Minint sociologo dr. Vlado Pupšio (1934–2009) aštuoniasdešimtąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Žurnalistas Vytautas Visockas, taip pavadino savo bendramokslį Vladą Pupšį, recenzuodamas jo knygą „Atsimainymo kalnas“. Nors dvidešimt dvejus metus sukiojausi tarp pedagogų, bet dr. Vlado Pupšio niekada nebuvau sutikusi. Mūsų akademiniai keliai, eidami šalia, bet ne kartu, nesusikirto. Jo parašytų knygų taip pat nebuvau skaičiusi, iki pat paskutiniųjų dvejų metų. Praėjusiais metais mano knygos „Tautos sargyboje“ sutiktuvėse Ukmergėje istorikas Vytautas Pupšys padovanojo Vlado Pupšio knygą „Prašau žodžio…“ (Ukmergė, 2011), išleistą jo brolio, jau po mokslininko mirties, kurioje, deja, jo akademinė veikla neatskleidžiama.
Knygoje rašoma apie Vlado Pupšio vaikystę ir paauglystę. Visi turėjome jas nelengvas. Ir tik šiais metais, kai mielas mano bičiulis Romas Šaulys, man pasiūlė perskaityti Vlado Pupšio parašytą knygą „J. A. Komenskis ir Lietuva“ (Klaipėda, 2002), ją perskaičiusi beveik vienu prisėdimu, supratau, kokio gilaus ir talentingo europinio lygmens mokslininko netekome. Kažin kiek turės praeiti dar dešimtmečių, kol Lietuvos pedagogikos mokslas sulauks tokio lygmens mokslininko.
Apie knygos „J. A. Komenskis ir Lietuva“ autorių
Vladas Pupšys gimė Kaune 1934 metais. Nuo pat kūdikystės augo Mažeikiuose pas močiūtę, 1863 m. sukilėlio Igno Grachovskio, 1864 m. rugsėjo pabaigoje caro kazokų sušaudyto Panevėžyje, dukrą Prancišką Grachovskytę-Gustienę. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sprogus minai Vladas buvo kontūzytas, neteko dešinės rankos. Visam gyvenimui tapo neįgaliuoju. Tačiau, matyt, močiūtės pasakojimų apie1863 m. lietuvių sukilėlių heroizmą paveiktas, Vladas dar mokydamasis gimnazijoje ir matydamas Muravjovo-koriko ainių, okupavusių jo Tėvynę, vykdomą jo Tautos terorą ir neteisybes, įsijungė į aktyvią kovą prieš juos. Dešimtoje klasėje subūrė draugų bend-raminčių būrelį, Lietuvos valstybinių švenčių metu leisdavo atsišaukimus ir juos platino. Grupė veikė beveik metus. Kaip dažnai Lietuvoje atsitikdavo, atsirado provokatorius, visus išdavė, nuteisė po 10 metų kalėti, o jam, kaip grupės organizatoriui skyrė didžiausią bausmę 25 metus griežtojo režimo lageryje. Šalia organizacinės antitarybinės veiklos dar vienas įkaltis prieš jį buvo jo parašytas romanas „Įvykiai tolimojoje Korėjoje“. Jis buvo išverstas į rusų kalbą ir tardytojai įvertino, kad talentingai parašytas. Bet romanas buvo pripažintas antitarybiniu ir nuspręsta jį sunaikinti. V. Pupšys kalėjo Taišeto lageryje, Irkutsko srityje, vėliau Ozerlago griežtojo režimo lageriuose. Savo „universitetus“ griežtojo režimo sovietiniuose lageriuose V. Pupšys aprašė minėtoje knygoje „Atsimainymo kalnas“. Grįžęs iš lagerių ir praėjęs, kaip ir visi buvę politiniai kaliniai, kryžiaus kelius, įsipilietino Šilutėje ir gavo darbą vakarinėje-neakivaizdinėje Šilutės vidurinėje mokykloje, iš pradžių fotografijos būrelio vadovu, o baigiantis darbo antrajam dešimtmečiui ir tos mokyklos direktoriumi. Pašiltėjus politiniam klimatui V. Pupšys įstojo į Vilniaus universitetą ir 1965 m. baigė Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, po to įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą. Pasirinko disertacijos tema „Privačios lietuviškos mokyklos iki Pirmojo pasaulinio karo“.
