Arnoldas Piročkinas
Bendrosios pastabos
Ryžtis kalbėti kalbos kultūros prob-lemomis reikia turėti nemaža drąsos.
Ir mūsų moderniesiems kalbininkams, ir žurnalistams, ir pedagogams bendrinės kalbos norminimas, jos kultūros puoselėjimas baisiai atgrasi tema. Kiek ši kalbos sritis nuvertinta, rodo toks dalykas. Ilgus metus Lietuvių kalbos institutas turėjo Kalbos kultūros skyrių, bet, kai jo vadovė su savo šalininkais šoko niekinti praeities ir dabarties lietuvių kalbos kultūros, jis buvo perkrikštytas Sociolingvistikos skyriumi. Iš jo dingo ir kalbos kultūros problemos, atseit, tegu jas nagrinėja kiti skyriai. Bet juk tarp dviejų auklių vaikas – be galvos. Be vieningo puoselėjimo liko ir kalbos kultūra. Atrodo, ne kažkiek dėmesio kasdienei kalbos kultūros praktikai skiria nė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Visiškai jai vietos neatsiranda didžiuosiuose mūsų laikraščiuose. Vienas kitas „Gimtojoje kalboje“ pasirodantis straipsnis, kur mėginama atkreipti visuomenės dėmesį į kalbos kultūrai kenkiančius leidinius, neįstengia sulaikyti iš jų plūstančių nenorminių, lietuvių kalbos sistemai nepriimtinų dalykų. Jeigu tokia padėtis tęsis toliau, tai po kelių dešimtmečių lietuvių bendrinei kalbai tiks XIX a. pradžioje pasakyti Simono Daukanto žodžiai: „Yra ir tokių mokytų, kurie stigavo, jog Lietuvos kalba būk esanti sąmėžiniu visokių kalbų.“
Bendrines kalbas galėtume lyginti su parkais. Parkų yra ne vieno stiliaus. Dažniausiai minimi kontrastingo prancūziško ir angliško stiliaus parkai. Pirmiesiems būdinga simetrija, geometrija, išmoningas planavimas. Angliškas stilius pasižymi asimetrija, natūralios, stichiškos gamtos imitacija. Tačiau abiejų stilių parkai visą laiką žmogaus rūpestingai prižiūrimi. Be priežiūros, nekultivuojami jie veikiai sulaukėtų, virstų šabakštynais. Bendrinės kalbos, kurioms taip pat tinka prancūziško ir angliško stiliaus analogija, jeigu būtų nekultivuojamos, t. y. nebūtų tvarkomos kokiais kalbos kultūros principais, veikiai suirtų ir netektų savo visuomeninės vertės. Tokių pavyzdžių, kad ir labai retų, galėtume pateikti.
Toli neieškodami, prisiminkime Mažąją Lietuvą. XIX amžiuje, 1895 m. joje, net vokiečių valdžios duomenimis, lietuvių būta 121 000. Specialistų apskaičiuota, kad jų 6400 kv. km plote gana kompaktiškai galėta būti iki 200 000 (žr. Lietuvių enciklopedija, t. 15, 1968, p. 445). Palyginti su Didžiąja Lietuva, kur lietuvių kultūrinė veikla visose srityse buvo žiauriai slopinama, Mažojoje Lietuvoje lietuviškas žodis dar skambėjo bažnyčiose, veikė įvairios lietuviškos organizacijos ir laisvai plito lietuviška spauda – knygos ir laikraščiai. Lietuvių kalba net dėstyta Tilžės gimnazijoje. Būta gana žymių lietuvių kalbos specialistų, įvairių lituanistinių darbų autorių. Pavyzdžiui, ko verti vien tik Frydricho Kuršaičio veikalai. 1870–1874 m. išėjo jo žodyno vokiškai lietuviškos dalies du tomai, o 1883 m. – ypač vertinga žodyno lietuviškai vokiška dalis. 1876 m. pasirodė jo vokiškai rašyta lietuvių kalbos gramatika. Šie F. Kuršaičio darbai netrukus tapo J. Jablonskio parankinėmis knygomis, kuriomis jis daugiausia rėmėsi normindamas lietuvių bendrinę kalbą.
