Vitas LABUTIS
Svėdasų kraštas augino, brandino ne vien Juozą Tumą-Vaižgantą ir tautosakininką, etnografą Liudviką Jucevičių. Ne mums skaičiuoti visus iš to krašto kilusius Lietuvos kultūrai, mokslui, pedagogikai nusipelniusius įvairių sričių specialistus. Norime čia kiek aptarti tik vieno praėjusiame amžiuje iš čia kilusio enciklopedijų rengėjo ir redaktoriaus, daugelio kitų informacinių leidinių tvarkytojo, autoriaus, lituanisto, muziejininko Broniaus Kurkulio gyvenimo vingius ir darbus.
Grįžkime į metų atskaitos pradžią…
Bronislovas (paprastai vadintas ir tiesiog Bronius) Kurkulis gimė 1934 m. kovo 23 d. Margių vienkemyje, Kupiškio (buv. Panevėžio apskrities) Šimonių valsčiuje. Iš vyresniojo brolio išmokęs skaityti, vos 6-erių metų Bronius pradėjo lankyti Punkiškių pradžios mokyklą. Nors dar per mažas, bet gabus, guvus berniukas. Taigi mokytis pradėta dar tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje.
Po daugelio metų rašytuose atsiminimuose B. Kurkulis pasidžiaugė vaikystėje jam į rankas pakliuvusiomis geromis vaikų knygelėmis (S. Zobarsko, K. Binkio ir kt.). O labiausiai atmintin įstrigo vėliau perskaityto B. Brazdžionio eilėraščio „Lietuva“ eilutės: „Per šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn, / Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus.“ O juodos audros Lietuvos žemę siaubė viena po kitos. Bolševikų okupacija, vokiečių-rusų karas, tada dar kartą vienus „išvaduotojus“ keitę kiti, po to sovietmečio tremtys, partizaninis karas ir daugybė kitų negandų – visa tai tekę išgyventi Broniaus kartos Lietuvai.
1944 m. jau patenka į Svėdasų progimnaziją, vėliau virtusią vidurine mokykla ( dabar Juozo Tumo Vaižganto Svėdasų gimnazija). Neišdildomą įspūdį B. Kurkuliui padarė patriotiškai nusiteikęs astronomijos ir fizikos mokytojas V. Merkys ir ypač ilgametis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Beleckas. Jo pamokos padėjusios pajusti lietuvių kalbos dvasią ir lėmusios jo apsisprendimą studijuoti lituanistiką.
Taigi 1952–1957 m. B. Kurkulis jau studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Čia sutinka ir metais anksčiau baigusį Svėdasų vidurinę mokyklą Vytautą Vanagą – dabar žymų lietuvių literatūros specialistą.
Baisiais Stalino ir jo įpėdinių valdžios metais studijų dienos buvo įspraustos į griežtą komunistinę tvarką, visur aidėjo rėksminga politinė propaganda, tarybinės santvarkos šlovinimas, o čia pat šešėlyje slankiojo saugumo šmėklos. Bet visa tai kažkiek atsvėrė tarpukario Lietuvos dvasia išugdytų literatūros ir kalbos dėstytojų profesionalumas, nuoširdus bendravimas su studentais ir nujaučiami patriotizmo motyvai. Tokio pėdsako negalėjo nepalikti literatų Jurgio Lebedžio, Vandos Zaborskaitės, Meilės Lukšienės, kalbininkų Zigmo Zinkevičiaus, Vytauto Mažulio, Jono Kabelkos ir kt. mėgtų filologijos dėstytojų paskaitos. Virš lietuvių literatūros katedros jau tuomet pradėjo telktis tamsūs ideologinių kaltinimų debesys –
kam ugdomos tik profesinės, o ne ideo-loginės jaunimo nuostatos.