Kaip rašo jo biografas Vytautas Pupšys, „Darbas prie disertacijos, laimingiausi jo kūrybiniai metai, pasirinkus mokslininko kelią“ (Vytautas Pupšys. Prašau žodžio… Įvadas. – Ukmergė, 2011. – P. 5). Ginant disertaciją oponentas iš SSRS Pedagogikos mokslų akademijos akad. prof. Aleksejus Piskunovas ją vertino, kaip mokslinį daktaro lyg-mens darbą. Jam pritarę ir kiti mokslinės tarybos nariai: akad. V. Rajeckas, dr. M. Lukšienė, mano katedros vedėjas, legendinis Lietuvos bibliotekininkų mokytojas, SNO Hameršeldo vardo bibliotekos ilgametis direktorius prof. L. Vladimirovas. Po disertacijos gynimo 1981 m. V. Pupšys buvo pakviestas į Šiaulių pedagogikos instituto Klaipėdos fakultetą dėstytoju valandininku, netrukus ir dėstytojo pareigoms. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę V. Pupšys dalyvavo iniciatyvinėje grupėje, užsibrėžusioje tikslą įkurti Klaipėdos universitetą. Jį įkūrus V. Pupšiui buvo pavesta vadovauti Pedagogikos katedrai. Tada ir buvo išleista jo monografija „Lietuvos mokykla: atgimimo metai(1905–1918)“. Tuometis Vilniaus pedagoginis universitetas (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) ir Klaipėdos universitetas (KU) iškilmingai konferencijomis 1992 m. pažymėjo čekų mokslininko, pedagogikos pradininko Europoje 400-ąsias gimimo metines. KU Pedagogikos katedros vedėjas Vladas Pupšys tapo tos konferencijos spiritus movens. Nors mokslininkas iki šiol domėjosi Lietuvos švietimo situacija iki pirmojo Lietuvos tautinio atgimimo ir buvo parašęs monografiją „Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905–1918)“, minėtai konferencijai jis ruošėsi labai atsakingai. Jau 1988 m. užmezgė ryšius su Čekijos komeniologais, tyrinėjusiais J. A. Komenskio kūrybinį paveldą, gavo iš jų vertingos medžiagos savo pranešimui konferencijoje, o po jos, jo mokslinių tyrimų žydrąją Mūza tapo J. A. Komenskio asmenybė ir jo ryšiai su Lietuva. Aplankė Moravijos Ubersky Brod mieste pedagogikos pradininko gimtinėje įkurtą jo vardo muziejų; 1992 m. dalyvavo Prahoje organizuotoje jubiliejinėje J. A. Komenskio konferencijoje; susipažino su komeniologais Vokietijoje (tapo Vokiečių J. A. Komenskio draugijos nariu 1988 m.) ir Lenkijoje, gavo iš jų vertingos informacijos ir patarimų ir po dešimties metų jo nuoseklių J. A. Komenskio biografijos ir jo mokslinio palikimo tyrimų, pasinaudojant Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos bibliotekose sukauptais rankraštynais, atskleidžiančiais J. A. Komenskio veiklą ir jo ryšius ne tik su Čekijos, Lenkijos, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės veikėjais XVII a., gimė dr. V. Pupšio knyga „J. A. Komenskis ir Lietuva“ (Klaipėda, 2002). Tokiu pat pavadinimu parengė ir skaitė Klaipėdos universitete Pedagogikos fakulteto studentams specialų kursą apie J. A. Komenskio pedagogikos ypatybes ir išliekamąsias vertybes.
