Arnoldas Piročkinas
Pabaiga, pradžia Nr. 10.
Šioje padaloje apžvelgsime keletą pavienių atvejų, kurie ne visi siejasi su sintakse.
Iš mūsų raštų ir tuo labiau šnekamosios buitinės kalbos vis neišnyksta vietininkas vietoje, sudarantis nuolaidos reikšmę turintį junginį, savotišką jungiamąją grupę, atsiradusią lietuvių kalboje iš rusų kalbos. Pvz.:
esame dėkingi apačiams (norminis indėnų genties pavadinimas yra apačai. – A. P.), kurie vietoje to, kad išduotų mus specialiosioms tarnyboms, nuveikė labai daug, kad mes liktume gyvi (20).
Tokį sakinį reikia visai pertvarkyti: vartojame tada jungtuką užuot su būtojo kartinio laiko dalyviu: apačams, kurie, užuot išdavę mus specialiosioms tarnyboms, nuveikė labai daug…
Pažodinis vertinys, dažnai vartojamas spaudoje ir ypač kasdienėje kalboje, yra sudarytas su padalyviu nežiūrint, po kurio eina prielinksnis į su daiktavardžiu ar įvardžiu tai. Pvz.:
nežiūrint į ilgalaikę ligą (= nepaisant ilgalaikės ligos), prezidento mirtis… buvo visiškai netikėta (17); Nežiūrint į tai, kad ežeras nėra didelis (= Nepaisant to, kad …; Nors ežeras nedidelis), iš jo neišteka nė vienas lašas (26).
Galėtume sakyti, kad šiuose dviejuose sakiniuose kliūva ne tiek padalyvio morfologinė funkcija, kiek jo, kaip žodžio, reikšmė. Dėl netinkamos padalyvio, kaip morfologinio reiškinio, funkcijos jis taisytinas tokiame sakinyje:
pulkininkas… patraukė į miško gilumą, siekiant (siekdamas; gal geriau ketindamas ?) pribaigti pažeistą priešininką (9).
Padalyvį čia taisome todėl, kad jis reiškia aplinkybę, kylančią iš pašalinio veiksmo – jį atlieka kitas veikėjas. Kai tas pats veikėjas, kaip šiuo atveju pulkininkas, vienu metu atlieka du veiksmus – jis patraukė ir siekė – vartojame pusdalyvį. Slavų kalbos (rusų, lenkų) šio skirtumo nedaro: vartoja vieną formą.
Jeigu jau užsiminėme apie žodžių junginius, tai čia pridėkime ir paplitusį verstinį pasakymą taip vadinamas(is), kuris yra tiesioginis rusų так называемый pakartojamas. Lietuvių kalba tam reikalui vartoja vieną įvardžiuotinį dalyvį – vadinamasis. Todėl reikia taisyti tokius sakinius:
taip vadinamų (= vadinamųjų) karaliaus Artūro lėlių (12); taip vadinami (= vadinamieji) „pilkieji“ (19).
Žurnale palyginti maža netaisyklingo prielinksnių vartojimo atvejų:
apie juos (= juos; prielinksnis nereikalingas) stengiamasi pamiršti (2); buvo išsaugoję tikėjimą į daugelį dievų (= daugelio dievų tikėjimą, tikėjimą daugeliu dievų) (23); virš 40 metų žmonės = per 40 metų, daugiau kaip 40 metų (27); Už jo [lėktuvo] šturvalo (prie šturvalo, arba vairaračio) sėdėjo senutė (11).
Kodėl čia tie prielinksniai taisytini, neaiškiname: tikimės, jog skaitytojas ir be paaiškinimo supras.
Nerūpestinga skyryba
Su sintakse artimai susijusi skyryba. Mūsų dienų spaudoje ja ne ypač rūpinamasi: kablelis, autorių nuomone, buvęs nebuvęs.