Tam tikrą poveikį lietuvių kalbos palaikymui Mažojoje Lietuvoje ir net norminimui Didžiojoje Lietuvoje turėjo Tilžės gimnazijoje lietuvių kalbą dėsčiusio mokytojo Erdmano Juliaus Šykopo (Schiekopp) parengtas vadovėlis „Pradinė lietuvių kalbos gramatika“. Jo dvi dalys pirmuoju leidimu išėjo 1879–1881 m., o pakartotos buvo 1901–1902 m. Iš tikrųjų jis buvo F. Kuršaičio gramatikos santrauka, bet tiek populiarus, jog 1891 m. Varšuvoje išleistas jo rusiškas vertimas, o 1902 m. Krokuvoje – lenkiškas.
Tačiau čia išvardytos palankios aplinkybės vis dėlto neįstengė sulaikyti spartaus lietuvininkų vokietėjimo. Pagrindiniai veiksniai, skatinę šį procesą, mano nuomone, buvo du. Visų pirma vokiečių valdantieji sluoksniai įžvalgiai išstūmė lietuvių kalbą po 1871 m. iš pradinės mokyklos. Mokykla kartu su kariuomene ir administracijos įstaigomis slopino jos vartojimą, įtikino lietuvininkus, kad jų gimtoji kalba menkavertė. Prie to prisidėjo ir tai, kad Mažojoje Lietuvoje neatsirado kalbininko, kuris, kaip J. Jablonskis Didžiojoje Lietuvoje, būtų ryžtingai atsidėjęs kalbos kultūrai – dėl stiprėjančios vokiečių kultūrinės įtakos niekas nei teoriškai, nei praktiškai lietuvininkų neakino vengti vis labiau gausėjančių jų raštuose ir buitinėje kalboje germanizmų: tiek vokiškų žodžių, tiek vertinių (kalkių), tiek reikšmės pokyčių, tiek morfologijos ir sintaksės elementų. Vartojimo sferos siaurėjimas ir pačios kalbos tapatėjimas su vokiečių kalba galiausiai pakirto lietuvių kalbos prestižą, sumenkino lietuvių sąmonėje jos vertę. Reikia turėti galvoje, kad kalbos kultūra tautai reiškia ne vien nepageidaujamų kalbos dalykų draudimą, bet ir jos vertės pagrindimą, o kartu taip pat meilės jai žadinimą ir stiprinimą.
Kalbos kultūros diegimas – ilgalaikis, nepertraukiamas darbas. Jis ypač pasunkėja, kai bendrinė kalba imama visuotinai vartoti šalyje. Jos vartotojai lietuviai, atėję iš įvairių tarmių, atsineša iš jų visokiausių tarmybių. Nelietuviai dažnai pasąmonėje lietuvių kalbą derina prie savo gimtųjų kalbų sistemos, visi lietuvių bendrinės kalbos vartotojai yra gana nevienodai jos mokęsi. Bepigu buvo tobulai išmokti lietuvių kalbą Levui Karsavinui, kai jį, jau gerai mokantį nemaža kalbų (tarp jų senąją graikų ir lotynų kalbą), atvykusį 1928 m. į Kauną profesoriauti universitete, mokė, sako, Pranas Skardžius. Tačiau tūkstančiai žmonių lietuvių bendrinės kalbos tėra kiek ne kiek pramokę. O ir tie, kurie yra baigę lietuviškas vidurines mokyklas, ją moka labai nelygiai. Net lietuvių kalbos specialistai skiriasi mokėjimu ir vartojimu. Antai neseniai lituanistų pasitarime viena kalbėtoja visą laiką žodį raidė tarė kaip IV kirčiuotės daiktavardį (plg. tarmė), o norma yra kirčiuoti pagal II kirčiuotę (kaip draugė). Tad ko norėti iš paprasto žmogaus, kuris gal nėra girdėjęs apie kokias kalbos normas ir net nėra nusiteikęs „taisyti žodžiui vietą kaip svečiui patalą.“
