Vilmantas Krikštaponis
Pradžia Nr. 7.
1927 m. gegužės 16 d. aktu Prezidentas A. Smetona, aukštai įvertinęs docentų K. Aleksos, P. Kemėšio, J. Tonkūno ir V. Vilkaičio nuopelnus mokslui ir žemės ūkiui tobulinti, juos paskyrė ekstraordinariniais profesoriais, o tų pačių metų gegužės 28 d. prof. Juozas Tonkūnas išrinktas Žemės ūkio akademijos prorektoriumi. Nors ir padidėjo darbo krūvis dirbant administracinį darbą, susijusį su aukštosios mokyklos reforma, su dideliu entuziazmu prof. J. Tonkūnas tebevykdė tiriamuosius eksperimentinius darbus. Jis pirmą kartą Lietuvoje 25 atrinktuose ūkiuose tikrindamas prof. Mičerlicho (Mitscherlich) tyrimo metodus organizavo gamybinius žemės ūkio kultūrų tręšimo bandymus.
Ne be J. Tonkūno pastangų 1928 m. prie Žemdirbystės kabineto pradėjo veikti sėklų kontrolės stotis, daug prisidėjusi prie sėklininkystės gerinimo Lietuvoje. Šiai stočiai J. Tonkūnas be atlyginimo vadovavo iki 1939 m. Tokiu būdu profesorius dar labiau praplėtė savo mokslinių tyrinėjimų sritį.
Ne ką svarbesnis J. Tonkūno tikslas buvo „paruošti inteligentę su aukštuoju mokslu Lietuvos moterį-šeimininkę, kuri per mokyklą bei šeimą tinkamai sutvarkytų Lietuvos namų ūkį“. Todėl prie Žemės ūkio akademijos reikėjo įkurti specialią namų ūkio sekciją. Tai J. Tonkūnui įgyvendinti pavyko, nes gavus reikiamų lėšų pastatytas ir įrengtas atskiras pastatas. 1930 m. į pirmą kursą buvo priimta 50 studenčių, o po dvejų metų, gavus papildomai lėšų, pastatytas ir įrengtas antras pastatas.
J. Tonkūnas nuolatos praktinės patirties sėmėsi iš užsienio mokslo įstaigų ir tenykščių mokslininkų patirties. Jis apkeliavo nemaža Vakarų Europos šalių, kuriose žolininkystės pasiekimai buvo grindžiami kompleksinėmis priemonėmis. J. Tonkūnas pirmasis mokslininkas Lietuvoje davęs tvirtus pagrindus visam pievininkystės mokslui. Padedant Žemės ūkio rūmams jis 1929 m. 54 Lietuvos vietose atliko daugiau nei šimtą pievų tręšimo gamybinių bandymų. Jie vėliau kartoti po keturis ir daugiau kartų, matematiškai apskaičiuojant atliktų tyrimų duomenis. Tai, galima sakyti, kol kas precedento neturintis tyrimas atliktas to meto Lietuvoje.
Dar pradėjęs dėstyti aukštojoje mokykloje J. Tonkūnas netruko pajusti lietuviškų vadovėlių stygių, tad daug dėmesio skyrė leidybiniam darbui. Profesorius kartu su kitais kolegomis rengė naujus žemdirbystės ir žolininkystės mokslinius ir teorinius vadovėlius. Jis ėmė leisti knygas skirtas žemės ūkio praktikai, pvz., „Dobilų auginimas pašarui ir sėklai“ ir „Žemės ūkio akademijos metraščiai“. Išskirtinai reikėtų stabtelėti prie kapitalinio penkių tomų 3000 puslapių J. Tonkūno veikalo „Žemės ūkio vadovas“, stebėtinai greitai anuomet išleisto. Tai buvo didelė dovana ne tik studentams, bet ir Lietuvos ūkininkams, nes suteikė naudingų žinių kaimo žmogui dar ne vieną dešimtmetį.
J. Tonkūno populiarumas Lietuvoje buvo didelis. Visus, kurie jį pažinojo ar dirbo kartu su juo, stebino profesoriaus nepaprastas ištvermingumas, darbštumas, sugebėjimas dirbti ir daug naudingo padaryti. J. Tonkūnas mokėjo labai gerai suplanuoti savo darbo dienos laiką ir ritmą. Nors ir labai užimtas, rasdavo laiko savo poreikiams ir asmeniniam gyvenimui: vedė namų ūkio sekcijos trečiakursę Janiną Milvydaitę.
Kita J. Tonkūno darbo erdvė buvo švietimas. Nors jis sėkmingai dirbo Žemės ūkio akademijoje ir šis darbas profesoriaus sielai atrodė esąs malonesnis, tačiau po 1934 m. birželio 7 d. nepavykusio pučo sudarytoje naujojoje šešioliktoje vyriausybėje J. Tonkūnui buvo pasiūlyta eiti Švietimo ministro pareigas. Išvykdamas į naują vietą, ryšių su Žemės ūkio akademija profesorius nenutraukė – liko Bendrosios žemdirbystės katedros vedėju ir profesoriumi, taip pat skaitė žemdirbystės pagrindus namų ūkio sekcijos klausytojoms.