Doc. dr. V. Pupšys 2001 m. už Klaipėdos universiteto kūrimą ir ugdymą, vaisingą pedagoginį darbą ir pasiekimus moksle buvo Klaipėdos universiteto rektoriaus apdovanotas Universiteto sidabro medaliu.
Janas Amosas Komenskis ir Lietuva
Janas Amosas Komenskis (1592–1670), čekų mokslininkas, naujųjų laikų pedagogikos pradininkas, įvairių autorių darbuose vadinamas Pedagogikos Kolumbu, Pedagogikos tėvu, Tautų mokytoju, Pedagogikos Niutonu, pirmą kartą Europos mokslų istorijoje įtvirtino pedagogiką, kaip mokslą, nors ir jis pats dar šį mokslą vadino ne pedagogika, o „Didžiąją didaktika“ (Didactica Magna, 1632).
Apibendrinęs savo epochos pedagogikos pasiekimus, jis sukūrė darnią, liaudiškumo principu paremtą mokymo teoriją, reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinai privaloma (neatsižvelgiant nei į luomus, nei į lytį), kad visas ugdymas derėtų su vaiko prigimtimi; pagrindė klasės pamokų sistemą, teoriškai pagrindė žinių perėmimo procesą – mokymo vaizdumo, sistemingumo, nuoseklumo, prieinamumo, sąmoningumo principus, būtinybę pereiti nuo individualaus vaiko mokymo prie bendrojo. Aiškino, kad pedagogai turi suteikti savo mokiniams konkrečių žinių, kurios jiems praverstų gyvenime, to meto didžiuosius mokė, kad žinių skleidimas ir ugdymas padės įveikti visuomenės socialines blogybes, propagavo švietimo plėtrą, moksliškai pagrįstas pedagogikos reformas.
Taigi J. A. Komenskio „Didžioji didaktika“ – tai giliausios pedagogikos mokslo šaknys, kurių syvais maitinamas pasaulyje išaugo galingas pedagogikos medis, turintis daugybę mokslinių krypčių, šakų. J. A. Komenskio pedagoginis, filosofinis ir teologinis palikimas tiek prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, tiek ir sovietinės okupacijos metu, kaip pažymėjo šviesaus atminimo akad. V. Rajeckas, tyrinėtas mažai. Pats pirmasis straipsnis Lietuvoje paskelbtas rašytojo Prano Mašioto 1892 m. „Varpe“, minint J. A. Komenskio 300-ąsias gimimo metines. 1957 m. jau okupuotoje Lietuvoje pasirodė prof. Jono Laužiko nedidelės apimties knygelė „Įžymusis čekų pedagogas J. A. Komenskis“ (V.,1957), apie jo pedagoginį palikimą parašė straipsnių Leonas Jovaiša, V. Rajeckas, Magdalena Karčiauskienė, M. Lukšienė, J. Minginas ir dar keletas Lietuvos švietimo tyrinėtojų.
Minint J. A. Komenskio 400-ąsias gimimo metines, Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, kartu su Vilniaus pedagoginiu institutu organizavo konferenciją „J. A. Komenskio idėjos ir Lietuvos mokykla“. Jos spiritus movens buvo akad. V. Rajeckas, kuris po šios konferencijos sudarė ir išleido tos konferencijos medžiagą. (V., 1992) Analogišką konferenciją, skirtą J. A. Komenskio 400-osioms gimimo metinėms „Pasaulio universalumas ir pedagogika“ organizavo ir Klaipėdos universitetas.
Jos iniciatorius ir vadovas buvo Klaipėdos universiteto Pedagogikos katedros vedėjas doc. dr. V. Pupšys. Jis sudarė, parengė spaudai ir išleido tos konferencijos medžiagą (Klaipėda, 1992). Ta medžiaga tapo priešaušriu V. Pupšio tyrimams ir knygai „J. A. Komenskis ir Lietuva“.
