Aurelija Arlauskienė
Adomas Šernas gimė 1884 m. gegužės 13 d. Jasiškiuose, mirė 1965 m. sausio 6 d. Nemunėlio Radviliškyje. Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas. Jokūbo Šerno brolis. 1913 m. baigęs Dorpato (dab.Tartu) universiteto Teologijos fakultetą ordinuotas diakonu ir paskirtas į Vilniaus ev.reformatų parapiją. 06 23 ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu. Nuo 1915 m. gyveno Rusijoje. 1916-1917 m kartu su kitais buvo įgaliotinis Mažosios Lietuvos belaisviams Simbirske (dab. Uljanovskas) šelpti. Nuo 1917 m. dvasininko pareigas ėjo Vilniaus, Švobiškio, Papilio, Seirijų, Kauno, Nemunėlio Radviliškio, Biržų parapijose. Nuo 1942 m. Lietuvos ev.reformatų generalinis superintendentas. Sukūrė giesmių, sulietuvino ir parengė Heidelbergo katekizmą (išl. 1936), į lietuvių kalbą išvertė giesmių (rink. Karys evangelikas 1938)1.
Taip Adomą Šerną pristato Visuotinė lietuvių enciklopedija. Minint 130-ąsias jo gimimo metines būtina praplėsti tas penkiolika sausų eilučių ir pristatyti šią sudėtingo likimo asmenybę, daugiau kaip penkiasdešimt metų gerbtą ir rodytą pavyzdžiu, o likus vos keliems mėnesiams iki mirties savų ir svetimų pasmerktą…
Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno (1888 – 1926) vyresnis brolis Adomas gimė 1884 metų gegužės 13 (pagal naująjį kalendorių – gegužės 25) dieną netoli Nemunėlio Radviliškio esančiame Jasiškių kaime, Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šernų šeimoje. Joje augo trys broliai ir dvi seserys. Tėvai buvo religingi. Per didžiąsias – Kalėdų, Velykų, Sekminių – šventes tėvas atlaikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis, su toms šventėms skirtomis evangelijomis. Mažąjį Adomą siųsdavo kviesti į tas pamaldas kaimynų. „Nors tėvas pats kas vakarą prieš guldamas pasiskaitydavo maldas iš lietuviško ir lenkiško kancionolo, – po daugelio metų prisimins kunigas Adomas Šernas. – Bet manęs nemokė nei poterių, nei Dešimties Dievo įsakymų“2.
Skaityti lietuviškai Adomą išmokė motina iš pilno barbarizmų giesmyno, kuriame būta ir tokių sakinių, kurių vaikas niekaip negalėjo suprasti. Pavyzdžiui, „Motka (matka, motina) žyvate mane griekuos pradėjo“… Sūnus vis prašydavo motinos šiuos žodžius paaiškinti, tačiau ji nenorėjo to daryti3.
Skaityti ir rašyti rusiškai berniuką išmokė tėvas, nupirkęs rusų kalbos elementorių. Sulaukęs devynerių pradėjo mokytis Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, kur viskas buvo dėstoma rusų kalba. Tikybą šioje mokykloje mokė vargonininkas. Kai Adomui sukako 11 metų, tėvas jį nuvežė į Rygos klasikinę gimnaziją. Baigęs tris klases ir gavęs reformatų sinodo stipendiją, išvažiavo mokytis į Slucko gimnaziją. Čia gavęs brandos atestatą, 1905 metais įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Pasak paties Adomo Šerno, dviem sumetimais: viena, paklusdamas mylimiems tėvams, kurie troško jį matyti kunigu, antra, norėdamas įsitikinti krikščioniškosios religijos tiesa4.
Baigęs universitetą 1913 metų kovo 24 dieną Vilniuje buvo įšventintas diakonu ir paskirtas superintendento kun. Mykolo Jastžembskio priežiūron. Tų pačių metų birželio 23 dieną per Sinodą Vilniuje ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu kartu priskiriant aptarnauti Naujamiesčio parapiją bei Aukštelkų filiją. Nuo tada prasidėjo Adomo Šerno kunigystė Lietuvos reformatų parapijose.
Užėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. evakavosi į Rusiją, į tolimąjį Simbirską (dab. Uljanovską), kur aptarnavo visus Pavolgio srityje išsibarsčiusius Lietuvos tremtinius evangelikus reformatus ir liuteronus.
1916–1917 metais Martyno Yčo rūpesčiu su Petru Žemaičiu buvo paskirti Tatjanos komiteto įgaliotiniais Mažosios Lietuvos belaisviams šelpti Simbirske ir kituose Pavolgio miestuose. 1917 metais per Švediją grįžo į Lietuvą, apsigyveno Papilyje, aptarnavo Papilio ir Švobiškio parapijas.