Kita didelė atrama B. Kurkulio studijų metais – vieningas, draugiškas, nors ir įvairiabalsis kursas. Pagrindinį toną čia palaikė iš kaimų susirinkę studentai nekomjaunuoliai. Po Stalino mirties pamažu išbluko „sąjunginio“ ir tai komunistinio jaunimo sąjungai nepriklausančių studentų riba. B. Kurkulis, būdamas santūrus, racionaliai mąstantis studentas, aiškiai šliejosi prie oficialiai ideologijai skeptiško kurso draugų branduolio. Kurse ne kartą buvo organizuojama parama tam ar kitam stipendijos netekusiam studijų draugui. Ypač tos pagalbos prisireikė, kai keletas bendrakursių pradėta tampyti „pasiaiškinti“ saugume po 1956 m. Vėlinių įvykių.
Ne veltui jau tapusi profesore V. Zaborskaitė savo prisiminimų knygoje itin šiltai atsiliepė apie šio kurso geriausius literatus (Emiliją Dagytę, Vytautą Vanagą, Vytautą ir Liudą Viliūnus), o Bronių Kurkulį palygino su Vaižganto „Pragiedrulių“ Taučiuku (Zaborskaitė V., Autobiografijos bandymas, sudarė V. Stonytė, – 2012m.).
Baigusiam universitetą B. Kurkuliui pirmiausia teko pakrimsti muziejininko duonos: 1957–1959 m. jis paskiriamas į Dionizo Poškos Baublių muziejų Bijotuose. Tiesa, tuo pačiu metu jis kartu dėstė vidurinėje suaugusiųjų mokykloje lietuvių ir vokiečių kalbas.
Tačiau Bronių Kurkulį traukė dirbti tai, kas labiau susiję su lituanisto specialybe. 1961 m. pradėjo dirbti enciklopedijų redakcijoje ir čia, jo žodžiais tariant, „pratrepsėta 30 su viršum metų.“ Pradėta nuo Geografijos skyriaus redakcijos darbuotojo, vėliau pakilta iki Vardyno skyriaus vadovo, tekę eiti atsakingojo sekretoriaus, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Jo rankos pridėtos prie visų trijų tarybinių lietuviškųjų enciklopedijų (tritomės, dvylikatomės ir keturtomės). Tais laikais, kai nepriklausomoje Lietuvoje pradėta leisti enciklopedija, o tik emigracijoje (Bostone) išspausdinti „Lietuviškosios enciklopedijos“ 37 tomai buvo mažai kam pasiekiami specialiuose fonduose, vadinamosios tarybinės enciklopedijos, kad ir perkrautos komunistinės ideologijos vis dėlto buvo parankus įvairios mokslinės ir pažintinės informacijos šaltinis. Žmonės nesunkiai atsirinkdavo, kur pelai, kur grūdai.
B. Kurkuliui pavyko suburti nemažą darbuotojų, daugiausia lituanistų, pulkelį, turėjusių redaguoti įvairių specialybių autorių rašomus tekstus.
Jam pačiam, šioje vyriausioje enciklopedijų redakcijoje, galiausiai atiteko atsakingojo sekretoriaus pareigos, tad natūralu, kad pirmiausiai ant jo pečių gulė sunki ne tik enciklopedijų rengimo, bet ir jų leidybos organizavimo našta. Vėliau B. Kurkulis rašė, kad dėl daugumos tų per jo rankas ėjusių enciklopedijų „informacinės vertės, atsižvelgiant į to meto sąlygas, o ypač dėl jų kalbinės vertės dar ir šiandien nėra ko labai gėdintis“ (Žr. „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…“, 2013 m.). Už darbą enciklopedijose B. Kurkulis 1986m. kartu su kitais apdovanotas anų laikų valstybine premija.
Atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje B. Kurkulis įsitraukė į privačios leidyklos „Alma littera“ veiklą. Ten užsikrovė sunkią redaktoriaus koordinuotojo naštą. Jam teko rūpintis, ką ir kaip leisti, kai niekas nenurodinėja ir nekontroliuoja. Leidykla stengėsi išlaikyti solidų savo prestižą, o kartu ir pelningai dirbti. Koordinatoriui ne kartą teko važiuoti į gausias Leipcigo muges, stebėti užsienio kalbomis leidžiamas knygas, bendrauti su įvairiais autoriais ir vadovauti leidykloje vėl suburtų pajėgių redaktorių darbui. „Alma litteroje“ B. Kurkulis sėkmingai dirbo 17 metų (1992–2008 m.).
