1990 m. vasarį E. K. Zavadskas buvo išrinktas Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektoriumi, bet tų pačių metų spalį iš VISI reorganizuoja į Vilniaus technikos universitetą. Bet ir tai buvo tik tarpstotė. 1996 m. rugpjūtį universitetas pertvarkomas į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kurio rektoriumi E. K. Zavadskas buvo lygiai šešerius metus. Likimas, o gal asmeninės savybės, geriausiai atliepusios to meto pokyčius, jam lėmė vadovauti net trims universitetams. Kaip begerbtume Statybos institutą ir statybininkus, akivaizdu, kad tarp buvusio VISI ir dabartinio VGTU yra didžiulis kokybinis skirtumas, nes šiandien šis universitetas yra vienas iš labiausiai vertinamų Lietuvoje, o svarbiausius pertvarkos žingsnius iš tarybinės aukštojo mokslo sistemos į vakarietiškąją teko įveikti būtent pagrindiniam reorganizatoriui E. K. Zavadskui. Visa tai neturi būti pamiršta.
Sveikindamas Jubiliatą VGTU rektorius prof. Alfonsas Daniūnas pabrėžė jo plačią erudiciją ir įvairiapusišką veiklą, tuo pačiu suabejojo, kad būtų įmanoma sveikinimo žodyje bent trumpai išvardyti bent mažą dalį tų darbų. Rektorius apsistojo ties 1990 m., kai E. K. Zavadskas buvo išrinktas rektoriumi – tada jam teko patirti didžiulių iššūkių. Reikšmingi pokyčiai Lietuvos žmonėms pasirinkusiems gyvenimą nepriklausomos valstybės sąlygomis, o tą nepriklausomybę dar reikėjo atkurti ir apginti. Švietimo ir mokslo sistemai iškilo naujų reikalavimų, o prof. E. K. Zavadskas kaip tik ir buvo ta asmenybė, kurio pečiams teko didžiulių išbandymų svoris. Zavadskas kam nors galėjo patikti ar nepatikti, tačiau ne tik savajam universitetui, o ir šalies aukštajam mokslui jis padarė labai daug. A. Daniūnas tvirtina, ir ne be pagrindo, kad Bolonijos procesas prasidėjo ne kur kitur, o Lietuvoje, E. K. Zavadsko vadovautame universitete, kur pirmiausia buvo įgyvendinta dvipakopė studijų sistema. Nuo savęs pridursime, kad tos drąsios inovacijos buvo įgyvendinamos tuo metu, kai iš politikų lūpų nuolat girdėjome kritiką Lietuvos universitetų adresu: kokios tai esančios stagnacijos tvirtovės, kaip priešinamasi reformoms, naujovėms ir pan.
Lengvų laikų nebūna, bet sunkiausi reformų metai. Tai nebuvo vien iškabų perkabinėjimo metas, kadangi reikėjo iš vienpakopės studijų sistemos pereiti prie dvipakopės – bakalauro ir magistro studijų. VGTU tą padarė pirmasis iš Lietuvos universitetų, o tai geriausiai charakterizuoja ir buvusį rektorių, kurio žvilgsnis visą laiką buvo nukreiptas į ateitį, nors kaip reta jis atidus mokslo ir kultūros paveldui, mokslininkų nueitam keliui, vadinasi, moka vertinti mokslo istoriją.
Jeigu kas mano, kad lengva ranka Technikos universitetui skyrė pastatus, be kurių šiandien šį universitetą sunku įsivaizduoti, tai labai klysta. Daug lengviau lig tol naudotų pastatų galima buvo netekti. LR Restitucijos aktas įpareigojo vienuolijoms ar kitiems savininkams grąžinti jų buvusius statinius, bet universitetui kompensuoti kitais pastatais neskubėta. Tik pats Jubiliatas žino, kiek jėgų, nervų ir sveikatos reikėjo paaukoti, kol Technikos universitetui buvo paskirti, o vėliau ir realiai įgyti Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR, Plytinės gatvėje) pastatai, buvusio Valstybinio elektronikos instituto Naugarduko gatvėje pastatas ir architektūros paminklo statinių komp-leksas Pylimo/Trakų gatvėje. Susikirto įvairūs interesai, kai kuriuos pastatus planuota privatizuoti, tad universiteto rektoriui teko ne juokais susiimti su interesų grupėmis.