Kunigas Adomas Šernas kartu su broliu teisininku Jokūbu Šernu buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Jokiai politinei partijai nepriklausęs, bet kaip patriotas, Adomas Šernas 1917 metais buvo paskirtas įgaliotiniu Biržų ir Joniškėlio apskrityse kviesti atstovus į Vilniaus konferenciją, kurioje ir pats dalyvavo.5
Adomas Šernas pirmasis XX amžiaus pradžioje pasiūlė dokumentuose žodžius „liuosybė“, „neprigulmybė“ keisti „nepriklausomybė“. Taigi prieš šimtmetį padaryta reikšminga politinės terminijos pataisa gyvuoja iki šių dienų6.
A.Šernas buvo išsilavinęs žmogus. Sąžiningai atlikdamas religines apeigas, dėstydamas tikybos pamokas vaikams ir rengdamas jaunimą konfirmacijai, jis 1927 metais įsigijo ir Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos pažymėjimą, kad jam pripažįstamas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas ir teisė mokyti tikybą, taip pat rusų, vokiečių, prancūzų kalbas, istoriją, geografiją, matematiką, fiziką, gamtos mokslus bei teisę. Jis mokytojavo Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje, Biržų gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, matematiką ir kitus dalykus.
1920 metais kun. A. Šernas paskiriamas kariuomenės kapelionu kariams evangelikams. Nuo 1922 m. jam priskiriama globoti ir nedidelė Salamiesčio parapija, taip pat teko rūpintis Kauno reformatų parapijos steigimu. 1923 metų rugpjūtį iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto į Papilį sugrįžus superintendentui kun. Jonui Šepečiui, A. Šernas buvo perkeltas į gimtąją Nemunėlio Radviliškio parapiją.
1930 metais Adomas Šernas paskiriamas į Biržų parapiją klebonu ir gimnazijos kapelionu. Nuo 1934 metų birželio 25 d. Biržuose posėdžiavęs Sinodas Adomą Šerną vėl išsiunčia į Kauną kariuomenės kapelionu kariams evangelikams ir paskiria aptarnauti Kėdainių reformatų parapiją, po metų – Seirijų parapiją. Kapelionu A. Šernas tarnavo iki 1940 metų pavasario, kada buvo atleistas iš šių pareigų dėl amžiaus. Iš Seirijų parapijos vėl buvo perkeltas į Švobiškį, o 1941 m. – į Nemunėlio Radviliškio reformatų parapiją.
1942 metų birželio 25 d. Biržų Sinodas kunigą A. Šerną išrinko vyriausiuoju Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios dvasininku – superintendentu ir paliko toje pačioje Nemunėlio Radviliškio parapijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje liko tik keturi reformatų kunigai. Bažnyčios darbui Lietuvoje atgaivinti 1946 m. gegužės 27 d. sukviečiama Sesija Biržuose, kurią organizavo ir jai pirmininkavo superintendentas kun. A. Šernas, išrenkamas Bažnyčios valdymo organas – Kolegija. Ir tik daugiau nei po dešimt metų sovietų valdžia leidžia sušaukti Sinodą. 1957 metų rugpjūčio 18 d. įvyko jubiliejinis pirmasis pokarinis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas Biržuose, Konsistorijos vicepirmininku išrinktas superintendentas A. Šernas (pirmininku – pasaulietis Kostas Burbulys). 1952 metais mirus kunigui Aleksandrui Balčiauskui, Lietuvos reformatus aptarnauja trys kunigai, vadovaujami superintendento Adomo Šerno7.
Poetas, vertėjas, publicistas
Į literatūrinį darbą Adomas Šernas pasinėrė nuo 1929 metų. Daug dirbo prie Heidelbergo katekizmo, kurį, sutrumpintą, Biržų reformatų kolegija išleido 1936 m. Šiems leidiniams išsibaigus, 1943 metais Kolegija išleido jo parengtą pilną, iš vokiečių kalbos išverstą, Heidelbergo katekizmą.8
Rengė naują reformatų Giesmyną, nes, pasak istoriko Jokūbo Kregždės, apvalytai nuo svetimybių lietuvių bendrinei kalbai ir ištobulintai rašybai padarius didelę pažangą, Stanislovo Dagilio giesmynas jau buvo atsilikęs nuo padarytos pažangos. Biržų sinodas, svarstydamas būtiną ir neatidėliotiną naujojo giesmyno parengimo reikalą, kun.Adomui Šernui pasisakius, kad jis jau turįs nemažai perdirbtų giesmių, pavedė jam parengti naują giesmyną.
