Kristijono Donelaičio „Metų“ faksimilės projekto vadovė, UAB „Petro ofsetas“ rinkodaros ir reklamos direktorė Kamilė Kalibataitė gali didžiuotis sukūrusi ir išleidusi pirmą visus faksimilinio leidinio griežčiausius tarptautinius reikalavimus atitinkančią knygą. Tai Kristijono Donelaičio poema „Metai“ (Das Jahr), kurią į vokiečių kalbą išvertė ir gerokai paredagavęs 1818 m. pirmasis išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza.
Pokalbyje dalyvavo ir Kamilės senelis Petras Kalibatas, kurį daugelis „Mokslo Lietuvos“ skaitytojų pažįsta kaip UAB „Petro ofsetas“ įkūrėją ir savininką. Beje, P. Kalibato spaustuvėje dienos šviesą išvysta ir laikraštis „Mokslo Lietuva“. Pirmas toks įdomus atvejis mūsų laikraščio istorijoje ir paties klausinėtojo kūrybinėje biografijoje – vienu metu kalbinti senelį ir vaikaitę. Įdomu, kiek tokių atvejų yra buvę Lietuvos žurnalistikoje? Bent jau mokslo populiarinimo srityje tokio dalyko neteko girdėti.
Jaunajam skaitytojui, vyresniųjų klasių moksleiviui, studentui šis pokalbis gali būti naudingas keliais pjūviais. Ieškant savojo pašaukimo, mąstant apie gyvenimo kelią labai naudinga įsiklausyti į kitų žmonių, ypač panašaus amžiaus, patirtį. Ne visada mažiausio pasipriešinimo kelias suteikia daugiausia pasitenkinimo, didžiausią kūrybinį džiaugsmą, o dėl jo verta stengtis. Pasirodo, kad ne vien rašant, bet ir gaminant knygą, kuriant senos knygos faksimilę galima patirti ir pažinimo džiaugsmą, ir pasitenkinimą įveikus sunkumus. Žinoma, jei tavyje glūdi tegu ir giliai užslėptos, dar nepažadintos kūrėjo užuomazgos. Jas reikia prikelti gyvenimui. Gal tam pasitarnaus šis pašnekesys?
Jį įvairiname nuotraukomis iš renginio Lietuvos mokslų akademijoje, kur gegužės 22 d. buvo pristatytas 1818 m. išspausdintų Kristijono Donelaičio „Metų“ pirmasis Lietuvoje faksimilinis leidinys.
Mes knygininkai, knyga yra mūsų kasdienybė
Mokslo Lietuva. Panele Kamile, kaip susidomėjote Lietuvoje gan reta knygos kūrimo sritimi – faksimiliniais leidiniais?
Kamilė Kalibataitė. Pati mintis kilo, kai su įmo-
nės „Petro ofsetas“ generaliniu direktoriumi Petru Kalibatu, mano seneliu, lankėmės Frankfurto
knygų mugėje (vok. Frankfurter Buchmesse), kuri rengiama kasmet spalio mėnesį. Tai buvo bene prieš septynerius metus, tada Vilniaus universitete studijavau prancūzų filologiją. Ėjo paskutiniai mano studijų metai, o Frankfurto knygų mugėje buvome stebėtojai. Ieškojome išskirtinių knygų, kaupėme idėjas, taigi buvome savotiški šniukštinėtojai. Mano akis užkliuvo už labai retų, senų knygų, kurios man pasirodė net pernelyg naujos.
ML. Norite pasakyti, kad tai buvo ne visai faksimilės?
K. Kalibataitė. Leidiniai labai įspūdingi, net kvapą užėmė. Vienas stendas buvo skirtas V. Šekspyro leidiniams. Stendo savininkė kaip tik tomis knygomis prekiavo. Pradėjau domėtis, kas tai per leidiniai. Man paaiškino, kad tai ne faksimilės, bet gražaus įrišimo knygos. Matydama, kad domiuosi, leidyklos atstovė mane pasivedėjo į šalį ir parodė tikrų faksimilių – anglų literatūros klasikų kūrinių. Ir iš tiesų tai buvo knygos dvelkiančios senove, kurioms galėtų būti 200–300 metų, bet stende jų buvo ne viena ir ne dvi, o gerokai daugiau. Supratau, kad tai negali būti originalai.
Grįžusi iš Frankfurto pradėjau domėtis, kas yra faksimilė, kuo ypatinga ir kodėl tų faksimilių nemačiau Lietuvoje. O jei turime, tai veikiausiai nesu tiek išprususi ir paprasčiausiai daug ko nežinau. Pradėjau domėtis, kas tai per leidyba ir kiek mes Lietuvoje esame šios srities leidyboje pažengę.
