Arnoldas Piročkinas
Vieną birželio dieną troleibuso stotelėje netikėtai sutinku man labai simpatišką asmenį iš Lietuvių kalbos instituto. Esu įsitikinęs, kad ir jis man kiek palankus. Taigi susitikti su tokiu senokai mat žmogumi – džiaugsmas. Pasisveikinus iš karto partneris pareiškia skaitęs mano straipsnį „Mokslo Lietuvoje“. Suvokiu, kad turi galvoje rašinį „Prisilietus prie atgrasios problemos“ (žr. 2014 05 15 d. numerį). Malonu girdėti! Tik kodėl aš rašąs, jog Lietuvių kalbos institutas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija apleidžią lietuvių kalbos kultūrą? Ir čia ima vardyti faktus, rodančius šių įstaigų darbus kalbos kultūros srityje.
Netikėtai užkluptas, įstengiau tik teisintis: gal būsiu ne visai tiksliai įvertinęs jų veiklą dėl informacijos stokos, o gal kas ne kas neapdairiai suformuluota. Norėjau dar kažkuo teisintis, bet čia privažiavo troleibusas. Spėjau paspausti ranką…
Grįžęs namo, puoliau žiūrėti, ką aš tame laikraštyje prirašiau. Argi iš tikrųjų taip neapdairiai nuneigiau ne tik šių įstaigų, bet ir visą dabartinį kalbos kultūros darbą? Nepasitikėdamas savo sprendimo objektyvumu, kviečiu ir skaitytojus vertinti tą rašinio vietą, dėl kurios skaudžiai maloniai priekaištavo simpatiškasis oponentas. Cituoju:
„Ryžtis kalbėti kalbos kultūros problemomis reikia turėti nemaža drąsos. Ir mūsų moderniesiems kalbininkams, ir žurnalistams, ir pedagogams bendrinės kalbos norminimas, jos kultūros puoselėjimas baisiai atgrasi tema. Kiek ši kalbos sritis nuvertinta, rodo toks dalykas. Ilgus metus Lietuvių kalbos institutas turėjo Kalbos kultūros skyrių, bet, jo vadovei su savo šalininkais šokus niekinti spaudoje praeities ir dabarties lietuvių kalbos kultūros, jis buvo perkrikštytas Sociolingvistikos skyriumi. Iš jo dingo ir kalbos kultūros problemos, atseit tegu jas nagrinėja kiti skyriai. Bet juk tarp dviejų auklių – vaikas be galvos. Be vieningo puoselėjimo liko ir kalbos kultūra. Atrodo, ne kažkiek dėmesio kasdienei kalbos kultūros praktikai skiria nė Valstybinė lietuvių kalbos komisija“ (pabraukta dabar cituojant).
Kai šiandien, kiek prablaivėjus galvai nuo autoriui būdingo svs gulio, vėl skaitau šią ištrauką, matau, kad ką ne ką derėjo švelniai pasakyti, bet neįžvelgiu noro pasakyti, jog šios įstaigos visiškai ignoruoja kalbos kultūrą. O kad Kalbos kultūros skyrių pakeitė Sociolingvistikos skyriumi, tai, sakyčiau, būtų tolygu, jeigu, pavyzdžiui, medikai savo įstaigose panaikintų higienos katedras ar skyrius, jų problemas atiduotų vidaus ligų propedeutikos ar infekcinių ligų katedroms (skyriams), o panaikintųjų padalinių vietoj įkurtų medicinos statistikos ar sociologijos kabinetus. Ką norite, tą galite sakyti, bet sociolingvistika savo reikšme ir verte netolygi kalbos kultūrai.
Pirmoji iš esmės yra tik tam tikros kryptingos statittikos rinkėja, o antroji – teorinis ir praktinis daugelio kitų dabartinės lietuvių kalbos disciplinų apibendrinimas ir įprasminimas, įvairių jos reiškinių įvertinimas ir atranka sąmoningai, motyvuotai ir tikslingai vartosenai.
O gal tokia kalbos mokslo šaka nė nereikalinga? Sakysite, juk nemaža kalbų, įskaitant ir lietuvių kalbą iki 1939 m. Lituanistikos instituto įkūrimo, neturėjo ir neturi nei kalbos akademijų ar institutų, nei kalbos komisijų, bet kalbos kultūra sėkmingai rūpintasi ir rūpinamasi. Nedaug yra tokių laimingų kalbų, kaip prancūzų kalba, kurios puoselėjimu nuo 1635 m. rūpinasi Armano Žako de Rišeljė (de Richelieu) įkurta Prancūzų akademija (Académie française). Kalbų, kurios neturėjo Prancūzų akademijos pobūdžio įstaigų, kultūros ugdymą sėkmingai skatino ir jam impulsų davė atskiri asmenys. Čia pavyzdžiu tinka imti Joną Jablonskį, kuris 40 metų diena iš dienos budėjo lietuvių kalbos kultūros bare.