Knygą „J. A. Komenskis ir Lietuva“ sudaro pratarmė, įvadas ir devyni skyriai: 1. J. A. Komenskio – įžymus čekų ir Europos tautų mokytojas. Laikas. Gyvenimas. Darbai. 2. Pažintis su Lietuva. 3. Reformatai: Radvilos ir Petro Figulo misija Klaipėdoje. 4. J. A. Komenskis ir lietuviškoji Chilinskio biblija. 5. Ar buvo J. A. Komenskio „Orbis Pictus…“ lietuviškai?. 6. J.A.Komenskio mokymo vaizdumo principas Kaj. Nezabitauskio „Elementoriuje“ (1824). 7. Naujųjų laikų Lietuvos pedagogo žvilgsnis į Komenskį. 8. J. A. Komenskio atžalos: D. E. Jablonskis (1660–1741). Nuo Biržų mokyklos mokytojo iki Berlyno Mokslų akademijos prezidento. 9. Lietuviškoji komeniana ir komenologija XX a. kontekste. Pabaigos žodis. Bibliografija. Santraukos (lietuvių k., vokiečių k. ir anglų k.).
Knygoje pateikiame išsami patikslinta archyviniais duomenimis Jano Amoso Komenskio biografija, jo šeimos istorija, aptariamas jo kūrybinis palikimas. 2-sis ir 3-sis skyriai skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. politinės, ekonominės ir socialinės situacijos nagrinėjimui, LDK ryšiams su Čekija bei kunigaikščių Jonušo ir Boguslavo Radvilų vaidmens, kuriant lietuviškas mokyklas Lietuvoje, aptarimui. Analizuojama „Čekų brolių“ veikla Lietuvoje, jų ryšiai su Lietuvos reformatais ir pastarųjų veikla, plėtojant ir stiprinant švietimo sistemą Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Biržuose. Pirmą kartą Lietuvos pedagogikos istorijoje išryškinta „Čekų brolių“ vyskupo Petro Figulo-Jablonskio veikla Klaipėdoje 1667–1670 metais.
5-me skyriuje nagrinėjamos J. A. Komenskio pedagogikos svarbiausios idėjos, išdėstytos jo darbuose: „Janua Linguarum“, „Vestibulen“, „Orbis Pictus…“, jų įtaka Lietuvos mokyklai ir lietuviškų elementorių leidybai. Pas-kutiniuose knygos skyriuose pateikiama dabartinė komenologijos situacija Čekijoje ir Lietuvoje.
J. A. Komenskio idėjų aktualumo išryškinimas knygoje mūsų laikams
Knygos autorius įtikinamai parodė, kaip raudona gija per visas J. A. Komenskio knygas driekiasi Tėvynės meilės idėja „Svarbiausia žmogaus paskirtimi žemėje Komenskis laikė tarnavimą Tėvynei ir Žmonijai, – pabrėžia vienas iš pirmųjų Lietuvos komeniologų V. Rajeckas. – Todėl daug dėmesio skyrė Tėvynės meilės ugdymui. Ta meilė turinti reikštis ne žodžiais, o konk-rečiais darbais. Ši Komenskio mintis svarbi ir mūsų dienomis“ (Pupšys V., J. A. Komenskis ir Lietuva. – Klaipėda, 2002. – P. 157).
Kita jo knygų svarbi idėja – švietimo vaidmuo valstybės gyvenime: Savo „Didžiojoje didaktikoje“ pateiktą mintį jis išplėtojo vėlesniame jo leidinyje „Pansofijos pirmtake“ (1639)…
„Jeigu norite turėti gražiai sutvarkytas ir klestinčias bažnyčias, valstybes ir ūkius, visų pirma sutvarkykime ir pakelkime mokyklas, kad jos taptų tikromis, gyvastingomis žmoniškumo dirbtuvėmis, bažnyčių, valstybių, ūkių atžalynais. Tik tuomet pasieksime savo tikslą, kitaip – niekada“ (J. A. Komenskis). Švietimo situaciją, o tuo pačiu ir valstybės gerovę, J. A. Komenskio nuomone, lemia „Išmintingi VALDOVAI ir jų šventas rūpestingumas, kad pavaldiniams netrūktų mokyklų, mokyk-loms – mokytojų, mokiniams knygų ir kitų reikmenų, kad visi džiaugtųsi taika ir visuotina ramybe“.