ML. O kodėl būtent tos faksimilės taip Jus patraukė? Paprastas smalsumas?
K. Kalibataitė. Ne vien paprastas. Iš tikrųjų ta populiarioji XIX a. užgimusi knyga yra mano kasdienybė. Nuo vaikystės buvodavau senelio spaustuvėje ir matydavau, kaip gimsta tradicinė knyga. Tai gražios knygos, bet jos nepasižymi išskirtiniu įrišimu, neturi autentiškos dvasios, kuri išskiria seną knygą. Meilė senajai knygai, išsiskiriančiai įrišimo subtilybėmis, dekoro elementais, ko nebėra šių laikų knygose, mane visada traukė.
ML. Daug sakantys, bylojantys apie asmenybės brandą, žodžiai. Toli gražu ne kiekvienas jaunas žmogus persismelkęs suvokimo, kad sena knyga, muziejinis eksponatas ar iš senelių namų mus pasiekęs apyvokos daiktas kuria ypatingą aurą. Todėl man svarbu suprasti, kokioje aplinkoje augote? Žinoma, čia praverstų ir gerbiamojo Petro Kalibato žodis.
K. Kalibataitė. Abu mano tėveliai taip pat dirba spaustuvėje – mes visi esame daugiau ar mažiau knygininkai. Nuo mažens augau su knyga, turėdama rankose ir ją skaitydama, arba matydama, kaip ji gimsta. Vienaip ar kitaip mano gyvenimas neatsiejamas nuo knygos. Bet senoji knyga – jau savaime yra knygos kūrimo menas. Esu tikra, kad ir ateityje knyga man išliks pagrindiniu traukos dėsniu.
Petras Kalibatas. Yra tokių dalykų, kurių mes nemokame daryti taip gerai, kaip buvo daroma seniau. Dauguma mūsų kolegų, dirbančių knygų leidybos srityje, nuėjo lengviausiu keliu: į vieną mašinos galą įmeta knygos tekstą, o iš kito galo išeina gatava knyga. Galvoti ten nereikia. O štai kalbant apie faksimilių leidybą tenka gerokai pasukti galvą.
Norėjome pradėti nuo pirmosios lietuviškos knygos
K. Kalibataitė. Kai grįžome iš Frankfurto knygų mugės, seneliui Pet-rui, mūsų generaliniam direktoriui, pirmajam kilo mintis, kad reikėtų imtis ir išleisti reikšmingą Lietuvos literatūrai ir kultūrai faksimilinį leidinį.
ML. Bet iki Tarptautinių K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių dar buvo labai toli, niekas apie juos tuo metu nekalbėjo.
P. Kalibatas. Kad suprastumėte, kaip viskas vyko, reikėtų štai ką pasakyti. Jau daug metų rengiuosi pasitraukti iš darbo, kaip persenęs ir nereikalingas daiktas. Bet prieš išeidamas iš poligrafijos norėjau padaryti ką nors tokio, ko mūsų veikloje ligi šiol nebuvo. Kodėl neišleidus bent vienos tikros faksimilės, kokios ligi šiol Lietuvoje neturėjome? Juk net ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete buvo stropiai skaičiuojama, kiek daug tų faksimilių Lietuvoje išleista (nors iš tikrųjų nebuvo nė vienos). Pradėjau mąstyti, kad reikėtų pradėti nuo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Vienam ir kitam ėmiau aiškinti, kad Mykolo Kleopo Oginskio polonezai visi geri, o „Atsisveikinimas su tėvyne“ nė su vienu nesulyginamas. Jaučiau, kad tokiam pat kūrybiniam siekiui jau esu pribrendęs, tiesa, poligrafijos srityje.
K. Kalibataitė. Iš tiesų tokia kilo pirmos lietuviškos faksimilės idėja. Norėjome pradėti nuo lietuvių literatūros monumento M. Mažvydo „Katekizmo“, o ne nuo K. Donelaičio „Metų“.
P. Kalibatas. Tada netikėtai leidykloje pasipainiojo profesorius Domas Kaunas ir mūsų pirminis sumanymas pasikeitė.
ML. Kaip atsitiko, kad judviejų kelyje atsirado Domas Kaunas – reikiamu metu ir reikiamoje vietoje? Juk Kamilė sakosi studijavusi prancūzų literatūrą Vilniaus universitete Filologijos fakultete, o D. Kaunas tuo metu buvo Komunikacijos fakulteto dekanas.
