervėčių val.11, Maišogalos val.1, Rūdiškių val. 2, Valkininkų val. 26, Varėnos val.11, Kaniavos-Varėnos val. 6, Rudaminos val.1; Švenčionių apskrityje 6: Švenčionėliuose 1, Dūkšto val. 5;[12] Brėslaujos apskrityje 5: Apso val. 2, Rimšės val. 3; Gardino apskrityje 20: Marcinkonių val. 16, Pariečės val. 2, Berštų val. 2; Ašmenos apskrityje 7: Dieveniškio val. 7; Lydos apskrityje 33: Aleksandravo val. 1, Varėnavo val. 4, Eišiškių val. 2, Rodunės val. 16, Benekainių val. 10; Naugardėlio apskrityje 1: Zytelos val.1; Suvalkų apskrityje 2: Krasnavo val. 2. Šv. Kazimiero Draugijos mokykla buvo Suvalkų apskr. Vaičiuliškių kaime; „Kultūros“ Draugijos – Vilniuje 1, Švenčionių apskrityje 3: Pašaminėje, Kirkučiuose ir Lazinkose.[13]

 

Jei imsime vien 1935 m. lietuviškų kultūrinių židinėlių (mokyklų, skaityklų ir vaikų darželių) skaičių, tai rasime jų 305. Jei skaitysime apylinkėje, kur tas židinėlis veikė, 200 gyventojų, tai visose rasime 61.000. Bet tuo pačiu laiku lygiagrečiai veikė 169 valdiškos lietuviškos mokyklos. Jos kartu su lietuviškais privatiškais židinėliais galėjo aprūpinti 94.800 gyventojų. Visi tie židinėliai galėjo aprūpinti vos pusę gyventojų, kurie kreipėsi į lietuviškas draugijas, o didelė dalis ir į Mokyklų Kuratoriją, prašydami lietuviškų mokyklų. Taigi, pagal lietuviškų mokykų, skaityklų ir vaikų darželių veikimą, ir pagal gyventojų prašymus mokykloms steigti nustatome, kad lietuvių, kuriems rūpėjo lietuviškas švietimas, buvo Vilniaus krašte apie 200.000.

Be mokyklų, skaityklų ir vaikų darželių, lietuvių draugijos steigė kaimuose savo skyrius. Tad antruoju lietuvių gyventojų skaičiaus nustatymo kriteriumi gali būti skyrių egzistavimas Vilniaus krašte. Švenšionių „Ryto“ Draugija turėjo 18 skyrių, Šv. Kazimiero Draugija 477, Lietuvių Ūkio Draugija 243 ratelius ir „Kultūros“ Draugija 51. Kartu 789 skyrius. Tos draugijos savo veikimą taip suderindavo, kad viena kitai netrukdytų; todėl, kur veikė vienos draugijos skyrius, ten kita draugija savo skyriaus nesteigė. Tad tose vietovėse, kur veikė lietuviškų draugijų skyriai, buvo 157.800 gyventojų. Žinant, su kokiu vargu, pavykdavo įsteigti lietuviškos draugijos skyrių, darosi suprantama, kiek lietuvių buvo be jokių savo organizacijų. Mažiausiai reikėtų padidinti trečdaliu; tad ir vėl gauname apie 200.000.

Kadangi skyrių veikimo atžvilgiu plačiausiai veikė Lietuvilų Šv. Kazimiero Draugija jaunimui auklėti ir globoti (turėjo 18.000 narių – jaunimo), tad pavaizduojant jos veikimo teritoriją, kartu paaiškės,ųkuriose vietovėse pasireikšdavo lietuviškas organizacinis gyvenimas bendrai ir kur buvo lietuvių tautinė sąmonė. Draugija turėjo skyrius šiose vietovėse: Vilniaus mieste 3, Vilniaus-Trakų apskrityje 87: Rūdiškių val. 3, Rudaminos val. 2, Varėnos val. 37, Gervėčių val. 13, Salčininklų val. 3, Pabaržės val. 1, Valkininkų val. 28; Švenčionių apskrityje 215: Lentupio val. 2, Mielagėnų val. 26, Kaltanėnų val. 30, Tverečiaus val. 28, Adutiškio val. 24, Daugeliškio val. 51, Švenčionių val. 39, Dūkšto val. 13, Pabradės val. 2; Pastovių apskrityje 1: Vyšniavo val. 1; Brėslaujos apskrityje 37: Rimčės val. 12, Brėslaujos val. 3, Apso val. 21, Vydžių val. 1; Ašmenos apskrityje 17: Dieveniškio val. 17; Valažino apskrityje 5: Lugomėnų val. 3, Bokštų val. 2; Lydos apskrityje 55: Užbalio val. 1, Žirmūnų val. 6, Eišiškių val. 8, Rodunės val. 15, Benekainių val.14, Varėnavo val. 11; Gardino apskrityje 22: Pariečės val. 5, Mercinkonių val. 17; Suvalkų apskrityje 34: Krasnavo val. 17, Seivų val. 12, Krasnopolio val. 2, Seinų val. 1, Andriejavo val. 2; Dysnos apskrityje 1 (Fedosave).