Inžinieriaus mąstymas, mokslininko įžvalgos
Organizacinė veikla, mokslo ir studijų reformos klampsmėliai, neišsemia visų svarbiausių E. K. Zavadsko įveiktų etapų, nes jis visada buvo ir liko pirmiausia inžinierius ir mokslininkas. Gal todėl jam paprasčiau buvo suvokti ir įgyvendinti pertvarkas, kurios šiame universitete buvo diegiamos ne vien dėl užburiančio žodžio reforma (kas dažnai jaučiama skardžiabalsių politikų blaškymesi), bet gerai jaučiant laiko vėjus ir iš vidaus suvokiant mokslinės veiklos specifiką, būtinybę nuolat tobulinti studijų sistemą. Reforma ne dėl reformos, bet pažangos labui. Lyg ir trivialus dalykas, kiekvieno protaujančiojo tarsi savaime suvokiamas, bet kaip tos subtilios ribos nepažeisti, kai tenka susidurti su konkrečiais žmonėmis, kartais gal kiek kitaip suvokiančius konkrečius pokyčius? E. K. Zavadskui, regis, pavykdavo nepriskaldyti malkų, kai skiedros lekia į šalis, o nauda abejotina. Inžinieriaus mąstymas padėdavo rasti optimalius sprendimus.
Tik dar vieną dalyką reikia turėti galvoje: norint būti geru rektoriumi maža būti geru inžinieriumi, ar net ir labai geru mokslininku. Labai svarbu jausti realaus laiko tėkmę ir turėti ateities viziją.
Profesinėje inžinieriaus statybininko veikloje E. K. Zavadskas susidomėjo matematiniais metodais ir tai, ko gero, buvo didis jo sėkmės laidas ne tik inžinerinėje, bet ir mokslinėje veikloje. Operacijų tyrimų metodų taikymas statybų technologijoje, vadyboje ir kitose srityse E. K. Zavadską išvedė į labai plačius ir perspektyvius tyrimų laukus.
Vertinant mokslininko veiklą labai svarbu pripažinimas, jam suteikti moksliniai laipsniai ir vardai, apdovanojimai, bet dar svarbiau moksle nutiestas kelias ir išugdyti mokiniai, tos krypties darbų tęsėjai. E. K. Zavads-kui pavyko išsiugdyti išties patikimą pamainą, jam vadovaujant apgintos 34 mokslų daktaro disertacijos, keturi buvę profesoriaus doktorantai jau patys tituluojami profesoriais. Jeigu prie šių skaičių pridėtume jo mokinių mokinius, jo darbų tęsėjus, tai gautume apie 60 mokslininkų, kurie priklauso E. K. Zavadsko sukurtai ir išplėtotai mokslinei daugiakriterių sprendimų priėmimo metodų taikymo technologijos moksluose mokyklai.
Charakterį užgrūdino Užpoliarė
Jei tektų išskirti charakterį formavusius Jubiliato gyvenimo įvykius, reikėtų pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Gimė 1944 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Tėvas Kazimieras Zavadskas buvo gaisrininkas, bet okupacinei sovietų valdžiai užkliuvo kitkas. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo puskarininkis, saugojo Lietuvos valstybinę sieną. Matyt, to pakako, kad 1947 m. būtų suimtas ir išsiųstas į lagerį Vorkutoje, kur šachtose nežmoniškomis sąlygomis kasė akmens anglis. Šitaip naujoji santvarka siekė silpninti pavergtas šalis, niekuo nenusikaltusius pajėgiausius ir gabiausius žmones ištremdama stip-rinti ir kultūrinti plačiosios „rodinos“. Į lietuvius vyrus žiūrėjo kaip į potencia-lius partizanus, pasipriešinimo kovų dalyvius. Santvarkos nežmoniškumą liudija ir faktas, kad keletą metų tėvas – be kaltės kaltasis – neturėjo teisės rašyti laiškų savo šeimai, tad Lietuvoje likusi žmona Genovaitė ir sūnus Edmundas Kazimieras nieko apie jį nežinojo. Sužinojo vėliau iš lakoniškų laiškų eilučių ir tų pačių cenzūros išbraukytų.