Kaip ir kituose spaudiniuose, šiame žurnale dažnai neskiriami nuo pagrindinių sakinių šalutiniai sakiniai, ypač jei jie prijungiami santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais, taip pat jungtuku ar. Taisomuose trūkstamieji kableliai įrašomi skliausteliuose. Pvz.: negalėjo nustatyti (,) kokioje valstybėje cirkuliavo šios monetos (29); Ekspedicijos tikslas buvo visiškai paprastas – išsiaiškinti (,) iš kokios medžiagos pagamintame inde galima išlaikyti ežero vandenį (27); pateikiama informacija (,) kaip ši žuvis kinta (4); dabar labai sunku atskirti (,) kur yra tiesa (13); bendražygiai linksminosi (,) kiek tik galėjo (13); Nėra nei laiko, nei galimybių nustatyti (,) ar siūlomas pirkti daiktas yra originalas (2); jiems visiškai nesvarbu (,) ar parduodami daiktai iš tiesų yra nacionalinės vertybės (2).
Kitą didelę grupę sudaro pavyzdžiai su įterpiniais. Kartais jie neskiriami, o kartais išskiriami žodžiai, kurie nėra įterpiniai. Pirmajam atvejui priklauso šis sakinys:
daktaro Hju Makerelo teigimu (,) dauguma Šių karolių labai panašūs… (25).
Tuo tarpu labai dažnai be reikalo išskiriamas modalinis žodis greičiausiai, reiškiantis abejonę, prielaidą, kaip ir prieveiksmiai veikiausiai, tikriausiai. Dėl jų žr. akademinę LKG, t. 2, 1971, p. 497. Tad prieveiksmis greičiausiai nepagrįstai išskirtas kableliais šiuose sakiniuose:
Skerdikas(,) greičiausiai(,) buvo moteris (7); Greičiausiai (,) būtent šioje vietoje ir įvyko tas kruvinas mūšis (25); ryškiai išreikšti geomagnetiniai nukrypimai nuo geofizinių normų (,) greičiausiai (,) ir yra Bulavano fenomeno priežastis (28).
Taip pat jokiomis taisyklėmis nemotyvuotas pabrauktų pasakymų išskyrimas ir sakiniuose:
Jie (,) visų pirma (,) buvo susiję su vietovės reljefu (26); vavendų gentainiai (,) visiškai savo noru (,) palieka šį pasaulį (27); Be to, pagal amerikiečių tradiciją (,) atsisveikinimas su mirusiu prezidentu vyksta prie atidengto karsto (17).
Netaisyklingos darybos ir reikšmės žodžiai
Žodynas (žodžių visuma), arba, tarptautiniu terminu tariant, leksika, yra toji kalbos dalis, kur kitų kalbų poveikis esti įvairiausias ir sudėtingiausias, skirtingai nuo sintaksės ar morfologijos, kur tas poveikis vertinamas tik neigiamai, žodiniai skoliniai tam tikrais atvejais įsileidžiami į kalbą be prieštaravimų ir tampa lygiateise jos savastimi. Kitais atvejais daugiau ar mažiau su jais kovojama. Visai nepageidaujamos svetimybės net vadinamos nepalankiu vardu – barbarizmai.
Kitų kalbų tiek teigiamas, tiek neigiamas poveikis leksikoje reiškiasi trimis būdais: arba kalba tiesiog pasisavina žodį, arba darosi žodį pagal kitos kalbos modelį (vadinamosios kalkės), arba savo žodį papildo kitos kalbos analogiško žodžio reikšme. Apžvelgiamame žurnale rasta kiek neteiktinų pavyzdžių, priklausančių antrajam ir trečiajam atvejui.
Ryški lenkų žodžio niezadługo darybinė kopija yra prieveiksmis neužilgo. Žurnale jis labai įkyriai vartojamas: išrašyti net aštuoni sakiniai su šiuo parazitiniu žodžiu. Pateikiame vieną iš jų (kiti p. 9, 10, 11, 13, 19, 25, 31): neužilgo (= netrukus, veikiai, greitu laiku, tuojau) istorija su Akambero radiniais buvo pratęsta (2).
Žurnale pavartoti keli priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie nei dėl darybos, nei dėl reikšmės lietuvių kalbai neteiktini:
visas bylas apjungė (= sujungė; plg. rusų объединили) į vieną (19); nurodymai… buvo labai tiksliai išpildyti (= įvykdyti) (13).
