Bernardas Aleknavičius
„Aš sodinau… bet Dievas davė augimą“. Tai žodžiai, nurašyti nuo vieno antkapinio paminklo Prienų kapinėse, o kapo plokštėje įrašas: „Kanauninkas Feliksas Martišius. 1879.II.2–1955.XII.30 Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius“. Kas šis kunigas? Kodėl taip rūpestingai prižiūrimas jo kapas?
Grįžkime j praeitį. Mintimis persikelkime į Zanavykus. Čia, Banaičių kaime, Kidulių valsčiuje, 1879 m. vasario 2 d. gimė pedagogas ir švietėjas kunigas Feliksas (Peliksas) Martišius. Jo motina buvo kilusi iš Rūgių kaimo, Sintautų valsčiaus, garsios Rūgių giminės, kurios protėviai kažkada buvo atsikėlę iš Kristijono Donelaičio žemės – Mažosios Lietuvos. Nuo jaunystės dienų Feliksą globojo ir į mokslus leido jo dėdė Švėkšnos gydytojas dr. Juozapas Rugys (1858–1919). Baigęs Palangos progimnaziją, Feliksas įstojo į Mintaujos gimnaziją, bet jos nebaigė, nes už atsisakymą melstis rusiškai iš jos buvo pašalintas. Dr. J. Rugio remiamas, 1898 m. Feliksas įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigęs, 1903 m. liepos 12 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Sudargą. Čia F. Martišiui teko ne tik pažinti, bet ir laidoti Lietuvos knygnešių tėvą kun. Martyną Sederevičių (1829–1907). 1909 m. perkeliamas į Višakio Rūdos parapiją, čia kun. F. Martišius 1910–1913 m. vadovavo „Žiburio“ draugijos bib-liotekai, platino spaudą, o kalėdodamas tikrino parapijiečių žinias, ar šie moka skaityti ir rašyti. Be „Žiburio“ draugijos skyriaus, įsteigė Blaivybės draugijos skyrių, įkūrė senelių prieglaudą ir pastatė parapijos salę. 1915 m. kun. F. Martišius Višakio Rūdos parapijoje jau buvo suorganizavęs net penkiolika pradinių mokyklų ir tuo beveik visiškai išsprendė visuotinio mokymo uždavinį. Tik gaila, jog vokiečiai tą darbą trukdė ir reikalavo, kad šių mokyklų mokytojai būtų baigę vokiečių organizuotus kursus.
Nors kun. F. Martišiui Višakio Rūdoje darbo ir netrūko, bet jo švietėjiškiems sumanymams įgyvendinti ši vietovė buvo pernelyg kukli. Tai pastebėjo ir Seinų vyskupijos vadovai. Tad 1918 m. kun. F. Martišius perkeliamas į Prienus. Čia jis įsteigė „Žiburio“ progimnaziją, buvo jos direktorius.
Rinkdamas medžiagą apie šviesios atminties savo kraštietį, Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorių kanauninką F. Martišių, sulaukiau ir buvusių jo mokinių atsiminimų. Prienų „Žiburio“ gimnazijos 1933–1938 m. gimnazistas Juozas Randis, gyvenantis Panevėžyje, 1996 m. spalio 24 d. laiške rašė: „Prienų „Žiburio“ gimnaziją įkūrė legendinis kunigas Feliksas Martišius – ilgametis gimnazijos direktorius. Gimnazijos pedagogai pasakojo, kad kun. Feliksas Martišius po Pirmojo pasaulinio karo, būdamas didelis Tėvynės mylėtojas, jautė potraukį auklėti Lietuvos jaunimą mokslo, kūrybos, tikėjimo, patriotizmo ir atkaklumo dvasia.“