K. Kalibataitė. Mudviejų ryšys užsimezgė, kai baigusi Filologijos fakultetą įstojau į Komunikacijos fakulteto leidybos magistro studijas. Studijų metais profesorius Universitete nedėstė, bet apie knygų meną, svarbias knygas pasikalbėdavome.
P. Kalibatas. O man prieš tai su D. Kaunu teko bendrauti daug metų, leidžiant profesoriaus knygas. Dėl to Kamilė ir stojo į Komunikacijos fakultetą – jai reikėjo teorinių leidybos žinių.
K. Kalibataitė. Leidybos praktikos buvau mačiusi pakankamai, o teorijos žinių stigo. Jas suteikti galėjo tik mokslo žmonės. Toks buvo mano leidybos magistro studijų siekis. Tuo metu D. Kaunas dažnai užeidavo į spaustuvę pas senelį Petrą, o mes jau puoselėjome pirmos tikros faksimilės leidybos idėją. Žinoma, pirmiausia mūsų mintys sukosi apie M. Mažvydo „Katekizmą“.
ML. Truputį vėlavote, kadangi M. Mažvydo „Katekizmo“ 450-osios metinės buvo praėjusios – minėtos 1997 metais. Kamilė dar mokėsi mokykloje.
K. Kalibataitė. Išties taip ir buvo. Mes norėjome, kad pirmoji faksimilė Lietuvoje būtų susieta ir su pirmąja lietuviška knyga. Kadangi M. Mažvydo „Katekizmo“oficialiai žinomų egzemp-liorių pasaulyje likę tik du (Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Torunės universiteto bibliotekoje Lenkijoje), taigi mums imtis šios faksimilės kūrimo tuo metu buvo gan sudėtinga. Vien leidinį gauti ir atitinkamus dokumentus užsitikrinti užtruktų labai ilgai, daug paprasčiau imti knygą iš privačios kolekcijos. Taigi laiku ir vietoje pasitaikė prof. Domas Kaunas, kuris buvo sužavėtas pačia faksimilės kūrimo idėja. O kadangi artėjo K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės 2014 metais, tai profesorius ir užsiminė: kodėl neišleidus pirmosios Donelaičio „Metų“ knygos, išspausdintos 1818 metais? Tuo labiau, kad D. Kaunas savo kolekcijoje tą knygą ir turi.
ML. Kokia proga su D. Kaunu prakalbote apie faksimilės idėją? Ar tai buvo renginys, o gal visai kita aplinkybė – susitikimas, pokalbis prie kavos puodelio?
P. Kalibatas. Kai D. Kaunas buvo Komunikacijos fakulteto dekanas, tekdavo aptarinėti kai kuriuos leidybos reikalus, tardavomės ir kitokiomis progomis. Kaip dabar su Jumis prie kavos kalbamės, taip ir su D. Kaunu įvairius reikalus spręsdavome. Kelis sykius esame bendravę ir Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje, kur ligi šiol vyksta M. Mažvydo bibliofilų klubo renginiai, kuriems vadovavo D. Kaunas. Bet pati idėja kilo mano kabinete, tik ne šiame, o prieš tai buvusiame Žalgirio gatvėje.
K. Kalibataitė. Galutinis sprendimas imtis Donelaičio „Metų“ faksimilės priimtas būtent šioje erdvėje. Į šį kabinetą prieš trejus metus D. Kaunas iš savo bibliotekos atnešė K. Donelaičio „Metus“.
ML. Betgi sakėte, kad „Metų“ faksimilės kūrimas užtruko ketverius metus.
K. Kalibataitė. Pusantrų metų vyko parengiamasis darbas, tam K. Donelaičio „Metų“ originalo nereikėjo. Prisimenu, D. Kaunas paliko mane šiame kabinete su ta knyga ir nebyliai, tik iš žvilgnio supratau, kad prašė prižiūrėti kaip vaiką.
P. Kalibatas. Su D. Kaunu apie faksimilių leidybą ne sykį diskutavome, jam pačiam atrodė labai svarbu pirmiausia imtis M. Mažvydo „Katekizmo“. Bet visai galimas dalykas, kad kai kas iš šalies pagalvojo: atsirado kažkoks „Petro ofsetas“, imsis mat leisti M. Mažvydo pirmosios knygos faksimilę… Nežinau, ar tikrai kas taip galvojo, bet nenustebčiau, jeigu taip būtų nutikę. D. Kaunas vieną sykį ir pareiškė: „Dėl ko čia darote problemą? Va, atnešu jums savo Donelaičio „Metų“ egzempliorių, pirmo leidimo originalą – skenuokite, juk turite galingą skenerį. Imkit, mėginkit, darykit.“
Mums buvo nedrąsu, kaip čia dabar taip staiga. O jei nepavyks? Bet pradėjome. Tą D. Kauno turimą K. Donelaičio „Metų“ egzempliorių savo leidykloje, ko gero, trejus metus valūzojome.