Mirus J. Stalinui tėvas parašė laišką, kuriame kvietė žmoną su sūnumi atvykti gyventi į Vorkutą, mat tada kalinį paleistų iš barako, su šeima galėtų įsikurti gyvenvietėje. Taip tris klases baigęs būsimasis profesorius su mama atsidūrė už poliarinio rato, iš pradžių ir už spygliuotos vielos, bet tai truko neilgai. Tėvas tada buvo statybininkų brigadininkas, tad greit gavo vieno kambario butuką Jun Jaga gyvenvietėje. Keli mėnesiai prabėgo, atėjo raštas, kad Kazimierui Zavadskui teistumas ir teisių apribojimas panaikintas kaip nekaltai nuteistam ir ištremtam, tad jis galįs vykti kur nori, net į Vilnių.
Tik kas tame Vilniuje jų šeimos laukė, kur dėsies sugrįžęs? Tėvai pasitarę ryžosi dar kiek padirbėti Vorkutoje, užsidirbti būsimam namukui ar butukui, ir sugrįžti. Tik pamėgink užsidirbti, kai vos 38-erių tėvas šiaurės akmens anglių kasyklose jau praradęs sveikatą, antros grupės invalidas – šią netektį plačioji tėvynė jam kompensavo 30 rublių pensija. Tėvas įsidarbino lengvesniame darbe, mama – virtuvės darbininke, ir taip ketverius metus bandė užsitikrinti būsimą gyvenimą Lietuvoje.
O kaip Edmundas Kazimieras? Ko gero, tie metai jam buvo charakterio grūdinimo metas. Jun Jaga gyvenvietėje jokios mokyklos nebuvo, tiesa, ir pradinukų buvo tik bene šeši represuotųjų vaikai, o vietinei valdžiai kam čia dar vienas rūpestis dėl mokyk-lėlės. Tėvų pastangos buvo perniek, tad vaikams mokytis liko vienintelė galimybė – Vorkutoje. Mokinukams tai reiškė tikrą kryžiaus kelią: keltis 6 val. ryto, 2 km eiti bėgiais į geležinkelio stotį, sėsti į dreziną ir važiuoti 28 km, paskui kilometras pėstute iki autobusų stotelės, įsispraudus į sausakimšą autobusą važiuoti 6 km iki Vorkutos miesto centro, o ten laukė šviesos spindulys – mokykla. Atgal tas pats maršrutas, kuris prasidėjęs 6-tą ryto baigdavosi 19 valandą vakaro. Vorkutoje pirmas sniegas iškrinta rugsėjo pradžioje, o šalčiai ir sniego pūgos mažai ką bendro turi su Lietuvos žiema.
Edmundo Kazimiero charakteris grūdinosi ne vien fiziniuose išbandymuose. Atvykęs į Vorkutos mokyklą staiga išgirdo, kad tris mokyklos klases baigęs Lietuvoje, Vorkutoje turės vėl kartoti trečios klasės kursą. Mat Lietuvoje lietuviukai vidurinėje mokykloje mokėsi 11 metų, o Rusijoje – 10 metų. Žodžiu, lietuviukas neištemps pažangesnės rusiškos mokymo sistemos, tuo labiau, kad su rusų kalba buvo visiškai prastai. Bet tai buvo ir proga pasireikšti vaikinuko charakteriui, kuris pasipriešino mokyklos direktoriui: ne, jis baigęs tris klases, todėl mokysis ketvirtoje klasėje, pasivys bendraklasius. Direktorių pavyko įtikinti, kad vieną ketvirtį leistų mokytis ketvirtoje klasėje, jei pasivys bendraklasius, tai galės tęsti mokslus. Galima tik įsivaizduoti, vaikinuko užsispyrimą ir nenorą nusileisti, nes jam jokių nuolaidų niekas nedarė. Jau po pirmo ketvirčio iš rusų kalbos gavo 3 (pagal penkiabalę sistemą), ir tai jam buvo indulgencija tęsti mokslą ketvirtoje klasėje.