Vyriausybė, kuriai vadovavo ministras pirmininkas J. Tūbelis, tuo metu vykdė ne tik žemės, bet ir švietimo reformą. Reformuotą naująjį Minist-rų kabinetą visuomenė sutiko labai palankiai. Apie tai „Tautos mokykloje“ 1934 m. buvo rašoma: „…Jeigu kai kurias mokyklų ydas galima buvo anksčiau šiaip taip kęsti, tai dabar, vis labiau keičiantis gyvenimui, ir jas reikia griežčiau ir sistemingiau šalinti. Kad naujas švietimo šefas prof. J. Tonkūnas tatai jau suprato ir yra tuo susirūpinęs, matome iš jo pareikštų spaudai žodžių, jog mokyklų reformą laikęs vienu svarbiausių savo darbų.“ Švietimo ministru tapus J. Tonkūnui pertvarkyta ir pati Švietimo ministerija. Sudaryta knygų ir mokymo priemonių tikrinimo komisija, paskelbusi vadovėlių sąrašą, kurie buvo pripažinti tinkamais naudoti pradžios mokyklose, progimnazijose ir gimnazijose. Apie Švietimo ministro ir ministerijos vadovybės pagalbą leidžiant vadovėlius istorikas A. Šapoka „Lietuvos istorijos“ pratarmėje rašė: „Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamam darbui ir teikė reikiamos paramos.“ Buvo pertvarkoma daug kas: vietoj keturių pradžios mokyklos klasių padarytos šešios progimnazijų klasės, o gimnazijos – septynios klasės. Jau nuo 1935 m. kiekviename valsčiuje įsteigta po vieną progimnaziją. Steigtos klasikinės ir realinės gimnazijos. Švietimo reforma anuomet nelietė tik privačių mokyklų.
Taip kūrėsi sava, lietuviška mokyk-la. Ypač daug dėmesio skirta steigti ir plėsti liaudies universitetus. Pagal naująją Švietimo reformą buvo panaikintos iki tol veikusios mokytojų seminarijos, o jų vietoje įsteigti du pedagoginiai institutai – Kaune ir Klaipėdoje. Studijuoti į šias mokslo įstaigas buvo priimami tik abiturientai baigę gimnazijas. Institutuose mokslas buvo nemokamas, o neturtingieji remti stipendijomis. Jei anksčiau vokiečių kalba mokyklose turėjo prioritetą, tai berniukų ir mišriose gimnazijose įvesta anglų kalba, o mergaičių gimnazijose – prancūzų. Lotynų kalbos mokymas buvo privalomas visose mokyklose, išskyrus pradžios mokyklas. Daug dėmesio skirta būrelių veiklai mokyklose pagal dėstomas disciplinas, skatinant pačių mokinių iniciatyvą. Ir jei 1913 m. Lietuvoje pradžios mokyklose mokėsi 51 221 mokinių, o 1928 m. –194 295, tai 1933 m. – 258 005.
Daug dėmesio skirta ir amatams – sparčiai steigtos naujos amatų mokyklos. Parengtas Vytauto Didžiojo universiteto statutas. Taip pat atlikta ir daug kitų būtinų darbų. Viename pedagogų suvažiavime J. Tonkūnas apie mokytojo pareigas kalbėjo: „Mūsų tautos ir valstybės likimas pareis nuo mokytojų darbo auklėjant jaunąją kartą. Dėmesį kreipiame į mokytojų ir auklėjamo darbo kokybę. Mokytojas turi dirbti ne tiktai mokykloje, bet ir už mokyklos sienų, kur jaučiama stoka intelektualinių pajėgų.“ J. Tonkūnas niekada nepraleisdavo progos dalyvauti įvairių švietimo darbuotojų organizacijų suvažiavimuose, susirinkimuose, pedagoginėse dienose ir savaitėse. Tai buvo ryžtingas ministras, norėjęs ugdyti naująjį pedagogą ir sukurti lietuvišką švietimo sistemą.
Nors visi minėti J. Tonkūno ir jo kolegų darbai ir davė gražių rezultatų, tačiau pati Švietimo reforma vyko nelengvai. Tai pripažindamas 1936 m. „Tautos mokyklos“ žurnale J. Tonkūnas rašė: „Kiekviena naujienybė<…> eilę metų užkliūva už senų nuostatų, kol jos natūraliai užbaigia savo amžių. Todėl dabar reikia ypatingo akylumo ir rūpestingumo, kad reforma atneštų gerų vaisių.“ Šiame pasisakyme galima įžvelgti ir Švietimo ministro pastangas tais pačiais metais pasitraukti iš užimamų pareigų. To priežastis buvo J. Tonkūno pamėgto mokslinio darbo Žemės ūkio akademijoje ilgesys. Tačiau nepavykus palikti minist-ro posto, 1937 m. J. Tonkūnui teko imtis ir aukštojo mokslo reformos. Siekta nustatyti Švietimo ministerijos ir Vytauto Didžiojo universiteto glaudesnius ryšius.