ML. Kodėl taip ilgai užtruko? Kur čia šuo pakastas?
K. Kalibataitė. Išties viskas lyg ir paprasta pavarčius Liudviko Rėzos išleistą K. Donelaičio „Metų“ knygą. Bet yra viena sudėtinga aplinkybė: ši spauda nepavaldi jokioms šiuolaikinėms technologijoms, į viską ji veda kitaip. Kai pamėginome skenuoti ir spausdinti atskirus lapus, tuojau pasipylė sunkumai. Atrodytų, lapas turėtų būti gelsvas, bet mums jis išeina kitoks.
ML. O kodėl?
P. Kalibatas. Niekas nepasako. Reikalinga visai kita technologija. Su skeneriu viskas gerai, tik reikia žinoti, kaip jį paruošti dirbti. Kamilė kreipėsi į italus, katalonus, kuriems su faksimilėmis yra tekę daugiau turėti reikalų. Ir vieni, ir kiti sutinka kilusias problemas spręsti, bet kai išgirsta, kad mes patys norėsime daryti, kalba baigta.
Kuo faksimilė skiriasi nuo fotografuotinio leidinio
K. Kalibataitė. Mes vėl užbėgome į priekį, nes buvo klausta, kaip atsitiko, kad prof. Domas Kaunas čia atėjo prieš trejus metus, o mes tą faksimilę kūrėme ketverius metus. Jau buvau užsiminusi, kad mums grįžus iš Frankfurto knygų mugės, pradėjau aiškintis, kas yra faksimilė. Supratau, kad Lietuvoje mes išvis neturime informacijos apie faksimilinio pobūdžio leidybą. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka teigia, kad per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje turime daugiau kaip 30 išleistų faksimilinių leidinių. Žinynuose ir enciklopedijose randame lakoniškai apibrėžiamą šią leidybinę sritį, bet su tomis žiniomis toli nenuvažiuosi. Pradėjau rinkti visą įmanomą informaciją apie faksimiles, o mūsų generalinis direktorius su profesoriumi D. Kaunu sprendė apie būsimą pirmąją tikrą faksimilę Lietuvoje.
ML. Lietuvoje skaitytojai nelabai skyrė (ir šiuo metu ne visada skiria), kur fotografuotinis leidimas, o kur faksimilė. Pvz., Broniaus Kviklio 1964–1968 m. Bostone išleistasis keturtomis enciklopedinis leidinys „Mūsų Lietuva“. Jis 1989–1991 m. „Minties“ leidyklos išleistas ir Lietuvoje. Bet tai jokia faksimilė.
K. Kalibataitė. Tai fotografuotinis leidinys. Terminijos problema Lietuvoje labai opi, iš to kyla daug painiavos. Apskritai poligrafijos srityje esama daug nesusikalbėjimo dėl terminijos. Net žmonės iš knygų pasaulio, mokslininkai nesusišneka tarpusavyje. Nemaža dalis nemato skirties tarp fotografuotinių leidinių ir faksimilių. Pasitenkinama tuo, kad žino, ką lotyniškai reiškia fac simile – daryk tą patį ar panašų. Sumaišties įneša ir leidėjai. Dėl ribotų finansinių galimybių išleidžia fotografuotinį leidinį, o pavadina faksimile.
P. Kalibatas. Esama ir kitų priežasčių. Paprastam skaitytojui, nemokančiam užsienio kalbų, nėra net kur perskaityti apie tuos dalykus. Šia pras-me Kamilei paprasčiau, nes ji moka daugiau kalbų.
ML. Bendram supratimui užsienio kalbų žodyno neužtenka?
P. Kalibatas. Išleisti ištisi reikalavimų rinkiniai, juos būtina pastudijuoti imantis faksimilių leidybos. Net mūsų didžiųjų bibliotekų darbuotojai klausė, kodėl nededame ISBN numerio ant pačios faksimilės. Tai kategoriškai draudžiama, nes būtų jau ne faksimilė. Nieko negalima nei nuimti iš originalo, nei pridėti, jeigu daroma jo faksimilė, visą leidybinę informaciją reikėtų pateikti lydinčioje brošiūroje.