Veiksmažodis pildyti ir be priešdėlio nevartotinas veiksmažodžio vykdyti reikšme.
Kiek plačiau vertėtų paaiškinti, kodėl nevartotinas veiksmažodis atspausdinti trijuose žurnale rastuose sakiniuose. Tai seniai taisomas žodis: dar 1910 m. laikraštyje „Viltis“ J. Jablonskis pasiūlė jį keisti veiksmažodžiu išspausdinti. „Atspausdinti“ yra ne kas kita kaip rusų отпечатать kopija. Palyginti tai ne tokia sena kopija. Senuosiuose lietuvių raštuose šia reikšme buvo dažnai vartojamas koks vedinys su priešdėliu iš-. Antai jau 1566 ir 1570 m. išleistų Martyno Mažvydo „Giesmių krikščioniškų“ tituliniame puslapyje buvo įrašyta, jog jos „išspaustos Karaliaučiuj“. Ir vėliau beveik visais atvejais, kada būdavo nurodoma data, lietuviškai rašydavo Mažosios Lietuvos leidiniuose šį dalyvį. Tik kartais būdavo pavartodamas skolinys su lietuvišku priešdėliu iš- – išdrukavotas ar išdrukavotos. Tikriausiai priešdėlis iš- imtas vartoti sekant vokiečių ausdrucken ir lenkų wydrukowaċ pavyzdžiu.
Šitą dalyką žinojo ir J. Jablonskis, bet vis dėlto jam tai nekliudė teikti išspausdinti. Veikiausiai tai nulėmė, kad čia priešdėlis savo reikšme tinkamesnis lietuviškų priešdėlių sistemoje. Šią prielaidą pagrįstume tuo, kad pridėjo jis veiksmažodį iškulti, o kiek vėliau toje pačioje „Viltyje“ (Rinktiniai raštai, t. 2, p. 65) dar nurodė, jog atspausdino (tada rašė atspauzdino) reikštų „antru kartu išspausdino“. Ir iš tikrųjų dar galėtume šį teikimą paremti Motiejaus Valančiaus kalbos pavyzdžiu „išrašydino sienas ir lubas“. Gyvajai kalbai būdinga vartosena ryški ir Salomėjos Nėries eilutėje „Šaltis išrašys languos tulpes ramunes.“ Jeigu sakoma išrašyti, tai visai dera sakyti ir išspausdinti. J. Jablonskio nustatytą normą išlaiko ir DLKŽ. Tad nevartokim atspausdinti vietoj išspausdinti.
Gana sudėtinga suvokti, kada taisyklingai vartojamas veiksmažodis paskaičiuoti, o kada jis keistinas veiksmažodžiu apskaičiuoti. Žurnale tėra vienas toks sakinys:
Vėliau istorikai paskaičiavo, kad nuo Arbueso persekiojimo nukentėjo kas penktas [miesto gyventojas] (6).
Jei norėta pasakyti, kad istorikai skaičiavo maždaug iš akies, apytikriai, šiek tiek, tai čia priešdėlis pa- tinka (plg. paėjo, pasviro, pažaidė). Tačiau šiuo kartu tikriausiai istorikai skaičiavo taip, jog skaičiuodami nustatė, susumavo turimus duomenis. Tada reikėtų vartoti veiksmažodį su priešdėliu ap-, o kiek kita reikšme tiktų, ir priešdėlis su-. Paskaičiuoti skverbiasi į apskaičiuoti vietą dėl rusų kalbos veiksmažodžių посчитай ir подсчитатй, kurie nedaro skirtumo, įtakos.