Kun. Adomas Šernas, „apdovanotas prigimties talentu, kelių kalbų mokovas, muzikos ir poezijos mėgėjas, jau anksčiau savo iniciatyva buvo pradėjęs giesmių taisymo darbą. Dagilio giesmyno giesmes taisė tikrindamas jas su svetimose kalbose esamais originalais. Darė vertingesnių giesmių vertimus iš vokiečių, prancūzų, latvių bei kitų kalbų ir pats jas kūrė“ 9. Iš jo paties talentingai sukurtų Lietuvos tėvynės meilės giesmių, kurių prieš tai nė vienas giesmynas neturėjo, jo giesmyno laidoje tilpo šios giesmės: 52, 103, 126, 148, kurias tuometinė lietuvių spauda palankiai vertino. Štai viena iš Šerno sukurtų tėvynės meilės giesmių:
O Dieve, sergėk bočių žemę, /Tegul jinai žydės ir bus tvirta; /Tegul jai saulės amžių lemia /Apvaizda tavo tėviškės šventa.
Tegu tiesa, ramybė joj bujos, /Ir jos laukai viešės, javais banguos. /Palaimink , Dieve, mūsų šalį; /Tiesk jai vienybės, sandoros kelius;
Turtus jai daugink; krauk į dalį, /Kuri audroj, nė ugnyje nežus: /Tautos dorovės jėgos tad stiprės, /Ir ji lengvai visas kovas laimės.
Šventa Dvasia tuos tepripildo,/Kas rūpinas gerovės mūs šalies;/ Jiems širdį meile tesušildo,/ Kad piktenybių griautų buveines;
Tad būsime viena dvasia, širdis, / Gražiai švitės tėvynės ateitis.
Kunigas Adomas Šernas, taisydamas giesmes, stengėsi suderinti žodžio kirčiavimą su gaidos ritmo ir rimo reikalavimais, naudodamas vargonus, mandoliną. Giesmynui rankraštį kūrė daug metų, buvo surašęs apie 800 giesmių.
Minėta, kad A.Šernas buvo pirmuoju ir ilgamečiu Lietuvos kariuomenės evangelikų kapelionu, vėliau vyriausiuoju kapelionu. Dar prieš minėto giesmyno parengimą spaudai, parengė bendrą evangelikams kariams reformatams ir liuteronams (ir jaunimui) pritaikytą mažo formato giesmyną su maldomis Karys evangelikas, kurį 5000 egz. tiražu 1938 metais išleido Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyrius. Vienas jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto Lituanistikos skaitykloje. Trečiajame jo puslapyje yra dedikacija „Nenuilstamam veikėjui E.Jagomastui“. Pasirašo: Lietuvių evangelikų sąjunga. 1938 09 26.
Šio leidinio pratarmėje kun. A.Šernas kreipiasi: „Jums, Lietuvos kariai evangelikai, visų pirmiausia skiriama šita krikščionių giesmių ir maldų knyga. Jos ir turinys taip parinktas, kad jūs, kariai, turėtute šaltinį visais atvejais semtis paguodos savo sielai, kad stiprėtų jūsų tikėjimo jėga, vidaus drausmės, Dievo ir tėvynės meilės dvasia, kad jūs, šarvuodamiesi Dievo Žodžio galia ir karšta malda, liktute skaistūs Kristaus kareiviai ir kovotute gerą kovą“ 10 .
Giesmyno pirmoje dalyje tilpo 114 visiems Bažnyčios metams ir tikybiniams reikalams pritaikytos giesmės. Antroje dalyje – 38 maldos, tarp kurių ir Padėkos malda už tautos laisvę ir nepriklausomybę, Prieš kautynes, Po laimingų kautynių, Padėka už taiką karo metu; taip pat evangeliko kario priesaikos žodžiai, bažnytinių švenčių sąrašas, pamokymai iš Šv. Rašto, naujai iš lotynų kalbos išverstas Martyno Liuterio Mažasis katekizmas, ištraukos iš Heidelbergo katekizmo, liuteronų ir reformatų pamaldų liturgija, giesmių sąrašas ir orkestro griežiamos giesmių melodijos.
Kun.Adomas Šernas, be anksčiau išvardintų dviejų giesmynų ir dviejų Heidelbergo katekizmų, kurie buvo išspausdinti, buvo paruošęs ir trečią 300 giesmių giesmyną, skirtą jaunimui ir moksleiviams. Deja, Antrajam Pasauliniam karui siaučiant nebebuvo galimybės šio parengto giesmyno išspausdinti. Liko neišspausdinti ir šie A.Šerno parengti literatūriniai darbai: daug eilėraščių bei tekstų chorui ir solo su akompanimentu; Trumpa krikščionių Bažnyčios istorija: Apybraiža apie Reformaciją Lietuvoje; Naujasis Testamentas, verstas iš senovės graikų kalbos; Senojo Testamento Psalmių knyga, versta iš hebrajų kalbos11.