Pagaliau visi kalbos mokslai ir pamokymai labai sunkiai įstengia iš žmogaus sąmonės pašalinti įsigalėjusius kalbos įpročius. Čia galiu duoti pavyzdžių iš savo praktikos. Antai esu išmokęs taisykles, kaip reikia kirčiuoti būdvardžius su priesaga –inis. Žinau, kada išlaiko daiktavardžio, iš kurio jie padaryti, kirčio vietą (rañkų – rañkinis), bet vargu ar iš tokių daiktavardžių padarytus būdvardžius visada kirčiuosiu šak-nyje: pasiduodamas šnektos sistemai, juos kirčiuosiu dažniausiai priesagoje: rankìnis, vištìnis, virvìnis, kiaulìnis ir t. t. Kur čia kalbėdamas (o dar įsikarščiavęs) spėsi prisiminti, kaip kirčiuojamas daiktavardžių daugiskaitos kilmininkas! Apskritai bet koks vieną kartą išgirstas ar skaitytas kalbos patarimas sunkiai įsimenamas, kaip patarlė sako: „Gerą žodį vienas nugirsta, šimtas pamiršta.“
Susidėjus daugeliui veiksnių, kalbos kultūros specialistai ne sykį yra gavę, nors ir tylomis, pripažinti, kad mūšį su kuriais ne kuriais smerktais ir bendrinei kalbai neteiktais reiškiniais yra pralaimėję. Tačiau ar dera iš to daryti išvadą, jog reikia sudėti kalbos kultūros ginklus ir palikti kalbą be jokio norminimo – jos stichijai? Toks sprendimas būtų tolygus parko prižiūrėtojų pareiškimui: kam čia kasmet jį valyti, šalinti iš jo visokius menkaverčius savaime išdygusius medžius, pūvančias vėjovartas, naikinti dilgėles ir usnis? Tegul jie keroja ir kėkso. Atvirkščiai, kuo plačiau skverbiasi į bendrinę kalbą nepageidaujami reiškiniai, tuo sutartiniau ir aktyviau reikia su jais kovoti. Štai tokios mintys lydėjo skaitant vieną žurnalą.
Vieno žurnalo kalbos ydos
Man visai atsitiktinai į rankas pakliuvo žurnalo „Mįslės ir faktai“ 2014 m. Nr. 4 (45). Jo leidėjas UAB „Mediaprint Baltija“ (Šiauliai), redakcija nenurodyta. Taip pat anonimiški ir straipsniai, kurie šiaip ar taip turi kelti skaitytojui šiurpą ir savo sensacingumu jį sukrėsti. Dalis jų net susiję su kosminėmis būtybėmis. Astronomai dar tik ieško apie kitas žvaigždes-saules skriejančių planetų, kuriose galėtų tarpti gyvybė, o gal net protingi padarai, bet štai žurnale aprašomas JAV karinėje bazėje kilęs konfliktas su ateiviais iš Kosmoso…
Tačiau nesileiskime į straipsnių turinio ir patikimumo nagrinėjimą – mus šiuo kartu domina rašinių kalbos kultūra. Nepasakysi, kad ji beviltiškai bloga. Yra leidinių, kurių kalba kur kas blogesnė. Žurnalo kalbos ydos labai tipiškos, todėl jų kėlimas, manykim, gali pasitarnauti apskritai spaudos kalbos kultūrai. Mūsų laikraštininkai, jei teiksis perskaityti šį rašinį, gal atkreips dėmesį ir į savo straipsnių kalbą.
Sintaksės klaidos
Beveik visi lietuvių bendrinės kalbos pažeidimai žurnale yra atsiradę dėl kitų kalbų poveikio. Pagal gausumą čia pirmauja netaisyklinga linksnių ir prielinksnių vartosena. Tad nuo jų pradedame savo apžvalgą.