ML. Iš kur Jūs, Kamile, sėmėtės žinių apie faksimilių leidybą, jeigu tokia šios veiklos dykynė vyravo Lietuvoje?
K. Kalibataitė. Pačiai teko būti tų žinių rinkimo iniciatore, nes įsitikinau, kad lietuvių kalba informacijos visiškai nėra, tik labai lakoniški apibūdinimai. Prancūzų ir anglų kalba tos informacijos yra, nors ir ne apsčiai. Įstojusi į leidybos magistrantūrą pradėjau tikslingai rinkti medžiagą, o mano magistro diplominio darbo vadovei doc. dr. Almai Braziūnienei pritarus, ėmiau rašyti diplominį darbą apie faksimiles. Tai buvo mano mokslinio darbo tema, o ne vien laisvalaikio malonumas. Pusantrų metų rinkau medžiagą magistro diplominiam darbui, kuris labai pravertė pirmos Lietuvoje faksimilės leidimui, buvo išspausdintas ir atskira knyga1.
Negiliai arta pažinimo sritis
ML. Ar teko aptikti specialiai faksimilių leidybai skirtų knygų?
K. Kalibataitė. Vien faksimilinei leidybai skirtų knygų nei prancūzų, nei anglų kalba neteko rasti. Manau, kad tokių knygų nėra ir pasaulyje. Visą man rūpimą informaciją rinkau iš enciklopedijų, visus kitus duomenis – sakinį po sakinio – iš įvairių knygų. Prancūzai turi gilias bibliofilinių tyrimų tradicijas, tad jų tyrinėtojai apie faksimilinę leidybą šiek tiek užsimena, nors ir nežymiai. Nėra net katalogų, kuriuose būtų pateikti visi pasaulyje išleisti faksimilių leidiniai. Ligi šiol jie nebuvo kataloguojami kaip atskira leidybos sritis.
ML. Nearta, neakėta pažinimo sritis?
K. Kalibataitė. Visiškai nauja tyrimų sritis. Daugiausia žinių apie faksimilinę leidybą neabejotinai turi Vakarų pasaulis, bet tai šalys, kurias galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų: Vokietija, Italija, Ispanija, Didžioji Britanija, Šveicarija, o už jūrų marių – Japonija ir JAV. Tai stipriausios faksimilių leidybos šalys.
P. Kalibatas. Pasisemti patirties buvome nuvažiavę į Prahą specialiai į vieną Čekijos leidyklą. 2010 m. Prahos universiteto Retų leidinių skaitykloje turėjome progos susitikti su Čekijos knygrišių gildijos meistrais, kurie supažindino su Prahoje gaminamų faksimilių savitumais, čekų naudojamais įrankiais, medžiagomis, popieriaus marmuravimo technika.
ML. Faksimilinių leidinių tyrinėjimas – tai bibliofilijos šaka?
K. Kalibataitė. Pačią faksimilę Lietuvoje bandoma priskirti tik bibliofilijos kategorijai, bet taip vadinti būtų netikslu. Kas lėmė pačios faksimilės gimimą? Ją pagimdė vertingos knygos kaip meno objekto, jos išliekamosios vertės valstybei suvokimo priežastys. Faksimilė nėra vieno kolekcininko įnoris turėti savo bibliotekoje tokio pobūdžio leidinį.
ML. Kitų šalių faksimilinių leidinių Lietuvos didžiosios bibliotekos, aišku, turi?
P. Kalibatas. Skelbiama, kad Vilniaus universiteto bibliotekos Retų leidinių skyriuje be mūsų išleistųjų K. Donelaičio „Metų“ saugomos dar keturios bibliofilinės faksimilės.
K. Kalibataitė. Tai atvežti dotaciniai leidiniai iš Vokietijos ir kitų šalių. Paprastai tų šalių bibliotekų vadovai ar aukšti valstybės svečiai, lankydamiesi žymiausiose Lietuvos bibliotekose, kartais įteikia tokią reprezentacinę dovaną, kartografinio pobūdžio ar panašią knygą.
Griežti faksimilių leidybos reikalavimai
ML. Rūpėtų pasiaiškinti, iš kur toks Kamilės nusiteikimas imtis pačios sudėtingiausios užduoties, prie kurios tikriausiai galima priskirti faksimilių leidybą. Kartu tai ir mokslinio tyrimo sritis. Paprastai studentai stengiasi rinktis lengvesnę temą, o Jūs ėmėtės sunkiausios.