Kai girdime vaitojimus, kad Lietuvoje gyvenantiems lenkų tautybės vaikams neįmanoma gerai išmokti lietuvių kalbos, egzaminas jiems turįs būti palengvintas, galima tiems politikieriams išleisti parankinę Edmundo Kazimiero Zavadsko biografiją. O gal pakaktų ir šių mūsų pateiktų glaustų žinių. Dar pridursime, kad per ketverius gyvenimo Rusijos šiaurėje metus
būsimajam mokslininkui tik kartą buvo tekę valgyti atvežtų bulvių, nes šviežių daržovių išvis nebuvo, tekdavo valgyti džiovintas bulves, morkas, burokėlius. Dėl vitaminų stygiaus vaikams skaudėdavo dantis, suaugusieji jų anksti netekdavo. Taigi jei mūsų mieli bendrapiliečiai apie visa tai gerai pagalvotų, tai neliktų daugelio nesusipratimų mūsų tautų santykiuose.
Tarsi kalbėtume ne apie vieną, o kelis asmenis
Nedėstysime smulkiai apie Edmundo Kazimieros kelius į mokslus gimtojoje Lietuvoje, kurie taip pat buvo ne visada lygūs, o kartais ir labai nelengvi. Apie tai esame rašę prieš tai buvusių jubiliejų progomis. Tik priminsime, kad Jubiliato gyvenimo kelyje visada atsirasdavo, kas palaikydavo didžiulį norą siekti mokslo. Vieną asmenybę vis dėlto išskirsime – prof. Kazimierą Baršauską, buvusį Kauno politechnikos instituto rektorių, padėjusį daugelio tremtinių vaikams, taip pat E. K. Zavadskui. K. Baršausko dėka galėjo studijuoti Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale (dabar VGTU) ir taip išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Nuo antro kurso pradėjo domėtis moksliniu darbu, tyrinėjo gipso gaminių armavimą mineraline vata polimerbetonus. 1967 m. baigė studijas, įgydamas statybos inžinieriaus diplomą ir jau turėdamas visai neblogą tiriamojo darbo įdirbį.
Svarbi Jubiliato savybė – pomėgis rašyti. Vaikystėje skaitytos nuotykių knygos apie N. Miklucho-Maklajaus ir kitų keliautojų keliones uždegė vaikino sieloje tolimų kraštų pažinimo liepsną, kurios vėliau neužgesino nei mokykla, nei institutas, nei statybų inžinieriaus racionali, pragmatiška veikla. Susieti vaizduotę ir dalykines inžinieriui būtinas savybes – nuostabus derinys. Ne visi inžinieriai dega noru imtis plunksnos, bet tai ne apie Zavadską. 400 mokslinių statybos inžinerijos straipsnių, kuriuos randame jo darbų bibliografijoje, tėra tik dalis jo profesinės veiklos, nors gal esminė. Maždaug po 30–40 publikacijų per metus – toks profesoriaus kasmetinis mokslinės veiklos derlius, nepriklausomai nuo oro sąlygų, palankių ar mažiau palankių aplinkybių, kurioms Jubiliatas, atrodo, ne itin pavaldus. Jis iš tų žmonių, kurie įpratę patys aplinkybes paveikti. Atsidavimas darbui aukščiau visų aplinkybių.
50 parašytų autorinių ir kartu su bendraautoriais knygų (iš jų 17 monografijų, 5 vadovėliai) įrodo, kad darbas su plunksna, dabar gal tiksliau būtų pasakyti – darbas prie kompiuterio klaviatūros – profesoriui nėra katorga, bet intelektinė būtinybė. Jo parašytose publicistinėse knygose galima rasti visa, kas jaudina profesorių, neduoda ramybės, vadinasi, tai ir labai įvairias universitetų veiklos ir visuomeninio gyvenimo temas gvildenančios knygos.