Sugretinant apskritis, kuriose pagal 1931 m. lenkų statistiką rasta lietuvių, su Šv. Kazimiero Draugijos skyrių veikimu Vilniaus krašte, randama:

 

1931 m. statistika:	Šv. Kazimiero D-jos skyriai:
Vilniaus miestas	1.956 liet.	3
Vilniaus-Trakų apskr.	16.935	87
Švenčionių apskr.	42.993	215
Pastovių apskr.	–	1
Brėslaujos apskr.	3.490	37
Ašmenos apskr.	1.562	17
Dysnos apskr.	–	1
Lydos apskr.	2.391	55
Valažino apskr.	–	5
Gardino apskr.	6.224	22
Suvalkų apskr.	6.762	34
Viso	82.313 liet.	477 sk

 

Iš to sugretinimo kyla klausimas, kodėl kai kuriose apskrityse nėra lietuvių, jei sunkiais metais ten veikė lietuviškos draugijos. Ar lenkų valdžia būtų toleravusi lietuviškų draugijų skyrių veikimą nelietuviškose srityse?

Tose pačiose apskrityse, kur veikė Šv. Kazimiero draugija, veikė ir kitos lietuviškos draugijos; tad iš lietuviškų dreugijų veikimo matome, kad lenkų valdymo metais sąmoningų lietuvių buvo visame Vilniaus krašte – pietuose net už Nemuno (Zytela) ir pietų rytuose iki Beržūnos upės (Lugomėnų ir Bokštų valsčiai). Tiesa, etnografinės Lietuvos pakraščiuose lietuviškų draugijų veikimas ypatingai buvo varžomas: skyriai, mokyklos, skaityklos ir vaikų darželiai po trumpo egzistavimo uždaryta. Tačiau pats faktas, kad ten buvo lietuviškų draugijų kultūriniai židiniai ir kad žmonės jų norėjo, visuomet liudys epie tų sričių neatidalomumą nuo Vilniaus ir visos Lietuvos.

Lietuvių gyventojų skaičiui nustatyti paimsime dar trečią kriterijų – lietuvišką spaudą Vilniaus krašte. Po 1920 metų Vilniuje visuomet ėjo keli lietuviški laikraščiai įvairiais pavadinimais. 1934 m. ėjo 4 periodiniai laikraščiai, skirti liaudžiai: „Vilniaus Rytojus“, „Vilniaus Žodis“, „Vilniaus Aušra“ ir „Jaunimo Draugas“. Daugiausia prenumeratorių – per 5000 – turėjo „Vilniaus Rytojus“. Beveik visi jie gyveno Lenkijos teritorijos ribose. Skaitydami, kad vienoje šeimoje yra, vidutiniškai imant, 5 asmens, randame 25.000 lietuvių, kuriuos pasiekdavo „V. R.“ Per ne viešai surinktas „Ryto“ draugijos rnokytojus žinias paaiškėjo, kad tas populiariausias laikraštis pasiekia vos 8 lietuvišką šeimą. Darydami iš to išvadą, randame 200.000 lietuvių.

Toliau. „Vilniaus Žodį“ prenumeruodavo apie 4000 žmonių, „Vilniaus Aušrą“ taip pat apie 4000 ir „Jaunimo Draugą“ apie 3000 žmonių. Kartu 11.000 prenumeratorių. Prenumeramorų daugumas taip pat gyveno Vilniaus krašte. Gal būt, kad didelis lietuvių skaičius prenumeruodavosi ne vieną laikraštį, bet du ir daugiau. Tačiau, iš kitos pusės, žinant Vilniaus krašto gyveutojų neturtingumą, turime konstatuoti, kad negalėjo būti didelio skaičiaus lietuvių, kurie išgalėtų prenumeruotis po kelis laikraščius. Tad negali būti abejojimų, kad šie paskutinieji trys laikraščiai turėjo sudaryti bent trečdalį „V. R.“ prenumeratorių, kurie „Vilniaus Rytojaus“ neskaitė, o skaitė kitus laikraščius. Tada išeina, kad lenkų valdymo metais Vilniaus krašte buvo apie 300.000 sąmoningų lietuvių.