„Alma littera“ išleido nemažą rietuvę specialių verstinių žodynų (antikos, edukologijos, filosofijos, idėjų, mitologijos ir kt.). Jie atremti į stambius dvikalbių žodynų tomus. Visa tai teko prižiūrėti, o ne kartą ir pačiam pridėti savo plaštaką B. Kurkuliui.
Plačiausiai žinomas stambus B. Kurkulio su dvylika kitų bendradarbių sudarytas „Tarptautinių žodžių žodynas“, išleistas tris kartus (2001, 2003, 2005 metais).
Gyvenimui intensyviai keičiantis, atsirado naujų technologijų, naujų mokslo sričių, tad atsirado būtinybė rengti naujovišką, modernų „Tarptautinių žodžių žodyną“. B. Kurkulis tapo penkių naujojo leidinio redaktorių tarybos nariu, rašė tekstą su dvidešimt penkių naujų sudarytojų būriu. Žodyne pateikta beveik 5000 naujų tarptautinių žodžių, o iš viso čia paaiškinta per 63 000 naujų įvairių sričių terminų, sąvokų, posakių. Žodynas išėjo 2013 m. B. Kurkulis jam yra pateikęs apie 1500 žodžių aiškinimus. Ir B. Kurkulis dar spėjo juo pasidžiaugti.
Reikia paminėti ir B. Kurkulio drauge su A. Kinderiu 2000 m. sudarytą „Pasaulio geografijos atlaso“ lietuviškąją versiją.
Pasitraukęs iš „Alma litteros“ leidyklos, B. Kurkulis nesutinka tuščiai leisti užsitarnauto poilsio metų. Jis įsitraukia į vieną stambų darbo barą – „Pasaulio vietovardžiai“ ir atsiduria to tęstinio leidinio Ritos Trakymienės vadovaujamoje sudarytojų redaktorių grupėje, kurioje dirba kaip patyręs konsultantas. Pirmasis šio pasaulio vietovardžių serijos tomas „Europa“ pasirodė 2006 m. Po to buvo parengti vietovardžiai „Amerika“ (2008 m.), „Afrika. Antarktika. Australija. Okeanija“ (2010 m.), „Azija“ (2012 m.) – pirmoji dalis. Nors ligų spaudžiamas, B. Kurkulis buvo aktyvus įvairių kraštų vietovardžių painių rašybos reikalų svarstymų dalyvis. Pasaulio vietovardžių sąvade matome drąsų žingsnį tikrinių skolinių lietuviškame tekste link – pirmiausia čia pateikiamas lietuviškasis skolinio pavidalas ir tik po jo vadinamoji autentiška jo forma.
Perkopęs 70-ąjį gyvenimo laiptelį ne vienas susimąstome, kiek esąs skolingas tam kraštui, kuriame augai, mokeisi, rinkaisi savo gyvenimo tikslus ir kelius, kiek išminties, patarimų, sąžiningo darbo pavyzdžių patyrei iš savo artimųjų, mokytojų, bendražygių. Imi jausti sąžinės graužimą, jei juos primiršai ar net nebandei kokiu nors būdu parodyti dėkingumą, bent geru žodžiu juos paminėti. B. Kurkuliui seniai visa tai parūpo.
Kilęs iš Kupiškio rajono pakraščio, išgirdęs apie to krašto entuziastų sumanymą leisti didžiulę „Kupiškėnų enciklopediją“, B. Kurkulis, nepaisydamas garbaus amžiaus, imasi talkinti nemažam būriui šio leidinio rengėjų. Jis neatsisako rašyti atskirų straipsnių ir su Vida Augustinaite-Žilinskiene redaguoja du „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomus – pirmasis išleistas 2006 m., o antrasis – 2012 m. Redaktoriams teko paplušėti prie daugiau kaip 1300 teksto puslapių.
Iš Broniaus pasakojimų žinau, kad vos tapęs oficialiu pensininku jis ėmė raustis archyvuose – ieškojo Kurkulių giminės šaknų. Prisikapstęs iki XVII a. Kurkulių. Sudarė šios giminės geneologinį medį ir jį pristatė susirinkusiems savo giminaičiams.