Nevardysime visų garbės vardų, kuriais apdovanotas Jubiliatas, nes geriausiai už visus žymenis apie žmogų kalba jo pavardė. Pakanka ištarti Edmundas Kazimieras Zavadskas – tuo viskas pasakyta. O štai, kad profesorius labai vertina ryšių su spauda ir visuomene svarbą, reikėtų atskirai pabrėžti. Jis buvo vienas iš aktyvių Lietuvos mokslininkų sąjungos ir laikraščio „Mokslo Lietuva“ kūrėjų. Ir ne šiaip prie ištakų stovėjo, kaip kartais sakoma, bet veiksmingai siekė, kad Lietuvos mokslininkų laikraštis neišnyktų, būtų pažangos idėjų šalyje skleidėjas, užimtų jam deramą vietą tarp kitų šalies leidinių. Ekonominės krizės metais negavęs finansinio palaikymo, Lietuvos mokslininkų laikraštis neišnyko, išgyveno, už tai galime būti dėkingi ir E. K. Zavadskui. Užimdamas rektoriaus pareigas profesorius buvo subūręs labai kūrybingą ryšių su visuomene ir bendradarbių grupę, kuri aktyviai bendravo ir bendradarbiavo su spauda, rengė ne vien mokslui, bet ir visuomenei labai naudingas konferencijas, į kurias su pranešimais atvykdavo įvairių miestų ir rajonų mokytojai, inteligentai, kraštotyrininkai, pateikdavę savo surinktų technikos ir mokslo istorijos reikšmingų žinių. Spaudos leidinių redakcijos nuolat būdavo informuojamos apie Gedimino universiteto renginius ir naujienas, nieko nuostabaus, kad ši aukštoji mokykla nuolat buvo spaudos akiratyje. Ir ne skandalų prasme, bet dažniausiai pozityvių VGTU įvykių ir permainų kontekste. Ir šiuo metu E. K. Zavadskas yra „Mokslo Lietuvos“ patarėjų gretose, visada galime pasinaudoti profesoriaus patarimu.
Tai vis pastabos tarsi iš šalies, nes natūralu, kad kolegos, bendradarbiai, kitų šalies ir užsienio mokslininkai, pramonės ir verslo atstovai savo sveikinimo prakalbose pabrėždavo vis kitas profesoriaus veiklos ypatybes. Nepažinodamas Zavadsko, pirmą kartą užklydęs galėtum pagalvoti, kad kalbama ne apie vieną asmenį, bet daugelį žmonių. Vien klausantis ryškėjo labai įvairiapusė, turininga asmenybė, apdovanota ne vienu talentu. Jei reiktų atrinkti tik kelis, išskirčiau organizacinius gebėjimus, visuomeniškumą, didelį žmogiškumą, sugebėjimą bendrauti su skirtingais žmonėmis, nepriklausomai nuo rango ir padėties visuomenėje. Nenustebčiau, jei profesoriaus kolegos atkreiptų dėmesį visai į kitas jo charakterio ar būdo ypatybes, nes kiekvienas sprendžia iš savo žvalgos taško.
Ir neblėstantis noras padėti kitiems
Ir dabar E. K. Zavadskas nesitenkina VGTU profesoriaus emerito ar 2014 m. įgyto VGTU rektoriaus emerito vardu, bet sėkmingai vadovauja Statybos technologijos ir vadybos kated-rai, yra Išmaniųjų pastatų technologijų mokslo instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Jam suteikta keletas garbės vardų įvairių šalių universitetuose, profesorius yra daugiau kaip 20 tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narys, dviejų žurnalų vyriausiasis redaktorius 30 žurnalų redakcinių kolegijų narys, iš jų 17-kos su Impact faktoriumi. Nereiktų pamiršti, kad Jubiliatas yra Technikos enciklopedijos, kurios išleisti 4 tomai, redaktorių tarybos pirmininkas. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Ldk Gedimino IV laipsnio ordinu. Įvairių premijų laureatas, iš kurių išskirsime Lietuvos mokslo premijas, gautas 1996 m. ir 2004 m. (pastaroji kartu su savo mokiniu prof. Artūru Kaklausku, dabar akademiku). Keleto Lietuvos ministerijų apdovanotas įvairiais apdovanojimais.
E. K. Zavadsko h indeksas, kuris suderina mokslinių publikacijų skaičių ir citavimų skaičių, lygus 37 (maksimalus h skaičius publikacijų, kurių kiekviena pacituota bent h kartų). Jo vertinimo indeksai labai aukšti įvairiose duomenų bazėse. Mokslininko domėjimosi sritis neapsiriboja statybų inžinerija, jo su bendraautoriais mokslines publikacijas galima rasti matematikos, inžinerijos, ekonomikos, vadybos srityse.