Lietuvių kalba nuo seno skiria apibrėžtą, visumą apimantį, dalykų kiekį nuo dalinio, neapibrėžto dalykų kiekio. Pirmąja reikšme vartojami du linksniai – vardininkas ir galininkas, o antrąja – kilmininkas. Toks skyrimas labai senas, bet daugeliui indoeuropiečių kalbų visai nežinomas reiškinys. Net ir latvių kalboje vietoj kilmininko vis labiau įsigali vardininkas ir galininkas. Lietuvių kalba bene geriausiai išlaikė visumos ir dalies reiškimo priešpriešą. Užtat jai dabar tenka atlaikyti kitų kalbų spaudimą niveliuoti gana subtilų jų vartosenos skirtumą.
Šįkart negalime išryškinti tą priešpriešą reiškiančios įvairovės: skaitytojas turės pasikliauti daugiausia savo kalbos jausmu. Pirmiausia pateikiame tuos pavyzdžius, kur netaisyklingai vartojami daugiskaitos vardininkai su veiksmažodžio būti laikais (po pavyzdžio skliausteliuose rašome žurnalo puslapį):
Tačiau yra netiesioginiai požymiai (20) = …yra netiesioginių požymių; Yra ir tiesioginiai egiptiečių buvimo Britų salose įrodymai (25) = Yra ir tiesioginių… įrodymų; Tarp įvykio liudininkų buvo ir mokslininkai, ir kariai, ir milicininkai (10) = ir mokslininkų , ir karių, ir milicininkų; skeletą puošė… vėrinys su… nefrito intarpais, tarp kurių buvo smulkūs… kūginiai karoliukai (25) = buvo smulkių… kūginių karoliukų.
Šios grupės kilmininkų vartoseną paremia pasakymas: „Yra žmonių – nėra žmogaus“. Rusiškai čia pasakytų: „есть люди – нету человекa“.
Daugiskaitos vardininkai lietuvių kalbai netinka ir prie tam tikrų kitų veiksmažodžių, kaip štai sakiniuose, rastuose žurnale:
Kyla klausimai = klausimų (5); gali kilti abejonės (24) = abejonių; sargybos postų liekanos (= liekanų)… dar išliko (20); Tačiau duomenys (= duomenų) išliko tik apie [dukteris] (23); 7-jo dešimtmečio pradžioje pasirodė keisti ir paslaptingi archeologiniai radiniai (3) = keistų ir paslaptingų archeologinių radinių.
Žemiau surašytuose sakiniuose iš žurnalo ir galininkai keistini kilmininkais:
tarsi ji vis dar būtų gyva ir teiktų peną (= peno)… liežuvautojams (viršelio 2 p.); būtina turėti ne tik paprasčiausius dailininko įgūdžius (3) = paprasčiausių dailininko įgūdžių.
Lietuvių kalboje sudurtinis tarinys, sudarytas iš neigiamos jungties ir teigiamo galininkinio veiksmažodžio bendraties, valdo taip pat kilmininką. Todėl šis pasakymas taisytinas: Negalima laikyti visiškai pagrįstu faktu jo santuoką (23) = santuokos.
***
Mūsų bendrinėje kalboje kilmininku ir aukštesniojo laipsnio prieveiksmiu nevartojami junginiai lyginimui reikšti. Tokie pasakymai ypač būdingi rusų kalbai: į lietuvių kalbą jie ir braunasi iš jos. Tik keli tokie prieveiksmiai (aukščiau, žemiau) yra išvirtę į prielinksnius, todėl tinka vartoti „aukščiau bambos neiššoksi“, „žemiau jūros lygio“. Tačiau, pasakius „Jonas iššoko aukščiau Petro“ (jie abu šokinėjo), jau reikia taisyti: prieš Petrą turi būti sakomas žodelis kaip, negu ar nei (iššoko aukščiau kaip Petras) arba prielinksnis už (iššoko aukščiau už Petrą). Todėl taisytini šie žurnale pastebėti pasakymai: [kelionės] prasidėjo ne anksčiau 1348 metų pr. m. e. (25) = ne anksčiau kaip (negu, nei); monstrai ten gyvena ne mažiau 360 metų? (32) = ne mažiau kaip 360 metų?
