Prieš daugiau kaip dvidešimt metų šalis išgyveno esminius politinius pokyčius – po okupacijos buvo atgauta nepriklausomybė, nuo totalitarinės pereita prie demokratinės santvarkos, nuo planinio komandinio – prie laisvos rinkos ūkio, nuo uždarumo – prie atvirumo ir dar daug kitokių pokyčių visose gyvenimo srityse. Tai keitė žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas, dėl to keitėsi ir iki šiol tebesikeičia daugelio mąstymas, vertinimai ir motyvacijos. Turi reikšmės ir po „uždangų“ griuvimo į mūsų šalį plūstelėjusios kultūrinės, politinės naujovės. Mąstymo pokyčių lauke atsiduria ir tautos samprata. Straipsnyje ketinama trumpai apžvelgti, kokio požiūrio į tautą ir tautiškumą buvo laikomasi tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, kokia šių dalykų samprata buvo oficialiai brukama okupacijos metais, pagaliau, kaip tautiškumo supratimas keičiasi (ar nesikeičia) dabar – atgautos nepriklausomybės ir narystės Europos Sąjungoje sąlygomis. Apibūdinant polyčius, vartojamos modernybės ir postmodernybės sąvokos.
Modernioji samprata
Pradėsime nuo moderniosios lietuviškumo sąmonės, kuri susiformavo tautinio atgimimo laikotarpiu XIX amžiaus antroje pusėje – lietuviškos spaudos draudimo, knygnešių gadynėje; aktyviai reiškėsi kovose dėl nepriklausomybės XX amžiaus pradžioje; galutinai subrendo per tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Žiūrint filosofiškai, modernus žmogus tai – individas, kuris yra savarankiškas, vadovaujasi savo protu ir valia, ne autoritetais, yra sau tapati, savimi pasitikinti ir prisiimanti atsakomybę, tvirta individualybė.
Tai pofeodalinio laikotarpio, kapitalistinės gyvensenos žmogus. Individo tapatinimąsi su tam tikra konfesija, su luomu, kaip buvo feodalizmo laikais, keičia tapatinimasis su tautiškumu, tautine bendruomene, kurios nariais laikomi visų socialinių sluoksnių žmonės, ne vien bajorai. Konfesinė priklausomybė niekur nedingsta, pagal ją lietuvis ir toliau yra katalikas, liuteronas ar reformatas, tačiau suvokiama, kad visų konfesijų nariai kartu yra lietuvių tautinės bendruomenės nariai. Tautinė jungtis tampa svarbesnė už konfesinę skirtį.
Tai buvo svarbus socialinio elgesio ir mąstysenos pokytis, apribojęs konfesinį universalizmą ir labai padėjęs bręsti moderniajai lietuviškumo savivokai, atsiskiriant nuo lenkiškumo, nors lietuvių katalikiškoji tapatybė buvo veiksminga priešinantis rusifikacijai.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kaip žinoma, nuo Baltijos iki Adrijos jūros steigėsi modernios tautinės valstybės, laisvos nuo buvusių okupacinių bei imperinių priklausomybių. Viena iš tokių valstybių buvo ir Lietuva, nepriklausomybę lietuviai išsikovojo kaip gebanti apginti savo interesus moderni tauta.
Esmingai svarbus lietuviškojo modernaus tapatumo aspektas, – kad tautiškumas susisieja su nepriklausomu valstybingumu, lietuvio tapatumas nuo etninės kultūrinės savivokos evoliucionavo į valstybinę pilietinę savimonę. Tautinis kultūrinis patriotizmas pasipildė valstybiniu patriotizmu. Jį ugdė mokykla, karinė tarnyba, politinės partijos, visuomeninės organizacijos. Ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės pradėjo mąstyti valstybiškai. Kaip savos valstybės pilietis lietuvis ėmė jaustis esąs lygiavertis su kitų valstybių piliečiais. Taip buvo įkūnytas XIX amžiau tautinio atgimimo idealas – lietuviai nustojo būti svetimų valstybių – Rusijos ar Vokietijos – piliečiais, ir tapo savo valstybės piliečiais. Tautiškumo savimonėje vyravo prisikėlimo ir išsilaisvinimo motyvai, iš jų gimė tautinė savigarba ir pasididžiavimas. Vilniaus vadavimas tapo bene svarbiausiu nacionaliniu uždaviniu, kuriuo turėjo užsibaigti tautos prisikėlimas.