Kaip sakyta, kitų kalbų neigiamas poveikis reiškiasi tuo, jog tikrai geriems žodžiams prikergiama netinkama reikšmė. Tie savieji žodžiai nesusiejami su daryba. Tai veiksmažodžiai rastis, žinoti ir įterptiniu žodžiu vartojamas esamasis laikas reiškia. Lietuvių kalboje pirmasis žodis reiškia procesą, atsiradimą, ne būvį, esimą. Antrasis lietuviškai suprantamas kaip turėti žinią, bet ne kaip pažinti, mokėti, išmanyti. Reiškia nevartotinas išvadai: ją pasakome žodžiais vadinasi, taigi. Todėl šiuos žodžius reikėtų taisyti tokiuose sakiniuose:
(lakūnė) negalėjo suprasti, kur (ji) randasi (11) = kur ji yra; (kinas) puikiai žinojo (= mokėjo, pažino, galėjo aiškinti) Senovės Kinijos istoriją (11); Reiškia (Vadinasi), yra dar vienas būdas nustatyti tiesą (25); Reiškia (Vadinasi, taigi) monstrai ten gyvena ne mažiau (kaip) 300 metų (31).
Šį skyrelį baigsime panagrinėję vieną netaisyklingos darybos žodį, kuris atsirado todėl, kad jo kūrėjas, o paskui vartotojai nesuvokė lietuviškų priesagų –iškis ir –ininkas reikšmių. Priesaga –iškis vartojama asmenų pavadinimams daryti iš daiktavardžių, reiškiančių šiokią ar tokią vietą; Kaunas – kauniškis, dvaras – dvariškis. Asmens, susijusio su profesija ar kita veikla, pavadinimams ši priesaga nevartojama. 1918–1919 m. atsirado naujadaras kariškis (ėjo net laikraštis „Kariškių žodis“). J. Jablonskis vietoj jo siūlė vartoti žodį karininkas, o kažkas kitas – trumpą žodį karys. Vis dėlto kalboje liko ir kariškis, o karininkas gavo specializuotą reikšmę: juo imta vadinti „aficierius“. Tuo vienu naujadaru kariškis negalima pateisinti kiek senesnio naujadaro dvasiškio, kurį J. Jablonskis nuo 1912 m. daug kartų taisė: „Nesakydami „kalbiškis, moksliškis, tautiškis“ (= kalbininkas, mokslininkas, tautininkas), negalime sakyti, man rodos, nė „dvasiškis“ (= kunigas, dvasios žmogus, dvasininkas)“ (cit. veik., p. 105). Tad be reikalo pavartotas žurnale šis žodis tokiame sakinyje:
dėl žmonos asmeninio dvasiškio (= dvasininko) likimo… (6).
Keletas morfologijos ir rašybos netikslumų
Žurnale pastebėta palyginti nedaug morfologijos ir rašybos dalykų, kurios verta aptarti.
Visų pirma reikėtų atkreipti žurnalistų ir apskritai inteligentų dėmesį į skaitvardžių vartojimą prie daiktavardžio metai. Tai daugiskaitinis daiktavardis (kaip ir kailiniai, žirklės, vestuvės, Kalėdos), turintis tik daugiskaitos linksnius. Taigi, dalykas vienas, bet jį įvardijantis žodis turi daugiskaitos formą. Tokius daiktavardžius vartojame su kitokiais skaitvardžiais nuo vieno iki devynių negu daiktavardžius, turinčius abu skaičius. Tie skaitvardžiai vadinasi dauginai: vieneri, -ios (J. Jablonskis teikė variantą vieni), dveji (abeji), treji, ketveri… devyneri. Jų moteriškoji giminė turi galūnę -(i)os. Beje, prie daugiskaitinių daiktavardžių vartotinas ir įvardis keleri, -ios.
Šios lietuvių kalbos ypatybės ypač dažnai nepaisoma vartojant žodį metai: tam yra dvi priežastys. Viena priežastis – mūsų dažnai girdimų kitų kalbų įtaka. Antroji yra tai, kad nuo seno lietuvių šnektose šis daiktavardis vartojamas „normalus“, t. y. kaip turintis abu skaičius – metas. Antai Kristijono Donelaičio „Metuose“ pasakyta: „Mets turi daug dienų, ik visas jis pasibaigia.“ Tačiau bendrinė kalba į šnektas neatsižvelgė ir aiškiai reikalauja prie metų vartoti nurodytus dauginius skaitvardžius. Todėl reikia taisyti ir šiuos žurnalo sakinius:
Nepraėjus nė dviems (= dvejiems) metams (11); Praėjus keliems (= keleriems) metams (viršelio 3 p.).