P. Kalibatas. Pritarčiau, kad tai nelengvas darbas, daugelį valandų ieškant įvairiomis kalbomis po eilutę naudingos informacijos. Ne visas tos literatūros leidybines normas ir aš pats žinojau. Mes nepajėgūs įstoti į vieną ar kitą Europos leidėjų klubą, kur kai kurios paslaugos kainuoja keliasdešimt tūkstančių eurų. Kad ir prašymas pasidalyti žiniomis, kokie yra tikrieji faksimilinių leidinių gamybos reikalavimai. Reikia gilių žinių ir didžiulio parengiamojo darbo, kad tavo užsimota išspausdinti faksimilė atitiktų tokiai leidybai keliamus reikalavimus.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje prie manęs prieidavo ne vienas lankytojas, klausė, kodėl mes naudojome Donelaičio „Metų“ faksimilei pagal specialų užsakymą pagamintą popierių? Girdi, būtume naudoję Munken Pure popierių, būtų keliasdešimt kartų pigiau kainavę. Taip, bet tada neturėtume faksimilės. Toks mūsų žmonių supratimas.
Faksimilei taikomi labai griežti reikalavimai. Knygos egzempliorius, pagal kurį kuriama faksimilė, turi būti idealiai atkartotas – ne tik šriftas, formatas, meninis apipavidalinimas, suprantama, iliustracijos, bet ir popieriaus rūšis, jo atspalvis, vandenženkliai. Jei originalo puslapio kampas įplėštas, liko piršto atspaudas, lygiai toks pat įplėšimas, atspaudas ar dėmė turi būti ir faksimiliniame leidinyje. Leidžiamas nukrypimas tik atkuriant knygos viršelį, kadangi jeigu kunigaikštis Radvila vieną knygrišį turėjo Biržuose, o kitą Nesvyžiuje, susitarti dėl konkrečios knygos įrišimo jiems buvo sunku, viršeliai galėjo šiek tiek skirtis. Dėl įrišimo faksimilei keliamas ne toks griežtas reikalavimas: viršelis turi atitikti to amžiaus įrišimo pobūdį, o knygos vidų privalu perteikti su menkiausiais skaitytojo nago įbrėžimais, prierašais, sunkiai įžiūrimais lyg ir pašaliniais brūkšneliais ar atsitiktiniais sutepimais. Toks pat reikalavimas galioja spausdinimo netolygumams, popieriaus pramušimui šrifto vietose, jei buvo pernelyg stipriai prispausta spausdinimo preso – faksimilėje visa tai turi būti kuo tiksliausiai atkartota.
Kai kelio atgal nebebuvo
ML. Kamilės diplominio darbo tema turėjo ir vieną privalumą: sritis nauja, tad bent jau Lietuvoje ypatingais reglamentais ir reikalavimais nesuvaržyta. Turėjote daugiau laisvės.
K. Kalibataitė. Ne visai taip. Iš tikrųjų per pusantrų metų susiradau ir sukaupiau man prieinamą svarbiausią informaciją, įsitikinau, kad faksimilių leidyba nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Sukurtos taisyklės, reglamentai, kurių laikosi save gerbiantys profesionalūs leidėjai visame pasaulyje. Kitas dalykas, kad tos taisyklės išblaškytos po įvairius leidinius ir kiek-vienoje šalyje gali šiek tiek skirtis, bet siekiama to paties rezultato.
Klausiate, kodėl rinkausi sunkesnį kelią ir pasiryžau spausdinti ne fotografuotinius leidinius, bet faksimiles? Ligi šiol Lietuvoje neturėjome nė vienos faksimilės, atitinkančios tarptautinius kriterijus. Turint galvoje, kad Lietuvoje poligrafinė kultūra gan aukšto lygio, norėjosi išjudinti ir dar vieną profesio-naliai neišdirbtą barą. Senelis norėjo po savęs palikti išskirtinį Lietuvos poligrafinės kultūros darbą, o man buvo sunku taikytis su mintimi, kad esame tauta nieko nenuvokianti apie knygos meną. Neslėpsiu, kad bendraudama su kitų šalių prityrusiais faksimilių kūrėjais jausdavausi įskaudinta, nes jie manė, kad savo neišmanymu mes tik juokiname pasaulį. Todėl ir ryžausi ištaisyti padėtį, tuo labiau, kad tokios galimybės man buvo sudarytos. Norėjau įrodyti, kad nors ir esame maža tauta, bet nutuokiame, kas yra ta faksimilių leidyba.
ML. Labai vertintina, kad Kamilė jautė atsakomybę ne vien už savo darbą, bet ir už šalį.