Svarbus tapatumo savimonės akcentas buvo tautinės vienybės idėja, sakanti, kad vienybė, kaip visų socialinių sluoksnių tarpusavio priklausomybių visuma, yra būtina tautos, kaip pilietinės bendruomenės, buvimo sąlyga. Pilietiškumo požiūriu tai reiškė, kad nesiribojama etniniu kultūriniu lietuviškumu, pakylama virš etninių, kultūrinių, konfesinių skirtumų. Socialinių santykių srityje vienybė suprantama kaip socialinis solidarumas, pasireiškiantis tautą sudarančių socialinių sluoksnių tarpusavio sutarimu. Tautiškumas suprantamas kaip viena iš pirmapradžių žmogaus būties apibrėžčių, filosofai (Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina) kuria ilgalaikes lietuvių tautos raidos strategijas.
Nesiimant aptarinėti valstybės vidaus politikos raidos, galima užtikrintai pasakyti, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį galutinai subrendo modernioji lietuviškojo tapatumo savimonė.
„Socialistinė nacija“
Sovietų Sąjungoje tautiškumas buvo oficialiai pripažįstamas, tautybė įrašoma į asmens dokumentus, šalyje išskirti nacionaliniai teritoriniai vienetai, turintys didesnę ar mažesnę kultūrinę autonomiją. Tačiau tai nedaug ką sakė apie tikrąją tautų padėtį, jų tapatumo išlaikymo galimybes. Jas naikino valdžios vykdoma tautų maišymo politika, internacionalizmo lozungais dangstoma rusifikacija. Prieraišumas gimtajam kraštui ir jo tradicijoms vertinti kaip ribotas „vietininkiškumas“ arba tiesiog kaip nacionalizmas. Daugiatautiškumas nebuvo tolygus daugiakultūriškumui, nes visiems buvo privalu laikytis tos pačios materialistinės pasaulėžiūros, ideologinių stereotipų. Tokios politikos tikslas buvo formuoti daugiatautę, o iš tikrųjų – betautę visuomenę, sudarytą iš pamiršusių savo etninę kilmę ir kultūros šaknis individų, tai yra sovietinių kosmopolitų.
Nesunku suprasti, kad šitokiame kontekste lietuviškajam tautiniam sąmoningumui, kaip ir visai tautai, grėsė mirtinas pavojus. Tai ir pasireiškė nuo pat okupacijos pradžios sąmoningiausių ir aktyviausių tautos narių areštais, trėmimais, fiziniu naikinimu. Modernioji tautiškumo ideologija traukėsi į pogrindį.
Pirmaeilis ideologinio puolimo taikinys buvo tautinės vienybės ir socialinio solidarumo idėjos, kaip prieštaraujančios marksistinei klasių kovos teorijai, teigiančiai, jog tautą sudaro dvi antagonistinės klasės – išnaudojamieji ir išnaudotojai, tarp kurių vyksta nesutaikoma kova. Pagal šitokią schemą buvo perrašinėjami mokykliniai vadovėliai, moksliniai istorijos veikalai, literatūros, kitų meno šakų istorijos, iš bibliotekų šalinama tam tikros tematikos literatūra. Ne vienas lietuvių literatūros mokytojas ar universiteto dėstytojas neteko darbo be teisės į jį grįžti, apkaltinti palaikę „vieningos srovės“ teoriją. Modernios lietuviškojo tautiškumo reiškėjams klijuojamos „buržuazinio nacionalisto“, „liaudies priešo“ etiketės, o to užteko, kad prarastum darbą, kai kada ir laisvę.