Vis dėlto ir pats iškilusis bendrinės kalbos puoselėtojas, ir visuomenė, t. y. jos įžvalgiausi protai, suvokė kolektyvių institucijų svarbą, tik dėl nedėkingų aplinkybių negalėjo sukurti jų efektyvių, tuo labiau valstybinių. Štai Vincas Kudirka, kai užsimezgė nutrūkęs ryšys su Mintaujoje dirbančiu Jonu Jablonskiu, iš karto ėmėsi iniciatyvos suburti grupę lietuvių inteligentų, kurie talkininkautų „Varpui“: 1890 m. Mintaujoje atsirado literatūriškoji komisija. Jai pirmiausia keltas uždavinys taisyti „Varpui“ skiriamų straipsnių ir grožinės literatūros kūrinių kalbą. Ilgainiui jos darbo sritys platėjo ir gilėjo: ėmė rūpintis lietuvių bendrinės kalbos gryninimu ir ir lietuviškos terminijos kūrimu, t .y. kalbos kultūra. Šioje bene pirmojoje lietuvių bendrinės kalbos tvarkybos institucijoje, turinčioje septynis narius, pagrindinis krūvis teko Jonui Jablonskiui. To krūvio mastas iki šiol nėra nusakytas. Kad ir koks jis būtų buvęs didelis, komisijos įkūrimas ir veikla aiškiai patvirtina, kad varpininkai, įžvalgiausioji to meto mūsų negausių inteligentų dalis, puikiai suvokė kolektyvinės institucijos svarbą bendrinės kalbos kultūrai. Reikia apgailestauti, kad komisija veikė vos penkerius metus: 1895 m. jos veikla nutrūko.
Idėja lietuvių kalbos ugdymo problemas spręsti kolektyviškai vėl iškilo po 1904 m. gegužės 7 d. panaikinto lietuviškos spaudos draudimo Rusijos imperijoje ir ėmus svarstyti reikalą kurti lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. kovo 25 d. įvyko jos steigiamasis susirinki mas. Jos plačioje programoje deramą vietą gavo ir lietuvių kalba. Tačiau ilgą laiką šis programos punktas beveik nebuvo įgyvendinamas. Tik 1911 m. liepos 25–28 d. Vilniuje vykusiame draugijos visuotiniame susirinkime, kuriame kaip paprastai iki tol Jonas Jablonskis nedalyvavo, Sofijos Jiurlionienės pasiūlymu sudaroma septynių narių (Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Jurgis šlapelis, Antanas Smetona, Juozas Laukaitis ir Aleksandras Dambrauskas, daugiau žinomas kaip Adomas Jakštas) filologų sekcija, vėliau vadinta Kalbininkų komisija.
Jono Jablonskio vadovaujama Kalbininkų komisija trijuose posėdžiuose (1912 m. sausio 3–5 d., vasario 3–4 d. ir birželio 38–29 d.) iš esmės ėmė nagrinėti glaudžiai susijusius kalbos norminimo ir kultūros dalykus, kaip „rašomosios kalbos“ klaidas, kalbos terminus, priesagų -inis, -ingas ir -iškas reikšmes, kilmininko vartojimą. Komisija apsvarstė Jono Jablonskio parengtą knygutę „Rašomosios kalbos dalykai“, kuri apėmė dalį svarstytų kalbos kultūrai svarbių atvejų. Tais metais knygutė išėjo kaip komisijos leidinys Nr. 1. Būtų visai galima sakyti, kad 1912 m. komisija pradėjo savo kalbos kultūros veiklą visiškai tokią, kokią praktikavo 1976 12 28 sudaryta lietuvių kalbos komisija prie LTSR MA. Deja, dėl visokių nepalankių priežasčių (jų čia nesiryžtame nagrinėti) sėkmingai pradėta lietuvių mokslo draugijos Kalbininkų komisijos veikla staigiai nutrūko.