Pasaulietinio gyvenimo peripetijos
Adomas Šernas dalyvavo ir pasaulietiniame gyvenime. 1958 metais buvo įkurta pasaulinė Krikščionių taikos konferencija (CPC), kurios pagrindinė būstinė buvo įsikūrusi Prahoje. Pirmininkavo jai šiemet birželio 16 d. miręs vengrų vyskupas, Pasaulinės reformatų sąjungos viceprezidentas Karoly Toth. Šios organizacijos tikslas buvo „remti Sovietų Sąjungos vykdomą taikią politiką“. Filosofės, vertėjos Nerijos Putinaitės nuomone, kunigų dalyvavimas tokiame judėjime buvo bene vienintelė išeitis jiems legaliai susitikti, susiburti, išvykti į užsienį.
- Šernas buvo įtrauktas į jos veiklą, dalyvavo krikščionių kongresuose, sakydamas pamokslus paminėdavo ir taikos gynimo svarbą. Šioje organizacijoje liuteronus atstovavo vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas. 1960 m. Evangelikų Bažnyčios kalendorius skelbia, kad „1959 m. rugpjūčio 23 dieną Biržų ev. reformatų katedroje įvyko iškilmingos jubiliejinės taikos pamaldos, sąryšy su šios bažnyčios klebono kun. Povilo Jašinsko 70 metų amžiaus ir 30 metų kunigavimo sukaktimi. Superintendentas A. Šernas minėjo Pasaulinės Taikos Tarybos jubiliejinę sesiją, ryšium su taikos šalininkų judėjimo dešimtmečiu. Evangelikų liuteronų Konsistoriją pamaldose atstovavo jos pirmininkas V. Burkevičius, Sprogys J. ir J. V.Kalvanas, kuris dalyvavo šiose pamaldose kartu su jam pavesta Biržų ev. liut. parapija.Superintendentas A. Šernas apdovanojo jubiliatą P. Jašinską aukso kryžiumi. Po pamaldų visi aplankė kun. A. Balčiausko (1907–1952) kapą Biržuose ir padėjo gėlių“ 12 .
Kunigas Adomas Šernas buvo vedęs. Su žmona Zuzana neturėjo vaikų, tačiau jų namuose Nemunėlio Radviliškyje niekada netrūko vaikiško šurmulio. Subyrėjus pirmajai Vasario 16-osios Akto signataro Jokūbo Šerno ir Kleopatros (Kleofa- taip vadino Šernai) Brijūnaitės santuokai, jų šešiametė dukra Irena Danutė buvo palikta Adomo ir Zuzanos Šernų globai. Mat tėvai pasuko į skirtingas puses – Jokūbas antrąkart vedė, Kleopatra išvyko į Ameriką pas savo motiną. Jaukiuose Šernų namuose Nemunėlio Radviliškyje neilgai trukus namų šilumą rado ir antroje Jokūbo Šerno santuokoje gimusi atžala – mažutis Jokūbas, vėliau tapęs Žaku. Jį po ankstyvos signataro mirties beveik metams, kol susiras darbą, čia buvo palikusi našlė Vera, po kurio laiko išsivežusi berniuką į Prancūziją. O pirmagimė signataro dukra taip ir liko Adomo ir Zuzanos Šernų globoje. Jie mergaitę išaugino, išmokslino, išleido už Lietuvos karininko Juozo Jablonskio. Jaunai šeimai gimė dvi dukros, viena mirė lopšyje, antra – Nijolė Kristina motinai pasitraukus į vakarus, o tėvo pėdsakams dingus karo sumaišty ne tik liko kunigo šeimoje, bet buvo jų ir įdukrinta13.
Kunigas Adomas Šernas lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė sesers Marytės sūnus Adomą (1906-1973) ir Jokūbą (1907-1963), vėliau tapusiais evangelikų reformatų Bažnyčios kuratoriais. 1915 metų vasarą, siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audrai, kunigas brolius išvežė į Rusijos gilumą, Voronežą, kur jie praleido keletą metų14.