Tokia ideologija, visuotinai skleidžiama ir skiepijama, kartu su ištisu socialinių sąlygų kompleksu, darė nemažą poveikį. Nematant kitokių alternatyvų, daug kam tapo priimtinas vadinamasis socializmo modelis, formavosi ideologizuotas tautiškumo – „tarybinės tautos“, „socialistinės nacijos“ variantas. Moksliniame diskurse yra vartojamos „tautos“ ir „nacijos“ sąvokos, rašomi straipsniai, ginamos disertacijos apie tautas socializmo sąlygomis, tautų kultūras ir tarpusavio priklausomybes. Bet visais atvejais privalu laikytis „klasinės pozicijos“, tautų „susiliejimo per suklestėjimą“ tezės, kultūros reiškinius traktuoti pagal formulę „socialistinė savo turiniu, nacionalinė savo forma“, taip tautiškumą redukuojant tik į išorės atributiką. Nors iš tikrųjų nuo pačių autorių, mokslinių vadovų daug priklausė, ar šių reikalavimų buvo rimtai paisoma, ar laikomasi tik formaliai.
Beje, ideologai nemėgo tautos, tautiškumo sąvokų, įžvelgdami jose „nacionalistinę“ potekstę, pirmumas teikiamas liaudies, liaudiškumo sąvokoms. Pastarosioms teikiama plati, ne tik socialinė kultūrinė, bet ir politinė prasmė, liaudies sąvoka apėmė visus gyventojų sluoksnius, tarp jų – „pažangiąją inteligentiją“, atmetant tik „išnaudotojus“. Liaudiškumas siejamas ir su folklorine, ir su profesionaliaja kultūra, „liaudies artisto“ vardas reiškė aukščiausią meno meistrų įvertinimą.
Kultūroje liaudiškumas galėjo reikšti tą patį, ką ir tautiškumas, tai yra apibūdinti liaudies (tautos) kultūrinę individualybę, rodančią, kuo lietuviškasis liaudiškumas skiriasi nuo kitokių „liaudiškumų“, suteikiant sąvokai beveik moderniojo tautiškumo sampratos prasmę.
Vienas svarbiausių diegiamos „socialistinės nacijos“ sąmonės akcentų buvo Lietuvos istorijos perrašinėjimas pagal klasių kovos teorijos modelį, nutylint ar tamsiomis spalvomis vaizduojant viską, kas liudija apie lietuvių tautos valstybingumo istoriją. „Tikroji“ Lietuvos istorija tapatinama su „Tarybų Lietuvos“ istorija, okupacija įvardijama kaip „liaudies revoliucija“. Nuo antrosios sovietinės okupacijos žodis „sovietinis“ pakeistas žodžiu „tarybinis“, kuris įtvirtinamas visose viešojo gyvenimo srityse. Oficialiame diskurse net vengta vartoti žodžius „Lietuva“, „lietuvių“ be ideologinių būdvardžių „tarybų“, „tarybinis“, taigi menininkai kūrė tik „lietuvių tarybinę dailę“, „lietuvių tarybinę muziką“ ir pan. Kalbantysis apie šiuos dalykus be būdvardžio „tarybinis“ rizikavo būti palaikytas „buržuaziniu nacionalistu“. Iš tautiečių sąmonės buvo „išplaunami“ esminiai tautiškumo elementai, lietuviai nors nebuvo nutautinti, bet buvo gerokai „nulietuvinti“.
Postmodernybės link
Dėl okupacijos įvykęs valstybingumo pertrūkis destruktyviai paveikė tautinę savimonę ir pačią tautiškumo sampratą. Buvo sutrikdytas idėjinis perimamumas tarp kartų, dvi trys jaunesnės kartos augo ideologinės prievartos ir informacinės blokados sąlygomis ir negalėjo tiesiogiai perimti nepriklausomybės metais subrandintų kriterijų. Todėl 1990-aisiais į nepriklausomybę, ją atkurdami, lietuviai atėjo kaip iš esmės modernios mąstysenos žmonės, tačiau netekę daugelio teigiamų bruožų.
Kaip individai bendresne prasme jie daug neteko dėl to, kad sovietinis gyvenimo būdas slopino savarankiškumą, veiklumą, iniciatyvumą, atsakomybės jausmą ir daug kitų bruožų, kurių labai prireikė, pradedant gyventi pagal demokratijos ir laisvos rinkos taisykles.
Daug kas prarasta ir tautiškumo sferoje, jeigu svarbiais laikome tokius jos elementus, kaip meilė gimtajam kraštui, bendrumo su tautiečiais jausmas, pamatinių istorijos faktų žinojimas, pilietiškumas, tapatinimasis su savo valstybe. Viso šito labai trūksta dabartinėmis europinio ir globaliojo atvirumo sąlygomis. Dvasinis atotrūkis nuo tautos, nuo Tėvynės yra viena iš priežasčių, lemiančių tokią gausią emigraciją.