J. A. Komenskis liko ištikimas Jano Huso (1372–1415) čekų reformacijos ideologo ir tautinio judėjimo pradininko Čekijoje, idėjoms. Tapęs to tikėjimo vyskupu, jis, kaip ir J. Husas, reikalavo, kad pamaldos bažnyčiose būtų laikomos ir mokyklose moksleiviai būtų mokomi gimtąja kalba. Su lietuviais studentais susidūrė 1613–1614 m., studijuodamas Heidelbergo universitete, vėliau jau kaip Čekų brolių organizacijos narys buvo pakviestas 1644 m. dalyvauti Orlios kalvinistų suvažiavime Radvilų rūmuose. Ten susipažino su broliais Jonušu ir Boguslavu Radvilomis. J. Radvila pakvietė J. A. Komenskį į Lietuvą kurti lietuviškų mokyklų, tačiau mokslininkas dėl nežinomų priežasčių to kvietimo atsisakė ir pasiuntė į Klaipėdą savo žentą, nuo paauglystės jo namuose išaugintą našlaitį Petrą Figulą Jablonskį (1619–1670). Šis Klaipėdoje buvo reformatų vyriausias pamokslininkas 1667–1670 m., sutaikė evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenes, globojamas Radvilų steigė lietuviškas mokyklas, propagavo lietuvišką raštą su raidėmis č,š,ž, atėjusiomis į lietuvišką abėcėlę dar nuo J. Huso laikų, mokė lietuviukus mylėti savo Tėvynę, gamtą, kultūrą. Jo sūnus Danielius Arnoštas Jablonskis (1660–1741) mokytojavo Biržų reformatų mokykloje, vėliau G. W. Leibnico buvo pakviestas kartu su juo kurti Vokietijos mokslų akademiją. Po Leibnico mirties tapo tos Akademijos prezidentu. J. Radvilos įkurtose reformatų mokyklose Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose, Dotnuvoje, Šiluvoje, Kaune, Slucke ir Vilniuje moksleiviai buvo mokomi, naudojant J. A. Komenskio vadovėlius, pradėtus leisti lietuviškai.
XIX a. pab. ir XX a. pr. Rusijos imperijoje J. A. Komenskio vardas visiems mokytojams ir pedagogikos mokslininkams buvo gerai žinomas. Rusų pedagogas K. Ušinskis, analizuodamas mokslinės ir pedagoginės literatūros sąsajas, rašė: „Dabar jau bemaž visi suprato, jog mokslinis ir pedagoginis mokslo išdėstymas yra du skirtingi dalykai, ir visų šalių pedagogai veikliai triūsia, perdirbinėdami mokslines sistemas į pedagogines.Nors tokio perdirbimo pradžia mes galime laikyti jau Komenijaus „Orbis Pictus“, pasirodžiusį XVII a. viduryje“.