Dar tebedirbo „Alma litteroje“, kai kurso draugams kilo mintis sudaryti savo studijų metų ir vėlesnio gyvenimo prisiminimų ir įžvalgų apie lituanistikos ateitį rinkinį. Buvo suburta kelių bendrakursių entuziastų grupelė, parengta anketėlė ir 2000-aisiais metais Bronius savo leidykloje išspausdino apie 25 egzempliorių knygelę, pavadintą „Lituanistikos baruose ir pabarėse“. B. Kurkulis šioje knygelėje bemaž per 3 puslapius aptaria studijas universitete ir darbus, kurių teko imtis baigus mokslus.
Beje, minėtą bendražygių knygelę ypač gražiai papildė studijų „pabarėse“ Emilijos Dagytės, Vytauto ir Liudos Vilūnų šmaikštūs prisiminimai apie 1956 m. Vėlinių įvykius ir kt. Daugiausia tekstų sukūrusi E. Dagytė pateikė ir statistikos apie studijų metus, kurso vienijimąsi ir apibendrino, kur išsisklaidė bendražygiai baigę universitetą. Deja, jau tada dešimt jų buvo palikę šį pasaulį.
Paskutinė B. Kurkulio sudaryta ir išleista knygelė skirta 1952 m. Svėdasų vidurinę mokyklą baigusių bendraklasių atsiminimams. Rengiantis paminėti jų 60 metų nuo mokyklos baigimo, apie savo gyvenimo takus ir darbus parašė tik 12 bendraklasių. O į tų 2012 m. birželio mėnesį įvykusį susitikimą galėjo atvykti iš jų tik 6. Su jais sėdėjo ir nuolatinis susitikimų dalyvis buvęs jų mokytojas Jonas Beleckas.
Plačiausi atsiminimai knygelėje išdėstyti paties B. Kurkulio. Čia vaizdingai, su daugybe smulkmenų papasakota Broniaus vaikystė, pirmieji mokinio žingsniai Punkiškių pradžios mokykloje, aštuoneri metai Svėdasuose. Aptartas slogus anų laikų okupacijų („išlaisvinimų“) laikas, vokiečių ir rusų karas, o ypač baisiais vaizdais vaikų atmintyje įstrigęs partizaninis karas, kai tekdavo miestelio turgaus aikštėje matyti išniekintus nužudytų partizanų kūnus. Bet visa tai skatino, kad „mes neturime užmiršti, kas esame ir [negalime] likti abejingi savojo krašto, jo žmonių likimui.“
B. Kurkulis šioje knygelėje atskleidžia plačią anų laikų (1977–2012 m.) Punkiškių ir Svėdasų mokyklų kroniką, išryškinančią ir ten dirbusių mokytojų ir jų auklėtinių svarbiausius gyvenimo posūkius. Knygelės vertę keleriopai pakelia apie 30 to meto nuotraukų, daugiausia įamžinusių klasės draugų susitikimus. O prie 2012 m. klasėje susėdusių draugų nuotraukos pridėta dar tą pačią dieną daryta nuotrauka su ypatingu Broniaus užrašu: „Pasisėdėjimas Svėdasų kavinėje 2012 06 16. Matyt, jau paskutinis…“
Šios knygelės pavadinimas irgi su daugtaškiu: „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…“ Jos tiražas turbūt mažutis, vos kelios dešimtys, nes skiriama tik Svėdasų progimnazijos 1952 m. laidos abiturientams. Atsitiktinai Bronių aplankęs namuose 2013 m. liepos mėnesį, gavau dovanų šį retą leidinį. Jis daug kur pagelbėjo šio rašinio autoriui.
Reikia šį tą pridurti ir apie B. Kurkulį kaip asmenybę – apie jo charakterį, pomėgius, gyvenimo būdą.