Nepavyko sukurti efektyvios institucijos bendrinei kalbai ugdyti, veiksmingai reguliavusios kalbos kultūrą, nė po 1918 m. nepriklausomojoje Lietuvoje. Tačiau šiandien, pažvelgus į per tuos 22 metus padarytą kalbos kultūros pažangą, kyla nuostaba. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad kalbos kultūra augo be įsakmių valdžios nutarimų ir grasinimų administracinėmis baudomis. Tam tikrą kalbos kontrolę vykdė kvietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisija, be kurios teigiamos rezoliucijos knyga negalėjo būti vartojama mokyklose.
Pagrindinį poveikį kalbos kultūrai darė spaudoje skelbiami kalbininkų nurodymai, į kuriuos visuomenė gana noriai įsiklausydavo. Tų nurodymų gausą apytikriai galima nustatyti iš Adelės Ubeikaitės sudarytų literatūros rodyklių. Antai jos knygoje Lietuvių kalbotyra, 1917–1929. – Literatūros rodyklė. – Vilnius: Lietuvos TSR k MA Centr. b-ka, 1987. Kalbos kultūros skyriuje surašyti 374 straipsniai. Iš tikrųjų tais metais jų būta daugiau: dalis mišrios temetikos rašinių pateko į kitus skyrius. Tačiau nesiimkime tikslinti leidinio klasifikacijos: tai būtų labai ilga kalba. Ir iš to, kas pateikiama rodyklėje, galima spręsti apie atskirų kalbininkų indėlį į kalbos kultūrą. Iškiliausia šios srities figūra tada,aišku, buvo Jonas Jablonskis: jam priklauso net 74 skyriaus rašiniai. Labai aktyviai reiškėsi Stasys Dabušis (daugiausia labai išsamios leidinių kalbos apžvalgos) – 26 rašiniai, Leonas Kuodys – 27 rašiniai (daugiausia trumpučiai žodžių aptarimai), Antanas Vireliūnas – 13 rašinių, Petras Būtėnas – 10 rašinių, Adomas Jakštas – 3 rašiniai, Zigmas Kuzmickis (rodyklėje pristatomas neatskleistu slapyvardžiu B. Kantvydis) – 6 rašiniai, Juozas Balčikonis – 5 rašiniai ir t. t. Ši statistika kiek pasikeistų, jei pavyktų nustatyti anonimiškų ar įvairiais neišaiškintais slapyvardžiais ir kriptonimais pasirašytų straipsnių straipsnelių autorius.
Nepaisant visokių galimų netikslumų, iš apžvalgos galima gana patikimai nuspręsti, jog per tuos 12 metų kalbos kultūra rūpinosi nedidelis būrelis inteligentų. Dalis jų neturėjo nė aukštojo mokslo (St. Dabušis, J. M. Laurinaitis, A. Vireliūnas) arba studijavo lituanistiką universitete (Z. Kuzmickas baigė studijas 1926 m., I. Kuodys – 1927 m., o P. Būtėnas – 1930 m.). Tad visiškai kvalifikuoti ir jau patyrę kalbos specialistai tebuvo trys: J. Balčikonis, K. Būga (Lietuvoje dirbo vos 4 metus) ir J. Jablonskis (jau visiškas invalidas). Ir vis dėlto tų menkų jėgų pakako, kad lietuvių kalbos kultūra sparčiai žengtų į priekį. Žengta ne be tam tikrų sunkumų, bet neginčijamai. To neįstengs paneigti nė patys kritiškiausi visokių vakarietiškų idėjų prisigraibę ir nekritiškai jas taikantys lietuvių kalbai „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalo publicistai ar šmaikštūs radijo komentatoriai.
Palikę neapžvelgtus 1930–1940 metus, norime pasakyti, kad pirmojoje nepriklausomojoje Lietuvos Respublikoje lietuvių kalba, jos kultūra tiek įsigalėjo, jog pajėgė, kad ir su tam tikrais praradimais, atsilaikyti prieš okupacinės valdžios proteguojamos „Lenino kalbos“ grėsmę.
Tik grubios administracinės priemonės būtų įstengusios sutrukdyti lietuvių kalbai ir artimiausioje ateityje augti. Okupacinio režimo sąlygomis lietuvių visuomenė netgi įstengė sukurti instituciją, kuri turėjo autoritetingai vadovauti kalbos tvarkybai. Mat jau galutinai įsitikinta, kad atsirasti J. Jablonskio lygio kalbos tvarkytojui nėra jokių galimybių. Tad imta daryti žygius įkurti lietuvių kalbos komisiją. Lietuvos komunistų partijos vadovybė, atrodo, iš karto į šį sumanymą įžiūrėjo nepritariamai, bet vėliau, užsitikrinusi, kad komunistai galėtų joje dominuoti ir jos pirmininku numačiusi jai paklusnų Kostą Korsaką, 1976 m. gruodžio 28 d. bendru su Lietuvos TSR Ministrų laryba nutarimu Nr. 433 sudarė Lietuvių kalbos komisiją prie LTSR Mokslų akademijos.