Tad prieš akis sudėtingas iššūkis, visiems kartu ir kiekvienam atskirai – gaivinti ir tęsti tai, kas prarasta, ir kartu kurti naujus tautinės saviraiškos būdus, ieškoti naujų žiūros ir vertinimo kampų, atsižvelgiant į kintančius pasaulio kultūrinius ir politinius akiračius.
Nors apibūdinant dabartį yra vartojami pirmiausiai globalizacijos, postkomunizmo, postmodernizmo ir panašūs terminai, kurių nežinojo XX amžiaus pradžia, vis dėlto yra tęstina ne kokia kitokia, o tik tuo metu subrendusi modernioji tautiškumo samprata, joje ne vieną požiūrį permąstant ir praplečiant.
Itin svarbus tos sampratos elementas yra piliečių santykis su savo valstybe, kuris, po laisvės atgavimo, klostosi gan sudėtingai. Viešajame diskurse, kaip nesunku pastebėti, etninis istorinis požiūris į tautiškumą varžosi su pilietiniu valstybiniu, šalia „lietuvių tautos“, kaip jai lygiavertė, atsiranda „Lietuvos tautos“ sąvoka, apimanti visų tautybių valstybės piliečius. Tai vertintina kaip neabejotinas visuomenės pilietinės brandos požymis.
Kartu aiškėja ir tai, jog valstybei tenka pernelyg „kukli“ vieta piliečio tautinės savimonės struktūroje. Kaip parodė tyrimai, tolstant nuo Kovo 11-osios, mažėja tautiečių, kurie tapatinasi su savo valstybe, laiko ją neginčijama vertybe. Iš dalies tai yra „rezistencinio“ santykio su valstybe okupante reliktas, bet iš tikrųjų tai rimta valstybės ir visuomenės santykio problema. Laimei, atsainumą, kartais net svetimumą, savo valstybės atžvilgiu šiek kiek atsveria regioninė sąmonė, o dar daugiau – tapatinimasis su tauta. Tarsi būtų grįžtama į laikotarpį dar iki Vasario 16-osios.
Atsiranda ir naujas veiksnys – Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, su valstybine sąmone ėmė konkuruotis europietiškoji. Ne retenybė sutikti tautietį, kuriam nėra lengva pasakyti, kas jis yra pirmiausia – žemaitis (aukštaitis, sūduvis), lietuvis ar europietis, gal net pasaulio pilietis. Ne vaizduotės padarinys būtų ir individas, atmetantis visokius savęs tapatinimo modelius arba juos kaleidoskopiškai kaitaliojantis. Tai – postmodernios mąstysenos žmogus, pasižymintis nenoru priimti tradicinių tapatumų, pasiliekantis sau laisvę nuolatos rinktis.
Tokius tapatumus „išardanti“ postmodernioji mąstysena nepalieka be dėmesio ir tautiškumo. Tautos yra sukuriamos, „išrandamos“, jose nėra nieko pirmapradiško, – galime skaityti ne viename šios pakraipos autorių veikale. Nuo šitokio požiūrio nelabai nutolsta ir populiari tarp kai kurių istorikų tema – vadinamųjų istorinių mitų „demaskavimas“, į kurių kategoriją patenka ir daug kas iš moderniosios lietuviškumo sampratos.
Kita vertus, postmodernioji mąstysena nebūtinai stovi skersai kelio moderniosios savimonės tęstinumui. Ne vienu atžvilgiu gal net priešingai – atveria kultūrinės įvairovės, neįprastų sąveikų ir poveikių erdvę ir skatina rinktis. Teikia galimybę pažvelgti į save pačius iš šalies naujais aspektais, atrasti savo tradicijoje dalykus, kurių patys nelabai pastebime ar net nenutuokiame esant. Atvirumas, rinkimasis ir kūryba tampa svarbesni lietuviškumo tęstinumui nei lig šiol.
Bronislovas Kuzmickas
Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo.lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę (projektas „Paradigminiai šiuolaikinės Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai ir europinė erdvė“, VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-025).