Pastebėsime, kad Šanchajaus universiteto paskelbtajame preliminariame įtakingiausių ir dažniausiai cituojamų 21 mokslinės tyrimų srities mokslininkų sąrašuose į inžinerijos mokslų reitingą tarp 266 asmenų pateko ir E. K. Zavadskas. Pirmasis iš Lietuvos mokslininkų patekusių į šį reitingą.
Anot VGTU rektoriaus A. Daniūno, E. K. Zavadskas buvo daugelio mokslo krypčių iniciatorius Technikos universitete, ir tas ligi šiol jaučiama. Jubiliatui vadovaujant pradėti rengti gaisrinės saugos specialistai, kuriuos seniau parūpindavo Ukrainos ir Rusijos aukštosios mokyklos. Buvo įkurti Transporto, Aplinkos inžinerijos, Verslo vadybos fakultetai, Aviacijos institutas, Geležinkelio transporto, Poligrafinių mašinų, Biomechanikos, Darbo ir gaisrinės saugos ir kitos katedros. Kalbėtojas ypač pabrėžė Jubiliato sukurtos mokslinės mokyklos svarbą. Nepriklausomai nuo to, kokiais mokslinės mokyklos apibrėžimais vadovautumės, E. K. Zavadsko pavardė į tą klasifikatorių visada pateks.
Dabartiniam rektoriui imponuoja Jubiliato neblėstantis noras padėti jauniems žmonėms, siekiantiems tapti aukšto standarto jaunais mokslininkais, o tai dar vienas faktas, įtikinamai parodantis jo kaip tikro savojo universiteto patrioto vietą šioje aukštojoje mokykloje. Kartu su šiais žodžiais, aidint pritariantiems susirinkusiųjų aplodismentams, rektorius A. Daniūnas savo pirmtakui įteikė VGTU aukso medalį.
Pratęsdami A. Daniūno mintis, pastebėsime, kad ir tarp šalies aukštųjų mokyklų rektorių E. K. Zavadskas, ko gero, išsiskyrė ypatingu aktyvumu ir pasionariškumu, niekam nei iš savųjų, nei oponentams neduodavęs snūduriuoti. Tai ypatingas kovotojas iki panagių. Šių eilučių autoriui tekdavo matyti profesorių įvairiomis aplinkybėmis – Lietuvos mokslų akademijoje kildavusių karštų diskusijų metu, arba kai jam tekdavo grumtis dėl savojo universiteto ir jo sudėtyje esančio Aviacijos instituto (dabar Antano Gustaičio aviacijos institutas) likimo. Galima buvo nesutikti su viena ar kita profesoriaus mintimi, bet visada gerbtina buvo jo svarbiausia nuostata, nepajudinama pozicija, nesitaikstymas su neteisybe, ryžtingumas, kai reikalai pakrypdavo jo vadovaujamo universiteto reikalų link. Savybės, kurios ne visada labai būdingos lietuviams, kartais linkusiems viską gerai pamatuoti, apsvarstyti ir tada veikti, taip prarandant daug naudingo laiko. Antra vertus, ir profesorius kartais norėdavo tiek daug minčių išsakyti per trumpą laiką, kad nekantresniems klausytojams tekdavo gerokai pasitikrinti savo kantrybės išteklius. Bet niekas nepykdavo, suprasdavo, kad rektorius siekia gero, o į gėrį veda ne visada tiesus kelias.
Baigdami pasakysime, kad Jubiliatą Padėkos raštais pasveikino LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, LR Vyriausybės Premjeras Algirdas Butkevičius, nuoširdžius žodžius išsakė mokslo institucijų, įvairių asociacijų vadovai, verslo ir pramonės atstovai, taip pat ir į iškilmes atvykusieji užsienio universitetų atstovai. Visi iškilmių dalyviai buvo apdovanoti knyga „Neprarastų dienų metai. Akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas“ (sudarytojas Algimantas Liekis) ir bibliografine rodykle „Akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas“ (2009–2013 m. publikacijos).
Gediminas Zemlickas