Jonas Laurinavičius
Nelengva rašyti apie mokslininkus. Tai sudėtingos asmenybės. Ne kiekvienam lemta suvokti jų darbų vertę, svarbą, įnašą į mokslą, gamybą. Galbūt todėl plačiajai visuomenei ne tiek daug knygų parašyta apie mokslininkus. Nes slypi pavojus nuslysti paviršiumi, neatskleisti mokslininko darbo esmės arba, antra vertus, parašyti taip, kad eiliniam skaitytojui knyga bus nesuprantama, neįkandama, pernelyg sausa.
Galime pasidžiaugti, kad Juliaus Norkevičiaus knyga „Merkio palydėtas į mokslo kelią“ – apie profesorių Petrą Čyrą – kaip tik ir išvengė aukščiau paminėtų negerumų. Profesoriaus paveikslas knygoje gyvas, spalvingas, ryškus, o jo darbinė ir mokslinė veikla gerai suvokiama ir ne specialistui. Manau, tai nulėmė kelios priežastys. J. Norkevičius prityręs žurnalistas, keliolika metų dirbęs respublikinėje spaudoje – „Tarybiniame mokytojuje“, „Dienoje“ ir kt. Puikiai valdo plunksną, jo rašymo stilius ramus, išlaikytas, apgalvotas. Bet autorius – ne humanitaras, buvęs matematikos mokytojas, taigi tiksliųjų mokslų atstovas. Tad jam lengviau nei kam kitam iš žurnalistų rasti bendrą kalbą su garbiu mokslininku, dargi aukštosios mokyklos dėstytoju, kas J. Norkevičiui – nusipelniusiam mokytojui – itin artima, iš pusės žodžio perprantama. Tačiau šiaip ar taip tie visi pliusai dar negarantuoja knygos sėkmės. Prie visų kitų dalykų reikalinga giliai pažinti žmogų, jo darbo, visuomeninės veiklos, gyvenimo aplinką. O čia irgi taikliai pataikyta – J. Norkevičius dešimt metų dirbo šalia prof. P. Čyro Vilniaus Gedimino technikos universitete, redagavo universiteto laikraštį „Inžinerija“. Todėl jam gerai pažįstamas, kartais įvairiomis progomis daugiau ar mažiau ir parašydavo apie Profesorių. Tereikėjo visą medžiagą susisteminti, papildyti, patikslinti, padaryti vientisą pasakojimą apie ilgą, įdomų ir prasmingą P. Čyro gyvenimą.
J. Norkevičius objektyviai ir įžvalgiai pavaizdavo aplinką, kurioje savo vaikystę, mokyklinius metus praleido P. Čyras.
Be galo žavi Petro troškimas mokytis. Kad ir kaip būtų sunku, – trūko maisto, drabužių, knygų, – tai jaunuolio negąsdino. Savo užsibrėžto tikslo siekė atkakliai, nesustodamas. Kelias į mokslą ir jo aukštumas niekada nebuvo lengvas, ypač pokario metais. Tačiau jei labai nori, ryžtingai sieki, užsibrėžtą tikslą ir pasieksi. Gražus pavyzdys – P. Čyro pastangos.
Gilų įspūdį palieka šeiminiai santykiai – kaip nuoširdžiai P. Čyras bendravo su broliu Aleksandru vaikystėje, studijų metais, dirbant. Kaip matome iš knygos, sunkiausiomis minutėmis brolis brolį ir geru žodžiu pamalonindavo, ir patarimų negailėdavo, ir buitinius rūpesčius padėdavo įveikti. Malonu, kad J. Norkevičius negailėjo knygoje vietos nušviesti šeiminių santykių. Tai tik padidina mokslininko žmogiškąją vertę.
Savaime suprantama, knygoje daugiausia vietos skiriama P. Čyro darbinei ir mokslinei veiklai. Darbinė veikla vyko sovietmečiu. Tai buvo visai kitoks nei šiandien darbų organizavimas, materialinis aprūpinimas, nuolat stringantis statybinių medžiagų tiekimas, skubūs darbai baigiantis ketvirčiams, o tai atsiliepdavo kokybei. Nelengva statybų vadovų dalia ir šiandien, tačiau sunku įsivaizduoti, kiek nervų kainavo sovietmečiu. Baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus kelininko specialybę P. Čyras paskirtas dirbti Vilniuje. Kurį laiką vadovavo kelio Vilnius–Giedraičiai rekonstrukcijai, įvairiems darbams Vilniaus–Kauno autostradoje. Jaunasis specialistas puikiai užsirekomendavo – jam buvo patikimi vis sudėtingesni darbai. Vienas iš tokių – vadovauti Žirmūnų tilto statybai, po to – Lazdynų tilto… Naujosiose Vilniaus statybose, šalia kitų statybos vadovų, jo pavardė įrašyta ryškiai, ilgaamžiškai.
Nėra namų be dūmų, nėra organizacijų, kolektyvų be atskirų žmonių nesutarimų, skundikų, pavyduolių, kurie apkartina sąžiningų, gabių žmonių buitį. J. Norkevičius tiesiai šviesiai parašė: „kad pavaldinys stengiasi, norėdamas išmanančiu, pareigingu pasirodyti dideliems viršininkams, kad galėtų užimti jo postą“, todėl blogėjanti darbinė nuotaika skatino P. Čyrą dairytis kitos darbovietės. P. Čyras buvo pervestas į Komunalinio ūkio ministerijos Vilniaus statybos ir remonto trestą. Geras specialistas, žmogus, kad ir kokį darbą jam patikėtumei, jis visur žiba. Už nuopelnus statant Vilniaus asfaltbetonio gamyklos antrąją eilę P. Čyrui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio komunalinio ūkio darbuotojo garbės vardas. Kartu P. Čyras įsijungė ir į mokslinį darbą – parengė ir apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Netrukus pakviestas dirbti į tuometįVilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – VGTU). Vadovavo Statybos fakulteto Darbo ir gaisrinės saugos katedrai, daug prisidėjo rengdamas kvalifikuotus gaisrinės saugos specialistus. Jam suteiktas mokslinis pedagoginis profesoriaus vardas. Iš VGTU prof. P. Čyras ir išėjo į pensiją. 2014 m. atšventė 80-metį.
J. Norkevičius pateikia P. Čyro publikuotų darbų sąrašą. Jis užima beveik 18 knygos puslapių. Publikacijų sąraše yra ir tarptautinių konferencijų pranešimų.
Knygos pabaigoje J. Norkevičius rašo, jog tenka apgailestauti, kad apie sūnaus garbingą veiklą nespėjo sužinoti jo mylima Mamytė – ji išėjo į Amžinybę. Bet tikriausiai jaučia, kad jaunylio Petriuko sukauptos visapusiškos žinios apie kelių, tiltų, saugos reikšmę, pasekmes kiekvieno gyvenimui prasmingai panaudojamos.
„Mielas skaitytojau, – kreipiasi knygos autorius, – jei ir tu tai supratai, sekdamas ilgą, žmonėms, savai tautai didžiai prasmingą profesoriaus Petro Čyro gyvenimą, gali ramia širdimi užversti šią knygą.“
Taip aš ir padariau.