Bronius buvo racionalaus mąstymo, nemėgo jis tuščių kalbų, nesišvaistydavo emocijomis. Regis, bičiuliautis leisdavosi ne su kiekvienu pakeliui pasitaikiusiu. Tačiau neatrodė nė koks užsidarėlis. Pasirinkęs keletą draugų su jais mielu noru bendraudavo, neretai švystelėdamas ir gražaus sąmojo. Kita vertus, Bronius sugebėjo dirbti įvairius kolektyvinius darbus su gana nevienodais žmonėmis. Vadinasi, jam netrūko nei diplomatijos, nei tolerancijos net jam gana svetimiems požiūriams. Visada domėjosi tuo, kas vyksta Lietuvoje, ką mūsų tauta išgyvenusi praeityje, kokia jos dabartinė kultūrinė būklė. Labai atsidėjęs sekė literatūros ir lietuvių kalbos posūkius.
Itin greitai Bronius perprato naujausias technologijas, jį traukė kompiuteris, interneto atveriamos galimybės, elektroninis paštas. Į šitą pusę jis stengėsi pakreipti ir kokį su technika sunkiai bendraujantį jam pažįstamą senjorą. Net lankydamasis ligoninėse, jis pasiimdavo įsigytą specialią knygų skaityklę.
Dar vienas Broniaus pomėgis – sveiko gyvenimo būdas. Nerūkė, nesisvaigino alkoholiu, nors iš griežto abstinento kartais lengvai pasišaipydavo. Su vienu bičiuliu Bronius dviračiais apkeliavo pusę Lietuvos. Po Vilniaus apylinkes daug kulniavo ir pėsčiomis.
Prieš daugiau kaip porą metų pasiekė žinia, kad Bronių ėmė spausti sunki liga. Su ja Bronius narsiai kovojo. Važinėjo pas medikus, keliskart gulėjo ligoninėje. Tačiau aimanuoti, skųstis ligomis Bronius nemėgo, tik užsimindavo apie jas puse lūpų…
Praėjusių metų rugsėjo pabaigoje susitarėme su Broniumi susitikti Antakalnio pabaigoje įsikūrusioje raudonojoje poliklinikoje. Jis ten turėjęs ateiti kažkokių tyrimų duomenų, juos parodyti savo šeimos gydytojai. Visų pacientų pas ją norėta patekti. Nors priėmimo valandoms pasibaigus, gydytoja Bronių priėmė. Iš jos mano bičiulis išėjo paramintas, šviesesnio veido, nors savo būsenos rimtumo nepamiršęs. Susėdę poliklinikos kavinėje ir belaukdami troleibuso, itin nuoširdžiai išsikalbėjome. Bronius ėmė pasakoti apie pastarųjų metų didžiuosius darbus, pabrėždamas, kiek kur jo prisidėta. Linkusiam fantazuoti jo pašnekovui dingtelėjo mintis – Broniui neįprasta lyg ir skaičiuoti savo nuopelnus… Tai būta paskutinio mūsų susitikimo.
Keletą kartų dar teko Bronių šnekinti telefonu, bet jam sunku buvę kalbėti. Paskambinęs spalio 14 d. vakare, išgirdau, kad jis prastai jaučiąsis. Man pritrūko tinkamų žodžių pokalbiui užbaigti…
Bronius Kurkulis mirė 2013 m. spalio 25 dieną.
Buvę mokslo draugai, įvairių metų bendradarbiai ar bent pažinojusieji jį susirinko atsisveikinti su Broniaus Kurkulio urna. Nors daug kas buvo girdėję apie Bronių užgriuvusią ligą, tačiau visus stipriai prislėgė taip netikėtai tekus nulenkti galvas prieš jo netektį.
Lietuva neteko dar vieno tvirto lituanisto, enciklopedininko, mokslinės informacijos skleidėjo, redaktoriaus, knygų leidėjo ir sudarinėtojo, o arčiau jį pažinę mokslo draugai, bendradarbiai – mielo bičiulio… Iki B. Kurkulio 80-mečio jubiliejaus pritrūko apie pusės metų.
Guodžia tik mintis, kad likę Broniaus Kurkulio rengti, sudaryti, redaguoti, išleisti darbai pamiršti nebus. Tikėkimės, kad naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas“, kelios „Pasaulio vietovardžių“ knygos, pora „Kuršėnų enciklopedijos“ tomų dar kam nors rūpės bent vieną kitą dešimtmetį.