Nuo 1936 m. iki 1940 m. Vilniuje kasmet buvo leidžiamas sieninis kalendorius. 1936 m. jo tiražas buvo 3000, 1937 m. – 5000, 1938 ir 1939 m. po 10.000 egz. Reišikia, lietuvišką kalendorių savo namuose turėjo 10.000 šeimų. Skaitant, kad vienoje šeimoje yra 5 asmens, tose šeimose randame 50.000 žmonių. Redakcija, norėdama aprūpinti kalendoriumi visus tautiečius ir padidinti jo tiražą, patyrė iš kaimo inteligentnų, kad kalendorius patenka vos į 5-6 lietuviškus namus. Iš to taip pat išeina, kad lietuvių Vilniaus krašte turėjo būti apie 300.000.

Iš lietuviško organizacinio ir švietimo darbo matome, kad, skaičiuodami pagal draugijų veikimą, randame Vilniaus krašte sąmoningų lietuvių mažiau (apie 200.000), negu remiantis spauda (apie 300.000). Priežastis glūdi tame, kad spauda galėjo greičiau pasiekti tautiečių pastoges, negu organizacija. Kaimo žmonės greičiau išdrįsdavo prenumeruotis lietuvišką laikraštį ar laikyti savo namuose lietuvišką kalendorių, negu dėtis į lietuvišką draugiją arba prašyti lietuviškos mokyklos. Praktika parodė, kad su lietuviškos mokyklos ar draugijos skyriaus įsisteigimu pasipildavo kaimiečiams protokolai, baudos ir suėmimai. Tad aišku, kad nei lietuviškos draugijos, kurių veikimas buvo visaip varžomas, nei lietuvių spauda, kuri nuolat buvo konfiskuojama, negali atvaizduoti tikro lietuvių skaičiaus Vilniaus krašte. Bet pats faktas, kad Vilniuje veikė net 19 įvairaus pobūdžio draugijų, kurios, kad ir įvairiai varžomos, savo veikimą, nuolat plėtė (pav., Šv. Kazimiero Draugija 1927 m. turėjo 10 skyrių, 1932 m. – 386, o 1935 m. – 477), parodo Vilniaus krašte platų lietuvišką pagrindą. Lenkų valdžiai, kuri tvirtino, kad lietuvių Vilniaus krašte kaip ir nesą, lietuviškų draugijų veikimas, matyti, buvo toks nepatogus, kad 1936–37 m. sulikvidavo ne tiktai mokyklas, skaityklas, skyrius ir vaikų darželius, bet ir pačius centrus. Taip pat uždarė ir populiariausius lietuviškus laikraščius. Sąlygos galėjo pasikeisti tik žlugus Lenkijos valstybei.

Kai 1939 m. Lietuva atgavo Vilniaus miestą ir sritį, gyventojai, išsiimdami pasus, savo tautybę pažymėjo šitaip:

 

Valsčiaus pavadinimas	Lietuvių	Lenkų	Gudų	Rusų	Vokiečių	Žydų	Totorių	Viso
Paberžės Jašiūnų Maišiogalos Dieveniškio Mickūnų Nemenčinės Riešės Rudaminos Šalčininkų Šumsko Turgelių N. Vilnios	11.500 9.067 15.486 9.100 5.921 16.038 14.500 9.000 2.741 5.075 10.821 868	920 654 1.100 110 6.065 2.970 2.900 2.189 2.336 896 2.705 7.834	73 283 – 550 520 170 35 8.000 1.539 5.099 3.967 144	1.400 321 517 40 198 70 436 368 163 16 220 343	– – 15 – – 5 2 9 1 1 – –	250 212 241 1.050 113 614 125 376 162 150 300 515	2 – – – – – – 217 – – 14 –	14.145 10.539 17.359 10.850 12.817 19.867 18.000 20.159 6.942 11.237 18.035 9.704
Viso	110.117	30.679	20.380	4.092	33	4.116	233	169.646
% %	64	18	12	2,4	0,02	2,4	0,24	100

 

Iš šių duomenų[14] 14) matome, kad ir tose apylinkėse, kur lietuviškas elementas yra daugiausia nutautėjęs (arti miesto), gyventojai niekeno neverčiami 64% pasisakė esą lietuviai. Dar stipresnis lietuviškas elementas yra toliau nuo Vilniaus miesto.