Skaudi 1964-ųjų žinia
1964 metai padalino Adomo Šerno gyvenimą į dvi dalis – iki tų metų birželio 1-osios ir po jos. Pirmąją kunigo gyvenimo, veiklos, tarnavimo dalį su malonumu reformatai mini vairiomis progomis – vardija jo didžius, per daugiau kaip penkiasdešimt kunigavimo metų nuveiktus darbus. Gi tas, kas atsitiko 1964-ųjų viduvasarį ir po jo reformatams yra itin skausminga. Norisi aną tolimą vasarą išbraukti iš Adomo Šerno biografijos, pabaigiant ją viena data – 1965-ųjų sausio 6-ąją. Adomo Šerno mirties diena. Bet prisiminimai apie sovietmečio klaiką, kai nepatogi tiesa buvo nutylima, kai mums, žurnalistams, buvo uždėtas Glavlit‘o apynasris, kai galvojome viena, o rašyti reikėjo kita, mane paskatina leistis į tų metų labirintą.
Vilniaus universiteto bibliotekos Periodikos skaitykloje prieš akis nuo laiko pageltusi Tiesa. Istorijos instituto bibliotekoje – plonytė knygelė raudonai baltais viršeliais. Skaitau. Pirmiausia, akimis, po to širdimi. Galiausiai protu.
Bet prieš atversdama ir jums šiuos du šaltinius, kviečiu trumpam nusikelti į XX amžiaus antrąją pusę. Nors tai ir buvo vadinamojo atšilimo laikotarpis (1956 metais SSKP XX suvažiavimas pasmerkė Stalino diktatūrą) , tačiau nė kiek nesumažėjo SSKP pastangos kontroliuoti žmonių pasaulėžiūrą, slopinti jų tautinę, pilietinę, religinę sąmonę. 1958 metais Antanas Sniečkus LKP X suvažiavime reikalavo įtikinamiau demaskuoti Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. Didelė visuomenės dalis gyveno dvejopą dvasinį gyvenimą. Jos atsparumą sovietiniam režimui, jo vykdomai propagandai mažino nesėkmingi bandymai priešintis sovietinei priespaudai Vokietijos DR (1953), Vengrijoje ir Lenkijoje (1956), Čekoslovakijoje (1968)… Religinį gyvenimą, kunigus budriai sekė LKP, LLKJS, KGB valdžios institucijų darbuotojai, prižiūrėjo Religinių reikalų tarybos prie SSRS MT įgaliotinis. Dvasininkams drausta dalyvauti valstybės, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. Kunigų pamokslus užrašinėjo slaptieji agentai 15 .
Šias, Visuotinės lietuvių enciklopedijos eilutes, kiekvienas, gyvenęs sovietmetyje, gali papildyti savais liudijimais – ne visi įstodavome ten, kur svajojome; kažkas buvome išmestas iš universiteto už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“; tik retas užsienius regėdavo ne spalvotuose sapnuose, o tikrovėje…
Taigi toks buvo ir 1964-ųjų politinis laukas.
Tų metų gegužę Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios superintendentui kunigui Adomui Šernui suėjo 80. Sukaktis paminėta kukliai, kaip ir prieš metus švenčiant tarnavimo Bažnyčiai 50-metį. Jautėsi prastai. Buvo nusiųstas į Vilnių išsitirti sveikatos. Gydytojų konsiliumas konstatavo: plaučių vėžys. Paskutinė stadija. Operuoti per vėlu. Užrašę diagnozę lotynų kalba, įdavė ligoniui kortelę, vietiniams daktarams parvežti. Žmonės baltais chalatais nė neįtarė, kad ligonis puikiai moka lotynų kalbą…
Birželio 1-ąją Adomas Šernas parašė laišką, pavadinęs jį lotyniškai Non credo, quia absurdum est (Netikiu, nes tai nesąmonė.- lot.), kuriame aštuoniasdešimtmetis dvasininkas atsisakė kunigystės, teigė, kad savo gyvenimo saulėlydyje nori nutraukti bet kokius santykius su religija, atvirai žmonėms paaiškinti, kodėl taip darąs, nes nori likusius metus pragyventi dorai, žiūrėdamas žmonėms tiesiai į akis.
Liudininkai teigia, kad apie šį laišką niekas nežinojo. Įvykių seka, kurią vardinu toliau, leidžia daryti išvadą, kad apie šį Adomo Šerno laišką kai kas ne tik žinojo, bet greičiausiai laikė jį savo stalčiuje. Iki rugpjūčio vidurio…
Liepos 5 dieną, A.Šernas padavė Lietuvos reformatų Bažnyčios Konsistorijai atsistatydinimo pareiškimą. Ir tik tada, kai visą Bažnyčios turtą ir pareigas perdavė Biržų kunigui Povilui Jašinskui, trenkė žinia – rugpjūčio 11 dieną rajono laikraštyje Biržiečių žodis, o po 5 dienų LKP CK organe Tiesa buvo išspausdintas visus nustebinęs, o evangelikus reformatus tiesiog pritrenkęs Adomo Šerno atviras laiškas.