P. Kalibatas. Išties ji pasirinko sunkiausią kelią, nes reikėjo gauti medžiagų, kurių Lietuvoje nebuvo. Maža to, reikėjo išsiaiškinti, ko faksimilės gamybai reikia, o tokiomis žiniomis niekas neskubėjo žarstytis. Vargu ar man būtų užtekę kantrybės kaip Kamilei. Juk popieriaus gamintojams olandams pirmiausia reikėjo išaiškinti, kas ir kur yra toji Lietuva, apie kurią jie nieko nebuvo girdėję. Kai išsiaiškino, niekaip negalėjo suprasti, kam mums tokio išskirtinio popieriaus reikia, kurį galėjo pagaminti tik jie, olandai.
K. Kalibataitė. Manęs jie kelis kartus klausė: „Ar jūs suprantate, koks brangus tas jūsų užsigeistas popierius? Ar suvokiate, ką užsisakote ir perkate?“
ML. Racionalūs ir teisingi klausimai.
P. Kalibatas. Iš kitų kraštų tokių užklausų olandai, matyt, niekad nebuvo gavę.
ML. Kuriame veiklos etape pradėjote domėtis ir rūpintis popieriumi „Metų“ faksimilei?
K. Kalibataitė. Tada, kai savo rankose turėjau Domo Kauno paskolintą K. Donelaičio „Metų“ originalą. Pajutau, kad turiu sukurti šios knygos faksimilę, kelio atgal nebėra. Prieš tai atsiverčiau „Metų“ originalą, verčiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas gali būti sunkiausiai įvykdoma, kritiškiausia kuriant faksimilę. Supratau, kad beveik kiekvienas darbų etapas gali iškelti didelių sunkumų, o pirmiausias kertinis uždavinys buvo rasti bent kiek panašesnį ir šiai faksimilei tinkamą popierių. Visa kita gal dar galėčiau bandyti įgyvendinti, jei ne popierius.
ML. Kuo jis ypatingas?
K. Kalibataitė. 1818 m. Liudviko Rėzos „Metų“ leidimui pritaikytas popierius neatrodo kuo nors ypatingas, gan kukli faktūra, atspalvis taip pat lyg ir nėra kuo nors išskirtinis. Tačiau jeigu gerai pavyks lapą prispausti, galima įžvelgti karališkosios lelijos vandenženklį. Popieriuje matyti veržė2, vadinamasis liejimo tinklelis, kitaip tariant vandenženklis. Teko ieškoti, kas mums galėtų tokį popierių pagaminti. Paaiškėjo, kad XXI a. nėra, kas galėtų, nors popieriaus gamybos fabrikų daugybė.
Karališkosios lelijos vandenženklis varė iš proto
ML. Kur ir kaip ieškojote?
K. Kalibataitė. Teko ieškoti visoje Europoje, naudojantis internetinėje erdvėje teikiama informacija. Ieškojau kontaktų ir knygų mugėse. Pavyko išsiaiškinti, kad 1818 m. K. Donelaičio „Metai“ atspausdinti ant Nyderlanduose gaminto popieriaus, kuriame ir buvo karališkosios lelijos vandenženklis. Kai kuriose popieriaus lapo vietose pavyko perskaityti užrašą „Holland“. Tai ir padėjo nustatyti popieriaus pagaminimo vietą. Lelijos vieta knygos lapų vietose kinta. Patys popieriaus gamintojai stengėsi, kad šis vandenženklis būtų lapo viduryje, bet spaustuvininkai lapus pjaustė ir rišo atsitiktine tvarka. Kai kuriuose puslapiuose lelija tarsi dingsta, matomas tik kraštelis, kituose jos išvis nėra.
P. Kalibatas. Reikėjo viso mėnesio, kad nustatytume tos lelijos vietą lape.
K. Kalibataitė. Spaustuvininkams nerūpėjo, o mums kuo kruopščiausiai reikėjo lelijos vietą nustatyti, taigi puslapius sudėlioti atgaline tvarka. Reprodukcijos būdu reikėjo vandenženklį atkurti, nes nebuvo puslapio, kuriame jis būtų visas, dažniausiai tik jo dalis. Tai vienas sudėtingiausių darbų, kurį reikėjo padaryti prieš užsakant popierių. Tik atkūrę vandenženklį jau galėjom ieškoti, kas mums tokį popierių pagamintų. Kreipiausi į ne vieną popieriaus fabriką. Popieriaus gamintojo paieškos užtruko ilgiau negu pusę metų.