***
Daugiareikšmis yra įnagininko linksnis. Antai daiktavardžio įnagininkas gali būti vartojamas, kaip ir vardininkas, tarinio vardinėje dalyje tuo atveju, kai norima ypač pabrėžti veikėjo verslą, profesiją, jų laikinumą. Tačiau reiškiant tariniu nuolatinę, nekintamą ypatybę, daiktavardis su veiksmažodžio būti forma vartotinas vardininko linksniu:
šios ištikimybės priežastimi (= priežastis) buvo Ruzvelto įsipareigojimas (17); [žaibai] yra jo – epicentro – tęsiniu (viršelio 4 p.) = tęsinys.
Kitas dalykas – daiktavardis su veiksmažodžiu tapti: čia kaip tik tinka įnagininkas.
Derinamosios kalbos formos – būdvardžiai, dalyviai, įvardžiai, skait-vardžiai, – kurios turi abi gimines, su visomis jungtimis (tiek būti, tiek tapti ir kt.) turi būti derinamos su veiksniu gimine, skaičiumi ir linksniu, kai jos eina tarinio vardine dalimi. Todėl taisytini šie žurnalo sakiniai:
„padegti“ tokį milžinišką dujų darinį, kokiu (= koks) yra Saturnas… (viršelio 3 p.); [žaibai] nustojo būti kažkuo nepaaiškinamu (viršelio 4 p.) = kažkuo nepaaiškinami.
perspėjo apie pavojingas pasek-mes, kurios taps neišvengiamomis (= neišvengiamos); žmonės tampa senais ir nepatraukliais (27) = seni ir nepatrauklūs; panoręs išlikti nežinomu (5) = nežinomas.
***
Žurnale rasti du laiko naudininko atvejai, kurie paskatino plačiau pakalbėti apie naudininko linksnio vartojimą laiko aplinkybei reikšti. Kada laiko naudininkas taisytinas? Akademinėje LKG (t. 3, 1976, p. 493) dėl taisyklingai vartojamos naudininko linksniu išreikštos laiko aplinkybės užsimena apie vieną jos bruožą, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant, kada ji neteiktina: „Tokia laiko aplinkybė kartais artima tikslo aplinkybei.“ O gal dažniausiai ar net visada? Šiaip ar taip, papildomoji tikslo reikšmė neįmanoma, kai veiksmažodis, kuriam priklauso naudininkas, reiškia savaiminį veiksmą, būseną. Jei priimtume šį požymį, tai galėtume sakyti, kad naudininku išreikšta laiko aplinkybė nemotyvuota tokiame žurnalo sakinyje:
jinai [Galina Kondratjeva] kuriam laikui (= kurį laiką) buvo atsidūrusi praeityje (10).
Tačiau laiko naudininkas pateisinamas kitame žurnalo sakinyje: [karalius Ferdinandas] patarė kuriam laikui nutraukti eretikų persekiojimą (6).
Naudininko vartoti nesutrukdytų nė tas faktas, kad jį visai natūraliai galima pakeisti galininku: patarė kurį laiką nutraukti. Čia turėtume dviejų linksnių sinonimišką vartoseną. Ją patvirtina toks J. Jablonskio pataisytas sakinys: Liutostanskis buvo suspenduotas, tik neaišku kokiam laikui (netiko ne linksnis, bet įvardis! – A. P.) =… kuriam laikui, ar ilgam (kaip ilgam), kurį laiką… (žr. Jablonskis J. Rinktiniai raštai, t. 2, 1959, p. 353).
Tarp abiejų J. Jablonskio teiktų variantų jaučiame šiokį tokį reikšmės skirtumą. Tas skirtumas toks subtilus, kad ne kiekvienas lietuviškai kalbantis žmogus jį suvokia.
***
Bus daugiau