J. Randžio prisiminimuose atskleidžiama tuometinė Prienų „Žiburio“ gimnazijos aplinka, kurią verta čia perpasakoti.
„Per didžiulius vargus kun. F. Martišiaus pastatyta Prienų 250 vietų „Žiburio“ gimnazija buvo dviejų aukštų su erdvia mansarda, sienos rąstų, apkaltos apdailintomis lentomis, pastatas nudažytas pilka spalva. Langai dideli, kurie vasarą būdavo atviri ir pilni besišypsančių ir dainuojančių mergaičių ir berniukų“, – rašo J. Randis. – Gimnazija stovėjo ant kalno, Nemuno ir mažo upelio santakoje. Du pirmieji aukštai buvo skirti gimnazijos klasėms, pedagogų kambariui, raštinei, sekretoriui ir sporto salei. Viename mansardos kambaryje su virtuvėle gyveno pats direktorius kun. F. Martišius, kitame – raštvedys ir sekretorius Petras Gvazdaitis.“
Gimnazijos direktorius daug dėmesio skyrė smulkesnių ūkininkų bei neturtingų miestiečių vaikų mokymui, jiems sudarė sąlygas užsidirbti pragyvenimui ir mokslui. Vasaros ir atostogų metu gimnazistai galėjo dirbti direktoriaus įkurtame dideliame medelyne. Rudenį gimnazistai surinktas laukinių obuoliukų sėklas gvildendavo direktoriaus bute. Sėklų niekados nepritrūkdavo. Medelyne, be sodinukų, buvo ir suaugusių vaismedžių – didžiulis sodas. Medelyne dirbo tik vienas trečdalis samdytų darbininkų, o pagrindinį darbą atlikdavo moksleiviai. Retkarčiais gimnazijos direktorius patikrindavo medelyną ir duodavo atitinkamų nurodymų. Vienas nuolatinių jo patikėtinių medelyne buvo moksleivis Jurgis Skirka, vėliau stojęs mokytis į kunigų seminariją.
Gimnazijos medelyne moksleiviams buvo pastatytas medinis bendrabutis su rūsiu, kuriame buvo įrengtas vaisių sandėlis ir bendrabučio virtuvė. Sandėlis iš rudens būdavo pilnas vaisių, kuriuos žiemos metu daugiausia ir suvalgydavo moksleiviai.
Gimnazijos bendrabutyje gyveno dešimt mokinių, o mansardoje dar ir mokytojas B. Bučinskas. Čia gyvenančių moksleivių pareiga buvo parengti medelyne išaugintus sodinukus realizuoti. Tuos sodinukus realizuodavo gan plačiai, ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nemažai sodinukų tekdavo paruošti ir Vokietijai. „Siuntimui į užsienį sodinukų šaknis įsukdavome į molio skiedinį, paskui į samanas ir drėgmei nepralaidų popierių. Taip paruoštus sodinukus pakuodavome į lininius audinius – paklodes ir pritvirtindavome gražiu šriftu išrašytą gavėjo adresą. Mokinių prižiūrimas medelynas buvo didžiulis pajamų šaltinis gimnazijai. Tik direktorius šiomis lėšomis nesinaudojo, nes viskas buvo skiriama vien mokymui ir neturtingų mokinių šelpimui“, – prisimena J. Randis.
Puikiai prisimenu ir vyresniųjų klasių moksleivių pasakojimą apie vieną ne visai sąžiningą gimnazistą, panorusį praturtėti iš gimnazijos medelyno, – rašo J. Randis. – Šis vaikinas besidarbuodamas medelyne pasirinko gražių sodinukų ir permetė juos per tvorą, o išėjęs iš medelyno juos susirinko ir nusinešė namo, kad galėtų parduoti. Apie tai sužinojęs mokyklos direktorius kun. F. Martišius susijaudinęs garsiai sušuko: „Kaip galėjo taip padaryti! Kodėl neprašė?“ Direktoriui daugiau rūpėjo mokinio moralė, bet ne pavogti sodinukai. Ir direktorius artimiausiu metu pažadėjo sušaukti pedagogų posėdį, kur būtų apsvarstytas nusižengęs gimnazistas. Tai sužinojęs, vagišius labai išsigando. Pedagogų kolektyvas už nesąžiningumą galėjo jį pašalinti net iš gimnazijos. Ar jis pats susiprotėjo, ar kas jam patarė, bet moksleivis atnešė sodinukus į medelyną, o kitos dienos ankstyvą rytą nuėjo į bažnyčią ir žinodamas, kur kun. F. Martišius klauso išpažinčių, išpažino savo nuodėmę. Kaip vyko išpažintis, galima tik spėti. Tikriausiai išpažinties metu kun. F. Martišius sakė: „Rods negerai darei, vaike, kaip tave išmokinti, argi tu jau ir liksi vagis?“ – „Ne“, – tikriausiai atsakė vaikinas ir labai gailėjosi. Ir kun. F. Martišius jam Dievo vardu atleido padarytas nuodėmes. Taip ir be pedagogų tarybos posėdžio užsibaigė konfliktas, nes išpažinties paslaptys – neatskleidžiamos“.