Kai nuėjau į Vilniaus universiteto bibliotekos Periodikos skaityklą ir užsisakiau tų metų LKP CK organą Tiesą už lango švietė saulė, buvo jauku ir šilta. Vartydama to leidinio komplektą sušalau į ledą. Kūną, o labiausiai, mintis stingdė iš jos pageltusių puslapių plūstanti vienui vienintelė tiesa, bejausmiai žodžiai. Tą protą ir mintis paralyžiuojantį nykybės jausmą, kilusį vartant anuos laikraščius, nešiojuosi iki šiol. Ir ne todėl, kad jis man labai patinka, bet kad Lietuvą šiandien keikiančiam, visur vien sunkumus ir vargą įžvelgiančiam piliečiui, sugebėčiau perteikti sovietmečio klaiką. Štai tas 1964-ųjų rugpjūčio 16-oios Tiesos laikraštis. Sekmadienis. Kaina 3 kapeikos. Per kelis puslapius tįsta draugo Nikitos Chruščiovo kalba, pasakyta prieš tris dienas Celinograde vykusiame mitinge absurdišku pavadinimu Plėšinių įsisavinimas – ryškus puslapis kovoje už komunizmo pastatymą… Įvairios žinutės, šlovinančios neklystančiąją SSKP… Mirga marga žodžiai „šlovingoji“, „komunizmas“, „šviesi ateitis“…
Ir Adomo Šerno mintys, pavadintos Kodėl aš darau tokį žingsnį. Čia yra ir A.Kadžiulio įvadas, kuriame aiškinama, kad redakcija, gavusi šį laišką nuvyko į vietą. Prisimenate, minėjau, kad laiškas parašytas birželio 1 dieną, o išspausdintas daugiau kaip po dviejų mėnesių. Sunku patikėti, kad laiškas savo valandos taip ilgai laukė uolaus komunisto-redaktoriaus stalčiuje. Gal greičiau kuriame nors pastato šalia tuometinės Lenino (dabar – Lukiškių) aikštės kabinetų. Segtuve to neprašyto svečio, kuris, pasak liudininkų, laiks nuo laiko su juoda mašina atvažiuodavo pas sunkiai sergantį Adomą Šerną. Pas paskutinius mėnesius gyvenantį ligonį, kuris galbūt buvo iškėlęs aniems sąlygą už tą savo laišką leisti ramiai į patikimas rankas perduoti Bažnyčios regalijas? Turtą? Sutvarkyti artimųjų likimus? Užtikrinti jiems bent šiokias tokias socialines garantijas?.. Lietuvos ypatingajame archyve bandžiau ieškoti kokių nors tų metų pėdsakų. Deja, nesėkmingai.
Grįžkime prie Tiesos. Minėtame A.Kadžiulio įvade pabrėžiama, kad „beveik 60 metų kunigu buvęs Adomas Šernas, nepaisant senyvo amžiaus yra geros sveikatos (pajuodinta mano. – AUT.) ir tvirtos atminties, gyvai domisi pasaulio įvykiais, klauso radijo. Sužinoję apie jo pasiryžimą atsisakyti religijos, religiniai fanatikai bandė paveikti Adomą Šerną. Ir gražiuoju įkalbinėjo, ir mėgino įbauginti, tačiau nesėkmingai“16.
Žvilgtelkime atidžiau į šias eilutes. Visų pirma, sunkiai sergantis žmogus, kuriam buvo likę gyventi vos keli mėnesiai, niekaip negalėjo būti „geros sveikatos“. Tai liudija ir prie straipsnio išspausdinta pavargusio, paliegusio Adomo Šerno nuotrauka. Antra, apie šį jo laišką Kadžiulio terminais kalbant „religiniai fanatikai“ (suprask, kunigai, tikintieji) nieko nežinojo, todėl niekaip negalėjo bandyti jį paveikti.
Ieškodama bet kokio šio neeilinio įvykio komentaro to meto užsienio spaudoje (sovietų Lietuvos periodikoje net nebuvo tokio žanro), aptikau 1965 metų Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos tremtyje leisto Mūsų sparnų 18 numerį.