Europoje ėmė kilti tamsūs, įtampa dvelkiantys debesys, pirmiausiai neigiamai atsiliepę tarpvalstybiniams santykiams, nes tarp kaimyninių valstybių jie darėsi vis sudėtingesni. 1938 m. dėl diplomatinių nesėkmių su Lenkija, keičiantis vyriausybės sudėčiai, J. Tonkūnas antrą kartą nesėkmingi mėgino palikti ministro postą. Dabar jam teko rūpintis Lituanistikos instituto steigimu. Teko ruošti naujojo mokslinio instituto projektą, kurį 1938 m. Seime Vyriausybės vardu pristatydamas Ministras kalbėjo: „Vyriausybė, steigdama šį institutą, pirmiausia tikisi, kad jis, suspietęs lituanistų mokslo pajėgas ir sudaręs joms įmanomas sąlygas dirbti, galės organizuoti planingą lietuvių kalbos tautosakos ir Lietuvos istorijos praeities tyrimą“. Nors pavyzdingai ir su didele atsakomybe J. Tonkūnas ėjo ministro pareigas, tačiau manė šiose pareigose jam pavestą misiją jau atlikęs. Apie šį darbą profesorius kukliai autobiografijoje užsimena: „Būdamas Švietimo ministru, daug dėmesio kreipiau į mokyklų rūmų statybą, ir tas darbas gana žymiais šuoliais sekėsi plėsti. Neskaitant daugybės pradžios mokyk-lų, pasisekė pastatyti 10 gimnazijos rūmų.“ 1939 m. nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, opozicijos kritikuojama vyriausybė tų pačių metų kovo 20 d. buvo priversta atsistatydinti. Ir tik trečiu bandymu J. Tonkūnui pavyko palikti Švietimo ministro postą. Naujojoje vyriausybėje J. Tonkūną pakeitė L. Bistras.
Tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą J. Tonkūnas sugrįžo į Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, kur vėl pasijuto esąs savo vietoje – visu pajėgumu įsitraukė į mokslinį tiriamąjį darbą. Skaitė studentams pievų ir pelkių kultūros kursą, taip pat parengė ir skubėjo išleisti „Lauko bandymų“ vadovėlį. Daug laiko profesorius skyrė ir praktiniams darbams, besirūpindamas ilgamečiais pievų tręšimo bandymais, kol 1940 m. vasarą pasikeitus Lietuvoje politinei santvarkai, šis praktinis darbas nutrūko, kaip kad nutrūko ir Sėklų kontrolės stoties akademijoje veikla.
1940-ųjų vasarą Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, naujoji valdžia mūsų krašte viską keitė iš pagrindų. Pokyčiai neaplenkė ir Žemės ūkio akademijos: iš pareigų atleistas prof. V. Vilkaitis ir dalis naujajai santvarkai nelojalių dėstytojų. Uždarytos visos organizacijos ir studentų korporacijos. Naujuoju Žemės ūkio akademijos rektoriumi buvo paskirtas doc. J. Kriščiūnas, o pedagoginį darbą dirbti buvo pakviesti prosovietinių pažiūrų dėstytojai. Vietoj uždraustų organizacijų buvo įsteigta marksizmo-leninizmo katedra ir komjaunimo organizacija. Žemės ūkio akademijos darbas, kaip ir kitų anuometinių aukštųjų mokyklų, pertvarkytas sovietiniu pavyzdžiu.
J. Tonkūnas tuo laikotarpiu vengė politikos ir jokiuose besikeičiančio gyvenimo visuomeniniuose renginiuose nedalyvavo. Kaip ir anksčiau dirbo akademinį darbą: skaitė paskaitas, rūpinosi katedra ir ruošė antrai laidai antrąjį „Žemės ūkio vadovo“ tomą. Naujosios valdžios surengtame akademijos dėstytojų peratestavime J. Tonkūnui buvo suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato mokslinis laipsnis, o dėl profesoriaus vardo patvirtinimo nutarta kreiptis į aukštesnes instancijas. Tačiau daug kas profesorių anuomet neramino. Pirmiausia, jog buvo negailestingai persekiojami, naktimis suimami ir kalinami sovietinei santvarkai nelojalūs žmonės. Tai teko patirti ir J. Tonkūnui, kuris keletą kartų buvo kviestas į Kėdainius ir ten čekistų tardytas. Po tokių naktinių pokalbių su čekistais nekalbus profesorius ilgainiui visiškai užsisklendė savyje. Nusiraminimą J. Tonkūnas terado rengdamas naują veikalą, skirtą pašarinių žolių auginimui, pievų ir ganyklų įrengimui. Baigęs rankraštį suskubo įteikti Žemės ūkio liaudies komisariatui. Deja, šis profesoriaus darbas dienos šviesos taip ir neišvydo.
Bus daugiau