P. Kalibatas. Pavyko sužinoti, kad tokio popieriaus gamyboje specializavosi viena Čekijos įmonė, bet čekai mums popieriaus pagaminti nesutiko. Serijine gamyba užsiimantis fabrikas tokio specifinio užsakymo nesiims gaminti.
K. Kalibataitė. Taip, tokio popieriaus niekas nebegamina, galėtų imtis nebent pagal specialų užsakymą. Galingos įmonės, turinčios puikios įrangos, nesiims, nes joms per mažas kiekis. Apsiimtų, jeigu teiktume užsakymą kokiems 3 milijonams knygų.
Mums reikalingos specifikos ir charakteristikos popierių pasisiūlė pagaminti rusai. Rusijoje toks popieriaus fabrikas veikia netoli nuo Maskvos.
ML. Bet rusų atsisakėte?
K. Kalibataitė. Rusų gamintojų kaina mums buvo neįkertama, už tuos pinigus galėtume nupirkti pirmos laidos „Metų“ originalą. Iškart po to labai greitai apsireiškė olandas. Užtik-rino, kad jo pagamintas popierius bus maksimaliai artimas originalui.
P. Kalibatas. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 25 K. Donelaičio pirmos laidos „Metų“ originalų, jų kaina svyruoja nuo 15 iki 25 tūkst. eurų.
K. Kalibataitė. Tai oficialiai žinomų šių knygų skaičius. Galimas dalykas, privačiose kolekcijose tų knygų esama ir daugiau. Tie egzemplioriai įrišti skirtingai, yra ir minkštais viršeliais – retas atvejis to meto leidyboje.
ML. Kiekvienas knygos savininkas pats rūpindavosi įrišti knygą?
P. Kalibatas. Spaustuvininkai neįrišdavo, knygas parduodavo spausdintas lankais. Teisę įrišti turėdavo tik knygrišių gildijos nariai. Dėl to faksimilių gamybos taisyklėse ir atsirado nuostata, kad viršelis nebūtinai turi būti atkurtas šimtaprocentiniu tikslumu, nes knygų įrišimas įvairavo. O paisyti reikėjo konkretaus atkartojamo egzemplioriaus viršelio.
ML. Ar 1818 m. leidybos „Metų“ egzemplioriai spausdinti ant vienodo popieriaus? O gal taip pat įvairavo?
K. Kalibataitė. Kiek man pačiai teko laikyti tuos egzempliorius rankose, popierius skyrėsi, taip pat galėjo skirtis ir jo kilmės šaltinis. Taip pat skyrėsi popieriaus faktūra ir tinklelio veržė. Galėjo būti, kad spaustuvininkai kokio turėjo popieriaus, tokio ir dėjo, panaudodavo likučius. Svarbiausia buvo knygos turinys, spausdintas žodis.
P. Kalibatas. Kaip ir mūsų spaustuvėje, guli atskiros popieriaus paletės, kurias spaudėjas gali pasiimti atsitiktine tvarka, nebent užsakovas griežtai pageidauja tam tikros popieriaus rūšies.
ML. Vadinasi, įamžinote ir konkretų D. Kauno turimą „Metų“ egzempliorių?
P. Kalibatas. Kitaip ir negali būti, nes faksimilė daroma pagal konkretų knygos egzempliorių.
K. Kalibataitė. Faksimilių leidyboje būtina deklaruoti nuo kokio konkretaus egzemplioriaus padaryta faksimilė.
ML. O kur deklaruojama, kas tuos duomenis registruoja ar kaupia?
K. Kalibataitė. Besidomintis kolekcininkas ar biblioteka prašo tuos duomenis pateikti, todėl prie faksimilės turi būti lydimoji brošiūra, kur sudėta visa reikalinga informacija. Ten yra trumpa knygos gamybos priešistorė, ta brošiūra keliauja su faksimile. Mūsų faksimilėje trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir vokiečių – pateikta žinių apie faksimilę, įdėtas prof. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės ir Berlyno Humboldtų universiteto Vokiečių kalbos ir lingvistikos instituto doc. dr. Christiane Schiller straipsnis apie K. Donelaitį. Bet svarbiausia žinia brošiūroje, kad ši faksimilė yra legali prof. D. Kauno saugomo „Metų“ originalo kopija. Žmonės turi žinoti, ką atkartojame. Brošiūros dizainą mes patys ir darėme.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
1 Kalibataitė Kamilė. Bibliofiliniai faksimiliniai leidiniai. Vilnius, 2013.
2 Veržė [pranc. vergé], popierius, turintis į vandenženklius panašų raštą – tinklelį, kurį sudaro dvi susikertančios lygiagrečių linijų poros.