Atkreiptinas dėmesys, kad dvi aukščiausios Lietuvą valdančios institucijos įsteigia komisiją ne prie joms administraciškai pavaldžių padalinių, bet prie formaliai nepavaldžios mokslo ir mokslinio darbo koordinavimo įstaigos. Iš to susidarė gana neapibrėžta įsteigtosios komisijos padėtis, kuri, prisidėjus dar aktyviai komunistų narių negatyviai reakcijai į kalbininkų siūlomus sprendimus, smarkiai ribojo jos veiklos efektyvumą. Trintis tarp kalbininkų ir komunistų narių galiausiai baigėsi tuo, kad 1979 m. pabaigoje ar 1930 m. pradžioje komisijos veikla nutrūko.
Vėl aktyvieji kalbos puoselėtojai dėjo pastangas atgaivinti komisijos veiklą. Iš esmės „suspenduotoji“ komisija 1984 m. pradžioje reorganizuojama, jos pirmininku tampa kalbininkas prof. Jonas Palionis. Jau 1984 m. kovo 22 d. ji priima savo pirmąjį nutarimą (Nr. 7). Ši komisija veikė trejus metus, kol ją pakeitė kalbininko Aleksandro Vanago vadovaujama naujos sudėties komisiją. Pirmąjį nutarimą, turintį Nr. 19,
ji priėmė 1987 m. gruodžio 24 d.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, veikiai buvo pakeistas Lietuvių kalbos komisijos statusas. Tad 1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymo“, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta panaikinti iki šiol galiojusius nutarimus dėl Lietuvių kalbos komisijos prie Mokslų akademijos, o Prezidiumas paskelbia sudarąs Valstybinę lietuvių kalbos komisiją prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarytoos Prezidiumo. Prie šio nutarimo Prezidiumas taip pat pridėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių sąrašą: pirmininkas – Aleksandras Vanagas, pirmininko pavaduotojas – Vytautas Mažiulis, sekretorius – Pranas Kniūkšta, toliau išvardyta 19 narių.
Šie ir vėlesni aukščiausios Lietuvos Respublikos valdžioj potvarkiai, kurie stiprino lietuvių kalbos teisinę būklę ir tvarkybą, didžiajai visuomenės daliai žadino viltis, kad štai dabar prasideda nepaprastas lietuvių kalbos kultūros kilimas, visuotinis kalbos viešpa tavimas atsikūrusioje valstybėje. Tikėtasi, kad ši valstybines institucijos rangą turinti komisija, derindama savo veiklą su 1967 m. gruod žio 11 d. Vilniaus mieste įkurtos visuomeninės kraštotyrininkų lietuvių kalbos sekcijos įsiūbuotu kalbos kultūros judėjimu, kurį žadėjo tęsti ir 1939 m. sausio 21 d. atkurta Lietuvių kalbos draugija, vaisingai dirbs jai patikėtą darbą.
Deja, atsikūrusioje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos kultūros reikalai veikiai ėmė šlyti. To šlijimo gal nenorėjo matyti tik visokie veikėjai, skubantys perimti Vakarų Europos kai kurių kalbų tendencijas. Keitėsi komisijos vadovai, bet padėtis negerėja.
Kad kas nesakytų, jog tokia išvada – niurgzlio („rūpintojėlio“, vieno žurnalisto pasakymas) senatviško nusiteikimo išvada, pasiremkime įžymaus kalbininko Vytauto Vitkausko straipsniu „Kas sustabdys kalbos nuopolį“ (Lietuvos aidas, 1997 07 17, Nr. 133 (7375), p. 3). Beje, antraštėje žodžio „nuopolis“ vietoj taisyklingo varianto „nuopuolis“ nederėtų laikyti kalbininko klaida ar teikimu. Tai redakcijos „pataisymas“: tekste, kur redakcijos stilistas nepastebėjo, autorius vartoja nuopuolį.