Po begalės dienos darbų gimnazijos direktorius kun. F. Martišius dažnai aplankydavo ir mokinius. Užsukdavo į jų butus, bendrabutį. Jeigu sutikdavo po laisvalaikio (19 val.) mieste mokinį, tai smulkiai jį išklausinėdavo, dėl ko tokiu metu vaikšto, kodėl neruošia pamokų. Jeigu jausdavo, jog gimnazijos taisyklėms nusižengiantis moksleivis bando išsisukinėti ar meluoti, tai šis gaudavo per nosį ir su skrybėle.
„Kai buvome gimnazistai, tai ne vienam atrodė, jog mūsų direktorius piktokas, bet kai pamatydavome jį švenčių metu ar per abiturientų išleistuves, nuomonė pasikeisdavo. Tuomet mes savo direktorių matydavome linksmą, šviesų. Jis glostydavo mažesniuosius vaikus, o išlydinčius į gyvenimą abiturientus bučiuodavo ir verkdavo. Nusiraminęs mūsų direktorius dainuodavo seną savo dainą „Tu Lietuva, tu Dauguva“, kurią jis buvo išmokęs besimokydamas Mintaujoje.
Prienų „Žiburio“ gimnazija man ir mano broliui Petrui šviečia dar ir šiandien kaip ryškus žiburys, į gyvenimą išleidęs šimtus dorų žmonių: tarnautojų, valdininkų, ūkininkų ir kovotojų“, – baigia savo prisiminimus buvęs gimnazistas J. Randis.
Kun. F. Martišius Prienų gimnazijoje buvo subūręs darnų ir pajėgų pedagogų kolektyvą. Lotynų kalbą ir tikybą dėstė didelę įtaką moksleiviams turėjęs kun. J. Luckus, lietuvių kalbą – buvęs mūsų kalbos tėvo Jono Jablonskio sekretorius S. Barzdukas, fiziką ir matematiką – buvęs universiteto profesoriaus Folkio asistentas I. Saudargas, prancūzų kalbą – Grenoblio universitetą baigusi Ona Mejeraitė-Saudargienė, vokiečių kalbą – buvęs Kauno universiteto diplomantas, Berlyno ir Karaliaučiaus universitetuose stažuotę atlikęs mokytojas J. Eidukevičius, be to, jis ėjo ir gimnazijos inspektoriaus pareigas, kūno kultūrą – universitetą baigęs sportininkas B. E. Bučinskas (kartu jis buvo ir skautų tunto vadas), istoriją – universitete istorijos specialybę baigęs mokytojas K. Žagrakalys, dailę ir piešimą – C. Žagrakalienė. geografiją ir gamtos mokslus – Ambražiūnas ir kiti.
1940 m. Lietuvą okupavus bolševikams, Prienų „Žiburio“ gimnazija buvo suvalstybinta, medelynas nacionalizuotas, o kun. F. Martišius atleistas iš gimnazijos direktoriaus pareigų ir iškeltas iš buto. Atleista ir nemaža dalis gimnazijos dėstytojų, o vėliau kai kurie jų atsidūrė Sibiro tremtyje.
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, jau rudenį kun. F. Martišius vėl grįžo į gimnaziją ir dirbo iki 1944 metų. Tuo metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje mokėsi ir dvi iškilios Lietuvos asmenybės – tai kalbininkas Jonas Kazlauskas (1930–1970) ir būsimasis poetas Justinas Marcinkevičius (1930–2011). Paprašius J. Marcinkevičiaus pasidalyti savo prisiminimais apie gimnazijos direktorių kun. F. Martišių, poetas 1993 m. balandžio 4 d. šių eilučių autoriui rašė: „Pirmoji Pelikso Martišiaus (prieniškiai kun. Martišių ne Feliksu, bet Peliksu vadino – B. A.) aistra buvo sodas. Vikaraudamas Višakio Rūdoje, įveisė medelyną, rašė į to meto spaudą sodininkystės klausimais, surinkęs tuos straipsnius, 1910 m. išleido knygą „Apie sodą“. 1918 m. buvo iškeltas į Prienus – gavo „Žiburio“ draugijos pavedimą įkurti Prienuose progimnaziją. Jau 1918 m. birželio 4–6 d. vyko stojamieji egzaminai į I ir II klases. Būta „pirmokų“, vyresnių nei 20-ies metų. Tais pat metais ėmėsi gimnazijos statybos, pats viską organizuodamas, pirkdamas už surinktas aukas statybines medžiagas, kreipėsi ir į JAV lietuvius, bet gavo tik menką paramą.