Suglaudžiant truputį anksčiau surinktus iš kitų apskričių statistinius duomenis apie gyventojų tautybę, Vilniaus mieste ir srityje randama:

 

Apskrities pavadinimas	Lietuvių	Lenkų	Gudų ir rusų	Žydų	Kitų	Viso
Vilniaus Trakų Švenčionių Švenčionėlių Vilniaus miestas	110.117 112.680 37.124 38.92465.800	30.679 38.731 6.716 6.871113.100	24.472 8.363 3.319 2.16614.000	4.116 4.305 1.974 2.08575.000	270 874 788 3273.100	169.646 164.953 52.921 50.374270.000
Viso	364.645	196.097	52.320	87.480	5.359	707.894
% %	51	27	7	12	0,7	100

 

Negali būti abejojimų, kad ir tose srityse, kurios nebuvo įėjusios į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet etnografiškai surištose su Lietuva, atsirastų toks pat lietuvių nuošimtis. Tai galima spręsti iš gyventojų kovų dėl lietuvybės lenkų valdymo metais ir iš jų nuotaikos, kai 1939 m. buvo atskirti nuo Lietuvos ir prijungti prie Gudijos Respublikos.

Kyla klausimas, iš kur toji gyventojų lietuviška sąmonė? Nežiūrint nepalankių sąlygų, visame Vilniaus krašte (vietomis tik salelėmis) išliko lietuvių kalba. Ji lietuvybės palaikytoja. O ten, kur vietomis žmonės lietuviškai jau nekalba, išliko prisiminimai, kad jų tėvai ar seneliai lietuviškai kalbėjo. Išliko lietuviški vietovardžiai, gyventojų lietuviškos pavardės, lietuviški papročiai. Visas kraštas nusagstytas Lietuvos praeities paminklais – pilimis (Trakuose, Gardine, Lydoje, Medininkuose, Krėvėje ir kt.). Visa tai ragina žmones neišsižadėti to, ką bočiai statė, kūrė, už ką kovojo.

Kitų tautybių pagrindas Vilniaus krašte labai silpnas. Patys lenkų mokslininkai randa Vilniaus krašte tik vėliau atsiradusias lenkų kalbos salas. Gudai ir rusai taip pat neturi čia savo praeities, ne bent tiek, kad XIX ir XX šimtm. lietuvių žymią dalį kalbos atžvilgiu nutautino. Todėl, kada leidžiama žmonėms laisvai pasisakyti, – praeitis grįžta, tampa dabartimi, tautiniu gyventojų apsisprendimu lietuvių tautos naudai.

 

 

 

P.S.

Štai kaip susiklostė Jono Pijaus Murkos dukrų gyvenimas. Pokario represijos Gražvydos, Laimos, Danutės ir Rūtos neaplenkė. Vyriausioji Rūta 1946 m. buvo išvežta į Taišeto lagerį, 1948 m. ištrėmė jauniausiąją Danutę. Tik gerų žmonių dėka dukroms Laimai, Gražvydai ir žmonai Elenai pavyko ilgai slapstantis po visą Lietuvą, išvengti tremties. Tada ir dingo vertingoji J. Murkos biblioteka. Šviesus tėvo ir motinos pavyzdys, paveldėti charakterio bruožai, tikėjimas, ypatingas darbštumas, ištvermė, nepaisant visų vargų, padėjo dukroms nepalūžti. Rūta (1918–2009) kalėjusi vienuolika metų lageryje, išliko ir tapo biologijos mokslininke botanike, „Lietuvos drebulių motina“. Laima (1921–2000) – Nusipelniusi mokytoja, 50 metų atidavusi mokiniams, Mokytoja iš pašaukimo, apdovanota aukso medaliu (1979) už kūrybinio estetinio vaikų lavinimo metodiką. Gražvyda (1923–2004) – žinoma pediatrė, talentinga diagnostė iš prigimties, neonatologė, būsimųjų pediatrų gerbiama ir mylima dėstytoja. Danutė (1927–1982) – dailininkė. Deja, nė vienos tarp gyvųjų jau nebėra.

 

Giedrė Bulotaitė

[12] Švenčionių apskritį aprūpindavo mokyklomis Švenčionių „Ryto“ Draugija. Toje apskrityje ji turėjo per 90 mokyklų.

[13] Kad mažiau užimtų vietos, „Ryto“ mokyklos paminėtos tik valsčiais.

 

 

[14] Jie surinkti iki 1941 m. rugpiūčio 15 d.