Taigi jau 1997 m. atidus ir jautrus kalbininkas įžvelgė kalbos menkėjimą, net nuopuolį ir tai skaudžiai išgyveno, kai gretino antrosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos pradžią su Lietuvos valstybės pradžia po 1918 metų: tada „Neturėjome mokyklos lietuvių kalba, o jau 1922 metais dirbo Universitetas, teatras greit pasidarė pavyzdingos .kalbos mokykla, o visos švietimo ministerijos mokyklos be galo brangino gimtąją kalbą. Kad taip dabar…“ Galima kiek kritiškai žiūrėti į autoriui būdingą egzaltaciją, bet skirtumas pažangos prasme užčiuoptas teisingai.
Po 1990 m. išryškėjusį kalbos menkėjimą V. Vitkauskas remia tam tikrais pavyzdžiais. Jie ne vieno galo. Iš jų vertėtų išskirti pastabas apie Valstybinės kalbos komisijos veiklos trūkumus: „Kalbos komisija „Vyriausybės žiniose“ dažnai skelbia įvairius įsakymus, kaip tą vartoti, kaip tarti ir kirčiuoti, bet ar yra kokia kontrolė, ryšiai su kalbovais ir rašto žmonėmis, nežinia.“ Ši citata, rodos, atsako ir mano pašnekovui stotelėje. Iš tikrųjų Valstybinė lietuvių kalbos komisija nemažai dirba, bet jos veikla kabinetinė, beveik be tiesioginio , kasdienio ir atidaus dėmsio visuomenės kalbai. Kažkaip lieka nuošalyje mokykla, spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės, jų kalbos negerovės. Spaudoje ne kartą užsiminta apie mokinių sumenkusį raštingumą: komisija į tai nereaguoja. O juk mokykloje prasideda kalbos kultūros sėkmė!
Jeigu man tektų iš esmės kalbėti apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nepadarytus ar nevykusiai daromus darbus, nenorėčiau jos laikyti vienintele ar didžiausia bendrinės kalbos nuopuolio kaltininke ir atsakove. Nuopuolio šaknys gilesnės ir jos užgriebia kur kas platesnius plotus. Trumpai tariant, tai bendrojo dvasinio gyvenimo nuopuolio dalis, susijusi pirmiausia su tautiškumo menkėjimu. Apie tą tautiškumo menkėjimą daug tiesos pasakyta filosofo ir visuomenes veikėjo Bronislovo Kuzmickio straipsnyje „Tautiškumas – sampratos kaita“ (Mokslo Lietuva, 2014 07 03,
- 1, 5). Cituoju: „…Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, su valstybine sąvoka ėmė konkuruotis europietiškoji. Ne retenybė sutikti tautietį, kuriam nėra lengva pasakyti, kas jis yra pirmiausia – žemaitis (aukštaitis, sūduvis), lietuvis ar europietis, gal net pasaulio pilietis. Ne vaizduotės padarinys būtų ir individas, atmetantis visokius savęs tapatinimo modelius arba juos kaleidoskopiškai kaitaliojantis. Tai – postmodernizmo mąstysenos žmogus, pasižymintis nenoru priimti tradicinių tapatumų, pasiliekantis sau laisvę nuolatos rinktis (p. 5). Štai tokių postmodernistų pilna ir lietuvių kalbos baruose.
Postmodernistai nemėgsta žodžio kultūra, nes kultūra visada susijusi su tradicija, tam tikromis taisyklėmis. Nemėgsta šio žodžio nė mūsų postmodernistiniai kalbininkai, žurnalistai. Tad drįstu pasakykti, kad ne atsitiktinai dingo kalbos kultūros skyrius. Tą dėsningumą, gal kartais ir nesuvoktą, patvirtina kitas gandas; rengiamas paskutinis leidinio „Kalbos kultūra“ numeris. Vietoj jo būsiąs leidžiamas kitaip pavadintas leidinys – gal „Standartinė kalba“ (anglicizmas!), gal „Modernioji kalba“, o gal dar kitaip, tik ne tradiciškas, įpareigojantis leidėjas pavadinimas „Kalbos kultūra“.
Straipsniai dažniausiai baigiami šiokiomis ar tokiomis išvadomis. Jeigu ji būtinai reikalinga, tai norėčiau pasakyti: ir Lietuvių kalbos intsitutas, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ir kiti lietuvių kalbą tiriantys ir puoselėjantys sambūriai dirba, net nemažai dirba, bet reikėtų pasvarstyti, kaip kalbos kultūros darbą padaryti efektytyvesnį, kaip atsispirti lietuvių kalbai žalingam postmodernizmui.