Pradedamas jis tų pačių metų sausio 6 d. mirusio Adomo Šerno nuotrauka, informuojama, kad Čikagos evangelikų reformatų bažnyčioje vasario 23 d. vykusiose iškilmingose pamaldose paminėta tautos šventė – Vasario 16-oji, taip pat giesmėmis ir pamokslais pagerbtas Lietuvoje miręs superintendentas Adomas Šernas. „Maldos ir giesmės, kaip ir penki pamokslai buvo persunkti didžia pagarba ir meile velioniui Adomui Šernui ir Lietuvai. Giedotos dvi giesmės, sukurtos kunigo Adomo Šerno. Po pamaldų visi buvo pakviesti į erdvią bažnyčios salę. Bažnyčios kolegijos prezidentas M.Tamulėnas savo kalboje „kun.Adomą Šerną nušvietė kaip didelį darbuotoją tėvynės labui ir Dievo garbei, dėlei ko jis nepabėgo iš gimtojo krašto į laisvąjį pasaulį. Kuratoriaus P.Bružo manymu , bolševikų Tiesoje išspausdinto rašinio stilius visai svetimas kun. A.Šerno stiliui. Kunigas J.Pauperas, šešerius metus padėjęs kunigui Adomui Šernui, rengusiam giesmyną, sakė, kad „kun.A.Šerno darbai pastatė jam amžiną paminklą“. Kuratorius Adomas Šernas pasakė, kad jo dėdė kunigas A.Šernas visada buvo religingas. Kai jie laiškais teiravosi apie dėdės atsižadėjimą religijos ir Dievo, jokio atsakymo nebesulaukė. Giminių laiškuose iš Lietuvos apie tai nebuvo nė žodžio 17..
Inžinierius ir istorikas Jokūbas Kregždė (1903-1980) 1978 metais Čikagoje išleistoje knygoje Lietuvos reformatų raštija taip nušvietė šį reformatams itin skaudų faktą: „Kun.A.Šernui sunkiai sergant, pusketvirto mėnesio prieš mirtį, komunistinio režimo buvo fiziniai ir dvasiniai išprievartautas ateistinei propagandai. Tiesoje paskelbtas A.Kadžiulio suredaguotas, antireliginis propagandinis straipsnis teigia, kad kun. A.Šernas „genialios sovietų apšvietos“ dėka neva įsitikinęs, kad jokio Dievo nesą, o tikėjimas darąs žmonėms žalą ir todėl, kaip „šviesiam sovietų piliečiui“ dera, nutraukiąs visus ryšius su „religija“ ir atsisakąs visų bažnytinių pareigų. Tame ilgame provokaciniame straipsnyje “apgailestaujant“ yra paties A.Šerno išvardyti visi jo kūrybos darbai tam, kad jie būtų žinomi reformatų Bažnyčios istorijai ir kad jie bylotų sekančioms kartoms, jog jis buvo giliai mylįs Lietuvą ir šventai atsidavęs savo Bažnyčiai sūnus“18.
Tai, kad šis nesuvokiamas A.Šerno poelgis, buvo, pasak J.Kregždės, skirtas ateistinei propagandai, liudija 1971-aisiais, taigi po septynerių metų nuo laiško išspausdinimo ir beveik tiek pat po Adomo Šerno mirties, atskira 8000 egz. knygele išleistas Adomo Šerno priešmirtinis laiškas 19. Knygelė, kainavusi 5 kapeikas, yra bibliografinė retenybė. Ir ne todėl, kad ją, dar spaustuvės dažais kvepiančią, jau kitądien eilėse grumdydamiesi išpirko tūkstančiai „šviesių sovietų piliečių“… Greičiausiai visas tiražas tapo parankine knyga tiems, kurie stengėsi „įtikinamai demaskuoti Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos istorijoje“.