Medžius, lentas, plytas paprašyti suveždavo iš miškų ir lentpjūvių ūkininkai. Taip, galima sakyti, savo „mokslinyčią“ statė visa parapija. Tačiau daugiausia – P. Martišius. 1920 metais pastatas jau buvo baigtas. Nežinau, kas jį projektavo (projekto autorius – pats kun. F. Martišius – B. A.), bet, man regis, numatyta buvo viskas. Tuo pat metu F. Martišius plėtė Prienuose ir medelyną. Jo nuopelnas, kad Prienų apylinkėse atsirado sodų ir jų vis gausėjo. Pinigai už parduodamus medelius ėjo gimnazijos reikalams. Jis įvedė net sodininkystės pamokas, kurias klausiausi ir aš su Jonu (būsimuoju prof. Jonu Kazlausku – B A.). Praktiką turėdavome atlikti jo medelyne. Neturtingus mokinius atleisdavo nuo mokesčio už mokslą, tačiau vasaros atostogų metu šie turėdavo padirbėti jo medelyne.
1921 metais Prienuose buvo jau pilna gimnazija, išaugusi iš 1918-aisiais įsteigtos progimnazijos. 1925 metais ji išleido pirmą abiturientų laidą. Iki 1940-ųjų vadinosi Prienų „Žiburio“ gimnazija. 1956 metais pastatas sudegė. Dažnai ją sapnuoju, prisimenu kaip kokį artimą žmogų, giminę.
Betgi turėčiau pasakyti ką nors apie mūsų direktorių (iki 1944 m. rudens) kun. P. Martišių, nors jo darbai geriausiai kalba apie jį. Dabar tokių žmonių nėra. Priskirčiau jį paskutinei aušrininkų, idealistų bangai. Jis visas buvo ne sau, o kitiems. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais tokių dar buvo Lietuvos mokyklose. Mokėjo pasirinkti pedagogus, buvo griežtas ir reiklus, šelpdavo neturtingesniuosius mokinius, ne vieną atleisdamas nuo mokesčio. Prienų miestelis buvo susiskirstęs gatvėmis – kur pas davatkėles buvo galima gyventi mergaitėms, kur berniukams, iki jo nustatytos laisvalaikio valandos niekas negalėjo pasirodyti gatvėje. Žinoma, užėjus karams ir okupacijoms, ši tvarka suiro.
Žiūrėjo švaros ir tvarkos. Tavo batai galėjo būti lopyti perlopyti – bet švarūs. Iki penktos klasės turėjai būti kirptas plikai. Atsimenu tokį atvejį. 1943-iųjų rudenį atvežė mane į III klasę. Per vasarą buvau gerokai paauginęs ševeliūrą – į vyrus taikiau. Ir štai pirmasis skambutis, visi subėga į klases, nes direktorius kiekvieną rytą pereidavo, apžiūrėdavo viską – ar lenta švariai nuvalyta, ar, perbraukus pirštu palangę, nelikdavo ant jos dulkių. Tų vizitavimų metu drebėdavo tvarkdariai. Tąsyk skubėdamas lyg tyčia įšokau į pirmą suolą. Direktorius ir pripuolė prie manęs: „Šia, šia, vaikuti (taip jis pradėdavo kalbą), bėk namo ir be tėvelių nesirodyk!“ Nepaaiškinsi, kad pinigų nusikirpti neturi. O būti išvytam iš gimnazijos – baisi gėda. Parbėgau į kaimą, gavau kelias ostmarkes, apsikirpau (pirmą kartą kirpykloje!), bet tėvams nieko nesakiau. Kitą dieną per vizitaciją direktorius, visai užmiršęs savo įsakymą, mano pliką galvą net kažkam pavyzdžiu nurodė. O gal tai buvojo pedagoginė išmintis? Tėvai taip ir nesužinojo, kad buvau iš gimnazijos išvytas. Atsiėmęs būčiau…
Moksleiviai bijojo jo, gerbė, klausė, bet vengė. Geriau nesusitikti. Žinoma, buvo visokių, įvairiausių pasakojimų apie direktorių esu girdėjęs iš vyresniųjų. Suprantu, kad jus domintų žodžiai, daugiau nusakantys to nepaprasto žmogaus esmę. Senesnieji mokytojai yra sakę, kad jis mėgdavęs kartoti: „Žmogus turi palikti kokį nors atminimą. Mokslo kūrinių neparašysiu, bet pastatysiu moderniškus rūmus gimnazijai“. Ir pastatė. Galima sakyti, išėmė juos iš savęs, iš savo svajonių, iš aukštų savo tikslų, idealų.