Pasitaiko ir atvirkščiai: nesuvokiantys dauginių skaitvardžių vartojimo esmės žmonės ima ir pasako juos prie paprastojo daiktavardžio, kaip štai žurnalo sakinyje:
…tačiau duomenys (=duomenų) … išliko tik apie dvejas (= dvi dukteris) (23).
Žurnale į akis krito tik vienas įvardžiuotinio dalyvio vartojimo atvejis, kurį vertėtų aptarti išsamiau:
buvo pastatyti du paminklai „nekaltai žuvusiajam“ budeliui (6). Atkreipkite dėmesį, kad dalyvis turi priklausomą žodį, šiuo atveju prieveiksmį. Kadaise J. Jablonskis, taisydamas tokius dalyvius, aiškino: „Čia visur reikalingi neįvardžiuotiniai dalyviai: prie jų yra vadinamųjų papildinių, aplinkybinių žodžių, pareinančių nuo jų pačių… Kam čia pavartotas įvardžiuotinis dalyvis (būdvardis)?“ (cit. veik., p. 265). Tad, paklausę J. Jablonskio patarimo, turėtume cituotame žurnalo sakinyje sakyti „nekaltai žuvusiam“ budeliui.
Kodėl čia netinka įvardžiuotinė forma, J. Jablonskis nepaaiškino. Jo vadovautasi kalbos jausmu. Kad nevartojami įvardžiuotiniai būdvardžiai, turintys daiktavardžių, prieveiksmių ir neapibrėžiamąjį įvardį toks, kiek aiškinama akademinėje LKG (t. 1, 1965, p. 513). Tas aiškinimas, suprantama, tinka ir įvardžiuotinių dalyvių vartosenai.
Ne vieną sykį teko pastebėti, kad mūsų laikraštininkai, pamiršę vidurinėje mokykloje girdėtus nurodymus dėl nosinių raidžių rašymo šaknyse, o gal tada nė neišmokę, padaro elementarių klaidų, kaip štai žurnale:
Van der Hagė idealų kurą rinko… neišlysdamas (= neišlįsdamas) į paviršių (29); Kažkas vis tik nepatingėjo išlysti (= išlįsti) iš kabineto (32).
Tai elementarios nosinių rašymo klaidos, rodančios mokyklos nesugebėjimą to dalyko išmokyti mokinius taip, jog įsimintų iki amžiaus galo.
Paskutiniame apžvalgos pavyzdyje tiesiog neaišku, kuo laikyti skirtingų giminių vietininkų galūnes – korektūros klaida ar žemaitybe:
prie kranto augančiuose (= ose) švendrėse (26).
Beje, tikrų korektūros klaidų, taupydamas vietą, nenurodžiau.
Žurnale ne visai maža taisytinų dalykų, bet nederėtų iš to spręsti, jog leidėjai kalbos kultūrą nustekeno kaip parką, paverstą šabakštynu. Tai, kas čia siūloma taisyti, daugiausia bendra visai mūsų dabartinei viešajai kalbai. Žurnale esama ir kalbos prošvaisčių, kurios kaip tik paskatino rašyti apie trūkumus – teikė viltį, jog patarimai bus išklausyti ir įsidėmėti. Sakykim, žurnalas pagirtinas už svetimvardžių – asmenvardžių ir vietovardžių – lietuvinimą. Pastebėjau tik vieną atvejį, kai vietovardis liko ne sulietuvintas – Hill of Tara (p. 25). O jų vartojama daug ir įvairių kalbų. Kokia tada būtų mišrainė ir sunkybė skaitytojui jų originali rašyba! Taigi, atsižvelgus į teigiamuosius žurnalo kalbos bruožus, patvirtinančius leidėjų pastangas paisyti kalbos kultūros reikalavimų, viliamasi, kad šios pastabėlės pravers ir žurnalo leidėjams, ir skaitytojams.