Skaitant prieš 50 metų kunigo Adomo Šerno pasirašytas mintis apima keistas jausmas – lyg jos būtų rašytos ne vieno, o kelių žmonių… Net ir pavadinimas Netikiu, nes tai nesąmonė yra lyg šarvuotos durys, kurių kodo per pusę amžiaus niekas taip ir neperprato. Vieni laišką panaudojo propagandai, antri laiško autorių nuteisė, treti išbraukė jo pavardę iš įvairių leidinių, dar kiti jau pusę amžiaus gyvena su taip ir neatsakytu „Kodėl?“
Ieškantiems atsakymo vertėtų giliau pažvelgti į datas, laikmetį, o ypatingai į faktą, kad kunigas Adomas Šernas sunkiai sirgo, kad žinojo, jog gyventi liko vos keli mėnesiai… Kas gali paneigti prielaidą, jog taip sudegindamas save apsaugojo artimų žmonių ramybę, jų ateitį? Niekas negali paneigti. Niekas, deja, negali ir patvirtinti. Mano pastangos prakalbinti ką nors apie tai galinčius pasakyti žmones nuėjo perniek: arba jie nieko negalėjo, arba nieko nenorėjo prisiminti. Išskyrus tą bjaurų 1964-ųjų rugpjūčio 16 dienos jausmą, apėmusį perskaičius sekmadieninę Tiesą…
Yra išlikę tik biržietės Eugenijos Jašinskaitės-Dagienės prisiminimai apie paskutinius kunigo gyvenimo mėnesius: „Tų pačių metų (1964 m. – AUT.) šaltą lapkričio sekmadienį sėdėjau prie pagalvėmis apramstyto, pusiau sėdinčio lovoje ligonio. Po Jo atsisakymo susitikome pirmą kartą. Kalbėjomės, bet aš mačiau, kaip Jis visomis jėgomis stengiasi nugalėti nuovargį. Staiga pro langą pamačiau takeliu nuo bažnyčios atskubantį kun.Povilą Jašinską, tądien Nemunėlio Radviliškyje laikiusį pamaldas. Pasakiau, kas ateina. Ligonis mėgino keltis, bet kun.P. Jašinskas jau buvo prie durų, nepasibeldęs bėgte įbėgo į kambarį, kur gulėjo ligonis ir tuojau, uždėjęs abi rankas Jam ant galvos, ėmė melstis, dėkodamas Dievui už Jo begalinę meilę žmonėms ir Kristaus didįjį pasiaukojimą. Kalbėjo ramiai, nieko aplink save nematydamas. Kai baigėsi laiminimas, ligonis padėkojo, jie apsikabino pasisveikindami. Stovėjau priblokšta reginio. Kunigienė Zuzana Šernienė tuojau pakvietė svečią pietų, atsikėlė ir Adomas Šernas. Pietaujant jie kalbėjo apie paprastus dalykus. Jokių priekaištų, jokių pasiaiškinimų. Dabar, nuo šių įvykių praėjus tiek daug metų, dažnai prisimenu šį momentą: susitiko kolegos pasikeitus aplinkybėms, tačiau neteisė, nepriekaištavo. Juk gyvenimo keliai labai sudėtingi, o ir Dievo planai žmonėms nežinomi.“19.
Adomas Šernas mirė 1965 metų sausio 6 dieną. Amžinam poilsiui atgulė šalia savo seserų ir brolio -Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno – Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Kaip rašoma leidinyje Mūsų sparnai, gautomis iš Lietuvos žiniomis, kun. Adomas Šernas bolševikų buvo labai iškilmingai palaidotas. Buvo suvaryti giminės, buvo daug „svečių“ iš Vilniaus ir Kauno su daugybe vainikų ir gėlių 20 .
Apžvelgiant Adomo Šerno, poeto, vertėjo, publicisto, evangelikų reformatų bažnyčios superintendento, itin skaudaus likimo asmenybės gyvenimą ir veiklą nederėtų dėti taško. Nes tebelieka neatsakyta į lygiai prieš penkiasdešimt metų kilusį „Kodėl?“… Ir kol nebus rastas atsakymas (greičiausiai, jo niekada ir nerasime), visiems, smerkiantiems tą kunigo žingsnį, vertėtų į jausmus ir širdį įsimesti didelę dozę atlaidumo. Nes, kaip kažkas yra pasakęs, būtent atlaidumas išlaisvina nuo praeities paklydimų ir suteikia vilties gyventi.
Išnašos
1Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2013, t.XXIII, p. 89.
2 Adomo Šerno priešmirtinis laiškas, Vilnius, 1971, p. 3.
3 Ten pat.
4 Ten pat, 4-5 p.
5 Vilniaus reformatų žinios, 2014, Nr. 6 (143), p. 4-5.
6 Arlauskienė, A., Tomas Šernas: vakar buvo rytoj, Vilnius, 2006, p. 25.
7 Vilniaus reformatų žnios, 2014, Nr. 6 (143), p. 4-5.
8 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 165.
9 Ten pat.
10 Karys evangelikas:/parengė Adomas Šernas, Kaunas, 1938, p.3.
11 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 173.
12 Evangelikų Bažnyčios kalendorius, 1960, p. 52-53.
13 Arlauskienė, A., Tomas Šernas: vakar buvo rytoj, Vilnius, 2006, p. 130
14 Mūsų sparnai, Čikaga, 1964, Nr.16, p. 47.
15 Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2007, t. XII, p. 547-548.
16 Tiesa, 1964 m.rugpjūčio 16 d.
17 Mūsų sparnai, Čikaga, 1965, Nr 18, p. 41-42.
18 Kregždė J., Lietuvos reformatų raštija, Čikaga, 1978, p. 172.
19 Adomo Šerno priešmirtinis laiškas, Vilnius, 1971.
20 Sėjėjas, Biržai, 1994, Nr.9.
21 Mūsų sparnai , Čikaga, 1965, Nr.18, p. 40-41.