Ant jo paminklo Prienų kapinėse iškalti Šventraščio žodžiai: „Aš sodinau… Bet Dievas davė augimą“. Jie viską pasako apie tą nepaprastą žmogų – kuklų, darbštų, tikrą tautos švietėją. Tie žodžiai tinka ir Martišiui – sodininkui, ir Martišiui – pedagogui, švietimo organizatoriui. Mūsų klasė dažnai susitinka Prienuose. Visada padeda gėlių ant jo kapo. O buvusios medinukės mūsų gimnazijos vietoje į buvę auklėtiniai pastatė kuklų paminklėlį. Tiktai bijau, kad neužuostų jo vario medžiotojai. Beje, mirė jis 1955 m. gruodžio 30 d., tačiau palaidotas 1956 m. sausio 2 d.“
Prie šių poeto J. Marcinkevičiaus išsakytų minčių apie Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus kun. F. Martišiaus veiklą dar reikėtų pridėti ir tai, kad 1925–1934 m. vasaromis Prienuose jis organizuodavo sodininkystės kursus, kuriuos vėliau praplėtė į bitininkystės ir paukštininkystės kursus. Per dešimt metų šiuos kursus baigė 770 žmonių, iš kurių 480 – pradžios mokyklų mokytojai. Šis kun. F. Martišiaus darbas Lietuvoje suvaidino be galo svarbų vaidmenį.
Kun. F. Martišius iš prigimties buvo pedagogas. 1900 m., dar būdamas Seinų kunigų seminarijos klieriku, kartu su poetu Pranu Vaičaičiu vasaros atostogų metu keturių gimnazijos klasių kurso egzaminams rengė būsimą Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig-natarą Saliamoną Banaitį. Niekados ir niekam kun. F. Martišius nenorėjo likti skolingas. Jaunystėje būsimo kunigo švietimu rūpinosi jo dėdė aušrininkas ir varpininkas Švėkšnos gydytojas Juozapas Rugys, kuris mirdamas paliko tris mokyklinio amžiaus vaikus Joną, Eliciją ir Janiną, užtat, anot prelato Mykolo Krupavičiaus, „kun. F. Martišius Rugio šeimai buvo Dievo siųstas žmogus. Jo globojami ir padedami Rugio vaikai galėjo baigti mokslus ir tapti naudingais Lietuvai žmonėmis“. Ir ne tik savo pusbroliui ir pusseserėms padėjo kun. F. Martišius – visas Prienų kraštas myli ir gerbia šį darbui ir švietimui pasiaukojusį žmogų, nes jis padėjo visiems. Nors raudonasis gaidys ir pavertė pelenais kun. F. Martišiaus Prienuose statytą gimnazijos pastatą, bet liko jo idėja buvusių mokinių širdyse ir darbuose. 1928 m. Lietuvos vyriausybė kun. F. Martišiaus triūsą pažymėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, o po 65 metų tokiu pačiu žymeniu buvo apdovanotas ir buvęs jo mokinys – Lietuvos atgimimo dainius J. Marcinkevičius. Prelato kun. F. Martišiaus idėjos gyvos. Jos kartu su gėrį ir šviesią Lietuvos ateitį matančiais tautiečiais.