Žinojo jį ir Lietuvos pedagogai. 1824 m. Kajetonas Nezabitauskis išleistame „Elementoriuje“ panaudojo vieną iš pagrindinių J. A. Komenskio mokymo vaizdumo principą. 1892 m. Pranas Mašiotas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbė straipsnį, skirtą J. A. Komenskio 300-sioms gimimo metinėms. Žinomas Lietuvos pedagogas Juozas Vokietaitis (1872–1931) „Saulės“ draugijos pedagoginiuose kursuose Kaune, dėstęs pedagogikos istorijos kursą, plačiai rėmėsi, ne tik J. A. Komenskio „Didžiąja didaktika“, bet ir kitais jo darbais. Pedagogas ir vadovėlių autorius Jonas Murka (1889–1945) parašęs ir išleidęs 1919 m. vadovėlį „Metodikos etiudai“ jame citavo J. A. Komenskio (jo pavardę sulietuvinęs ir vadinęs Amu Komoniu) mintis apie gimtosios kalbos mokymą mokyklose: „Svetimos kalbos mokyti, kol dar žmogus nėra savosios išmokęs, vis tiek, kaip vaikas mokyti joti, kol dar tas nėra išmokęs vaikščioti… Kad vaiką moko svetimos tautos mokytojas, nemokąs vaiko kalbos, nedorai elgiasi, nes pats aklas būdamas apsiima vesti aklą (nesuprantamą dalyką nesuprantamu būdu moko). Nes tada tiek mokytojas, tiek mokinys, negalėdami susikalbėti, turi vienas antrą įspėti ir pirštais susirodyti, kaip kokie nebyliai; toks darbas vis tiek, kaip Babelio bokšto statymas.“ J. Murka ten pat cituoja ir Komenskio mintis apie mokslą: „Be išminties turtininkas – ta pati kiaulė, sėlenomis nupenėta; nemokytas vargšas – asilas sunkenybėms nešioti; žmonės tiktai per mokslą galingi; kas išmintingesnis, kas sumanesnis, kas mokytesnis, visur tas viršų turi; neduoti mokslo, vadinas, žmogus didžiausiai nuskausti…“
1927 m. pirmą kartą į lietuvių kalbą buvo išversta M. Račkausko ir išleista Kaune J A. Komenskio „Didžioji didaktika“. Ši knyga visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo vienintelis šaltinis, iš kurio visi Lietuvos pedagogai sėmėsi pedagogikos istorijos žinių.
V. Pupšio knyga „J. A. Komenskis ir Lietuva“ skiriama aukštųjų ir aukštesniųjų pedagogikos mokyklų dėstytojams, studentams ir visuomenei, kuri domisi Lietuvos ir Čekijos istorijos, kultūros ir mokslo ryšiais. Išleista nedideliu 90 egz. tiražu. Todėl jau dabar ji tapo prieinama tik bibliotekose. Reikėtų pagalvoti apie antrąjį jos leidimą.
Knygos apimtis – 326 puslapiai. Viršeliai minkšti. Viršelio dailininkas Algis Kliševičius. Knyga parašyta sklandžia kalba, patraukliu stiliumi. Autoriaus žodis apvaldytas, taiklus ir vaizdingas. Knygos struktūra nuosekli ir logiška; skyriai nuosekliai išplaukia vienas iš kito. Pateikiama archyvinės medžiagos, laiškų, paaiškinami sutrumpinimai. Parengti leidinį panaudotos 310 knygų ir 173 straipsniai ir publikacijos. Atliktas milžiniškas darbas, trukęs daugiau negu dešimtmetį.
Apibendrinant galima teigti, kad V. Pupšys atliko milžinišką tiriamąjį darbą ir praturtino pedagogikos mokslo istoriją naujais, reikšmingais atradimais, iš kurių mokosi ir mokysis ne vienas jaunesnių kartų tyrėjas. Jo knyga „J. A. Komenskis ir Lietuva“ – tai naujos krypties pedagogikos moksle pradžia ir įtaigi mokykla pedagogikos istorijos raidoje. Pasiekti tokį tyrimo gilumą, koks pateiktas knygoje, gali tik retas mokslininkas. Galima drąsiai teigti, kad V. Pupšys savo giliu istoriko ir pedagogo žvilgsniu, kantriu darbštumu ir rezultatyvumu atliko mokslinį žygdarbį. Savo laiku žymus mokytojas A. Vokietaitis apie J. A. Komenskį rašė: „Niekuomet neišsižadėdavo savo kilnių įsitikinimų, savo aukšto idealo, bet drąsiai sutikdavo kiekvieną likimo smūgį, suprasdamas, kad jo dvasios galybės niekas nepergalės“. Šia tauria žmogaus ir mokslininko savybe švytėjo ir šviesaus atminimo Vladas Pupšys, kurio gimimo 80-ąsias metines šiemet minime.